Saugus ir apdraustas specifinių krovinių gabenimas į Angliją

Jei rimtai galvoji vežtis baldus, techniką ar per kokį penkiasdešimt kilogramų sveriantį siuntų rinkinį iš Lietuvos į Angliją, turi suprasti – tai nėra tas pats, kas siųsti paštu knygą. Aš dirbu šitame reikale jau dvidešimt trejus metus ir mačiau visko: neišsenkančius pasienio patikrinimus Londone, vežėjus, kurie pakiša krovinį į fūros kampą tarp gruzdėjančių dėžių, ir klientus, kurie tiesiog pamiršta pasidaryti draudimą. Saugus ir apdraustas specifinių krovinių gabenimas į Angliją yra įmanomas tik tada, kai žinai keletą dalykų, kurių niekas ant lėkštutės nepateikia. Nebijok klausti. Kartais net ir aš pats išgirstu klausimą ir pagalvoju: „o velnias, čia reikia patikrinti“. Tai normalu.

Pradžia – planavimas ir daiktai, kurie ne kaip visi

Ar mano krovinys išvis vadinamas „specifiniu“, ar tiesiog didelis siuntinys?

Dažnai žmonės mano, kad specifinis – tik pianinas arba akvariumas. Iš tiesų specifiniu tampa bet koks krovinys, kuris neatitinka standartinio pašto formato. Jei turi tris sofa-lovas, šaldytuvą ir dėžę keramikos – tai jau reikia netipinio transporto. Kartą vežiau iš Kauno į Birmingamą tokį rinkinį. Reikėjo fūros su liftu, nes bendras svoris perkopė tris šimtus kilogramų. Standartinė siunta? Tikrai ne. Specifinė? Taip, ir dar kaip. Tokie daiktai reikalauja atskiros vietos fūroje, o ne maišymo su kitais kroviniu, nes kitaip gali atsirasti įbrėžimų, kurių niekas neaiškinasi.

Kiek iš anksto reikia pradėti ieškoti vežėjo, jei noriu saugaus gabenimo?

Praeitais metais šeima iš Panevėžio paskambino man pirmadienį, o trečiadienį jau norėjo daiktų Manchesteryje (ai, ne, atsiprašau, galutinis taškas buvo Birmingamas, bet esmė ta, kad labai skubiai). Realiai, su specifiniu kroviniu pradėk ieškoti bent tris–keturias savaites prieš. Reikia suderinti transportą, draudimą, o kartais – spec. pakuotę. Ypač jei kalbam apie saugų ir apdraustą specifinių krovinių gabenimą į Angliją, kur reikia žinoti, ar fūra laisva tinkamą savaitę. Skubūs reisai būna, bet kaina šoka dvigubai, o garantijų mažiau. Geriau ramiai planuoti nei vėliau nervintis pasienyje. Aš pats skubius imu tik kai yra realių sąlygų viską padaryti tinkamai.

Ar galiu pats supakuoti daiktus, ar tikrai reikia samdyti profesionalus?

Gali, bet draudimas ne visada dengia savivežlio pakavimo klaidas. Jei seną komodą suvyniojai į bananų dėžes ir ji sugedo – CMR gali pasakyti „ne, čia tavo kaltė“. Kita vertus, profesionalai naudoja dvisluoksnius kartonus ir korio plastiką. Kartais klientas pats supakuoja geriau nei kai kurios įmonės. Tenka pripažinti, mačiau šūdino darbo iš vadinamų „profesionalų“. Bet taisyklė paprasta – jei vertė didesnė negu (taip, taisyklingai turėtų būti „nei“, bet gyvai taip išeina) keli šimtai eurų, leisk tai daryti kasdieniams specialistams. Kainos skirtumo nebūna didelio, o ramybė – visai kitokia lygio.

Kokio dokumentų prikimba, kai vežu asmeninius daiktus į Angliją po Brexit?

Brexit viską apsunkino. Reikia muitinės deklaracijos, sąrašo su vertybėmis LT-EN kalba, o kartais – įrodymo, kad daiktai naudoti. Jei gabeni naujus baldus, HMRC gali užklausti dėl PVM. Dažnai patariu pasidaryti paprastą Word lentelę: pavadinimas, metai, vertė. Nieko fanatiško. Kartais paklausia, kartais ne, bet kai Folkestone pasienio poste pareigūnas užduoda klausimą, geriau turėti popierių rankoje nei aiškintis gestais. Anglija nebe ES, todėl taisyklės tikrai kitokios nei į Vokietiją. Ir taip, elektroninis važtaraštis kartais stringa sistemoje, todėl atsispausdink popierinę kopiją. Būna gedimų.

Kaip suprasti, ar mano daiktai tilps į standartinę mašiną, ar reikalinga fūra?

Čia viskas priklauso nuo kubatūros. Standartinis mikroautobusas – apie 8–12 kubinių metrų. Dvigulė lova, svetainės kampas ir keturios didelės dėžės tikėtina netilps. Skaičiuoju taip: viena euro paletė – apie du su puse kubo. Du padėklai = beveik penki kubai, bet baldai nėra kvadratiniai, taigi lieka tuščios ertmės. Kartais reikia siųsti nuotrauką vežėjui, kad įvertintų. Buvęs atvejis: klientas sakė „truputis daiktų“, o išėjo devyniolika kubų. Teko vežti fūra. Nesakau, kad taip bus tau, bet realybė dažnai pranoksta lūkesčius. Verčiau tegu vežėjas mato, nei kad paskui kraudinėtum du kartus.

Draudimas – kas apmoka sugadinimą ir kodėl kartais ne

Ar CMR draudimas tikrai saugo specifinius krovinius, ar tai tik privalomas minimumas?

CMR – tai lyg priverstinė medicinos apžiūra. Jis yra, bet dengia pagal svorį. Pavyzdžiui, jei krovinys sveria 300 kg, CMR atlygins apie 3500 eurų. Jei gabeni pianiną, kurio vertė 15 000 eurų – na, skaičiuok pats. Saugumo neužtenka. Reikia papildomo krovinio draudimo. Aš klientams sakau tiesiai: CMR padeda jei fūra sudegs, o pilnas draudimas padeda jei fūra sudegs ir tu nori atgauti tikrąją vertę. Skirtumas milžiniškas. Daugelis pradedančiųjų vežėjų apie tai nutyli, nes pilnas draudimas brangesnis. Bet kai pamatai, ką matau aš fūrose, patikėk, verta mokėti už ramų miegą.

Kas nutinka, jei daiktai apgadinami dėl prastos pakuočių?

Tada turi rimtą problemą. Draudimo bendrovė klausia: o kas dėl pakavimo? Jei vežėjas blogai pritvirtino fūroje – viena. Jei pats supakavai į pražiūrėjusią plėvelę... geriau nepasakoti. Atsimenu atvejį: vežėme stiklinį stalą į Bristolį. Klientas apvyniojo laikraščiais. Sustabdžius ant M1 (ten duobės, kad vietomis atrodo, lyg po bombardavimo), stiklas pasiroškė. Draudimas? Atmetė, nes pakavimas neatitiko minimalių normų. Verdiktas žiaurus, bet sąžiningas. Specialistai tam naudoja korio plastiką ir fanerines dėžes. Ne kartonus iš parduotuvės. Ne taupyk pakuotėje, jei nori saugaus gabenimo. Sutaupyti ten dažniausiai kainuoja dvigubai sugadinus.

Ar galiu apdrausti daiktus už tikrąją rinkos vertę, ar tik pirkimo kainą?

Gali drausti už rinkos vertę, bet reikės įrodymų. Jei antikvarinę komodą nusipirkai už 200, o ji verta 5000, reikia vertinimo. Realybė tokia, kad daugelis deklaruoja mažesnę vertę, norėdami sutaupyti ant draudimo. Tada gauna 800 eurų už sugadintą daiktą, kurio nebeatsigausi net už tris tūkstančius. Neriesk. Aš patariu drausti už pilną vertę. Taip, brangiau. Bet jei jau dedi pinigus į gabenimą, daryk saugiai. Kartais klientai sako: „o jei nieko neatsitiks?“ Na, jei niekas neatsitiks, aš būsiu laimingas labiau nei tu, nes nereikės rašyti aktų pusę mėnesio ir kovoti su brokeriais.

Ar emocinė vertė skaičiuojama draudžiant senelės fortepijoną?

Deja, ne. Draudimas mato tik eilutes ir skaičius. Tavo senelės pianinas, prie kurio augo visa tavo mama, jam yra paprasčiausiai instrumentas su tam tikru svoriu, metų skaičiumi ir stygų komplektu. Emocinės vertės draudimo aš asmeniškai nemačiau. Yra meno ir antikvarinių daiktų polisai, bet jie taip pat remiasi rinkos verte. Vežiau fortepijoną iš Alytaus į Notingemą. Šeima verkė matydami, kaip jį keliame. Suprantu – ten prisiminimai. Bet jei įvyks bėda, draudimo agentas nepaguos. Jis paprašys sąskaitos faktūros arba įvertinimo. Taip realiai veikia saugus ir apdraustas specifinių krovinių gabenimas į Angliją – be jausmų, tik skaičiai ir dokumentai.

Ką reiškia ta „atskaitoma suma“ draudimo lapo apačioje?

Tai suma, kurią draudimo kompanija nuskaičiuoja prieš išmokėdama. Pavyzdžiui, jei atskaitoma 300 eurų, o žala 800 – gausi 500. Jei žala 250 – nieko negausi. Tai standartas krovinio draudime. Kartais vežėjai sudaro sutartis su didelėmis atskaitomosiomis be tavo aiškaus įvardijimo. Aš siūlau rinktis mažesnes, nors polisas brangesnis. Buvo toks atvejis – sugadino fotelį, žala 450 eurų, o atskaitoma suma 500. Klientas gavo nulį. Nulis. Supranti? Aš pats buvau piktas, nors niekuo dėtas. Bet taip parašyta sutartyje. Skaityk smulkųjį šriftą. Kartais ten slepiasi tikrieji velniai. Daugelis pasirašo akimis, o paskui stebisi.

Kelias iki Anglijos – kas vyksta fūroje, kai nematai

Fūra ar mikroautobusas – koks transportas tinkamiausias specifiniams daiktams?

Nebūtinai didesnis yra geriau. Mikroautobusas greitesnis, jam mažiau apribojimų senamiesčio gatvėse, pavyzdžiui, Kroidone ar East Ende. Bet jei krovinys didelis – neatlaikys. Fūra turi oro pagalves, tvirtinimo grandines ir liftą. Aš renkuosi taip: iki trijų kambarių buto – mikro išeina pigiau. Daugiau – fūra arba net du reisai. Svarbiausia yra tai, ar daiktai bus pritvirtinti fūros viduje, o ne tik apkrauti viršų. Mačiau blogų pavyzdžių, kai vežėjas suverčia viską krūvon ir paleidžia juostas. Atrodo tvarkingai, kol neatidarinėji durų Londone. Tada viskas išbyra ant galvos. Geriau erdvės daugiau nei spaudimo.

Ar tiesioginis reisas yra saugesnis negu pervežimas per sandėlį Vokietijoje?

Tiesioginis visada geriau. Kuo mažiau žmonių liečia tavo daiktus, tuo mažiau rizikos. Perpakavimas Berlyno ar Ostendės sandėlyje skamba logistiškai, bet kiekvienas perkėlimas didina sužalojimo galimybę. Ypač jei kalbam apie stiklą, keramiką, techniką. Aš jei galiu, stengiuosi, kad kliento daiktai judėtų tiesiai iš Lietuvos į Angliją be tarpinių stotelių. Taip, kartais brangiau. Kai kurie brokeriai siūlo pigiau per Hamburgą ar Hanoverį. Bet aš netikiu, kad perpakavimas 3 valandą nakties netoli Euro tunėlio yra gera mintis. Apdraustas krovinys turi važiuoti kuo tiesiau. Kiekviena papildoma rankų pora – tai papildoma rizika, o rizikų mes nenorim.

Kiek realiai trunka gabenimas iš Lietuvos į Angliją saugiu režimu?

Dviejų trijų dienų nepasieksi, jei nori saugumo. Paprastai reikalai trunka nuo keturių iki septynių dienų. Kodėl? Nes vairuotojai turi laikytis poilsio reglamento. Be to, perkraustymo fūros dažnai vežia kombinuotus krovinius – ne tik tavo daiktus. Aš bandau sudaryti maršrutą taip, kad tavo specifinis krovinys būtų pakrautas pirmas ir iškrautas paskutinis. Bet realybė – gal tris, gal penkias. Priekabos aukšti kroviniai stabdo. O jei dar Calais eilė... Kartais keltai per kanalą vėluoja dėl audrų. Tada prisideda dar diena. Planuok ne mažiau penkių dienų. Aš pats skambinu klientui ir sakau: neatšauk darbo remontui, kol nepatvirtinau, kad krovinys kirto sieną.

Ar vairuotojas padės man nešti daiktus į trečią aukštą Londone?

Nesusimauk. Vairuotojas – ne nešikas. Jo darbas yra vairuoti ir prižiūrėti krovinį. Į pastatą varyti baldus – tai jau tavo arba samdytų pervežėjų reikalas. Kai kurios įmonės turi liftuotas mašinas ir porą vyrukų, kurie padeda, bet standartas yra iki durų ant žemės. Buvęs atvejis, kai klientas kitame gale Londono laukė vienas prieš penkis kubus daiktų. Vairuotojas pasakė „good luck mate“ ir išvažiavo. Tvarkingai, pagal sutartį. Tik klientas nebuvo perskaitęs sutarties. Anglijoje dažna praktika – tik iškrauta prie namo. Nepamiršk to aptarti iš anksto. Jei reikia neštis į vidų, gali tekti mokėti papildomai.

Ar galiu sekti, kur yra mano krovinys kelyje į Angliją?

Šiuolaikinės įmonės turi GPS, bet ne visada duoda tau prisijungimo. Kartais paskambina tik kai iškrauna. Aš asmeniškai siunčiu atnaujinimus kasdien – kur esam, kada planuojam keltą, kada iškrausim. Bet jei vežėjas sako, kad seksi realiu laiku, paklausk ar tai tikrai taip. Nes kai kurie naudoja paprasčiausią programėlę, kuri rodo pusę maršruto. Buvo atvejis, kai klientas pats sekti negalėjo, bet aš rašiau žinutes: „Kaune, pasienyje, prie Dunkerque, vykstam link Folkestone“. Tai irgi veikia. Svarbu, kad nebūtų radijo tylos tris dienas. Tada aš pats nervinuosi. Ir atsimink: jei vairuotojas nepatinka bendrauti, nebūtinai jis vagis. Galbūt tik pavargęs nuo kelių.

Kai daiktai ne kaip visi – specifiniai atvejiai ir apribojimai

Ar galiu vežti augalus, daigus ar vazonus į Angliją be problemų po Brexit?

Negali be fitosanitarinio. Anglija nuo 2021 tapo trečiąja šalimi ir augalai patenka į griežtą kontrolę. Reikia fitosertifikato, kad neužvežtum kokių vabalų. Aš vežiau kartais vazonus su žemėmis – reikėjo specialaus leidimo. Realybė: paprastai neverta. Jei tai keli sukulentai, geriau palik mamai arba padovanok kaimynei. Didelės perkraustymo įmonės atsisako vežti gyvus augalus visai. Ne dėl to, kad nenorime užsidirbti, o dėl to, kad pasienyje gali vėluoti patikrinimas ir stabdyti kitus krovinius. Per daug rizikinga. Yra išimčių želdiniams, bet ten jau kita biurokratijos lyga. Aš pats atsisakiau vežti du didelius fikusus – klientas suprato.

Kiek pavojinga gabenti benzininį pjūklą arba dujų balioną perkraustymo metu?

Labai pavojinga ir dažnai draudžiama. Benzininiai įrankiai su kuro likučiais – tai ADR krovinys. Perkraustymo fūra nėra pritaikyta pavojingoms medžiagoms. Aš atvirai sakau: išpilk kurą, atidaryk baką, palik išdžiūti. Tą patį su žibalinėmis lempomis. Dujų balionai? Tik tuščius, geriau originalioje pakuotėje. Kartais klientai bando prakišti dar vieną butano balioną. Nenoriu to matyti savo fūroje. Nes jei kelyje nutinka bėda ir ugniagesiai sužino, kad vežiau neautorizuotą pavojingą krovinį – ne, dėkui. Mano licencija svarbiau nei tavo noras sutaupyti dešimt eurų. O ir draudimas tokiu atveju tampa niekiniu.

Kaip pianinas gabenamas saugiai – ar užtenka tiesiog apkloti pledu?

Pledas?! Ne, ne ir dar kartą ne. Fortepijonui reikia specialaus dėklo (kuris sveria pats sau), apmušalų, grandinių su minkštais kabliais ir žmonių, kurie žino, kur yra centro svoris. Pianinas statomas ant pagrindo, neverčiamas ant šono. Kartais, norėdami sutaupyti vietos, vežėjai stumia pianiną siauromis fūros durimis kampu. Tada stygos, mechanika... na, gali atspėti pats. Aš vežiau fortepijoną į Edinburgą – ten net keli kalnai kelyje. Reikėjo papildomo tvirtinimo. Instrumentas buvo apdraustas atskirai. Saugus ir apdraustas specifinių krovinių gabenimas į Angliją be tinkamo pianino paruošimo – tai loterija, kurioje tikrai pralaimėsi. Pamenu kolegą, kuris bandė tempti seną „Petrofą“ be dėklo. Nukentėjo visi.

Ar meno kūriniai ir antikvaras gabenami be specialaus sandėlio saugumo?

Gali, bet tai kvaila. Jei gabeni originalią tapybą, geriau naudoti klimatuojamą transportą. O dar geriau – temperatūrą palaikantį vagoną. Aš ne visada turiu tokių galimybių, tiesa pasakius. Kartais tenka dirbti su tuo, kas yra. Bet jei krovinys vertas dešimčių tūkstančių, pasamdyk kad ir palydovą. Buvęs atvejis: vežėme skulptūrą į Glastonberį. Sakė, kad vertė nedidelė. Pasirodo, penkiaženklė suma. Laimei, viskas praėjo sklandžiai, bet tik dėl to, kad buvome sudėję papildomas apsaugas. Nerekomenduoju rizikuoti su unikaliais daiktais. Kartais manęs klausia, ar draudimas padengs visą meno vertę. Hm... tiksliai nežinau kiekvieno atvejo, nes meno rinka jautri. Atsakymas: pateik vertinimą ir derėkis dėl atskiro draudimo.

Kas jei pasienyje paaiškėja, kad krovinys sveria daugiau nei buvo deklaruota?

Tada gali tekti mokėti overloade mokestį arba perkrauti. Anglijos pasienyje svarstyklės yra griežtos. Jei fūra perkrauta, stabdo ir baudžia. Aš asmeniškai stengiuosi sverti viską prieš pakraunant, bet kartais klientai atneša „paskutinę dėžutę“ jau pakrautus. Tada peržengi ribą. Eurotunelis ir keltai turi tikslius svorio limitus. Fūra viršijus 24 tonas – problema. Nors perkraustymo fūros retai viršija, nes dažniausiai tūriniai, o ne masiniai kroviniai, bet aš atsimenu dukart turėjęs nukrauti dalį pasienyje. Sūris buvo nemalonūs. Ir brangūs. Todėl svoris svarbus. Pasakyk vežėjui viską iš karto. Geriau jis atsiveš didesnę mašiną, nei kad stotum tuščias Doverio poste ir mokėtum baudas be reikalo.

Kainos, moralė ir rinkos tikrovė, apie kurią niekas neparašo

Kodėl vienas vežėjas į Londoną prašo 800 eurų, o kitas 2500?

Nes vienas pateiks tik fūrą ir vairuotoją, o kitas – pilną aptarnavimą, draudimą, pakavimą ir garantijas. Pigiausias variantas dažnai reiškia, kad tavo daiktai bus sumesti į kampą didelio krovininio automobilio, kuris važiuoja aplink Europą tris savaites. Brangiausias – durų iki durų paslauga, kai viskas apdrausta, supakuota ir stebima. Aš mačiau įmones, kurios meta kainą, kad gautų užsakymą, o paskui prašo papildomai už kiekvieną laiptelį. Nesąžininga? Taip. Realu? Deja, labai. Pats dirbu vidutiniame segmente. Ne pats pigiausias, bet miegoju naktis ramiai. O tie už 800... kartais po dviejų savaičių tylos skambina šaukiantys klientai, kurių daiktai kažkur paklydo. Ne iš malonumo.

Ar iš tiesų egzistuoja „paslėpti mokesčiai“, apie kuriuos sužinai tik kai atvažiuoja mašina?

Taip, ir tai šlykštu. Vadinamieji „transporto terminalo mokesčiai“, „kelių rinkliava“, „priedas už Londono ribas“. Kartais pamatai sąskaitą ir galvoji – o čia tai nerealu. Aš savo pasiūlymuose rašau viską aiškiai: kėlimas, km, draudimas, keltas. Jei kas nors prideda paskui, neturi mokėti, jei to nebuvo sutartyje. Bet daugelis žmonių bijo ginčytis su fūros vairuotoju, kuris stovi kieme ir grasina vežti atgal į sandėlį. Skaityk sutartį. Jei kaina per gera, kad būtų tiesa, vadinasi, nebus. Tai sena taisyklė, kurią pamirštam, kai labai skubu. Aš pats kartais pasiuntu matydamas, kaip kolegos apgaudinėja emigrantus. Tai ne verslas, o sukčiavimas.

Kokia yra tikroji kainos dalis draudimui – ar 50 eurų pakanka viskam apdrausti?

50 eurų? Ne, tikrai ne. Viskam normalaus draudimo nepasigaminsi. Pilnas draudimas kainuoja nuo 0,8 % iki 1,5 % krovinio vertės. Jei turi 10 000 eurų vertės daiktų, draudimas bus 80–150 eurų. Dar plius administravimas. Kartais įmonės įskaičiuoja į kainą, kartais faktūruoja atskirai. Aš mėgstu atskirai, nes tada klientas mato, kur pinigai nueina. Jei vežėjas siūlo draudimą už 20 eurų – tai farso teatras. Nepasimesk. Toks draudimas dengia tik CMR arba turi tokias išimtis, kad praktiškai nieko nedengia. Geriau jau be draudimo važiuoti (nerekomenduoju!) nei su popiergaliu, kuris niekam tavęs neapsaugos. Rimtas draudimas kainuoja rimtai. Čia kaip su automobilio KASKO – pigus arba geras.

Ar galiu pasitikėti perkraustymo įmone, kuri neturi fizinio ofiso Anglijoje?

Gali, bet atsargiai. Daugelis gerų lietuvių vežėjų dirba be fizinio UK biuro, nes nuoma ten kosminė. Bet jei kompanija neturi jokio registracijos numerio, jokio baltojo sąrašo, jokių atsiliepimų Google – nelįsk. Aš turiu partnerių Anglijoje, su kuriais bendrauju kas savaitę. Bet mano ofisai yra Lietuvos pusėje. Kartais klientai manęs klausia: o jei kas nutiks Londone? Atsakau – skambini man. Nepristatysiu savęs kaip tobulo pasirinkimo. Bet duodu tikrą telefoną, kuriuo atsiliepiu ir 22 val. (jei nemiegu). O jei skambini tik į elektroninį paštą, kuris atsako kas tris dienas... hm, pats supranti. Aš šitame darbe dvidešimt ketverius metus ir vis dar kartais suklumpu. Bet esu čia.

Ką daryti, jei daiktai atvažiavo subraižyti, o vežėjas sako, kad taip ir buvo prieš tai?

Tada prasideda linksmybės, kurių niekas nenori. Privalai turėti pakrovimo aktą. Be jo – žodis prieš žodį. Aš visada fotografuoju daiktus prieš pakraunant ir duodu kopiją klientui. Jei atvažiavęs pasirašei važtaraštį (CMR) be prierašų, vėliau įrodinėti bus sunku. Yra toks niuansas CMR konvencijoje – jei neatžymėjai žalos per 7 dienas (aš dabar galvelėje turiu 7–14 dienų tiksliai, pasitikrink su savo teisininku), draudimas gali atsisakyti mokėti. Todėl pats svarbiausias patarimas: kai iškrauna, tikrink viską iš karto. Ne rytoj. Ne po kavos. Iš karto. Jei randi įbrėžimą ant spintos – rauk lauk rašiklį. Nes po trijų dienų visi ims šnipinėtis ir tuščiai gaišins tavo laiką.

Išvada

Kiekvienas specifinis krovinys į Angliją yra mažas projektas, o ne atsitiktinė siunta. Saugus ir apdraustas specifinių krovinių gabenimas į Angliją nereikalauja raketų mokslo, bet reikalauja tinkamo vežėjo rankų ir tavo pačio dėmesio detalėms. Nesigėdyk klausti apie tai, ko nesupranti. Geriau paklausti dabar, nei rašyti skundą vėliau. Jei turi konkretų daiktą ir nežinai nuo ko pradėti – parašyk. Atsakau, kai tik atgaunu kvapą tarp reisų. Sėkmės kraustantis.