Saugus antikvariato pervežimas į Angliją: su profesionalia pakuote ir be streso

Dvidešimt ketveri metai perkraustymų versle – skamba kaip amžinybė, o kai pagalvoji, kad per tą laiką pervežiau tūkstančius spintų, veidrodžių ir keistų dalykų iš močiučių sandėliukų, tai net juokinga. Bet jei yra vienas dalykas, kurį privalai suprasti apie antikvariato pervežimą į Angliją, tai tas, kad profesionali pakuote nėra prabanga. Tai bilietas į tai, kad tavo senelio komoda pasieks Bristolį, Kenterberį ar kur ten kraustaisi, nepraradusi nei koja, nei rankenėlės. O apie tai, kaip viskas vyksta iš tikrųjų, pakalbėkim atvirai.

Pakavimas – ten viskas prasideda ir dažnai baigiasi

Ar pakaks mano senų laikraščių ir antklodės, ar tikrai reikia specialios pakuotės?

Žinai, aš irgi jaunystėj galvojau, kad du kartoniniai sluoksniai iš „Lietuvos ryto“ ir močiutės vilnonė antklodė yra kosmoso lygio apsauga. Deja. Kai mašina trankosi kelyje, ypač keltu per Baltiją, toks „pakuotės“ sluoksnis tampa tik buferiu, kuris greitai susigeria. Mes naudojame dvigubą gofrinį kartoną, medines karkasines dėžes ir specialią putų plėvelę – ne tą, kurią parduoda statybinėse. (Ne putų polistirenas, o polietilenas – pataisau, nes kolegos pasišaipytų.) Karaliaus antikvarinis stalas nusipelnė geresnio kapo nei eilinis IKEA staliukas.

Kokia yra didžiausia klaida, kurią žmonės daro patys pakuodami antikvarinį stiklą?

Didžiausia? Manymas, kad tiesiog suvyniotas į ratą stiklas išlaikys smūgius. Pameni tuos vitrines duris iš tarpukario? Vienu atveju tarp Vilniaus ir Londono jos nukentėjo, nes klientas pats jas suvyniojo į tapetus. Tapetai! Aš net nežinau, iš kur jų gavo. Anglijos keliuose, ypač M1 magistralėje, vibracija yra žiauri. Jei stiklas nėra stabilizuotas viduje dėžės su briaunų apsauga, net ir profesionaliai pakuotame furgone jis traksės kaip špygutė. Ir traksės tol, kol įlūš. O po tos kelionės niekas jų neatstatys.

Kiek kainuoja profesionali pakuotė vienam dideliam daiktui, pavyzdžiui, empirės stiliaus sekcijai?

Oi, čia tas klausimas, kuriuo visi pradeda, bet aš visada atkertu – kaina priklauso nuo svorio ir ar reikia ardyti. Jei sekcija iš uosio, kurią reikia išardyti, supakuoti atskirus elementus, o paskui surinkti Anglijoje – tai visai kas kita nei tiesiog suvynioti. Apie 80–140 eurų už didelio baldo profesionalų supakavimą pas mus, bet buvę ir po 200, jei reikalingas medinis karkasas. Žemesnė kaina nereiškia, kad blogai, bet jei kas nors siūlo 20 eurų už dvimetrinę spintą – bėk. Tikrai bėk. Ten bus du sluoksniai celofano ir dzūkiškas palinkėjimas gero kelio.

Transporto niuansai – Anglija ne už kampo, bet ir ne taip arti

Kuo skiriasi pervežimas į Angliją nuo perkraustymo į, tarkim, Vokietiją?

Hmm, geras klausimas. Kartais net pats susimąstau. Aišku viena – keltas. Iki Anglijos beveik visada reikia keltu arba Eurotuneliu, o tai reiškia papildomą krovimo-perkrovimo etapą arba bent jau ilgesnį važiavimą. Oro drėgnumas kelyje per jūrą pasikeičia, ir jei mašinoje nėra ventiliacijos, metaliniai elementai gali apsirūdyti jau pirmą savaitę Velse. Be to, Anglijoje važiuojama kita puse. Nusišnekėjau – tai nesvarbu daiktams, bet vairuotojui svarbu. O dėl daiktų – svarbiausia, kad vežama ilgiau, vadinasi, pakuote turi būti arba dvigubai geresnė, arba teks nusivilti atidarant dėžę Mančesteryje.

Ar antikvariatas važiuoja atskirai, ar su kitais baldais?

Priklauso nuo tavęs ir tavo kišenės. Jei sukrausi į tą pačią mašiną Lindos skalbimo mašiną ir tėvo barokinį rašomąjį stalą, aš asmeniškai pasakyčiau – rizikinga. Ne todėl, kad technika bloga, bet kad vandens likučiai, būgnas, kuris gali atsikabinti... Buvęs atvejis, kai Birmingham atkeliavo šaldytuvas, kuris per judesius pravirto – betono dulkės, senų daiktų kvapas ir vanduo. Tai buvo liūdnas mišinys. Atskiros mašinos brangiau, bet jei turi galimybę Jungtinėje Karalystėje palaukti, siūlau bent atskirti vertingus antikvarus nuo kasdienių rakandų. Verta bite duoti.

Ką daryti, jei mano konsolės stalas netelpa į standartinį furgoną?

Cituoju save prieš dvidešimt metų: „Na, mes jį įkrausim, kaip nors.“ Dabar žinau – nekaip. Jei stalas per aukštas ar per platus, nebandome jo grūsti kampu. Ardomi. Arba darome nestandartinį pakrovimą. Kartą stalas iš Kauno į Oksfordą važiavo vertikaliai pritvirtintas su specinėmis diržų sistemomis, bet tai kainavo papildomai. O jei matuoji spintą ir galvoji „o gal pralįs“, paprastai nepralenda. (Čia aš bandžiau įtikti vienam poniui, taip ir buvo – nepylįs per duris Londone.) Tada reikia keltuvinių paslaugų. Anglijoje jos brangios. Geriau apie tai pagalvoti čia, nei vargti ten.

Kas eina ne taip – ir kaip to išvengti

Ar teko matyti, kad antikvariatas sulūžo pervežimo metu dėl pakuotojų kaltės?

Būna. Nesu toks, kuris sako, kad mes tobuli. Prieš trejus metus turėjom nelabai gerą mėnesį – naujas vaikinas, gera širdis, bet rankos iš kaimo pirtys, tiesiogine to žodžio prasme. Sukrovė dėžę su porcelianu, nepasakė, kad viršus – stiklas. Stūmoklis ant kito daikto, dėžė įlinko. Anglijoje klientas atidarė, o ten... na, ne viską galima restauruoti. Mes prisiėmėm atsakomybę, draudimas padengė, bet moralas toks: net su profesionalia pakuote žmogiškasis faktorius egzistuoja. Užtat dabar turime dvigubą patikrą. O kai kurios įmonės, kurias algas moka juodai, tos dvigubos patikros išvis neturi. Tai skaudžiausia.

Kodėl kartais brangūs daiktai atkeliauja į Angliją su dėmėmis arba pelėsiu?

Drėgmė. Lietuvos žiema, ypač kai daiktai stovi senuose mediniuose sandėliuose Kaune ar Panevėžyje, juose gyvena mikroklimatas. Supakuoji sandariai, o viduje – pelėsiai siaučia. Aš nesu čia biologas, bet mačiau atvejų, kai Loviso XVI stiliaus komoda atsidūrė Liverpulyje su baltomis dėmėmis ant nugaros. Kalti oro tarpai, netinkama plėvelė. Mes šiuo metu naudojame orui laidžią medžiagą mediniams paviršiams – bet sulaukyk, gal čia netechniškai vadinu, vienas kolega sakė „kvėpuojantis popierius“ – nesvarbu, veikia. Svarbu nepakuoti drėgnų daiktų ir nevežti žiemą nešildomoje priekaboje. Dėl tos priežasties antikvariatas perkeliamas į Angliją tik šiltuose konteineriuose arba furgonuose.

Ar egzistuoja įmonių, kurios tiesiog apsimeta profesionaliomis perkraustytojomis?

Žinoma. Ir ne tik egzistuoja – jos gausiai žydi kaip piktžolės prie kelių. Yra bendrovių, kurios turi gražų facebook puslapį, du furgonus ir absoliučiai nė vieno supakuoto antikvarinio daikto pervežimo į Angliją patirties. Jie pamato vertingą sekreterą, apsimena, kad žino, kas tai, o tada krauna jį po šaldytuvu. Buvęs atvejis Klientas iš Klaipėdos – pasamdė pigiausius, o tie antikvarinį veidrodį prigrūdo šalia dviračių, grandinės atmušė rėmą. Draudimo jie neturėjo. Klientas verkė. Aš irgi verkiau, kai pamačiau nuotraukas. Tai jei kaina atrodo per graži, kad būtų tiesa – Anglijos riba jos nepakeis. Deja.

Dokumentai, muitai ir kiti biurokratiniai dalykai

Ar reikia kokių nors specialių dokumentų, vežant antikvariatus į Angliją po Brexit?

Brexit viską apsunkino, nors daiktai iš lietuvių niekam įdomūs ten nebuvo. Jeigu antikvaratas yra tavo asmeninis, naudotas namuose, jis keliauja kaip perkraustymo krovinys. Reikia sąrašo su aprašymais ir vertėmis – bent jau taip mes darome. Muitinė kartais paklausia: „kokia tai spinta?“ Atsakai: „1920-ųjų sekcija, buityje naudota, be komercinės vertės.“ Jei be parodo, kad parduodi – visai kas kita, tada muitai ir PVM gali aplenkti kaip automobilis greitkelyje. Žinok, aš čia lygiai šimtu procentų nesu customs broker, bet per tiek metų išmokau: sąžiningas sąrašas, aiškios pakuotės antspaudai ir kantrybė. Doverio muitininkai kartais būna piktesni nei mūsų pamokykliniai.

Ką rašyti aprašyme – antikvaratas ar tiesiog senas stalas?

Aš visada sakau – rašyk paprastai. Nebent turi meno eksperto įvertinimą ir eksporto licenciją. Dažnai klientas rašo „XVIII a. vertingas secesijos komodas su marketerija“, o muitininkas žiūri ir galvoja „kas čia per velnias.“ Jei perkraustymas į Angliją vyksta asmeniniams tikslams, rašyk „naudota medinė komoda, būklė gera, asmeninė“. Jei pardavinėsi – tada taip, antikvarinis. Nes muitinė gali paprašyti įrodyti kilmę, o tai reiškia ekspertą, o ekspertas kainuoja. Kartą panevėžietis bandė pravežti baldą kaip muziejų vertę turintį objektą – prisišnekėjo. Dabar jis turbūt rašo tik „spinta“ ir nieko daugiau.

Ar mano močiutės komoda gali užstrigti muitinėje?

Gali, jei kažką paslėpei viduje. (Ne, rimtai, žmonės taip daro – įdėja pinigus, juvelyrą, pamiršta.) Arba jei dokumente spinta, o viduje – dešimt kvadratinių metrų statulos, kurias pamiršai parašyti. Muitinėje svarbu atitikimas. Užstrigimas dažniausiai ne dėl to, kad baldai seni, o dėl to, kad sąrašas netikslus. Buvo atvejis su vienu kauniečiu – komoda užtruko Kente ne dėl komodos, o dėl to, kad jis buvo prikrovęs keptuvių ir elektros įrankių be CE žymėjimų. Elektros prietaisai – tai jau jų teritorija. Anglijos muitininkai ten gan griežti. Komoda atsiųsta laiku, o jis dar tris savaites aiškinosi su trintuvais.

Kainos, draudimas ir vertė

Ar vertą drausti kiekvieną seną daiktą atskirai?

Jei vertė didesnė nei du tūkstančiai eurų – taip, žinoma. Bendras draudimas kroviniui turi limitus. Aš dažnai sakau: bendrovė draudžiama, bet jei tavo komoda verta penkiolika tūkstančių, o mūsų bendrosios atsakomybės draudimas dengia iki dešimties tūkstančių vienam kroviniui – skirtumą padengia oras. Geriau mokėti šiek tiek daugiau ir turėti individualų aprašymą. Draudimo dokumentas turi nuotraukas ir pažymėtus visų esminių trūkumų iki vežimo. Pameni tuos tėvo laikrodžius? Jei jie su mėnulio fazėmis – juos drausti reikia atskirai. O jei tai tik sentimentais dvelkianti spinta, jos jau gali būti pakankamai pakuotėje, bet draudimui tai ne motais.

Kodėl vienos įmonės siūlo pervežimą į Londoną dvigubai pigiau nei kitos?

Aš tai vadinu „furgono rulete“. Pamatai skelbimą – pervežimas į Londoną, pilnas furgonas 800 eurų. Skamba puikiai. Bet ten nėra draudimo kroviniui, ten yra vairuotojas, kuris pats sau bosas, ir jei kas nutinka – jis pasiima tavo numerį ir dingsta. Arba tai mašina, kuri važiuoja neregistruota komercine veikla. Aš žinau, kad Lietuvos rinka konkurencinga, bet kai supakuotas antikvarinis servizas važiuoja be draudimo, tai sutaupyta 400 eurų staiga atrodo juokingai mažai, lyginant su padaryta žala. Pigiausi dažnai kainuoja brangiausiai. Tai ne mano sugalvota frazė, bet per 24 metus ji tapo mano evangelija. Deja, žmonės vis dar kimba.

Kiek realiai kainuoja saugus antikvariato pervežimas į Angliją viso namų turiniui?

Realiai? Jei kalbam apie dviejų kambarių butą su keturiolika antikvarinių vienetų – nuo trijų iki penkių tūkstančių eurų, priklausomai nuo to, ar reikia ardymo, pakavimo ir surinkimo paslaugos. Jei tik gabename – pigiau. Bet saugus antikvariato pervežimas į Angliją nėra tik distancija. Tai ir darbo jėga, ir medžiagos, ir draudimas. Kartą skaičiavau klientui į Bransgire, netoli Bornmuto – atstumas didelis, reikėjo specialaus iškrovimo laiptais. Kaina išaugo. Kiti piktinosi. Aš tik galiu pasakyti: jei nori, kad atvažiuotų gyvas – mokėk už gyvą. Jei nori pigiai – yra rizika. Taip jau yra.

Pasiruošimas ir smulkmens

Ar prieš pakuojant reikėtų nufotografuoti visus daiktus?

Taip, ir ne tik apskritai – iš arti. Aš klientams siūlau nufotografuoti kiekvieną įbrėžimą, kiekvieną dūlėjimą, net jei galvoji, kad tai nėra svarbu. Kai atidarai dėžę Braitone ir matai įbrėžimą, kurio nepastebėjai prieš tai – prasideda fingerpointing. O jei turiu nuotrauką su laiku ir data, kuri rodo, kad tas įbrėžimas jau buvo prieš pakrovimą – ramybė. Mes irgi darome savo protokolą, bet tavo nuotraukos – tavo ramybė. Kartas vienas kolekcionierius turėjo porcelianą, ir nuotraukos išgelbėjo, kai draudikas bandė pešiotis. Taip kad taip, telefonas – tavo draugas.

Ką daryti, jei daiktas buvo jau pažeistas prieš pervežimą?

Būna, ir tai normalu – juk antikvaratas. Tada mes tai pažymime aktelyje, nufotografuojame, o jei reikia – netgi ant dėžės klijuojame lipduką „jau pažeista – nestumti“. Skamba gal kiek beviltiškai, bet realiai padeda. Turėjau situaciją su sekcija iš Panevėžio, apačia buvo atšokusi. Klientas pats pasakė, mes užrašėm, bet pakeliui į Niuhamšyrą vairuotojas dar sykį apie tai pranešė. Gera praktika. Jei agentūra to nedaro – vadinasi skuba arba nemoka savo darbo. Abiem atvejais tavo daiktai rizikuoja. Sakyčiau, blogas ženklas, jei ignoruoja.

Ar galima vežti restauruotus antikvarinius daiktus, ar tai keičia taisykles?

Restauruoti – tai ne tas pats, kas sugadinti. Kartais žmonės nusprendžia prieš kelionę į Angliją atnaujinti daiktą, nusmailinti kojas ar perrėminti veidrodį. Aš patarčiau palaukti. Šviežias lakas, klijai, glaistas – jie turi išdžiūti dienas, savaites. Supakuoji šlapią medį, uždarytame furgone kelyje į Birmingamą jis gali pradėti „veikti“ kitaip nei namie. Buvo vienas atvejis su atrestauruota komoda – spalvą nusinešė ant pakavimo popieriaus, nes lakas dar nebuvo sukietėjęs. Gražus darbas sugadintas. Tai jei jau restauravai – palauk. Geriau mėnesį, nei po to verkti. Štai ką aš apie tai galvoju.

Koks yra tinkamiausias metų laikas kraustytis į Angliją su baldais?

Pavasaris-vasara. Aišku, žiema irgi įmanoma, bet tada žiemausius kelius ir keltus su ledukais prisimink. Aš asmeniškai nemėgstu vasaros vidurio – karštis, daiktai šyla furgone. Bet žiema blogiau: drėgmė, šaltis, kartais kelyje į uostą paslysti rizika. Geriausias laikas – balandis-gegužė arba rugsėjo pradžia. Tada ir įmonės mažiau užsikrovusios, gali skirti daugiau dėmesio. Nors, tiesą sakant, aš šimtu procentų nežinau, ar koks nors tyrimas tai patvirtina, tiesiug per tiek metų susidariusi praktika taip rodo. Rugsėjis geras, nes aplenki studentų antplūdį.

Specialūs daiktai ir mįslės

Ar veidrodis su rėmu keliauja kitaip nei medinė spinta?

Keliauja. Veidrodžiai – tai stiklas apvestas rėmu, o stiklas baiminasi vibracijos. Mes dažnai veidrodžius vežiojame atskirai, o ne ant baldo, net jei tai daryti nepatogu. Nes jei spintos durys turi veidrodį, ir jis pritvirtintas – geriau ardyti. Yra toks dalykas kaip „veidrodžio sagos“ – jei jos rūdijusios, kelionės metu į Šefildą jos gali neatlaikyti. Aš matau daiktus ne kaip baldus, o kaip konstrukcijas. Veidrodis – plokščia konstrukcija, kuriai reikia vertikalios padėties ir X raidės lipnia juosta per priekį. Kartą nepamaišė X – ir tada... nu, nelinksmas vaizdas atsidarius furgonui. Pamokos išmoktos.

Ką reiškia „burbulinė plėvelė veidu į vidų“ – ar tai tikrai svarbu?

Tai daug kam atrodo kvaila, bet faktas – burbulai veikia kaip amortizatoriai. Ir jei klijuoji plėvelę ant lakuoto paviršiaus burbulais į išorę, tai plastikas liečiasi tiesiogiai su daiktu. Kelyje į Angliją temperatūros svyravimas gali sukelti prilipimą arba, blogiau – spalvos pažeidimą. Mes visada verčiame – burbulai į vidų, lygus paviršius į daiktą. Naudinga? Taip. Absoliuti būtinybė? Hmm, ne visada. Jei paviršius atsparus – nieko bloga. Bet kai nežinai lako sudėties... aš verčiu. (Vienas plėvelės gamintojas man kažkada aiškino atvirkščiai, gal aš ir klystu, bet mano praktika tokia.) Saugiau jau versti.

Kaip pakuojami paveikslai, kurių vertė – ne tik piniginė?

Čia jau ašaros ima. Turėjau klientę – jos prosenelės portretas, XIX a., beveik niekam vertės meninė, bet šeimai – viskas. Mes darome „dubliuotą dėžę“ – medinis rėmas apačioje, putplėvis aplink, tvirta dėžė iš viršaus. Tik kartais – jei drobė didelė – darome volą iš netirpstančio popieriaus. Kaina? Neįsivaizduojamai brangiau nei spinta. Jauteisi atsakingas ir nekaip miegodavau naktimis, kai žinojau, kad važiuoja į Redingą. Bet atsirado sveiki. Pakankamai storas kartonas, jokio tiesioginio kontakto su lipnia juosta ant drobės. Kartas vienas kolega suklijavo tiesiogiai – aš vos nepražuvau iš nerves. Taip nedarom. Niekada.

Ką daryti atvykus

Ar reikia iškarto išpakuoti Anglijoje, ar gali palikti ilgesniam laikui supakuotą?

Geras klausimas. Aš sakau – išpakuok kuo greičiau, ypač jei ten buvo putplėvis ar sandarios dėžės. Anglijoje oras kitoks – drėgnesnis salose, net jei saulėta. Supakuotas baldas, ypač medinis, gali pradėti kaupti drėgmę tarp sluoksnių. Kartas vieno kliento garaže netoli Folkestone paliko porą dėžių keturioms savaitėms. Atidarė – popierius muilo kvapo. Buvęs drėgmės kaupimasis. Tiesa, jei pakuotė profesionali ir naudojamos orui laidžios medžiagos, tą savaitę-dvi gali ir palaikyti. Bet kuo ilgiau – tuo didesnė tikimybė, kad atidaręs rasi ne tai, ko tikėjaisi. Aš pats nelabai mėgstu ilgai palikti.

Kiek laiko trunka pristatymas iš Lietuvos į Angliją tokio tipo kroviniui?

Iš Lietuvos? Jei furgonas – keturios-penkios dienos, priklausomai nuo to, ar vyksta tiesiogiai, ar su perkrovimu kelyje. Jei konteineris – savaitė, kartais dešimt dienų. Skubus pervežimas į Angliją su tiesioginiu vairuotoju – galima ir per tris dienas, bet tada kaina šoka kaip ant malkų. Be to, neskubink. Antikvariatas nėra šaldytos bandelės Express pristatymas. Kas mėnesį turime klientų, kurie skambina po dviejų dienų: „o kur mano komoda?“ Draugie, ji dar tik persikėlė per Latviją. Kantrybės. Geras daiktas vertas lėto kelio. Ir lėto vairuotojo, kuris nestato furgono ant šlaitų.

Paskutiniai patarimai

Ką patartum žmogui, kuris dar neapsisprendė, samdyti profesionalus ar bandyti pats?

Aš manau, kad jei turi du porceliano servizus ir IKEA spintą – bandyk pats. Bet jei turi tai, ką nori pervežti į Angliją ir žinai, kad nebeišgersi tokio daikto – kviesk mus. Ne todėl, kad aš čia pardavinėju paslaugą, o todėl, kad 24 metai pamokė: krovinys, kuris atrodo kaip „nu važiuos, kuo čia blogo“ – dažnai baigiasi ašaromis. Tu gali nemokamai supakuoti drabužius. Bet dėl senovinės sekcijos geriau pasitikėk tais, kurie matę, kaip Anglijos keliai išdarko dėžes. Tai investicija į ramybę. Arba į kantrybę – matysi, kaip skirtingai tai skamba, bet taip ir yra.

Ar yra kokių nors dalykų, apie kuriuos dabar pagalvojai, kad ne viską žinai tiksliai?

Oho, tiesiai šviesiai? Nu gerai. Aš, pavyzdžiui, nebebūnu visu šimtu procentų tikras dėl kai kurių naujausių Anglijos muitinės taisyklių atsarginėms dalims antikvariniams baldais – ar jos traktuojamos kaip baldų dalys, ar kaip atskiri metalai. Kaskart skirtingai priklauso nuo muitininko. Ir dar – kai kurie modernūs klijai, kurie naudojami restauracijoje, man kelia įtarimą, ar jie saugūs ilgoje kelionėje šiltai. Nesu chemikas, nors mano žmona sako, kad aš viskuo apsimetu. Tai taip, neturiu visų atsakymų. Bet turiu pakankamai patirties, kad žinočiau, kur pasiklausti, jei nežinau.

Išvada

Saugus antikvariato pervežimas į Angliją nėra raketų mokslas, bet ir ne pokštas, kurį gali atlikti su draugu ir išnuomotu furgonu. Aš per tiek metų mačiau džiaugsmų ir verkiau dėl kelių nelaimių. Profesionali pakuote, sąžiningas vairuotojas ir tavo pačių nuotraukos prieš tai – tai trikampis, kuris veikia. Jei ką ir įsiminsi, tai tai, kad seni daiktai verti pagarbos, o pagarbos verti ir tie, kurie juos gabena. Sėkmės kraustantis.