Saugus ir efektyvus daiktų pervežimas į Angliją su sekimo sistema

Dirbti tarptautinių perkraustymų rinkoje daugiau nei dvidešimt metų — tai nereiškia, kad žinai viską. Kiekviena savaitė kitokia, ypač kai kalba eina apie daiktų pervežimą į Angliją. Žmonės skambina įtariai, klausia tų pačių dalykų, ir aš jų nekaltinu. Saugus ir efektyvus daiktų pervežimas į Angliją su sekimo sistema šiandien jau ne prabanga, o būtinybė. Klientai nori matyti, kur jų sofos, kur jų dėžės su knygomis, ypač po to, kai išgirsta kokią nors istoriją apie dingusius baldus. Aš pasakysiu atvirai — sekimas nepadaro stebuklų, bet ramybę suteikia tikrai. O apie visą kitą, kas dedasi nuo jūsų laiptinės iki Londono ar Mančesterio, papasakosiu taip, lyg sėdėtume valgykloje.

Pradžia: kaina, laikas ir first things first

Kiek kainuoja daiktų pervežimas į Angliją su sekimo sistema?

Jei norit tikslios sumos telefonu — aš jos neduosiu. Ne todėl, kad ką nors slėpciau, o todėl, kad kaina priklauso nuo kubatūros. Paprastai dalinis krovinys į Londoną ar Birmingamą kainuoja nuo šimto iki pusantro šimto eurų už kubinį metrą. Skamba abstrakčiai? Suprantu. Vienam žmogui telpa du kubai, kitam — dvylika. Plius reikia pridėti keltui per Lamanšą, nes mes jau nebebuvome ES. Šiaip saugus ir efektyvus daiktų pervežimas į Angliją su sekimo sistema niekada nebuvo pigus malonumas, ypač jei norit, kad daiktai dar ir be pažeidimų atvažiuotų.

Ar galiu pats supakuoti daiktus ar reikia jūsų pagalbos?

Galit, ir daug taip daro. Bet būkit atsargūs su stiklu. Aš prisimenu atvejį prieš porą metų — klientė Klaipėdoje susikrovė porcelianą į buitines dėžes, pridėjo laikraščių. Po to, kai mašina pervažiavo nelygumą netoli Briuselio, atidarius dėžes Londone dalis lėkštelių buvo mažesnio formato. Supakuojam profesionaliai — tai kainuoja, bet jūs taupot ne ant to. Yra tokių dalykų, kurių interneto gidai nepasako, nes jie patys niekada nieko nevežė.

Kiek laiko visa tai trunka nuo durų iki durų?

Paprastai — nuo trijų iki penkių darbo dienų, jei viskas pagal grafiką. Bet grafikas, kaip žinot, yra grafikas. Po Brexit pasienyje Kalesas-Doveris gali formališkai užtrukti kelias valandas ilgiau nei anksčiau. Turėjom atvejį, kai mašina dėl popierių prarado beveik pusę paros, ir klientas Mančesterijoje jau ruošė skundą, nors daiktai šiaip buvo saugūs ir sausas mašinoj. Kanalo permutimas visada įneša savo korekcijų. Kartais greičiau, kartais — penktadienį niekas niekur neskuba.

Kas atsitinka, jei mano daiktai netelpa į sutartą mašiną?

O, tai klasika. Atsimenat, sakėt — du kubai. Atvažiuojam, o ten dar keturios dėžės ir dviratis prisidėję. Žmonės skaičiuoja kaip nori, aš nekaltinu. Jeigu netelpa, turim dvi išeitis: didesnė mašina arba antras reisas. Tai kainuos papildomai, ir čia dažniausiai nėra apie ką derėtis, nes degalai eurais nesiskaito. Geriau iš anksto pasisakykit, kad galvojat dar pridėti. Mes galim pasiūlyt didesnį furgoną, bet jei jis beveik tuščias lekia pro Olandiją — degalai irgi iš jūsų kišenės.

Kas dedasi kelyje ir kaip ten vairuotojai

Kokia mašina veš mano daiktus?

Priklauso kiek turit. Jei dviejų kambarių butas — greičiausiai 20 ar 40 kubinių metrų sunkvežimis, arba didelis furgonas. Daliniams kroviniams naudojam mažesnes mašinas iki 12 m³. Šiaip sunku atsakyti iš galvos, nežiūrint į tvarkaraštį — šiandien gali būti DAF, rytoj Mercedes Sprinter. Svarbiausia, kad technika tvarkinga, ratai sukasi, o dyzelio kaupiklis nebūtų sugedęs. Kartais klientai klausia, kokios spalvos mašina — aš net nežinau, kodėl tai svarbu, bet jei taip ramiau, galiu pasitikslint.

Ar vairuotojai visą kelią važiuoja be sustojimų?

Ne, ir jūs to nenorėtumėt. ES reglamentai aiškūs: vairuotojas privalo daryti pertraukas. Kartais sekime matysit, kad mašina stovi Gento apylinkėse jau tris valandas. Techniškai — tai poilsis, o ne avarija. Buvo toks atvejis, kai klientas paskambino man vidury nakties, kad GPS rodo mašiną nejudančią. Paaiškinau, kad vairuotojas miega, nes kitaip nebevažiuosim niekur. Jie irgi žmonės, beje. Nors suprantu, jūsų knygų dėžės svarbios, bet miegą irgi reikia pamiegot.

Ar mano daiktai važiuos tiesiai į Angliją ar bus perkraunami kažkur pakeliui?

Dalinio krovinio atveju — dažniausiai persikraipinama Belgijoje arba Vokietijoje. Tenka nuvykti į mūsų sandėlį netoli Liuksemburgo (o, šiaip važiuojant ten viskas pilka, ne kaip Olandijoje su tulpėm — bet grįžtant prie reikalo) ir perkrauti į kitą mašiną. Jei pilnas krovinys — važiuojat tiesiai. Tiesa, tiesiai reiškia per keturias valstybes ir keltą. Mašina nepasuks tiesiogiai į jūsų gatvę iš jūsų kiemo, nebent Perkūnas nusileistų.

Ar galima keisti pristatymo adresą jau išvažiavus daiktams?

Kartais taip, bet tik jei mašina dar neperplaukė kanalo. Keltai ir Eurotunelis — tai tokie taškai be atgal. Vėlai vakare skambučiai "o gal galit į Braitoną, o ne į Londoną?" — aš juos suprantu, planai keičiasi. Bet maršrutą pakeisti jau Anglijoje gan brangu, nes mūsų partneriai ten turi savo grafikus. Geriausiu atveju naujas adresas kitoje aplinkoje kainuos papildomai kokius šimtą ar du. Blogiausiu — palauksit savaitę. Taip kad pagalvokit iš anksto, kur norit atsiimti savo kėdes.

Sekimas — ar tikrai viską matote?

Kaip veikia ta sekimo sistema? Ar aš matau kiekvieną posūkį?

Ne, ne kiekvieną. Nesedėsi vairuotojui ant kelių. GPS siųstuvas atnaujina poziciją kas pusvalandį ar valandą. Jūs matote taškus: čia buvo, čia atsidūrė. Kartais tikslumas pora šimtų metrų. Sistema rodo naršyklėje arba programėlėje — kartais sako "vehicle moving", kartais "parking". Tai pakankamai efektyvus būdas sekti pervežimą į Angliją, nes matot, ar daiktai juda teisinga kryptimi, ar kažkur į pietus nenulėkė. O supraskit — į pietus važiuotų, jei pametėtumėte kelią Ispanijos link.

Ką daryti, jei sekimo sistema užstringa ir aš nematau savo daiktų?

Pirmiausia — oras. Signalas dingsta pasieniuose, ypač kai kuriuose Prancūzijos muitinės ruožuose. Turiu omenyje, kad kartais GPS tiesiog nemato palydovo kelias valandas. Prieš metus turėjom situaciją, kai klientas panikuodamas rašė, kad jo sekimo numeris miręs ties Kalesu. Realybė — mašina persikrovė į keltą, signalo neįkyrėjo, ir po keturių valandų viskas atsirado Doverio uoste. Jei sistema užstringa ilgiau nei penkiolika valandų — tada jau skambam mes, o ne jūs.

Ar galiu sužinoti, ar vairuotojas jau arti Mančesterio?

Taip, galit. Bet prašau — neskambinkit kas pusvalandį. Mes irgi turim darbus, ir miegam naktimis. Sekime matote apytikslę atvykimo datą, o valandas tiksliai žino logistikos skyrius Vokietijoje. Kartais aš pats nežinau, ar jis jau pervažiavo Birmingamą, ar dar ne, kol nepaskambinu vairuotojui tiesiogiai. Žmonės galvoja, kad mes turim kosmoso technologijas. Realiai — penkiolikos metų senumo tabletė su trūkčiojančiu 4G. Tad kantrybės. Daiktai atvyks. Blogiausia, kai klientas skambina tris kartus naktį.

Ką reiškia, kai sekime parašyta „vehicle resting"?

Vairuotojas valgo, miega arba ieško tualeto. Rimtai. Tai nereiškia, kad jūsų daiktai pagrobti arba apleisti Belgijos kaime. Reglamentai privalo — jei jis vairavo keturias su puse valandos, stoja keturiasdešimt penkias minutes. Jūs matot "resting" ir galvojat, kodėl jis neveikia pakankamai efektyviai. O jis veikia pagal įstatymą. Beje, keltuose irgi sistemos neretai rodo resting, nes ten juk nereikia varyt. Tai normalu. Nesusimažinkite.

Dokumentai, draudimas ir tie nemalonūs dalykai

Ar reikia kokių nors popierių dėl Brexit?

Taip. Reikia packing list'o — sąrašo daiktų. Kartais prašo asmens dokumento kopijos, ypač jei vežatės kažką vertingo. Šiaip su muitais po Brexit namų apyvokos daiktams paprastai, bet turi omeny — aš nežinau tiksliai, ar vėl nesikeitė kažkuri tvarka per pastaruosius mėnesius. Ten visko buvo. Tai pastačius packing list savo iniciatyva — jūsų namų darbas. O jei verslo daiktai — tada jau muitinės tarpininkas ir kita biurokratija. Emigrantams dažniausiai pakanka sąrašo lietuvių ir anglų kalbomis.

Ar mano daiktai apdrausti, jei kas nutiktų kelyje?

Teoriškai — taip, CMR draudimas veikia. Bet žinokit, jis dangsto ne rinkos vertę, o svorį. Jei vežatės antikvarinę komodą, kuri sveria tiek, kiek IKEA spintelė, gausit IKEA spintelės kainą. Jei norit ramybės, imkit papildomą draudimą. Ir nepakuokit stiklo į maišelius — aš jau minėjau, tiesa? Realus atvejis: klientas vežėsi veidrodį, jis buvo apdraustas, bet kadangi pats supakavo į vatą antrą... (tiksliau, per ploną vatą), tai draudimas nepadengė. Nes žala nuo netinkamo pakavimo — ne draudimo reikalas.

Ką daryti, jei daiktai atvyko sulaužyti?

Rašykit pretenziją iš karto. Tik nepasirašinėkit "gavau tvarkingai", jei dėžė įskilusi arba baldai nutrypti. Fotografuokit telefonu prieš iškraunant. Buvo atvejų, kai klientai pasirašo švarų lapą vakare, o ryte pamato įbrėžimą ir tada skambina. Yra tokių firmų, kurios tada numoja ranka, sako: jūs patys padarėt. Aš stengiuosi nebūt tokių kompanijų, bet ir ne visagalis. Geriau valandą pabūt su vairuotoju ir apžiūrėt, nei po savaitės rašinėt grasinančius laiškus be jokių įrodymų.

Ar muitinė gali atidaryti mano dėžes patikrai?

Taip, gali, ir dažnai daro po Brexit. Vadinamasis "red channel" arba tiesiog atsitiktinė patikra. Kartais atidaro dėl kvapo — jei turit rūkytos mėsos. Turėjom atvejį, kai Doverio muitinėje atidarė dėžę su puodais, nes ant metalinės keptuvės sukirbėjo detektorius. Muitininkas atidarė, pažiūrėjo, pasiėmė puodelį su katinu — mat, mamai vežėsi — ir uždarė. Visa laimė, kad tąsyk nieko nesugadino. Bet pasiruoškit, kad jie gali. Tai legalu. Ir neprognozuojama.

Ar galiu vežtis maisto produktus, pavyzdžiui, rūkytą dešrą?

Ne. Nereikia. Aš ne dėl to, kad pats nenoriu, o dėl taisyklių. Po Brexit negalima vežti gyvūninės kilmės produktų. Muitinė konfiscuos ir dar pagrasins bauda. Ir nesakau, kad gaudo kiekvieną kartą — gal negaudys. Bet jei gaus — jūsų mamos dešros nebus, ir dar kaltinsite mus. Palikit lietuvišką šoninę namie, Anglijoje irgi yra parduotuvių. Girdėjau, ten net šimaškais vadina kažką panašaus, nors aš neragavęs. Rizikuot neverta. Paprasta.

Anglija realiai — pristatymas, laiptai ir ką čia reikia žinot

Kur Anglijoje galite pristatyti — tik Londoną ar ir mažesnius miestus?

Ne tik Londoną. Londonas — aišku, populiariausias, bet mes vežam ir į Birmingamą, ir į Mančesterį, ir į Braitoną, Liverpulį, Lidsą, Bristolį. Net į Kornvalį, tik ten papildomas kuras, perpus gyventojų, o keliai siauri kaip pas mus provincijoje. Southamptono uostas, Kardifas — techniškai Velsas, bet ten vis tiek arti. Taigi Anglijoje ir aplink ją galima pasiekti daug ką, bet mažesni miesteliai kainuoja brangiau. Nes mūsų partneriai ne visur važinėja. Teks derėtis atskirai.

Ar privalau būti namie pristatymo metu?

Idealiai — taip. Arba būkit kažkas įgaliotas. Nes vairuotojai — jie nestovi. Realus nutikimas: liepiau klientui būti Londone trečiadienį iki pietų, jis išvažiavo į parduotuvę. Mašina atvažiavo, palaukė dvidešimt minučių, nuvažiavo. Tada saugojimo mokesčiai, tada perkrovimas. Ar žinot, kiek kainuoja saugoti sofą Londone? Daug. Tai būkit namie, arba duokit kaimynui telefoną. Ir nepirkite pomidorų tuo metu, kai laukiate furgono.

Ar galima palikti raktus kaimynams arba prie durų slenksčio?

Kaimynams — taip, jei pasitikit. Prie slenksčio — ne, nebent norit, kad jūsų nešiojamas kompiuteris atsidurtų pas katiną arba kur nors Craigslist'e. Aš rimtai — taip nedarom. Jei kaimynas paima, jis turi žinot, kas kur yra. Nes jei jisai atidarys dėžę su bateliais ir pagalvos, kad tai jo — bus paskambinta policijai. Šiaip angliški kaimynai dažnai mandagūs, bet geriau parašykit lipniuosius lapelius, kur kas yra. Etiketes. Tada mažiau chaoso.

Ar reikia mokėti papildomai, jei pristatymas yra penktajame aukšte be lifto?

Aha. Carry charge, vadinasi. Nes mūsų vyrai ne orangutanai, kad liptų su spinta ant nugaros. Yra manevravimo mokestis, ypač Londone, kur laiptai siauri kaip Lietuvos senukų klubo koridoriuose. Kartą vežėm biblioteką į ketvirtą aukštą Noting Hilo — ar kaip ten jis vadinasi, tas rajonas — tai du vyrai prakaitavo valandą. Už darbą reikia mokėti. Jei yra liftas, tai trunka ilgiau, bet pigiau. O jei ne — reikia samdyti porą rimtų vyrukų, arba tiesiog primokėt. Suprantat.

Kainų paslaptys ir paskutiniai patarimai

Kodėl vieni pervežimai į Angliją kainuoja 300 eurų, o kiti 3000?

Vienas kubas vs dvylika. Ir dar — ar dalinis, ar pilnas. Yra įmonių, kurios meta kainą 300 eurų internete, kad prisiviliotų. Paskui prisideda degalai, keltas, mokestis už nešimą, mokestis už kvėpavimą. Tiesiogiai sakau — jei per pigu, kažkas ne taip. Pilnas namo perkraustymas į Londoną gali kainuoti ir tris tūkstančius, nes ten tiek daiktų, kad reikia dviejų vairuotojų. Būna, kad žmonės palygina skirtingus dalykus: tūkstantis už pilną paslaugą nėra brangu, o trys šimtai už tą patį — įtartina. Skaičiuokit protingai.

Ar verta mokėti už ekspresinį pervežimą?

Manau, ne. Nebent jūs vežatės dokumentus, kurių reikia rytoj. Baldams ir rūbams ekspresas nerodo prasmės. Mes turim du-tris reisus per savaitę, taigi "ekspresas" dažnai reiškia "palaukit sekantį reisą". Būna tokių, kurie paprašo dvigubos kainos, kad tik greičiau — tada jūs mokat dvigubai, o daiktai vis tiek važiuoja toje pačioje mašinoje. Aš nežinau, ar tai etiška. Realiai sekimo sistema parodys tą patį kelią. Greičiau kaip nutinka? Tik jei vėjas palankesnis kelyje per Kanalą. O tam vėjui mes neįsakom.

Ar galima siųsti tik vieną didelį daiktą, pavyzdžiui, pianiną?

Taip, galima, bet pianino nėra lengvai įnešamas — ten reikia kartais kranų, o kartais tiesiog keturių nagingų vyrų su diržais. Turiu omenyje draugus. Kartą vežėm pianiną į Islingtoną, Londone, trečiame aukšte be lifto. Pensininkė pardavė jį studentams. Atrodė — katastrofa. Bet prasinešėm. Kainuoja brangiau nei dėžės su rūbais, aišku, nes reikia ekspertų, specialios įrangos. Jei pianinas steinway — dvigubai draust reikia. Bet tai įmanoma. Tiesiog nepamirškit pasakyt, kad tai pianinas, o ne stalelis.

Ar jūs dar ilgai dirbsite šitoje srityje, ar jau galvojat apie pensiją?

Oi, čia jau asmeniška. Kartais pagalvoju, kad mano kojos pažįsta visus nelygumus nuo Kauno iki Dublino. Bet dar yra neatsakytų laiškų, dar yra žmonių, kurie pirmą kartą kraustosi iš Lietuvos į Angliją ir bijo. Aš stengiuosi jiems paaiškint, kad daiktų pervežimas iš Lietuvos į Angliją su sekimo sistema dabar jau žymiai saugesnis nei buvo prieš dvidešimt metų. Tada neturėjom nei GPS, o telefonai su romingais kainavo kaip lėktuvo bilietai. Jei jums rami galva svarbiau nei mano keliai — skambinkit. Kol girdžiu, tol rašysiu atsakymus.

Kokie yra jūsų blogiausi kroviniai? Kokių daiktų geriau nevežti?

Skystos trąšos, dažų aerozoliai, ir niekada — niekada — nepakuokit pusiau atidaryto aliejaus butelio. Turėjom atvejį, kai klientė slėpė nagų lako rinkinį po rūbais. Buteliukai sudužo, smarvė krovininėje laikėsi tris dienas, o stiklo duženų pridarė bėdų. Dėl to niekas nedraudžia, nes paslėpta pavojinga medžiaga. Bendrai — nevežkit chemijos, degių skysčių. Ir jei jūsų draugelis prašo pristatyt vieną nedidelį paketą į Londoną be jokio paaiškinimo — atsisakykit. Šitoje srityje kuo mažiau paslapčių, tuo ramiau visiems.

Dvidešimt ketveri metai kelyje moko, kad saugus ir efektyvus daiktų pervežimas į Angliją su sekimo sistema nėra tik technologija — tai pasitikėjimas. GPS parodo, kur mašina, bet nepaklos staltiesės ant stalo. Svarbiausia rasti normalų vežėją, kuris atsakys į skambutį penktadienio vakarą, jei kažkas ne taip. Tikiuosi, šie atsakymai padėjo suprasti, kad tarptautinis perkraustymas nėra raketų mokslas, bet reikalauja kantrybės ir šiek tiek pasiruošimo. Skambinkit, jei kils kitokių klausimų — aš čia pat.