Reikia užsakyti siuntą į Angliją mikroautobusu? Štai ką svarbu žinoti prieš renkantis vežėją

Jei kilo klausimas, kaip reikia užsakyti siuntą į Angliją mikroautobusu, tikriausiai naršote tarp daugybės skelbimų ir jau pavargote nuo „Viber“ žinučių su besisypsančiais veidais. Aš šitame reikale – tarptautiniuose perkraustymuose – jau dvidešimt ketvirti metai (na, tiksliai dvidešimt treji, nes pirmus ketverius buvau padėjėjas, bet principas tas pats). Per tiek laiko mačiau visko: nuo idealiai suplanuotų perkraustymų iki tokių, kuriuose klientas pamiršo pasakyti, kad jo spinta aukštesnė nei durų rėmas. Šiame tekste atsakau į dažniausius klausimus žmogui žmogui, be glaistiklio ir be tuščio enciklopediškumo. Paimkite kavos – bus ilgokai, bet naudinga.

Kaina, užsakymas ir pirmas kontaktas

Kiek maždaug kainuoja siunta iš Lietuvos į Angliją mikroautobusu, jei vežu daiktus iš Vilniaus?

Tai žiūrėkit, kainą nulemi keli dalykai. Kelionė iš Vilniaus į Londoną su pilnu krovininiu mikroautobusu šiuo metu gali kainuoti nuo aštuonių šimtų iki tūkstančio dviejų šimtų eurų, bet čia labai apytiksliai. Dar praėjusiais metais degalai buvo pigesni, o dabar... na, žinot kaip yra. Priklauso nuo to, kiek daiktų, ar reikia pagalbinių rankų pakrovimui, ar vežate tik lagaminus. Kartais žmonės skambina ir klausia „o ar galite pigiau“, bet aš visada sakau – jei kaina atrodo per maža, tikėkitės kabliuko. Mačiau atvejų, kai vežėjai pasiima avansą ir dingsta kaip į vandenį. Nepasitikėkit stebuklais.

Ar kaina pasikeis, jei gyvenu ne Vilniuje, o kokiuose Panevėžyje ar Ukmergėje?

Žinoma, skiriasi, bet ne visada taip drastiškai, kaip galvojat. Mes dažniausiai susitinkame Vilniuje arba Kaune – ten, kur patogu prie magistralės. Jei reikia važiuoti į Šiaulius paimti trijų dėžių, logiškai, kad bus papildomas mokestis. Buvo toks atvejis – klientė iš Rokiškio, labai maloni moteris, bet važiuoti ten ir atgal pridėjo beveik šimtą kilometrų. Tai suma pakilo. Kartais žmonės patys atveža daiktus iki mūsų bazės – tada sutaupo. Skaičiuojam paprastai: arčiau pagrindinio maršruto, mažiau kainuoja. Ai, ir nepamirškit, kad iš kaimo išvažiuoti kartais ilgiau nei iki Anglijos nuvažiuoti.

Kaip apskritai pradėti – skambinti, rašyti, o gal įmonę reikia aplankyti gyvai?

Skambutis greičiausias, bet jei nemėgstat telefonų – rašykite žinutę. Messenger, WhatsApp, elektroninis paštas... Keli kanalai veikia. Svarbu apytiksliai pasakyti ką vešit, iš kur į kur. Aš paprastai per dešimt minučių jau žinau, ar tai mūsų dienos profilis. Kartais žmonės atsiunčia nuotraukas – labai padeda. Yra buvę, kad klientas paskambino ir tiesiog pasakė „nu vežkit“ – bet be apytikslių matmenų net nežinom kokio autobuso reikia. Ai, ir dar – ne visada atsakau iš karto, jei vairuoju, tai kantrybės. Rimtas darbas, ne kol centras.

Ar galite pakrauti daiktus iš buto, jei aš vienas ir negaliu visko panešti?

Žinoma, vairuotojas padeda, bet jis vienas irgi ne Halkas. Jeigu yra liftas ir daiktai supakuoti – vienas vyrus susitvarko. Jeigu trečias aukštas be lifto ir spinta – tada reikia dviejų žmonių, o tai extra mokestis. Buvo atvejis – moteris Londone, lietuvė, viena gyveno, baldu daug. Tai mes jau žinojom iš anksto, atsiuntėm du. Svarbu perspėti prieš tai. Paprastai pakrovimas į mikroautobusą įeina į kainą, jei trunka iki valandos. Ilgiau – valandinis. Nes internete klaidingai rašo, kad viskas įskaičiuota amžinai. Ne, laikas irgi pinigai.

Kelionė, trukmė ir kas dedasi kelyje

Kiek realiai laiko važiuoja mikroautobusas iš Lietuvos į Angliją ir ar atvešite tiesiai prie durų?

Maždaug dvi tris paras, priklauso nuo maršruto. Į Londoną greičiau, į Škotiją – ilgiau. Kelionė yra ne tik vairavimas, bet ir keltai per Lamanšą. Kartais tenka palaukti pusdienį uoste – ypač jei vėjas ar kažkokios patikros. Dėl durų – taip, vadinamoji „durų iki durų“ paslauga, bet prašau suprasti: jei jūsų butas senamiestyje su vienpusiu eismu ir dviračių takais, kur sunkvežimis netelpa, teks truputį paeiti. Buvo Londone toks kiemas – vairuotojas praktiškai grįžo atgal į lietuviškos gatvės dydžio alėją. Ne visada viskas idealu.

Ar galiu pats važiuoti kartu su daiktais tame mikroautobuse?

Teoriškai taip, jei yra laisvų sėdynių. Praktiškai – reikia sutarti iš anksto. Mūsų mikroautobusuose dažnai pasalinamos galinės sėdynės dėl vietos, bet kartais paliekame vieną kitą. Jei vešitės augintinį – apie tai irgi reikia sakyti prieš tai. Aš asmeniškai rekomenduoju skristi lėktuvu, nes sėdėt dvidešimt valandų salone šalia dėžių nėra atostogos. Buvo vaikinas, kuris ryžosi – atsisėdo, bet paskui skundėsi, kad kojos nutirpo. Tai jei jūs kietas – galit. Tik nepamirškit, kad su jumis kartu bus tik daiktai ir kondicionieriaus gūsis.

Ar reikia patiems supakuoti, ar jūs sudėsite į dėžes?

Pakuotė – jūsų rūpestis, nors jei labai reikia, galim atsiūsti žmogų už papildomą mokestį. Aš visada sakau: dėžės turi būti iš karto paruoštos, nes vairuotojas nėra pakavimo kompanijos darbuotojas, jis turi važiuoti toliau. Kartais atvažiuojam, o ten – šūsnis drabužių ant grindų. Tada viskas užtrunka. Per keturis kartus mačiau, kaip žmonės bando supakuoti indus į maišelius iš maximos – ne, taip neveikia. Blizgučiai, popierius, lipni juosta. Kainuoja beveik nieko, o sutaupo galvos skausmo. Rimtai. Paruoškite kaip žmogus žmogui.

Ar žinosiu, kur yra mano siunta kelyje – turite kokį GPS, gal sekti realiu laiku?

Mes skambiname ir pranešame, kai kertamas kanalas, kai įvažiuojama į UK. Realaus laiko GPS dalinimąsi... na, kai kurie mūsų partneriai turi, aš asmeniškai nenoriu žadėti, kad matysit kiekvieną posūkį, nes techniškai būna įvairiai. Kartais vairuotojas paskambina pats, kartais atsiunčia nuotrauką iš Doverio. Tai toks pusiau rankinis sekimas. Jei reikia žinoti absoliučiai tiksliai – rinkitės kurjerines milžines, bet tada negausite mikroautobuso lankstumo. Su mumis – truputį senamadiškiau, bet žmogiškiau. Nepykkit.

Dokumentai, muitinė ir tas nelemtas Brexit

Brexit jau įvyko – ar dabar reikia kažkokių popierių vežant daiktus į Angliją mikroautobusu?

Reikia, ir tai yra didžiausias skirtumas nuo senų laikų. Dabar tai eksportas į trečiąją šalį, nors Anglija atrodo kaip antri namai daugeliui lietuvių. Reikia packing list'o – sąrašo, kas yra kiekvienoje dėžėje. Muitinė gali tikrinti, ypač jei vešite kažką įtartino. Buvo atvejis – klientas įpakovojo rūkytos žuvies, aš tada nelabai supratau, kad tai problema (arba buvau per daug optimistas), o pasienyje viską varė į šiukšlių konteinerį. Taip, maistas dabar – galvos skausmas. Pasiruoškit popierius ir nevežkit produktų. Rimtai, ne.

Ar muitinė gali apmokestinti mano asmeninius daiktus, jei jie naudoti?

Jei daiktai naudoti ir jūs tikrai persikraustote – paprastai ne, bet reikia įrodyti, kad tai jūsų asmeninis turtas mažiausiai pusę metų. Čia jau muitinės teisės tema, kurioje aš nebūsiu jums ekspertas (neturiu teisės patarti šimtu procentų), bet praktiškai su krovininiais mikroautobusais pervežame dažnai ir problemų mažai, jei sąrašas tvarkingas. Jei vešite naują televizorių dėžėje – tada jau gali kilti klausimų. Muitininkai ne kvaili, mato parduotuvės pakuotę. Tada gali prireikti paaiškinimo. Aišku, tai ne visada tikrina, bet tikrinti gali.

Ar reikia angliškai mokėti, jei kartu važiuoju ir reikia kalbėtis su muitininkais?

Paprastai ne, jei su jumis važiuoja vairuotojas, jis tvarko formalumus. Bet jei patys važiuojate ir turite aiškintis – pagrindinės anglų kalbos žinios padeda. Aš pats kalbu prastai, bet pakankamai, kad suprasčiau „open please“ ir „step out“. Buvo, kad klientė viena bandė aiškintis Doverio poste – išsigando muitininko klausimų, bet ten viskas baigėsi gerai, tik patikrino pasą. Dokumentai lietuvių kalba netinka – packing list bent dalinai angliškai turėtų būti. Jei ką, google translate gelbsti, bet geriau pasiruošit iš anksto. Nebus taip baisu.

Kas tilps, kas ne, ir kaip paruošti daiktus

O mano sofa ir spinta – ar jos tilps į mikroautobusą, kaip man jas paruošti?

Mikroautobusas nėra fūra. Jeigu sofa didelė ir neišardoma, greičiausiai netilps arba užims visą vietą. Buvo toks nuotykis Marijampolėje – kampinė sofa atrodo maža, o kaip į kampą Londono bute įkelti, nepavyko. Laiptai vingiuoti, grindys baigiasi. Tada teko imtis antro varianto: keltuvas pro langą, o tai brangus malonumas. Išmatuokit duris ir koridorius ten Anglijoje. Kartais pigiau nusipirkti naują sofą Marks & Spencer, negu durti su senąja per visas kliūtis. Rimtai, paskaičiuokit viską. Geriau ašaros dėl išmatavimų nei dėl sugadinimų.

Ar galima vežti augintinį kartu su baldais viename mikroautobuse?

Galima, bet ne po sofa. Šunys ir katės turi savo vietą salone arba specialioje narvo zonoje. Reikia paso, skiepų, ypač nuo pasiutligės – Anglija su tuo griežta. Dabar iš Lietuvos nebe EU taisyklės, bet veterinariniai sertifikatai vis tiek reikalingi. Buvo atvejis, kai šuo vežamas kartu su kėdžių krūva – ne, mes taip nedarom. Gyvūnas turi būti saugiai ir atskirai. Kainos už gyvūno pervežimą paprastai apie šimtą penkiasdešimt – du šimtus penkiasdešimt eurų. Geriau paklauskit veterinaro dėl dokumentų, aš tiksliai visas datas prisimenu prastai. Dėl šunų teiraukitės atskirai.

Ką dar galima vežti – dviračius? O gal maisto produktų kažkiek?

Dviračiai – taip, du trys, jei nėra labai brangių kalnų dviračių be apdangalų. Maisto produktai – geriau ne. Realiai, muitinė gali konfiskuoti net sūrius ar dešras. Aš mačiau blogų kompanijų, kurios sako „vešim viską, nesijaudinkit“, o paskui pusė krovinio nutolsta nežinomoje vietoje. Aš nenorėčiau, kad jūsų kopūstai taptų mano problema. Štai prieš metus (ar du, tiksliai nepamenu) toks nutikimas buvo – vilkikas su maisto siuntomis atsidūrė patikroje Doverio uoste kelioms valandoms. Viskas sugedo. Nevežkit maisto. Ne tik dėl muitinės, bet ir dėl sveiko proto.

O jei turiu jautrią elektroniką – ar mikroautobuse jai nebus per karšta per keltą?

Žinoma, kondicionierius yra, bet jis šaldo saloną, ne dėžes. Kompiuteriai, monitoriai – geriau vežti salone, jei yra vietos, o ne krovininėje erdvėje, kur temperatūra svyruoja. Ypač jei kelionė vasarą, krovininė dalis gali įkaisti, kai stovime prie keltų eilėje. Buvo atvejis, kai klientas vežė senovinį kompiuterį – pats rinkinys iš devyniasdešimtųjų, labai jautrus. Mes jį priglaudėm prie vairuotojo sėdynės. Jei turite ko nors labai vertingo ir jautraus – pasakykit, nebijokit atrodyti keistai. Mes nesijuoksime. O gal kiek nuleisime akis, bet draugiškai. Svarbu, kad saugiai nuvyktų.

Kas, jei kas nors nutinka – draudimas, žala, vėlavimai

Kas jei pakeliui mikroautobusas suges – mano daiktai užstrigs?

Na, žinot, visko būna. Mikroautobusai irgi gali streikuoti, bet mes turime partnerių tinklą Europoje. Jeigu kas rimčiau – keičiam transportą pakeliui. Buvo atvejis, kai Roterdamo prieigose suplyšo generatorius, ir teko perkrauti daiktus į kitą automobilį. Užtrukom pusdienį. Dėl skubių gedimų – čia jau sudėtingiau. Aš tikrai nežinau šimtu procentų, ar visuomet turime atsarginį vairuotoją vos už kampo, bet stengiamės taip planuoti. Svarbu, kad daiktai juda. Draudimas, tiesa, ne visada padengia vėlavimą, tik sugadinimus. O vėlavimas – tai gyvenimas, ne katastrofa.

Ar mano daiktai apdrausti, jei kas nors sulūš ar pasimes kelyje?

Taip, CMR draudimas yra standartas, bet būkit atidūs – limitai skiriasi. Kai kurios kompanijos drąsiai rašo „viskas apdrausta“, o paskaičius smulkųjį šriftą, limitas tūkstantis eurų visam kroviniui. Jei vežate seną stalą – ok. Jei kompiuterius, fotoaparatą, vertingą meną – reikia papildomo draudimo. Aš asmeniškai visada sakau: fotografuokit daiktus prieš pakrovimą. Ne todėl, kad mes blogai vežam, bet jei pasimetė dėžė (buvo, oro uosto sandėlyje per persikrovimą, nors ten ne mikroautobusu, bet principas panašus), tai be įrodymų gali būti sunku įrodyti vertę. Dokumentuokit. Rimtai.

O jei atvykus paaiškėja, kad dėžė sulamdyti – ką daryti iškarto?

Rašykit aktą iš karto. Nepasirašinėkit už gavimą, kol neapžiūrėjot. Kartais vairuotojai skuba, sako „pasirašykit, vėluoju“, bet jūs turite teisę patikrinti. Jei žala akivaizdi – fiksuokit telefonu. Realiai, daug blogų įmonių šitą momentą išnaudoja: spaudžia pasirašyti, o paskui sako „jūs juk pasirašėt, kad viskas gerai“. Aš pats mačiau kaip tai daroma. Geri vežėjai nieko prieš lauks. Tada kreipiatės į įmonę. Jei atsisako mokėt – lieka vartotojų teisių tarnyba. Ilgas kelias. Todėl geriau rinktis patikimą siuntų gabenimo partnerį jau nuo pradžių.

Anglija, kaimai ir realūs niuansai

Ar vežate tik į Londoną, ar galiu prašyti nuvežti į mažesnį miestelį kaip Noridžas?

Žinoma, mes važiuojam ne tik į metropolijas. Buvo siuntų į Noridžą, Kembriją, net tokius kaimelius, kur GPS rodo vieną takelį. Tik suma gali šoktėti, nes Anglijos kaimai – ne Lietuva, ten ir penkiasdešimt mylių nuo autostrados yra normalu. Kartais sutariam, kad atvežam iki artimiausio miesto centro, o ten jūs jau pasiimate. Pigiau ir mums, ir jums. Buvo mašina, kuri turėjo važiuoti iki kažkokio kotedžo Šiaurės Velse – gražu, bet nėra kur apsisukti su mūsų mikroautobusu. Teko truputį kompromiso. Anglijoj ne visur galima apsisukti.

Kokių realių klaidų lietuviai daro užsakydami daiktų pervežimą pirmą kartą?

Oho, galėčiau knygą parašyt. Dažniausia – neįvertina daiktų kiekio. Sako „man tik trys dėžės“, o pasirodo, kad dar du lagaminai, dvidešimt penki maišai ir šaldytuvas. Antra, pamiršta dėl aukščio apribojimų – mikroautobusas turi lubas, ne kaip TIR. Tada spinta per aukšta. Trečia – nepatikrina, ar laiptai Anglijos name leis įnešti. Iš Lietuvos prižiūrėta laiptinė vs. XIX a. Londono townhouse... skirtumas žiaurus. Ketvirta – skambina paskutinę dieną ir nori, kad rytoj važiuotume. Planuokit bent porai savaičių į priekį. Taip gyvenimas sureguliuotas.

Ar reikia mokėti visą sumą iš anksto, ar galima dalimis sumokėti?

Įprastai – avansas prieš kelionę, likutis pristatęs. Kartais pasitikimiems klientams galim ir be avanso, bet jei pirmą kartą – trisdešimt penkiasdešimt procentų prieš. Grynaisiais Anglijoje nelabai mėgstam, nes grynieji – problema. Pavedimas, Revolut, kartais per kasą – geriau. Buvo atvejis, kai vairuotojas priėmė grynais be kvito, o paskui... na geriau apie tai nekalbėsim. Tiesiog pavedimas – viskas aišku ir traukiama. Jei firma prašo visos sumos prieš tai ir nenori jokio kito būdo – įsijunkit raudoną signalą. Nežaiskit.

Kodėl rinktis rimtus vežėjus, o ne skelbimus

Ar vykstate tik tada, kai pilnai užsipildo mikroautobusas, ar pagal mano grafiką?

Čia toks dalykas: pilnas krovinys mums ekonomiškai geriau, bet jei jūs skubat – važiuojam ir su daliniu. Tada kaina už kvadratinį metrą kiek aukštesnė. Daugelis įmonių surenka tris keturis klientus maršrute. Jūsų grafikas svarbus, bet turi sutapti su logistika. Buvo klientas, kuris sakė „man tik ryt arba poryt“ – gerai, bet tuo metu mikroautobusas buvo Paryžiuje. Tai teko palaukti trijų dienų. Kartais reikia lankstumo arba mokėti daugiau už individualų reisą. Abudu variantai galimi, bet laikas – nevisada jūsų. Būna ir taip.

Koks skirtumas tarp jūsų ir to vaikino iš skelbimų, kuris parašęs „pigiai vešiu į Angliją“?

Skirtumas toks: mes turime licencijas, CMR draudimą ir dvidešimt ketverius metus patirties. O vaikinas iš skelbimo gali turėti tik pažymėjimą ir gerą nuotaiką. Daugelis „pigiai vešiu“ pasiūlymų yra privatūs asmenys be jokios atsakomybės. Mačiau, kaip toks „vairuotojas“ pasiėmė avansą, o turinys buvo pristatytas po trijų savaičių, nes jis nusprendė pakeliui aplankyti gimines Olandijoje. Jūsų daiktai – ne lagaminas, kurį galima palikt stoty. Jei kas nutiks – neturėsite kur kreiptis. Rimta įmonė turi biurą, telefono numerį, istoriją. Rimtai, nežaidžiam čia su svetimais baldais.

Darote ir atgal – tarkim, noriu daiktų parvežti iš Anglijos į Lietuvą?

Darydavom dažnai dar prieš Brexit, o dabar irgi darom, bet kiek rečiau. Anglijos muitinė įeinančius daiktus tikrina griežčiau nei anksčiau. Jei tenka parvežti palikimus ar ištuštint butą grįžtant į Lietuvą – visai įmanoma. Reikia to paties packing list, kartais dėl meno kūrinių ar naujų daiktų gali kilti klausimų. Kaina panaši, gal šiek tiek mažesnė jei tenka tuščias grįžimas. Vadinamasis „parvežimas atgal“ – mums apsimoka, nes nevažiuojam tušti. Klauskite, kartais laisvų vietų turim kitai savaitei, bet nežadėsiu ko nors, ko nežinau.

Kaip žinoti, kad tikrai esate reali įmonė, o ne sukčiai, kuriems sumokėsiu ir nieko?

Patikrinkit įmonės kodą, paieškokit internete atsiliepimų. Ne visi atsiliepimai tikri – aš pats mačiau, kai konkurentai rašo blogus komentarus vieni kitiems – bet jei nėra nieko, tik graži svetainė ir telefono numeris, atsargiai. Reali įmonė turi bent jau google maps nuotraukų, istoriją, galbūt senesnių įrašų. Jei skaitote šitą tekstą – turbūt matot, kad rašau kaip žmogus, ne robotas. Tai irgi ženklas. Blogiausia pasirinkti pagal kainą vieną kartą ir tada kentėti tris savaites bandant atgauti daiktus. Jei bijot – pakvailiokite telefonu, užduokite keistų klausimų. Tikri žmonės atsakys be pykčio. O sukčiai nervinsis.

Išvada

Tad jei vis dar svarstote, kaip užsakyti siuntą į Angliją mikroautobusu, pradėkit nuo paprasto dalyko – paimkit popierių, susirašykit ką vešit, ir paskambinkit. Nesėdėkit ilgai, nes vasaros sezonas būna įtemptas, o mikroautobusai su laisvomis datomis išsisklaido kaip dūmai. Rinkitės ne pagal gražiausią skelbimą, o pagal tai, ar su žmogumi galit pasikalbėt kaip su žmogumi. Per dvidešimt ketverius metus išmokau: pigiausias pasiūlymas dažniausiai kainuoja brangiausiai. Sėkmės persikraustant, ir jei kas – rašykit, skambinkit. Tik ne penktadienio vakarais, tada vairuoju.