Saugiausias siuntinių pristatymas Anglijos kryptimi

Štai jau dvidešimt treji metai kai vežam daiktus į Londoną, Birmingemą, visą tą Didžiąją Britaniją. Ir jei atvirai, klausimas apie saugiausią siuntinių pristatymą Anglijos kryptimi mane pasiekia maždaug keturis kartus per savaitę. Žmonės nori žinoti – ar daiktai išgyvens kelionę. Ar neišnyks. Ar neapgins. Aš paprastai atsakau kad taip, bet... viskas priklauso nuo keleto dalykų. Ne tik nuo to kas veža, bet ir nuo to kaip supakuota, kokie popieriai ir koks draudimas. Šitame tekste pabandysiu atsakyti taip, lyg sėdėtume su kava ir aš pasakoju ką matęs per daugiau nei dvi dešimtis metų. Be žalio optimizmo, bet ir be bereikalingo baiminimosi.

Pakuotė – čia viskas prasideda

Ar mano daiktai bus saugūs jei patys supakuosime nepasikliovę profesionalais?

Pažiūrėk, jei supakuosi sąžiningai, su burbuline plėvele ten kur reikia, su putų užpildais – dažniausiai viskas bus gerai. Bet aš mačiau kai žmonės sudeda krištolines taures į paprastą prekybos centro maišelį ir stebisi kodėl atkeliavo trupiniai. Kartais pats klientas nenori mokėti už profesionalų pakavimą, tai bando sutaupyti. Suprantama. Bet tada atsakomybė krenta ant jo pečių. Aš asmeniškai patarčiau bent jau elektroniką ir porcelianą patikėti žmonėms kurie turi specialių medžiagų. Gal pirmą žvilgsniu per brangu atrodo, bet paskui skaičiuok kiek kainuoja tavo senelės vazos praradimas.

Kokia tikrovė su tomis "ypatingai saugiomis dėžėmis" kurias kai kurios įmonės parduoda trigubai brangiau?

O čia šitas klausimas mane visada prajuokina. Yra tokių kurie parduoda "trijų sluoksnių super dėžes" už trigubą kainą. Realybė? Gera standartinė kartono dėžė, be skylių, be pažliugusio kampo, jau yra pusė pergalės. Aš nesakau kad tos specialios blogos – neklysk. Jos geros. Bet jei viduj neturi amortizacijos, jei daiktai linguoja kaip laive per audrą, tai ir auksinė dėžė nepadės. Kartą vežėm siuntinį klientui kuris pirko brangiausias dėžes... o viduj niekas nebuvo prikimštas. Atkeliavo puodeliai dalimis. Amortizacija svarbiau nei pats kartonas.

Kokio plėvelės kiekio reikia baldams kad jie neįbrėžtų vežimo metu?

Burbulinė plėvelė, bent du-trys sluoksniai kampuose. Aš žinau kad skamba kaip daug, bet kai baldai stumiami į sunkvežimio pusę, prisispaudžia vieni prie kitų. Kartais vairuotojai deda apsauginius tarpus, kartais ne – priklauso nuo to kiek jų išvis veža tą dieną ir kiek skuba. Geriau permokėti už plėvelę nei žiūrėti į įbrėžtą stalo kampą vėliau. O čia gal toks patarimas – jei baldas vertingas, uždenk ir furnitūrą, ir paviršių, ir net kojas. Kojos dažniausiai nukenčia. Nestatai gi žmogaus kojų pirma į duris kai atidarai, taip? Ta pati logika.

Ar seni lagaminai tinka kaip pakuotė siuntiniams į Londoną?

Lagaminai... hmm... Aš sakau kad tinka, bet tik tam tikriems daiktams. Drabužiai? OK. Dokumentai? OK. Elektronika? Nė velnio. Tie lagaminų ratai ir rankenos dažnai nulūžta vežime, o pats plastikas per aštrius kraštus gali įsipjausti į kitus lagaminus. Mes kartais vežam lagaminus, bet tik jei klientas tiek ant jų užkrauna kad jie nejuda. Aš asmeniškai mieliau matau dėžes – jas galima sustatyti kaip tetrisą, nelieka tuščios erdvės. O lagaminai... jie yra kaip tie žmonės liftėj kur užima vietą visokiems kampams. (Čia turėjau galvoj kad lagaminai nepatogūs kampuotoj vietoj).

Popieriai po Brexit

Ar siųsti daiktus į Angliją dabar tas pats kas į Vokietiją ar Prancūziją?

Ne, ir tai turbūt didžiausia klaida ką gali padaryti. Nuo Brexit viskas pasikeitė. Anglija dabar yra trečioji šalis muitinei. Reikia komercinių sąskaitų, EORI numerių dažnai, prekių kilmės žymėjimų ir kitų popierių. Kai kurie klientai mano kad gali tiesiog įmesti daiktus į dėžę, pažymėti "dovana" ir viskas praeis. Aha. Muitinė perka tuos triukus jau trečius metus iš eilės. Buvęs klientas bandė taip – siuntinys grįžo atgal po trijų savaičių su raudonais lipdukais. Eik radau tokių pas mus sandėly, o dabar raudoni lipdukai – blogas ženklas, reikės dar daugiau laiko tvarkytis.

Ką reiškia tas EORI numeris ir ar aš asmeniškai jį privalau turėti?

EORI – Economic Operators Registration and Identification. Jei esi įmonė, privalai turėti. Jei esi fizinis asmuo siunčiantis asmeninius daiktus... teorėj gal nereikia, bet aš mačius kad muitinėje kartais klausia. Geriau turėti nei neturėti. Paraiškoja internetu per kelias dienas. Aš sakau klientams – pasitikrinkit, nes jei siuntinys "užstrigs" muitinėj dėl popieriaus, jis gali ten stovėti savaitę. O savaitė muitinėj yra brangus malonumas. Kartais vežėjai apeina per kitas šalis, bet popieriai vis tiek galų gale reikalingi. Geriau pradėti su dokumentais nei su vėlesniu chaosu.

Ar gali muitinė atidaryti mano dėžes be to kad perspėtų?

Taip, ir tai nutinka dažniau nei manote. Jie turi teisę tikrinti. Aš ne kartą mačiau siuntinius atkeliavusius su muitinės lipdukais "opened for inspection". Kartais dėžės gražiai užklijuojamos atgal, kartais... na, gerai nebūna. Yra buvę kad klientas pats pakavo puikiai, o muitininkai atidarė, neišėjo sudėti atgal kaip buvo, ir dėl to kas nors viduje susilaužė. Čia jau ne vežėjo kaltė, bet klientas dažnai kaltina vežėją. Aš čia nevisada už vežėją kalbu – kartais tiesiog muitinė daro savo darbą. Blogai, bet negali pakeisti tarptautinių taisyklių. Svarbu suprasti.

Kiek laiko užtrunka muitinės tikrinimas ir ar galiu dėl to vėluoti pristatymas?

Vieną dieną, tris, kartais savaitę. Čia kaip loterija. Jei siunta nueina per Doverį, per Folkestone... priklauso nuo to kaip užimta, ar atsitiko kokia inspekcija. Aš pats esu matęs kai viskas prasisuko per pusdienį, ir matęs kai stovėjo dešimt dienų. Jei tau reikia kad daiktai būtų Londone penktadienį prieš šventes – siųsk anksčiau. Minimaliai savaitės rezervą daryk. Negaliu garantuoti datos kai muitinė įsiterpia. Daug kas priklauso nuo to ar papuola į raudoną ar žalią koridorių. Hmm, kažkur girdėjau kad dabar modernizavimosi darbus daro, bet aš nelabai tuo tikiu kol nematau.

Kas bus jei sąraše neteisingai aprašysiu prekes?

Tada gali gauti baudą, siuntinys gali būti konfiskuotas arba grąžintas atgal. Rimtai. Muitinė nėra žaidimų kambarys. Jei parašei "dovana" arba "naudoti daiktai" bet viduj naujas telefonas... jie tai žino. Jie moka ieškoti. Aš visada sakau – rašyk teisybę, nurodyk prekių vertę tikslią, kilkodus jei žinai. Nors... turiu prisipažint kad pats kartais pasitikrinu internete tuos kilkodus, nes neatsimenu visko mintinai. Svarbu kad neatrodytum kaip kažką bandantis slėpti. Muitininkai turi šeštą jausmą tam reikalui. Nežaisk su jais, nes vis tiek tu pralaimėsi.

Kas dedasi kelyje ir sandėliuose

Ar vairuotojai žino kas viduje mano siuntinių dėžių?

Ne visada. Tu parašai etiketę, bet ar jie skaito kiekvieną antraštę? Nebent kažkas sunaršęs ar įtartina. Jie žino kad ten daiktai, bet kas konkrečiai – dažnai neturi supratimo. Aš pats pakuojant susirašau ant šono "stiklas – saugoti", bet realybėj greitis kartais laimi prieš atsargumą. Mačiau vairuotojus kurie labai atsargūs, mačiau tokių kuriems vis vien – svarbu krovinys sutalpinti. Nesakau kad jie blogi, tiesiog jie turi penkiasdešimt kitų adresų galvoje ir limituotą laiką. Geriausia ką gali padaryti – pažymėk kiekvieną dėžę aiškiai. Didžiosiomis raidėmis. Ten kur matyti per atstumą.

Kiek kartų mano siuntinys bus perkraunamas kol pasieks Birmingemą?

Minimum du, maksimum – nežinau, keturi ar penki. Iš tavo buto Klaipėdoje į vietinį sandėlį. Tada į didelį Lietuvą surenkantį terminalą. Tada į krovininį automobilį keltui arba traukiniu. Tada Anglijos sandėlis, paskui mažesnė mašina į Birmingemą. Kiekvienas perkrovimas yra papildomas pavojus. Kartą mačiau kaip paletė su daiktais pataikė į kitą paletę dėl krautuvo nestabilumo. Čia toks... nu, nemalonus momentas. Vežėjas bandė sakyti kad "viskas buvo suplanuota", bet aš girdėjau tą garsą. Todėl sakau – kuo mažiau perkrovimų, tuo saugiau. Tiesioginė siunta yra auksas, bet kainuoja brangiau.

Ar siuntos važiuoja tiesiai iš Lietuvos į Londoną be sustojimų kitur?

Idealume taip, realybėj retai. Yra tokių paslaugų, kur surenka tavo siuntinį į pilną mašiną, ir ji važiuoja tiesiai... bet kaina atitinkama. Dažniau veža į terminalus, surenka, palaukia kitų klientų. O kartais vairuotojas turi nuvažiuoti į Varšuvą paimti dar kažką, nors tu gyveni Kaune. Aš nemanau kad tai blogai – business is business. Bet jei klausi apie saugiausią siuntinių pristatymą Anglijos kryptimi, tiesioginis maršrutas visada laimi. Kaina tik kitokia. Kartais dviguba. Ar verta? Jei veži senas šeimos relikvijas ar verslo įrangą, tai tikrai taip. Nepigu, bet logiška.

Ką reiškia durų iki durų paslauga realioj praktikoj?

Teoriškai – vežėjas atvažiuoja pas tave, paima, ir atveža į naują adresą Anglijoj. Praktikškai – taip, bet gali būti laiptinė, parkavimo bėdos, Londone tai išvis visa drama. Kartais "durų iki durų" reiškia kad jie paduoda iki namo slenksčio, bet antrajam aukštui neines. Aš visada patikslinu klientams – ar reikia liftas, ar kambarinis liftas, ar du asmenys. Nes jei tu siunčia pianiną ir gyveni be lifto... nu, čia jau tavo galvos skausmas. Neblogos įmonės pasako iš anksto, blogos nuslepia ir tada paprašo pinigų už antrą aukštą. Buk atidus.

Ar sandėlio temperatūra ir drėgmė tikrai svarbi siuntiniams važiuojant į Angliją?

Kartais taip. Jei veži vyną, vaistus, elektroniką – labai svarbu. O jei drabužiai, knygos – na, didelio skirtumo nėra. Bet drėgmė yra kitas klausimas. Kartą vežėm siuntinį per labai šlapią žiemą, dėžės stovėjo pakeliui sandėly kur buvo vėdinimo problema. Atkeliavo su pelėsiu ant viršutinės dėžės. Ne visą, tik kampą, bet vis tiek. Dabar aš visada klausiu – ar sandėlis sausas? Vežėjai sako aišku kad sausas, bet aš pats kartais abejoju kai matau tuos angarus. Atsižiūrėk kad dėžės būtų ant palečių, ne ant betoninių grindų. Kitaip gali būti bėda.

Draudimas. Rimtai.

Kodėl visi kalba apie draudimą bet niekas nenori mokėti papildomai?

Todėl kad brangu. Paprasta. Ir žmonės tiki kad nieko nenutiks. Aš ir pats jaunystėj taip galvojau, bet paskui pamačiau kiek siuntinių nukenčia. Ne dėl blogų vežėjų – dėl fizikos. Kreipiasi, juda, stabdo. Draudimas kainuoja procentą nuo vertės, bet jei veži krovinį kurio vertė tūkstantis eurų – tie dvidešimt eurų už ramybę yra niekis. Aha, va čia išmoksiu – kai kurie draudimai nekompensuoja jei pats blogai pakuoji. Skaityk smulkųjį šriftą. Rimtai. Perskaityk. Nes paskui bus tik ašaros kai paaiškės kad išlyga tave paliko be nieko.

Ką draudimas realiai padengia jei viskas sugriūva kelyje?

Čia svarbu suprasti – yra transporto draudimas ir krovinio draudimas. Transporto draudimas atsako jei sudegė mašina, įvyko avarija. Krovinio draudimas atsako už pačią siuntą. Dažnai klientai supainioja. Būna kad vežėjas turi transporto draudimą, o krovinys be padengimo. Tada avarijos atveju gauni atsiprašymą, o ne pinigus. Aš mačiau kai klientas piktinosi dėl to, bet sutartyje aiškiai buvo parašyta. Skaityk sutartis. Hmm, aš ir pats ne visada įskaitau viską ką pasirašau, bet čia dėl to kad mažas šriftas ir skubėjimas... bet klientui patarčiau pasiskaityti tikrai. Atsakingai reikalauk.

Ar vežėjas privalo atlyginti žalą jei sudaužo kompiuterį ir jis nebuvo apdraustas atskirai?

Pagal CMR konvenciją – taip, bet yra riba. Kilogramo vertė apie 8–9 SDR, nors gal čia kiek paseno ta suma. Todėl jei tavo kompiuteris sveria keturis kilogramus, o vertė du tūkstančiai eurų... tu gausi trisdešimt eurų. Šokiruoja? Turėtų. Todėl ir egzistuoja papildomas draudimas. Realybė tokia kad be jo pralaimi. Aš neseniai kalbėjau su kolega kuris vežė sceninę įrangą, neapdraudė, sumokėjo iš savo kišenės visą sumą. Blogai padarė? Taip. Bet jis buvo naujas rinkoj. Nepatogiai prisipažįstu kad ir pats pirmuosius metus taip dariau. Patirtis skaudi.

Ar aš galiu reikalauti pinigų be jokio draudimo jei siunta supleškėjo?

Gali reikalauti, bet gausi tiek kiek numato įstatymai arba sutartis. Be draudimo, be įrodymų, be nuotraukų prieš pakrovimą – labai sunku. Aš visada sakau: nufotografuok. Telefonu. Kiekvieną dėžę, kaip supakuota. Jei gali – filmuok. Nes kai vyksta bėda, staiga niekas nieko nematė. Vežėjas sako kad buvo jau sudaužyta, tu sakai kad ne. Teismai? Čia kainuos daugiau nei pati siunta. Geriau vengti tos dramos. Draudimas eliminuoja šitą beprasmišką aiškinimąsi. Negražu, bet realybė tokia kad be įrodymų esi bejėgis kaip ir be pinigų.

Kainos ir pasirinkimas – čia visada painu

Kodėl vieni veža siuntinius į Londoną už penkiolika eurų o kiti šimtą penkiasdešimt?

Nes skiriasi paslaugos. Penkiolika eurų – tai vieta krovininiam mikroautobusei prie kitų dėžių, be draudimo, be tikslių datų, gal net be atsakomybės. Šimtas penkiasdešimt – tai gali būti atskira mašina, draudimas, sekimas, pristatymas konkrečiu laiku. Aš nesakau kad pigu blogai. Kartais žmogus turi tik mažą krepšį drabužių – kam jam čarteris?