Saugus daiktų transportas į Angliją greitai ir efektyviai

Įsivaizduok, kad sėdi su manimi prie kavos, o aš tau pasakoju, kaip čia viskas su tuo perkraustymu vyksta. Jau kokie 24 metai vežioju daiktus po Europą – iš Lietuvos į Angliją, atgal, į šoną. Londenas, Birmingamas, Mančesteris – visur buvęs. Kaskart klientai klausia vieno: kaip pervežti daiktus saugiai, greitai ir be streso. Saugus daiktų transportas į Angliją greitai ir efektyviai visai nėra apie kažkokius stebuklus. Tai tiesiog apie patirtį, normalų planavimą ir apie tai, kad nesirinktum pirmo pasitaikiusio skelbimo. Papasakosiu, kaip būna tikrovėje – su dūžtančiom lempom, vėluojančiom furom ir gerais vairuotojais, kurie žino Londono gatves geriau nei savo kišenes.

Pradžia – dažnai viskas painiau, nei atrodo

Kiek iš viso kainuoja daiktų pervežimas į Angliją?

Žinai, sunku pasakyt numerį nežinant, ką vešam. Būna, kad pilnam butui baldams nuo Vilniaus iki Bristolio kaina svyruoja nuo aštuonių šimtų iki trijų tūkstančių eurų. Kelioms dėžėms su drabužiais – gal ir du šimtai užteks. Bet čia su fura, degalais, vairuotojo nakvyne. Pigiau nei penki šimtai aš asmeniškai neimčiau rimtai. Pas mus buvo atvejis: klientas sutiko už du šimtus – vairuotojas atvažiavo su vokišku mikroautobusu, kuriame anksčiau vežė traktorio dalis. Baldai kvepėjo alyva tris savaites. Ar verta? Ne, aš nekartoju.

Kada reikia pradėt ruoštis, jei vykti po trijų mėnesių?

Geriau dabar negu rytoj, rimtai. Kuo anksčiau pradėsi rinktis įmones, tuo didesnė tikimybė, kad gausi normalų tarifą ir datas, kurios tau patogios. Ypač jei kraustaisi į Londoną rugpjūtį arba rugsėjį – ten studentai plūsta, visi nori tuo pačiu metu. Aš pats savo klientams sakau: jei žinai datą, rezervuok bent prieš šešias savaites. Furgonų tada mažiau laisvų. Svarbiausia nepatingėti pasiklausti net kelių vežėjų. Ne dėl kainos vien. Dėl to, kaip jie kalba. Jeigu įtartinai šneką – nepasitikėk savo šaldytuvu.

Kokios dėžės geriausios?

Nepadėk visko į pieno dėžes. Rimtai. Mačiau tiek kartų, kai žmonės sutaupo dešimt eurų ant dėžių, o paskui randa servizą šukeles. Geriausios – dvigubo sluoksnio kartono, maždaug 60x40x40. Storos. Jei knygos – mažesnės, nes didelę pilną nieks nepakels. Yra plastikinės išnuomojamos – irgi geras variantas, tik išplaunam prieš pristatymą. Kartą klientas porcelianą supakavo į maišelius iš „Dobele“ parduotuvės. Gražiai, bet neatlaiko net pusės kelio į Doverį.

Ar man pačiam reikia viską supakuot?

Gali pats, gali ir ne. Daugelis siūlo pakavimą kaip papildomą paslaugą. Jei turi laiko – pats pakuok, sutaupysi. Bet jei pats supakavai ir kažkas dūžta, draudimas kartais nekompensuoja. Sako – neprofesionaliai. Aš dažniausiai siūlau hibridą: vertingus daiktus ir indus palikite mums, o drabužius su knygom – patys. Drabužius susuki, sudedi į maišus. Paprasta. Vienintelė taisyklė: nekrauti visko į juodų šiūkšlių maisų. Vairuotojai nepamato kas viduj ir numeta ant sofos.

Kaip su jautria elektronika – kompiuteriai, monitoriai?

Kompiuteriai – šventybė. Originalią dėžę turi? Idealu. Neturi – reikia surast panašaus dydžio su putplasčiu. LCD ekranai baisiai bijo spaudimo. Kartą vežėm pilną gaming kompiuterį iš Kauno į Liverpulį. Viską dvigubai apvyniojom burbulo plėvele, bet pamiršom pritvirtint viduje esantį kietąjį diską. Diskas atsipynė, pasisuko, o kai atidarėm – nebeveikė. Mūsų klaida, sutaisėm. Dabar aš pats visada patikrinu, ar viduje viskas prisukta. Ir dar: palaukit valandą po išpakavimo prieš įjungdami. Drėgmė.

Ką pasirinkti: fura, mikroautobusas, o gal lėktuvas?

Koks transportas geriausias – fura ar mašina?

Na, ką vešim? Vienas kambario baldų komplektas? Pilną keturių kambarių butą? Fura gerai, nes ji aukšta, telpa daug, ir daiktai stovi vertikaliai. Mikriukas – jei mažiau nei keturios kambarių sofos. Kartais tenka vežti ir lengvuoju automobiliu su priekaba, bet tikrai ne tolimam reisui į Angliją. Per mažai vietos, per daug varginu. Aš asmeniškai renkuosi furą jau nuo penkių kubinių metrų. Ai, beje, jei fura – klauskit, ar bus kitų klientų daiktai kartu. Dažnai taip būna, ir nėra blogai, bet turi žinot.

Jeigu turiu tik sofą, stalą ir krūvą maišų – koks variantas?

Čia tas atvejis, kai neverta pirkt visos furos. Vadinasi, ieškok dalinio krovinio paslaugos – mes vadiname tai „grupiniu perkraustymu“. Mes sukaičiojam kubus, kuriuos užims tavo daiktai, ir paimam tik tiek. Būna, kad tavo sofa važiuoja šalia kažkieno skalbimo mašinos ir dviračių. Svarbu, kad viskas būtų tvirtai pritvirtinta ir atskirta. Sofą reikia apvyniot antklodėmis, kad nesubraižytų šoninių baldų. Atrodo juokingai, bet veiksminga. Su maišais – geriausia tekstiliniai arba storos neaustinės medžiagos. Turėjau omeny, kad fiziškai tvirti, o ne plonas plastikas.

Ar galiu vežt daiktus kartu su savo automobilio priekaba?

Gali, jei turi teises ir priekabos pasą. Bet perspėju – kelias per Europą ilgas, o priekabos guoliai genda netikėtai. Buvęs atvejis: pora iš Panevėžio tempė daiktus iki Notingemo su maža priekaba. Kur nors Belgijoje pakaito guolis, priekaba vos neatsikabino. Stovėjo aštuonias valandas kelyje, paskui muitinėj dar dėl svorio prikibo. Be to, jei automobilis neužregistruotas kaip komercinis, gali kilt klausimų. Kai kurie klientai mano, kad taip sutaupo. Kartais taip, bet jei kas nutiks – mokėsi dvigubai. Rimtai, geriau sumokėt profesionalam.

Dokumentai, muitai ir tie chaotiški dalykai

Ar po Brexit viskas labai pasikeitė?

Pasikeitė, bet ne taip katastrofiškai, kaip daug kas galvojo. Bekontekė prekyba taisyklės griežtesnės, bet jei vežat asmeninius daiktus – procedūros likusios panašios. Reikia sąrašo lietuvių ir anglų kalbom. Reikia patvirtinti, kad daiktai naudoti, ne nauji. Naujiems gali prikrist muito mokesčių, ir tai erzina. Aš pats ne visus formularius pamenu mintinai, nes jie kasmet šiek tiek pasikeičia. Geriausia pasitikrinti GOV.UK puslapyje arba klaust manęs – aš turiu kontaktus pas muitininkus, kurie paaiškina. Nesakyčiau, kad viskas išmesta aukštyn kojom, bet popieriai dabar svarbesni nei anksčiau.

Ką rašyti toj pakavimo sąrašo lentelėj?

Tiesiog sąžiningai viską. „15 kartoninių dėžių, 2 dviračiai, sena sofa“. Nerašyk „įvairūs daiktai“ – muitininkai to nemėgsta. Jie nori matyt apytikslę vertę ir bendrą kiekį. Nesušmulkink per daug – nebūtina rašyt „15 dėžių su knygom, 3 dėžės su batų dėžutėm“. Tiesiog „knygos, batai“. Ai, ir labai svarbu nurodyt paskutinę savo gyvenamosios vietos adresą UK, jei jau ten gyveni, arba naują adresą. Kartą klientas parašė ne tą pašto kodą – dokumentai apsistojo muitinėj dieną ilgiau. Nereikia to vargti.

Ar reikia angliškai rašyt daiktų sąrašą, ar galima lietuviškai?

Lietuviškai irgi tinka, bent jau mūsų komandai. Bet muitinei Anglijoj patogiau angliškai. Aš pats darau dvikalbį sąrašą klientams be papildomo mokesčio. Žinokit, ten svarbu ne tiek kalba, kiek aiškumas. Jeigu parašyta „medinė spinta“ lietuviškai – mūsų vairuotojas perskaitys, o muitininkas gali paklaust vertimo. Kartais klientai mano, kad reikia notaro patvirtinimo. Nereikia. Tiesiog sąrašas ant A4 lapo. Ai, gerai, jei daiktų daug – gal Word lentelė. Bet neperlenkit su oficialumais, niekas nenori šimto puslapių.

O jei muitininkai atidaro ir kažko paimta ar sugadinta?

Atidarant dėžes oficialiai, turi būt tavo sutikimas arba rimta priežastis. Jei pažeidė tavo daiktus be reikalo – yra skundimo procedūros. Bet prisipažinsiu: retai taip būna su asmeniniais daiktais. Dažniau patikrinimai vyksta su spot-check principu. Kartą kolega pasakojo, kad Doverio muitinėj atidarė dėžę su keraminėm vazom. Viskas gerai, bet vazelės liko ne toj dėžėj, kai vėl supakavo. Klientas paskui ieškojo valandą. Muitininkai nesisėdi, bet greitas darbas kartais reiškia maišymą. Dėl to aš sakau – blogiausiu atveju, fotografuok dėžių turinį prieš pakavimą.

Kas vyksta kelyje – ten ne visada saulėta

Kas jei vairuotojas vėluoja dieną ar dvi?

Vėluoja. Visi vėluoja. Vairuotojai irgi žmonės, o Europoj orai, eismas, muitinės. Kartą vairuotojas vėlavo dvi dienas dėl sniego Alpėse – neįmanoma buvo pravažiuoti. Klientas laukė Birmingame, piktinosi, skambino kas valandą. Suprantu jį, bet ką padarysi? Jei fiksuotai reikia datos – rinkitės lėktuvą. Kelių transportas į Angliją greitai ir efektyviai veikia, bet „greitai“ nereiškia „kitą rytą“. Realiai skaičiuok 3-7 dienas priklausomai nuo maršruto ir kitų krovinių. Stenkitės nesinervinti, bet žinokit – vėlavimai kartasi nutinka.

Ar galiu skambint vairuotojui tiesiai?

Skambinkite vairuotojui (nors, tiesa, ne visi vairuotojai mėgsta – geriau skambinkit koordinatoriui). Aš turėjau omeny, kad jie vairuoja, o ne dirba telefonu. Keliuose draudžiama kalbėt telefonu, o jei jis atsakinėja, rizikuoja. Geriausias būdas – žinutės. Parašai: „Kur esate?“ Jis parašys, kai sustos. Mūsų furai turi GPS, kurį matome biure. Tai jei labai skubu – skambink man, o ne tam vaikinui, kuris bando įveikt M1 greitkelį per piką. Bus ramiau visiems.

Kaip žinot kur mano daiktai dabar yra?

Dabar paprasta – sėdi ir žiūri į žemėlapį. Geriausios įmonės duoda tracking nuorodą, kurioje matai, kur fura. Bet ne visada GPS atnaujinimas realiu laiku. Kartais parodo, kad vairuotojas yra Paryžiuje, o jis jau Lilioj. Sistema vėluoja. Aš savo klientams siunčiu žinutes maždaug kas pusdienį: „Pravažiavom Liuksemburgą“, „Stojam pavalgyt Metz“. Toks šmotiškas gyvų atnaujinimų būdas, bet žmonės ramiau jaučiasi. Nepatogu, kai klientas laukia sofos ir nežino, gyva ji ar ne.

Kainos, kurios kartais piktina

Kodėl vieni duoda 800 eur, o kiti 2500 – už tą patį?

Klausimas milijonas. 800 gali būt bait-and-switch. Pažada pigiai, o paskui „ah, jūsų gatvėje nėra lifto? Papildomai. Siaura gatvė? Papildomai.“ Arba vežėjas važiuos tik kai užsipildys visa fura su kitais kroviniais – tavo daiktai stos sandėlyje tris savaites. O 2500 – gal pilnas servisas: supakuoja, išveža, atveža, surenka lovą. Palyginimas kaip greitasis maistas ir restoranas. Abu pamaitina, bet skirtingai. Yra ir normalių vidurinių variantų. Pigiausia – dažnai skausmingiausia. Mačiau, kaip žmonės mokėjo mažiau, o paskui patys tvarkė nesąmonių.

Ar yra kokių nors paslėptų mokesčių?

Pas mus nėra. Bet aš nekontroliuoju visos rinkos. Klausk iš karto: ar į kainą įskaičiuotas kuras, ar fura su liftu, ar yra laukimosi laiko mokestis. Jeigu atsako „ai, pamatysim kai atvažiuosim“ – bėk. Normalus vadybininkas pasakos viską iš karto. Paslėptų mokesčių nemėgsta niekas, o jie kuriami specialiai tam, kad pritrauktų tave maža kaina. Buvęs atvejis: pridūrė šimtą eurų už „pervežimo centrų mokestį“. WTF yra pervežimo centras? Aš pats tokio nežinau. Bet klientas sumokėjo, nes buvo priverstas.

Ar verta mokėt už greitą pristatymą?

Verta, jei tau reikia daiktų tiksliai konkrečiai dienai. Pvz., jei išsinuomojai butą Londone nuo pirmadienio ir be baldų negali ten nakvot. Tokiu atveju express pristatymas – tai ne prabanga, o būtinybė. Bet jei turi kur palaukt savaitę – nereikia. Efektyvus daiktų pervežimas į Angliją nereiškia „per naktį“, nors kai kur taip reklamuoja. Reali greitą – 48-72 valandos tiesioginiu reisu. Kainuos brangiau, nes fura važiuoja tik su tavim. Skaičiuok, ar verta. Mano manymu, geriau sutaupyt ant sofos, o ne ant laiko, jei tas laikas nėra kritinis.

Anglijoje – paskutinis etapas

Jeigu mano butas Londone antrame aukšte be lifto?

Baisiausias scenarijus vežėjams. Ne, rimtai. Londone seni namai, siauri laiptai, o sofos dabar didelės. Aš siūlau pasiklausti iš anksto, ar kaina įskaičiuotos paslaugos ant laiptų. Nes jei ne – gali užsiprašyt dar šimto svarų viršaus. Kartą kėlėm spintelę į trečią aukštą Noting Hilė. Visai kaip filmę, tik be jokios romantikos. Prakaitas, skaudžios rankos, klientas dar fotografavo. Nusišypsojom ir dirbom toliau. Bet jei žinai, kad yra liftas – pasakyk. Jei nėra – irgi pasakyk. Kainą paskui keisti nemalonu nei mums, nei jums.

Kiek laiko turiu iškraut?

Standartas – valanda ar dvi. Ne dėl to, kad vairuotojas piktas, bet laikas pinigai. Jei fura turi kitą krovinį Birmingame – vėlavimas valanda reiškia vėlavimą ten. Mes visada sakom: susitarkit su draugais iš anksto, kad padėtų. Keturiese iškrauti trisdešimt dėžių – pusvalandis. Pats vien – bus dvigubai ilgiau. Vairuotojai, žinokit, irgi pagalba, bet ne samdiniai. Jei reikia dviejų vyrų komandos – tai kita kaina. Paprastai taip ir siūlom, kai matom, kad daiktų daug ir laiptai ilgi.

O jei Anglijoj lyja kaip iš kibirų, kai iškraunam?

Lyja. Dažnai. Neišvengsit. Geriausia turėt bent kelis didelius balkono tentus arba perkraustymo įmonė turi savo. Mes vežiojam storas plastikines plėveles, kurios uždengia daiktus pernešimo metu. Lietus blogas tuo, kad kartono dėžės sugeria drėgmę ir sprogsta. Antras dalykas – slidūs laiptai. Buvęs atvejis Oksforde, lapkritį, lietus, klientas dar priverstai nusprendė tą dieną valyti kiemą. Nenufotografuosi tokios tragikomedijos. Baldai perkludavo, vairuotojas paslydo. Dėl to mes dabar turime guminius batus komplekte. Rimtai. Guminiai batai perkraustymui.

Kai ne viskas pagal planą

Ką daryt jei išpakavus pamatai, kad sugedo šaldytuvas?

Pirmiausia – nesijaudink per stipriai (nors žinau, kad būna pikta). Apžiūrėk ar pakuotėje nėra smūgių. Jei išorė sveika, bet viduje gedimas – gali būt tranzito problema. Furoje stovi vertikaliai, o šaldytuvas važiavo gulėdamas. Būna. Turi pranešt perkraustymo įmonei per tris dienas. Draudimas veikia, bet reikia nuotraukų. Aš turėjau atvejį: klientas paskambino po mėnesio. Deja, nieko nepadarysi. Fiksuok faktus greitai. Ir dar: jei šaldytuvas senas – ne visada verta vežt. Nuomojamieji UK dažnai su baldais.

Daiktų per transportą – kurie daiktai dažniausiai nukenčia?

Stiklas ir elektronika. Net jei pažymėta „šioje pusėn viršus“, furoje visi ženklai sumažėja. Veidrodžiai – tragedija. Aš siūlau vežtis juos automobilyje, jei įmanoma. Tada – porcelianas, kurio neklijuoji burbulo plėvele. Na, ir augalai. Augalai paprastai žūsta. Yra specialūs augalų vežėjai, bet kasdienė fura nėra šiltnamis. Šaltyje palikti ant nakties – geltoni lapai garantuoti. Kartą kažkas vežė palmą. Palmą! Iki Mančesterio. Grįžo sausa. Graudi istorija.

Ar verta rašyt atsiliepimą jei viskas buvo tragiškai?

Verta, ir netgi būtina. Sakau ne todėl, kad pats renkuosi žvaigždutes – o todėl, kad kiti žmonės turi žinot. Yra begalė perkraustymo sukčių, kurie renka užstatą ir dingsta, arba atvažiuoja girti. Rimtai, mačiau. Jei įmonė padarė šūdą – rašyk apie tai. Bet būk konkretus: „jie suplėšė sofą“, „vėlavo be žinutės“. Kita vertus, jei viskas gerai – irgi parašyk. Mažos įmonės kaip mes gyvena iš rekomendacijų. Aš pats skaitau kiekvieną atsiliepimą. Netgi tuos, kur gramatika katastrofa. Svarbu nuomonė.

Ar galiu siųsti vieną mažą dėžę su draugu, kuris važiuoja automobiliu?

Gali. Tai netgi saugus daiktų transportas į Angliją greitai ir efektyviai mažiems kiekiams. Draugas pasiima, įmeta į bagažinę, per Doverį prasmunka. Bet jei dėžė didesnė nei lagaminas, gali prireikti deklaruot. Privažiavus pasienį automobiliai retai tikrinami giliai, bet jei sustabdo – bus nemalonumų. Aš patariu visada turėt sąrašą, net jei veža draugas. Ir dar: jei daiktai vertingi, o draugas nepatyręs vairuotojas – ar rizikuosi? Aš ne. Draugams geriau dovanos, o ne vertingi dalykai invaluable.

Ką daryti jei nebežinau ar mano krovinys tilps į furgoną?

Skambink mums. Aš ne visada galiu pasakyt telefonu per pusę minutės, nes reikia matyti. Bet turėdamas penkias nuotraukas aš maždaug suprantu. Kartais klientas sako: „ten tik dvi dėžės“, o jose visas gym equipment. Arba atvirkščiai – dešimt maišų, bet tuščių. Tilumas keičiasi. Furos turim standartinius išmatavimus, bet jei tavo daiktų aukštis viršija du metrus – problema. Geriau pervertinti nei nuvertinti. Buvę taip, kad teko iškviest antrą furgoną. Brangu. Labai brangu.

Ką reikia prisiminti dokumentuose – dar vienas dalykas

Ar po Brexit reikia kokių specialių leidimų?

Čia jau klausimas nebe visai mano stichija, nes leidimai keičiasi. Kiek žinau, jei tai asmeniniai daiktai ir tu pats kraustaisi – papildomų importo licencijų nereikia. Reikia tik sąrašo ir asmens dokumentų. Bet jei veži verslo įrangą ar parduoti skirtus daiktus – ten jau kitaip. Aš asmeniškai tokių krovinių nevežu, nes mėgstu paprastumą. Be to, po Brexit atsirado daugiau rašliavos, kurią privalo tvarkyti vežėjas, o ne tu. Tai jei kas sako, kad tau reikia notaro – dvigubai pasitikrink.

Išvada

Taigi, būtent taip ir atrodo saugus daiktų transportas į Angliją greitai ir efektyviai realybėje. Be blizgančių brošiūrų ir be pasakų. Mačiau per du dešimtmečius visko – nuo tobulai praėjusių perkraustymų iki tokių, kai norisi išeit į lauką ir rūkyt. Svarbiausia: rask žmogų, kuris atsako į tavo kvailus klausimus. Kuris nebijo pasakyt „nežinau, bet pasitikrinsiu“. Kuris pripažįsta, kad kai kurie dalykai keliaujant per Europą gali nepasisekt. Jei radai tokį – kabinkis. Tavo daiktai nusipelnė saugios kelionės. Ir taip, gali man paskambint. Rimtai.