Saugus antikvariato gabenimas į Angliją su profesionaliu pakavimu – ką privalai žinoti?

Žinai, kai žmonės klausia, ar saugus antikvariato gabenimas į Angliją su profesionaliu pakavimu tikrai būtinas, aš visada atsakau klausdamas: o tu pats ar rizikuotum siųsti senelės servizą kartu su sofkute į atvirą furgoną? Aš šitoje kryptyje – iš Lietuvos, Latvijos, kartais net Lenkijos į Londoną, Birmingamą ar kur ten Didžiojoje Britanijoje – dirbu jau kokie 24 metai. Mačiau visko. Vieną kartą vežėme tokią komodą, kad ir pats vežėjas pravirko, kai atidarė dėžę... bet ne, gerai baigėsi. Ta prasme, jei turi XIX a. spintą ar porceliano rinkinį, kurį planuoji perkelti į naujus namus Anglijoje, nepatingėk dėl pakavimo. Ne viskas sukasi apie kainą – kartais svarbiausia, kad daiktas paprasčiausiai išgyventų kelionę per visą Europą nebūdamas pakuotės auka.

Pradžia – nuo ko čia apskritai viskas prasideda?

Kada apskritai suprasti, kad mano dalykai jau tikras antikvariatas, o ne tik senas šlamštas?

Tai geras klausimas. Aš nesu vertintojas, bet žinau, kad jei balde yra žymėjimas „XIX a. pabaiga“ ar jis tiesiog sunkus kaip velnias, o medis kvepia derva – greičiausiai tai ne IKEA. Kartais žmonės man sako, jog turi „antikvariatinę“ spintą, o pasirodo, ji pagaminta 1987-ais. (Nors irgi jau senas daiktas, tiesa?) Jeigu daiktas turi emocinę vertę ir yra pažeidžiamas, mes jį traktuojam kaip antikvariatinį, nesvarbu, ar jis kainuoja tūkstantį, ar trisdešimt eurų. Esmė – jautrumas transportavimui. Šitą tai gal ir nereikėjo minėti, bet tiesiog nesinori, kad žmonės galvotų, jog jei neturi eksperto pažymėjimo, gali vynioti į maišelį ir viskas bus gerai.

Ar vien tik noras vežti daiktus į Angliją reiškia, kad reikia specialaus pakavimo?

Ne, žinoma. Jei gabeni plastikinį staliuką, kurį pirkai prieš metus, užteks paprastos dėžės. Bet jei kalba eina apie medinius senovinius baldus, veidrodžius su ornamentais ar porcelianą, kurio viena lėkštutė verta pusės algos – tada taip, pakavimas turi būti profesionalus. Aš mačiau, kaip žmonės gabenimo į Angliją metu bando sutaupyti ant popieriaus, o paskui rauda prie subraižytos kėdės. Antikvariniai daiktai nėra tie, kuriuos galima kišti į juodą maišą ir pasiųsti autobusu. Verta pagalvoti, ką reiškia „saugus gabenimas“ – tai ne tik transportas, bet ir tai, kaip daiktas keliauja viduje mašinos.

Kiek iš anksto reikia pradėti ruoštis pervežimui, jei turiu tikrai jautrių daiktų?

Geriau trijų–keturių savaičių. Palauk, ne, jei daug daiktų – mėnesio. Arba dviejų savaičių gali užtekti, jei mes laisvi. Aš visada sakau: nepalikite paskutinei dienai, nes pakuotojai nėra stebukladariai. Kartą skambino klientė iš Kauno, sako, pas mane rytoj skrydis, o aš dar nieko nepakavusi. Teko dirbti iki vidurnakčio. Jeigu turi antikvariato, reikia laiko surinkti medžiagas, suplanuoti dėžes. Kartais net pagaminame specialius konteinerius iš faneros. Kuo anksčiau pradėsi, tuo ramiau bus mums visiems. Ypač jei daiktai išsiskirstę po tris aukštus be lifto – tai irgi faktas, pagalvok apie prieigą.

Pakavimas – čia viskas ir sukasi

Kuo skiriasi profesionalus antikvariato pakavimas nuo to, kai aš pats suvynioju į pledą?

Skirtumas kaip diena ir naktis. Pledas – šilta mintis, bet bevertė. Aš mačiau, kaip seną komodą suvynioja į antklodę, pridaro lipnių juostų per visą medį ir galvoja, kad padarė pakavimą. Tada stebisi, kodėl nubraukė laką. Profesionalus pakavimas prasideda nuo beacidžio popieriaus, briaunų apsaugos, burbulinės plėvelės, o paskui – specialios dėžės, kartais su vidiniu rėmu. Jei reikia, darom pritaikytą pagal daiktą. Būtina nuimti visas laisvas detales, kurios trinsis. Ne tik saugiau, bet ir draudimo atžvilgiu – jei kas nutinka, o daiktas supakuotas netvarkingai, draudimas gali išvis nekompensuoti. Taip kad nesakyk, jog neperspėjau.

Ar tikrai reikia specialių medžiagų, ar nepakaks mano senų laikraščių ir pagalvių?

Laikraščiai – blogiausia, ką gali padaryti. Spauda palieka žymes, rašalas lipnėja, o jei drėgna – įsispaudžia į laką amžiams. Pagalvės slidžios, baldas jose važiuoja kaip valtis per audrą. Mes naudojame beacidį popierių, kraftinį, putų profilius kampams, kartonines apsaugas. Kartais dedame drėgmės sugėriklį – juk Anglijoje oras savas. Tavo seni laikraščiai nepadės, ypač jei kelionė ilga ir temperatūra šokinėja. Suprantu, kad norisi sutaupyti, bet senovinių baldų gabenimas į Londoną tikrai nėra vieta, kur verta spausti ant medžiagų. Nebent nori daikto su laikraščio ornamentais ant nugaros.

Ką daryti su stiklinėmis vitrinų durelėmis – ar galima jas palikti vietoje?

Ne. Nebent nori loterijos. Aš visada reikalauju, kad stiklinės dalys, durelės ir veidrodžiai būtų nuimamos ir pakuojamos atskirai. Yra situacijų, kai baldas taip konstruotas, kad neiškirpsi vinių ar lankstai susidėvėję – tada imame lipnią plėvelę, kuri laiko stiklą, jei jis trūktų. Bet tai išimtis. Prisimenu vitriną į Noridžą: klientas sakė „durelės tvirtos“. Mes abejojome, bet jis atkaklus. Nuvežėm – durelės atlaikė, bet aš nežinau, ar verta taip rizikuoti. Atskiri stiklai keliauja vertikaliai, tarp kartono sluoksnių, su užrašu „nešti atsakingai“. Paprasta kaip du kart du, tik reikia kantrybės.

Kaip vežti giljotinos tvirtinimo mechanizmą arba tuos sudėtingus stalčius, kur viskas braška?

Įdomus klausimas. Jei turi senovinį stalą su giljotinos mechanizmu arba spintą, kur stalčiai eina ant medinių bėgelių, pirmiausia viskas judantis turi būti išimta ir supakuota atskirai. Ne tik dėl saugumo, bet ir todėl, kad kelionės metu gali trintis. Mes ant bėgelių dedame putplasčio juosteles, kad neslidinėtų. Vežėme rašomąjį stalą – klientas pats išardė pusę, bet pamiršo slaptą stalčių. Važiavome, radome jį atsidariusį ir subraižiusį vidų. Nuo tos dienos visada patikrinu du kartus. Kartais net prašau kliento nufotografuoti viską prieš išvežimą. Ne dėl to, kad nepasitikiu, o kad nekiltų nesusipratimų pasibaigus antikvarinių daiktų pervežimui.

Koks yra didžiausias kliedesys, kurį mačiau dėl žmonių bandymų sutaupyti ant pakavimo?

Buvo atvejis: klientas pats supakavo XIX a. veidrodį į senus užuolaidų audinius, pridėjo į dėžę nuo šaldytuvo ir užrašė „ATSARGIAI“. Londone radome du veidrodžius. Jis galvojo, kad lipdukai pakeis fizikos dėsnius. Kita klaida – burbulinė plėvelė tiesiogiai ant lakuoto paviršiaus. Kai kaitina saulė, plėvelė limpa kaip velnias. Nudegęs lakas, klijų dėmės. Sutaupė penkis eurus ant popieriaus, o paskui sumokėjo tris šimtus restauracijai. Tokių istorijų turiu begalę. Dar viena – granito rutulys bei dėliones. Ne, granitas neįdomu, bet va deliones... na, vistiek, supakuok normaliai.

Ar medinis baldas turi „kvėpuoti“ ir dėl to nereikia jo į foliją suvynioti hermetiškai?

Taip, labai svarbu. Medis – gyva medžiaga, net jei nupjauta prieš du šimtus metų. Jei suvynioji tiesiogiai į storą plastiką be tarpinio sluoksnio, susidaro kondensatas. Ypač gabenant į Angliją, kur oras drėgnas, o temperatūra kelyje šokinėja. Mes visada dedame beacidį popierių po folija, paliekame orui cirkuliuoti. Kartą prieš daug metų suvyniojau skulptūrą tik į plėvelę. Atvežus rūsyje radau pelėsį. Klientas buvo geras žmogus, nepyko, bet aš prisimenu iki šiol. Nuo to laiko folija naudojama tik kaip išorinis barjeras, o ne kaip antra oda. Suprantama, drėgmes reikia vengti, o ne pritraukti – taip, drėgmes, būtent, natūralu pasitaikyti.

Transportavimas – kai daiktai jau dėžėse

Ar saugu vežti antikvarią baldą kartu su kitais buities daiktais, ar geriau skirti atskirą kelionę?

Dažniausiai saugu, jei viskas gerai supakuota. Bet jei turi ypač vertingą daiktą, rekomenduočiau skirti jam atskirą vietą furgone ar net atskirą transportą. Būna taip, kad žmonės krauna baldus kartu su dviračiais, žoliapjovėmis ir dažų kibirais. Nu, sorry, bet tai kvaila. Dažai gali atsidaryti, pedalai kibs. Jei turi vieną brangią komodą – pakalbėk su vežėju dėl dalinio krovinio, bet su sąlyga, kad ji bus fiksuota atskirai. Mes kai vežame senovinius baldus į Angliją, stengiamės nedėti sunkių daiktų virš jų. Logika paprasta – jei ant viršaus laksto dvidešimt kilogramų dviratis, kas nutiks stabtelėjus staigiai? Aha, būtent.

Koks transportas geriau – mažesnis furgonas tik man ar didelis konteineris su svetimais kroviniais?

Čia jau nuo biudžeto ir skubos. Furgonas, važiuojantis tiesiai iš taško A į tašką B – nuostabus dalykas. Daiktas keliauja greitai, nėra perkrovimų. Konteineris pigiau, bet daiktas gali aplankyti kelis sandėlius. Kiekvienas persikrovimas – rizika. Aš rinkčiausi furgoną, jei vežu antikvariatinę spintą, vertą kelių tūkstančių. Jei turi tris dėžes su paprastesniais rakandais – dalinis krovinys tiks. Būna ir tokių kompanijų, kurios pasiima tavo krovinį, meta į bendrą konteinerį, o savaitę niekas nežino, kur jis. Geriau rinktis tuos, kurie rodo maršrutą ir mašinos numerį. Bent jau aš taip darau, nes nemėgstu nežinomybės.

Ar daiktai važiuoja tiesiai iš Vilniaus į Londoną, ar jie bus kraunami per kokią Lenkijos sandėlį?

Jei furgonas – dažniausiai tiesiai. Bet kadangi tiesioginių reisų ne visada pakanka, gali būti, kad daiktai nuvažiuoja per mūsų bazę Krokuvos apylinkėse. Ten persikrauname viduje, kur sausa ir saugu. Kai renkiesi labai pigią konteinerininkę, krovinys gali stovėti Hamburge savaitę. Mano patarimas: klausk ne tik kainos, bet ir maršruto. Nežinau, gal čia per stipriai pasakysiu, bet kartais pasienyje pasitaiko patikrinimų, kad ir geriausias maršrutas vėluoja. Taip nutiko praėjusį mėnesį – vežėme baldus, stovėjom eilėje keturias valandas. Niekas dėl to kaltas, bet faktas – planuok laiko atsargą.

Ką reiškia „draudžiama žalai“ ir ar tai visada padeda, jei kas nors įskils?

Draudimas nuo žalos nėra stebuklinga formulė. Jei daiktas supakuotas tvarkingai, o žala dėl vežėjo kaltės – kompensuoja. Bet jei tu pats supakavai veidrodį į senas kelnes ir jis dūžta – draudimas paleis ranką. Aš visada sakau: draudimas veikia su aiškia sutartimi ir nuotraukomis prieš pakrovimą. Būna, žmonės pyksta, kad procesas ilgas, o paskui neturi įrodymų. Prieš daug metų aš irgi galvojau, kad draudimas – popierėlis, bet kai vieną kartą kelyje pakrypto skulptūra, o vairuotojas stabdė dėl elnio – dėkojau dievui už dokumentus. Rimtai, be popierių esi niekas, kai reikia įrodinėti.

Ką daryti, jei mano senelės veidrodis yra 2 metro aukščio ir beveik pusės metro pločio – ar tai netilps?

Tilps, bet reikia nestandartinės fanerinės dėžės. Kartais darome „sumuštinį“ iš kartono lakštų ir dvigubos plėvelės. Du metrai veidrodžio – rimtas iššūkis.