Saugus gabenimas į Angliją: kaip pervežti asmeninius daiktus, kad nereikėtų graužtis nagų

Pažiūrėkit, aš jau kokių dvidešimt ketverius metus kišuosi į perkraustymų verslą, ir tas saugus gabenimas į Angliją nuo Lietuvos nėra raketų mokslas, bet žmonės vis tiek kankinasi. Jūs turbūt dabar sėdit prie kavos puodelio, aplink dėžės, o internete vieni sako „pigiai pavesim“, kiti – „tik su mumis garantija“. Ką reiškia ta garantija realybėje, kaip išvengti streso ir kodėl kartais geriau primokėti šiek tiek daugiau, kad išvengtumėt liūdnų staigmenų Doverio pusėje? Atsakau kaip sau – paprastai, be kanceliarinių žvėrių.

Pradžiai – apie kainas, sutartis ir tai, kas svarbiausia

Kiek maždaug kainuoja pervežimas iš Kauno į Londoną ir kodėl kiekvienas skaičius internete skiriasi kaip diena nuo nakties?

Na, jei mesam apie standartinį dviejų kambarių butą – kokia sofa, lova, spinta, dvidešimt dėžių – tai svyruoja nuo septynių šimtų iki tūkstančio dviejų šimtų eurų, tokia jau realybė. Bet jeigu ten trys aukštai be lifto arba jūsų lova išsimontuojama kaip kosminė stotis, tai ir penkiolika šimtų gali būti. Kaina priklauso nuo apimties, ar reikia mūsų pagalbos kraunant, ar patys, ir kokiu metu vykstate – rugpjūtis ir rugsėnis musiškėse yra karščiausi mėnesiai, tad ir tarifai kyla. Pigiausias variantas dažnai būna tada, kai suformuojame kombinuotą krovinį. Bet atminkite: jei kaina atrodo per gera, kad būtų tiesa, ji turbūt ir nėra tiesa.

Ar aš pats galiu susipakuoti daiktus, ar privaloma samdyti jūsų komandą?

Žinoma, galite. Daug mūsų klientų taip ir daro, ypač jei turi laiko ir nori sutaupyti. Bet aš jums pasakysiu atvirai – mes matėm atvejų, kai žmonės sutaupė dvidešimt eurų ant pakavimo, o paskui radome lygintuvą suvyniotą į du laikraščio lapus. Tai tada garantija už fizinį pažeidimą nebeveikia, nes pakavimas buvo neprofesionalus. Jei renkatės pakuoti patys, naudokite dvigubas dėžes, burbulinę plėvelę, o į viršų rašykite „Stiklas“. Tada viskas priimtina, mes pasiimame ir vežame į Angliją be priekabių.

Mano draugė prieš dvejus metus vežėsi į Birmingemą ir mokėjo pigiau. Kodėl dabar viskas pabrangę?

Na, pirmiausia – dyzelis nėra tas, koks buvo. Antra, po visų post-Brexit procedūrų papildomi dokumentai, muitinės formalumai ir vairuotojų trūkumas Europoje smarkiai pakeitė rinką. Be to, laivybos konteinerių kainos, nors mes ir ne laivais vežam, bet bendras fonas keičia viską. Draugei galbūt pataikė akcija arba reikėjo gabenti tik pusę furgono. O dabar jūs turite daugiau daiktų ir degalai brangesni. Tokia jau ta rinka, deja, ir aš jos nesuvaldysiu, nors norėčiau.

Kokia garantija, kad daiktai tikrai bus saugiai pergabenti į Angliją? Žodis „garantija“ dažnai skamba tuščiai, bet kaip realybėje?

Aš nekenciu, kai kompanijos meta žodį „garantija“ kaip šūdą į vėjas. Pas mus tai veikia taip – prieš pakraunant darbus fiksuojame vaizdo įrašu arba nuotraukomis, pasirašoma CMR ir sutartis, kur aiškiai surašyta atsakomybė už krovinį nuo durų iki durų. Jei pervežimo į Angliją metu kils mechaninis gedimas dėl mūsų kaltės – tarkim, netinkamai pritvirtinta spinta arba drėgmė pateko tik dėl prakiurusio tentuko – mes atsilyginame. Tačiau garantija netaikoma, jei dėžėje buvo šlapi katinų kraikas ir jis išsiliejo ant kilimo. Suprantat, turi būti sveikas protas abiem pusėm.

Mašinos, keliai ir logistika – kaip viskas vyksta „under the hood“

Ar mano baldai važiuoja tiesiai iš namų į namus, ar pirma keliauja per kažkokius sandėlius?

Dažniausiai kombinuoti kroviniai pirma suvažiuoja į mūsų terminalą Vilniuje arba Klaipėdoje – priklauso nuo savaitės dienos. Ten jie perpakuojami arba sukraunami ant didesnio vilkiko. Tai nereiškia, kad jie guli savaitę – dažniausiai per dvidešimt keturias valandas išvažiuoja tolyn. Tiesioginis reisas būtų brangesnis dvigubai, nes vilkikas važiuotų pusiau tuščias. Taip dirba beveik visos lietuviškos ir angliškos įmonės, kurios dirba su asmeninių daiktų gabenimu. Tai normalu, tik svarbu, kad sandėlis būtų sausas su vaizdo kameromis. Mūsiškis toks yra.

Kiek laiko daiktai keliauja Lietuvos–Anglijos maršrutu? Nes girdėjau, kad kartais trunka savaitę, o kartais mėnesį

Optimaliai – penkios-šešios dienos nuo pakrovimo iki iškrovimo. Bet aš nemėgstu meluot. Kartais Doverio uoste eilės, kartais Prancūzijoje streikuoja keltų darbuotojai, o kartais lietuviška vasara nulipdyta sniego ir vilkikai stringa. Mėnuo – tai jau patologija, ir dažniausiai reiškia, kad įmonė su jumis žaidžia, nes neturi kada išsiųsti, arba krovinys suktesi po kelis perpakavimus. Savaitė – realu, jei viskas pagal planą. Dvi savaitės – dar normos ribose esant force majeure. Ilgiau – jau reikėtų skambinti ir nervintis. Arba reikalauti kompensacijos.

Ar galiu viską išsikrauti pats, ar jūsų žmonės padeda išnešti? Aš gyvenu viena ketvirtajame aukšte be lifto ir ta sofos dalis jau nebepaeina

Visiškai suprantu situaciją, tokia yra kas antra mūsų klientė. Mes turime vyrus, kurie padeda išnešti, bet tai turi būti sutarta iš anksto. Nebus taip, kad vairuotojas vienintelis dievas ir neš jūsų šaldytuvą vien dėl to, kad pasižadėjo. Paprastai komanda iki keturių žmonių gali atvažiuoti, bet kaina skiriasi. Jei tai tik vidutiniška spinta ir kelios dėžės – mūsų vaikinai dažnai padeda kolega, jei mato, kad klientas vienas. Bet be lifto ketvirtas aukštas... na, ten arba kilnojame septyniese atsargiai, arba samdome kraną pro langą. Svarbu tik pasakyti registruojantis, ne tada, kai vilkikas jau po laiptais stovi.

Kas bus, jei vilkikas stringa pasienyje arba Doverio uoste? Skaičiau apie tuos eilių košmarus

Doveris... dieve, koks ten chaosas būna kartais. Jei stringama dėl muitinės patikrinimo – dažniausiai tai kelios valandos. Jei dėl masinių eilių dėl vetos ar dar kažko – tada gali ir parą stoveėti. Bet mūsų vilkikai yra uždari, su temperatūros kontrole ne visada, bet bent jau sausi ir saugūs. Daiktai nevės, nes jie yra viduje, ten kur saulė nepasiekia. Žinoma, jei ten siuntėte šokoladą – jis gali suprakaituoti. Beje, pleištinis sūris irgi nekentės. Bet apie tai reikia galvoti pakuojant, o ne poste.

Ar vykstama vienu vilkiku tik mano daiktams, ar krovinys sukomplektuojamas su kitų žmonių daiktais?

Jei mokat už pilną furgoną, tai viskas tik jūsų. Jei pasirinkote dalinio krovinio gabenimą į Angliją, tai taip, vilkike bus kelių šeimų turtas. Bet jie atskirti, sunumeruoti, ir niekas ne maišomas chaotiškai kaip maišas su oru. Kiekvienas krovinys turi savo vietą ir savo sąrašą. Žinoma, idealu būtų turėti savo vilkiką, bet čia jau elito servisas, kainuojantis nuo dviejų tūkstančių eurų aukštyn. Daugumai žmonių dalinis pervežimas yra visiškai saugus ir ekonomiškas, jei tik įmonė tvarkinga.

Pakavimas – atrodo paprasta, bet čia slepiasi aštuoniasdešimt procentų bėdų

Ar tikrai reikia specialių dėžių, ar galiu panaudoti senas, kurios liko nuo šaldytuvo?

Šaldytuvo dėžės yra vienkartinės, jos gali neatlaikyti svorio viena ant kitos. Kai krauname vilkiką, jūsų daiktai bus po mano kolegų arba po kitais kroviniais. Jeigu apačioje yra silpna dėžė – ji sulūš kaip sausas traškučius. Mes rekomenduojame dvigubo sluoksnio banguotą kartoną. Taip, tai kainuoja, bet aš mačiau per savo karjerą, kaip žmogus siek sutaupyti penkis eurus ant dėžių, o paskui gauna sulūžusią kavos aparatą. Nežinau, gal verta. Jūsų skaičius, bet aš perspėjau kaip draugas.

Ką daryti su elektronika? Ar pakanka suvynioti į pledą, kaip siūlo mano mama?

Mama protinga, bet pledas neabsorbuoja smūgių. Televizorius, kompiuteris, monitorius – jie turi būti dėžėse su putplasčio kampų apsauga. Idealu turėti originalias dėžes. Jei ne – naudokite burbulinę plėvelę ir standžias dėžes. Pledas gali būti paskutinis sluonis, kad nesubraižytų ekrano, bet ne pagrindinė apsauga. Aš prisimenu atvejį, kai klientas taip ir padarė – tik pledas ir viltis – o paskui stebėjosi, kodėl ekranas atrodo kaip voratinklis. Būna. Tokioj kelionėj per Europą pakeliui bus duobių, net jei vairuotojas ir angelas.

Kas jei televizorius sulūš dėl netinkamos dėžes? Ar aš pats kaltas, ar galima kažką reikalauti?

Jeigu dėžė buvo ne standartinė, ne paženklinta „stiklui“, ir jūs patys pakuotės, tada deja – čia ant jūsų sąžinės. Mes negalime atsakyti už tai, ko nematėme pakuojant ir kaip pakavot. Bet jei paskambinsite mums ir mes patys supakuosime – tada visa atsakomybė ant mūsų pečių, ir draudimas mokės be diskusijų. Tai toks nerašytas dėsnis: sutaupai ant pakavimo – rizikuoji. Nekenčiu taip sakyti, bet aš jau per senas, kad apsimesčiau kitaip. Dėl to mūsų saugus gabenimas į Angliją ir turi savo sąlygas, kurias reikia suprasti iš karto.

Turiu du didelius fikusus. Ar juos galima vežti į Angliją? (Čia po Brexit labai nebesu tikras...)

Žinokit, dėl augalų aš.. na, šimtu procentų nebeįsitikinęs, kaip ten dabar. Anksčiau, kai buvo ES, veždavom kaip niekur nieko. Dabar, po Brexit, reikia fitosanitarinio paso, galbūt patikrinimo, o gal ir draudimo. (Paskutinį kartą kai gabenome gėles į Londoną, reikėjo specialaus dokumento, bet ar bent paprastą fikusą leidžia įvežti be kvito... Hmm, tikrai geriau pasitikslinkite prieš savaitę, ir mes tuo metu pasitikrinsime dar kartą. Negaliu meluoti, kad tikrai žinau. Geriau pasakyti nežinau, nei prisiimti atsakomybę ir palikti augalą pasienyje.)

Draudimas, popieriai ir biurokratijos žvėrys

Kas yra ta bjauri CMR ir kam ji reikalinga? Pusseserė bandė aiškinti, bet aš nieko nesupratau

CMR – tai tarptautinis važtaraščio lapas, kuris gimė kažkur šešiasdešimtaisiais metais. Kai mes pakrauname daiktus, fiksuojame kiek, kas, kokia būklė. Vairuotojas pasirašo, jūs pasirašote. Kai iškrauname Anglijoje, jūs tikrinate sąrašą – jei kažko trūksta ar sulūžę, tai užsirašo iškart. CMR yra jūsų teisinis ginklas, jei reikės įrodinėti, kad daiktai buvo pakišti sveiki. Tai nėra rakiedla. Paprastas popierius, bet jis turi savo galią. Laikykite jį kartu su sutartimi, nors kartais norisi tiesiog išmesti į šiukšlių dėžę.

Ar asmeniniai daiktai yra draudžiami automatiškai, ar turiu primokėti papildomai?

Standartiškai mūsų atsakomybė pagal CMR apima nedidelę sumą – tai toks būtinas minimumas, keliais eurais už kilogramą. Jeigu vežate senus sovietinius baldus, kurių vertė simbolinė, tai gal ir užtenka. Bet jei ten vertinga elektronika, kolekciniai ginklai ar antikvariniai daiktai – mums reikia visiško krovinio draudimo. Tai kainuoja apie vieną-du procentus krovinio vertės, priklauso nuo kompanijos. Aš visada sakau: jei viso turto vertė viršija dešimt tūkstančių eurų – drauskite pilnai. Pigiau negu gailėtis paskui. Mes galime padėti sutvarkyti dokumentus, tai neužtrunka.

Kokius popierius reikia pasirašyti prieš pakrovimą? Ar ten daug rašto darbo?

Sutartis – vienas lapas, aiškus, be gėlių. CMR – antras lapas. Trečias – patikrinimo aktas, jei mes pakuojame. O dėl dokunentų (oi, dokumentų, atsiprašau, rašau per greitai – klaviatūra jau sena ir raidės kartais nesispaudžia), reikia pasirūpinti savo tapatybės patvirtinimu ir nuomos sutarties kopija Anglijoje, nes kartais pasienis klausia, ar ne kontrabanda. Bet rimtai – viską sutvarkom per pusvalandį. Nesijaudinkite, aš irgi nemėgstu biurokratijos. Čia tik dėl jūsų ramybės, o ne tam, kad kankintumėte save popieriais.

Kas realiai gali nepasisekti (ir kaip to išvengti)

Kodėl kai kurios įmonės žada per tris dienas, o paskui daiktai važiuoja mėnesį – ar čia sukčiavimas ar tiesiog blogas planavimas?

Sakysiu atvirai – kai kurie žaidžia ant to, kad jūs paskambinsite pirmam google rezultate. Jie žada per tris dienas, pasiima avansą, o tada tų daiktų nepaima savaitę, nes jiems taip patogiau suplanuoti. Tai ne visada grynas sukčiavimas, bet tai etiškai žemiau plintuso. Normalus pervežimas į Jungtinę Karalystę negali trukti tris dienas, jei tai kombinuotas krovinys, nebūna taip. Jei kas nors žada stebuklą – klauskite, kaip tiksliai jie tai padarys. Dažniausiai tyla arba prasideda pasakymai „na, vairuotojas paskubės“. Mes nepaskubiname Atlanto.

Ką daryti, jei pervežimas vėluoja dvi savaites, o aš jau Anglijoje sėdžiu be drabužių ir be patalynės?

Čia yra bėda, su kuria susidūrėme per pandemiją ir jos pasekmes. Geriausias patarimas – visada pasiimkite lagaminą gyvybiškai svarbių daiktų: dokumentai, vaistai, keletas drabužių. Nerealu manyti, kad baldai atvažiuos sekant rytą, nors ir taip būna. Jeigu vėluojame dėl mūsų kaltės – mes kompensuojame dalį kainos arba apmokame laikinuosius baldus. Bet jei vėlai dėl force majeure – tylios jūros arba eilių uoste – tada reikia tikėtis kantrybės. Tai gyvenimas, mes ne dievai, nors ir stengiamės. Sėdėsite ant grindų, bet išgyvensite.

Ar būna, kad daiktai pasimeta ar net pavagia? Forumuose kaikurie labai baugina

Taip, būna. Ypač su neaiškiais tarpininkais, kurie pasiima užsakymą, o paskui perduoda kažkam kitam, kas perduoda dar trečiam. Mes turime istoriją, kai vyrukas patikėjo daiktus kažkokiam „vadybininkui“ iš feisbuko, o krovinio nerado tris mėnesius. Tačiau su normalia įmone, kuri turi savo vilkikus ir terminalą – daiktai nepasimeta, jie surašyti į sąrašą, su lipdukais. Bet štai – kai kolega nori per greitai užkrauti ir nepatikrina, ar spinta buvo įrašyta į CMR, tada ji gali pasiklysti terminale valandai kitai. Per dvidešimt ketverius metus pas mus taip buvo keli kartai. Radom, žinoma, bet faktas. Todėl rinkitės ne pagal gražiausią svetainę, o pagal tai, ar jie realiai egzistuoja.

Apie kokią garantiją mes čia kalbam – tiesiog atsiųs graudų laišką, jei kas nutiks, ar tikrai sumokės?

Garantija mūsų supratimu yra ne ašarų šluostė, o piniginė kompensacija arba daiktų atkūrimas. Jei pervežimas į Angliją metu dėl mūsų kaltės sulūš jūsų lova – mes arba suremontuojame, arba kompensuojame pagal vertę. Tai surašyta sutartyje, ne žodžiu, ne per trumpąją žinutę. Jei sutartyje nėra aiškios atsakomybės dalies – parašykite ją. Neduokite daiktų žmogui, kuris sako „bus ok“. OK nėra teisinis terminas. Reikalaukite parašų ir sąrašų. Aš žinau, kad skamba grubiai, bet dar grubiau yra prarasti pinigus ir antikvarinę komodą tuo pačiu metu.

Paskutiniai dalykai, kuriuos žmonės dažnai pamiršta paklausti

Ar galiu pridėti maisto produktų prie baldų? Turiu daug lietuviškos duonos ir skilandžio

Teoriškai – taip, praktiškai – nerekomenduoju. Muitinė gali atidaryti dėl didesnio kiekio maisto, nes po Brexit yra griežtos taisyklės gyvūniniams produktams. Pora dėžių su šakočiais ir sausainiais – dar eina, bet jei ten svarų dešimt skilandžio – rizikuojat. Be to, jei dėžė su maistu atsidaro arba praleidžia kvapą – visi jūsų kiti daiktai kvepės dešra. Aš mėgstu skilandį prie alaus, bet ne ant savo antklodės. Geriau atiduokite kaimynams arba suvalgykite iš anksto. Likus kelioms bulkoms – nėra bėdos, slėpkite tarp megztinių.

Kada mokėti – prieš, per pusę, ar gavus daiktus Anglijoje? Nes vienas vyras iš Panevėžio forume rašė, kad sumokėjo ir nepamatė nei daiktų, nei vežėjų

Atsakymas paprastas – niekada nemokėkite šimto procentų prieš paėmimą. Avansas trečdalis ar pusė – normalu, nes įmonė turi užsitikrinti, kad jūs nepabėgsite kaip voverė į krūmus. Likusi dalis – tik po iškrovimo Anglijoje, kai patikrinote daiktus ir viskas tvarkinga. Tas vyras iš Panevėžio turbūt sumokėjo kažkokiam privačiui be sutarties, be buhalterijos, tik pagal telefoninį numerį. Mes tokias istorijas girdime per metus po dešimt. Visos jos galėjo būti išvengtos, jei nebūtų taupę ant oficialumo. Neduokit pinigų į rankas be popieriaus – tai pirmas dėsnis, kurį turi žinoti kiekvienas.

Ar verta vežti seną sovietinę sekciją, ar geriau nusipirkti naują Londone? Čia gal ne į temą, bet labai svarbu man

Na, čia jau nebe apie logistiką, o apie psichologiją ir Jūsų kišenę. Jeigu ta spinta jums brangi kaip prisiminimas – vežkite. Bet skaičiuokite: pervežimo kaina + draudimo rizika + atstatymo Anglijoje kaina. Naujas Ikea baldas Londone gali kainuoti panašiai, tik be galvos skausmo. Aš asmeniškai vežiočiau tik tai, ko ten nenupirksi – geras čiužinys, senelės komoda su istorija. Kita vertus, prieš keletą metų vežėm klientui visą žalią sekciją tik todėl, kad jis sakė „joje gyvena mano vaikystė“. Tai suprantu. Sprendžiate jūs, bet nepamirškite, kad kiekvienas nereikalingas kilogramas kainuos.

Koks maršrutas geresnis – iš Klaipėdos keltas į Švediją, ar pro Lenkiją, Vokietiją ir keltą iš Prancūzijos?

Dabar pagal praktiką – pro Europą lengviau ir pigiau. Klaipėda-Švedija gražu, bet ilgiau ir brangiau. Mes dažniausiai lekiam pro Lenkiją, Vokietiją, Belgiją, Prancūziją. Iš ten keltas į Doverį. Kalbant apie keltų uostus – aš ten visada maišau pavadinimus, oi, turiu galvoje Dunkirką, ne Calais, nors ir ten kartais važiuojam, atsiprašau, nesusipratimas. Keltai vyksta kas kelias valandas, bet po Brexito dokumentų patikra Doveryje kartais užtrunka. Be to, Lamanšo tunelis yra greičiau, bet brangiau ir ten savo specifinės eilės sunkvežimiams. Maršrutą renkasi vairuotojas, ne klientas, jums dėl to sukti galvos nereikia.

Kaip atskirti tikrą garantiją nuo tuščio žodžio? Ką turėčiau matyti sutartyje, kad jausčiausi ramiai?

Sutartyje turi būti įmonės atsakomybės limitas – aiški suma arba procentas nuo vertės. Turi būti nurodyti terminai, aiškus maršrutas, draudimo pažymos numeris ir tai, kas bus, jei vėluosime. Jei ten stovi tik frazė „garantuojame saugų gabenimą į Angliją“ – tai reklaminis šūkis, ne garantija. Reikalaukite pridėti punktą dėl vėlavimo kompensacijos, net jei tai simbolinė suma. Ir svarbiausia – įmonės realus adresas, o ne slaptas telefono numeris. Parašas abiejų pusių ant kiekvieno lapo. Tada galite miegoti ramiai, net jei už lango lyja angliškai.

Tikras saugus gabenimas į Angliją nėra paslaptis – tai tik darbas, kurį reikia atlikti sąžiningai. Jūs žinote kainą, žinote terminus, pasirašote popierius ir turite su kuo susisiekti. Jei kažkas skamba per gerai – taip ir yra. Rinkitės ne pigiausią pasiūlymą, o tą, kuris nebijo atsakomybės. Dvidesimt ketveri metai šioje kėdėje mane išmokė: žmonės vertina ne tik tai, kaip kraunamos dėžės, bet ir tai, kaip elgiatės, kai nutinka bėda. Sekmės kraustantis.