Reikia siuntų gabenimo į Angliją greitais mikroautobusais dabar – ką svarbu žinoti

Dirbu su tarptautiniais perkraustymais ir krovinių gabenimu jau dvidešimt ketverius metus. Jeigu manęs paklaustumėt vakar vakare prie alaus ar šiandien prie kavos – atsakyčiau taip pat: siuntų gabenimas į Angliją greitais mikroautobusais dabar yra viena populiariausias paslaugų, kurias žmonės renkasi dėl greičio ir asmeninio bendravimo. Taip, yra konteineriai, yra oro paštas, bet kai reikia per savaitę apgyvendinti vaiką Londone su visu jo kambariu – mikriukas tiesiog prasmingiau. Šiame tekste sudėjau klausimus, kuriuos man užduoda nuolat. Ne paskaitą, o paprastą pokalbį. Kaip tikras žmogus žmogui.

Apie greitį – ką žada ir ką gauna

Kiek laiko trunka siuntų gabenimas į Angliją greitais mikroautobusais?

Jei siunta iškeliavusi iš Vilniaus ar Kauno, o gavėjas laukia Londone, skaičiuokite tris–keturias darbo dienas. Kai temperatūra krenta ir keliai Vokietijoje apledėja, gali užtrukti ir penkias. Aš visada sakau: planuokit keturioms. Kartais mašina išvažiuoja antradienį, ketvirtadienį jau pristato. Būna ir savaitei užstrigus keltuose dėl audros. Toks greitasis pervežimas nėra stebuklas, tiesiog mažiau perėjinų nei dideliuose terminaluose. Vairuotojas pats krauna, pats vairuoja, nereikia laukti kol suksis visa biurokratija. Tik čia ne FedExas, tvarkaraštis gyvas.

Ar mikroautobusai važiuoja į Londoną kasdien?

Ne, ir niekas normalus taip nedaro. Aš girdžiu tokius skelbimus: „Važiuojam kasdien!“ – dažniausiai melas ar produktas surinktas iš keleto skirtingų mašinų. Normalus reisas – du tris kartus per savaitę. Vairuotojui reikia suplanuoti kelią per kelias šalis, pasimti siuntas, o tada keltu persikelti. Tai ne taksi. Oi, čia aš nukrypstu – kažkada žmogus klausė, ar galim iš Londono parsivežt kepsninę tą pačią dieną. Ne. Tiek to. Jei jums sako, kad kasdien – klauskite konkrečios dienos. Keli konkretūs skaičiai geriau negu gražūs pažadai.

Ar tikrai galima gauti siuntą kitą dieną po išsiuntimo?

Realiai – ne. Paprastai per dvi dienas, jei pasiseka. Per vieną? Gal jei pats atvežtum į mašiną ir gyventum kelyje. Aš per dvidešimt keturis metus mačiau gal du tokius atvejus, kai mokėjo trigubai ir vairavo be miego. Normali siunta važiuoja keturias–šešias dienas. Jeigu kas nors žada per naktį iš Kauno į Birmingemą, patikrinkite, ar jie turi mašiną, o ne tik gražų puslapį. Tokių istorijų girdėjęs per daug. Greitis turi ribas, o ribas diktuoja fizika, ne norai.

Ar pristatymas vyksta tiksliai iki durų?

Formaliai – iki durų. Praktiškai – iki durų arba artimiausios vietos, kur telpa mikroautobusas. Anglijoje gatvės siauros, kiemai užstatyti. Vairuotojas skambina: „Gatvė uždaryta remontui.“ Einat pora šimtų metrų. Kartais gavėjas dirba, nėra namie, ir siunta lieka mūsų sandėlyje Londone, dažniausiai Croydon ar pan. Ne centriniame Londone, aišku. Tada derinat antrą kartą arba atsiimate patys. Truputį vargas, bet taip yra. Vienas žmogus berods Luton gyveno ir pyko, kad neatvežėm į patį kiemą – o ten privatus kvartalas su užkardom.

Ką leidžiama kišti ir kaip tai supakuoti

Ar į mikroautobusą tilps šaldytuvas ir skalbimo mašina?

Telpa. Krovininis mikroautobusas paima iki 1200 kg. Aš prisimenu: šaldytuvas su stiklinėmis lentynomis viduje, klientas pasakė, kad „užteipuos“. Neužteipuoto kaip reikiant. Kelyje per Belgiją durys atsidarė. Na, supratot. Dabar visada sakau: buitinė technika turi būti tuščia, sausai išvalyta ir apvyniota keturių sluoksnių burbule. Kartais reikia medinių rėmų. Ant viršaus niekad nebarstom kitų daiktų – stiklinės dalys neatlaiko spaudimo. Geriau mokėt už kelis metrus plėvelės, negu pirkt naują šaldytuvą Brixtone.

Ar verta siųsti tik dokumentus greituoju mikroautobusu?

Sąžiningai – ne, jei tik vokas. Mikroautobuso privalumas – kai yra bent dvi trys dėžės. Dokumentai sveria nieką, bet paėmimas ir pristatymas kainuoja kaip minimum dvidešimt svarų. Jei tai tiesiog pasai – registruotas paštas ar skaitmeninis variantas pigiau. Kita vertus, jei popieriai važiuoja kartu su lagaminais ir monitoriumi – tada dėkite į tą pačią mašiną. Tik voką įsidėkite į kišenę ar prie viršaus, o ne palikite laisvai dėžėje. Būna paskui paskambina: „Kur mano testamentas?!“ – o jis tarp dėžių su puodais.

Kokia pakuotė iš tikrųjų apsaugos mano daiktus kelionėje?

Tikroji paslaptis – lipni juosta, ir daug jos. Gofruota dėžė yra bazė, bet žmonės per daug jų pripildo. Aš matau kas savaitę: dėžė nuo bananų, porcelianas viduje, viršuje „atsargiai“. Kelionė tūkstantį kilometrų, dėžės viena ant kitų. Jūsų „atsargiai“ niekas nemato. Darykite dvigubas dėžes, klijuokite visas siūles, ritinėlius įsinkite į burbulinę plėvelę. Brangu? Taip. Bet dūžtančios antikvarinės vazos kainuoja dešimteriopai. Kartais pagalvoju, ar neparduot pakuotės medžiagos atskirai... o ne, aš pervežėjas, ne parduotuvė.

Ar reikia ant dėžių etikečių rašyti angliškai?

Būtinai. Adresas Anglijoje turi būti aiškus. Kartais parašo gražiai lietuviškai „Jonui“, o Londone neperskaito. Aš rekomenduoju – gavėjo telefonas, indeksas, viskas angliškai. Jeigu siunta turi keliauti toliau į vidurio Angliją, vietiniai pašto darbuotojai dorosis greičiau. Be to, prisekite popieriaus lapą su siuntėjo lietuvišku numeriu – jei kas nutiks, paskambinsim jums. Aišku, jei siunčiate pažįstamam emigrantui, kartais užtenka gatvės ir vardo. Bet geriau per daug informacijos negu jos trūkumas. Indeksas svarbiausias – Anglijoje be indekso košmaras.

Kas atsitinka, jei pakuotė neatlaiko ir daiktai apgadinami?

Tada kalta... kaip čia pasakius. Techniškai vežėjas, bet be draudimo – batai. Daugelis mažųjų turi tik privalomąjį transporto, o jis nekompensuoja netinkamai supakuotų daiktų. Aš mačiau, kaip klientas pats blogai sukrovė, pats pasirašė „be garantijų“, o paskui skambina verksdamas. Jei pakuotė neatlaikė – jūsų pozicija silpna. Darykite foto fiksaciją prieš pakrovimą, numeruokite dėžes. Ir nepasitikėkit frazėm „niekas neverks“. Verks. Verks visi, ypač kai atidaro dėžę ir pamato kruopas.

Ar drabužiams ir žaislams tinka paprasti plastikiniai maišai?

Tinka, bet kaip papildoma apsauga. Drabužiai renka drėgmę, o grindys ne visada sterilios. Kartais sproginėja skysčiai iš kitų siuntų – aš stebiuos, kaip tai įmanoma, bet įmanoma. Maišai laksto, plyšta, žaislai išbyra. Geriau dengtos dėžės. O ką jau kalbėti apie minkštus žaislus – jie sugeria dulkes. Kartais pats sakau klientui: „vožkite į maišus, ką ten“, bet jei kailiniai – tikrai ne. Tekstilės dėžė. Arba specialus konteineris drabužiams. Kainuoja, bet jūsų daiktai neatrodys kaip po gaisro.

Kainos – kiek, kodėl ir kam nepatikėti pinigų

Kiek dabar kainuoja siuntų gabenimas į Angliją greitais mikroautobusais?

Žiūrint ką. Šiuo metu mažos siuntos – apie 80–120 eurų. Visas mikroautobusas su baldais – nuo 1800 iki 2800 eurų. Kainos šoktelėjo po pandemijos, nors dabar kuras truputį nusileido... gal tik man taip atrodo. Na, bet tarifai liko. Pigiau nei oru, brangiau negu jūra. Greitieji mikroautobusai yra auksinis viduriukas tarp kainos ir laukimo. Ir ne, žiemos nuolaidų nėra. Gal vasarą, kai mažiau žmonių kraustosi, galima derėtis, bet nežadėčiau. Kiekvienas reisas turi savo sąnaudas, kurias reikia padengt.

Ar yra minimalus mokestis net už mažą siuntą?

Yra. Nesvarbu, ar viena dėžė, vairuotojas turi atsukti, sustoti, tvarkyt popierius. Tai laikas. Mažiausia kaina – apie 60–80 eurų už pirmąsias kelias dėžes. Kartais paėma vieną mažą ypač pigiai, jei reikia užpildyti tuščią kampą. Aš vadinu tai „laimingo atsitiktinumo kaina“. Bet negalima planuoti. Jei kas siūlo gabenti už 20 eurų – klauskite, ar tikrai iki Anglijos. Būna tokių siūlymų, po kurių siunta atsiduria kažkieno garaže Kaune. Rimtai, tikrinkite, kur nuveš.

Kodėl vieni vežėjai prašo mokėti prieš kelionę, o kiti – tik gavus?

Verslo modeliai skirtingi. Tie, kur ima prieš, turi stabilią eigą. Tie, kur po pristatymo, dirba su pažįstamais. Aš pats – pusė anksti, pusė gavus. Būna tokių, kur pasiima viską iš anksto ir dingsta. Ne vienas klientas skambino po 500 eurų perversmo, o „važiuojantis vaikinas“ tris savaites rodė nuotraukas iš oro uostų vietoj krovinio. Venkite šimto procentų išankstinio nežinomiems. Pinigai – jūsų svertas. Jei vežėjas piktas, kad negali grynais vos gavęs – ženklas, kad verslas nevalomas.

Ar atsiimant siuntą Londone reikės dar ko nors primokėti?

Paprastai ne, jei sutarta. Bet pasitaiko. Yra gudruolių: „Siunta jau čia, bet reikia primokėti 30 svarų už iškrovimą.“ (Oi, ne, svarus moka Anglijoj, Lietuvoj – eurai, bet stebėkitės tokiom staigmenom.) Jei sutarty „iki durų“ – be papildomų rinkliavų. Jei vairuotojas prašo grynųjų už „pagalbą ant laiptų“ – pusinis verslas. Aš nemėgstu. Kaina turi būti galutinė. Paklauskite tiesiai: „Ar bus slėptų mokesčių?“ Net jei kvailai nuskambės, geriau išgirst dabar, negu vėliau aiškintis prie durų svetimoj šaly.

Kiek kainuoja perkraustyti visą butą iš Vilniaus į Londoną?

Butui su baldais, sofa, stalu ir dešimt dėžių – visas mikroautobusas. Kaina maždaug nuo 2000 eurų. Jei su krovikų pagalba – brangiau. Lygina su furgonu iš nuomos – atrodo pigiau, bet ten nėra vairuotojo kuro ir naktinių keltų. Mes dirbam ne dėl garbės. Kartais sutinku pigiau, jei pats kraunat. Bet nesitikėkit, kad perveš gyvenimą už keliasdešimt eurų. Tai neatitinka realybės. Aš buvau šokiruotas, kai žmogus tikėjosi viso buto perkraustymo už šimtą eurų – net kvaila pasidarė.

Kaip viskas vyksta realiai, kai paspaudžiate „užsakyti“

Kaip rasti patikimą vežėją dabar, kai tiek visko internete?

Skelbimai ir rekomendacijos grupėse – ten viskas, bet ten ir pavojai. Aš pasitikiu tik tais, kuriuos mačiau arba girdėjau iš kolegų. Yra tokių, kurie meta gražias nuotraukas, o neturi mašinos. Patikrinkite registro numerį, paklauskite CMR draudimo. Jei žmogus tikras, supyks, bet parodys. Jei pasakoja apie „kolegą“ – brokeris. Jie prideda savo antkainį. Geriau tiesiai su vairuotoju. Kartais aš pats nustembu, kiek aferistų prisisiūbuoja internete. Nepirkite katės maiše – geriau brangiau, bet saugiau su checkais.

Kas atlieka pakrovimą – aš ar vairuotojas?

Pagal sutartį – vairuotojas. Pagal realybę – abu. Jis nenorės, kad patys suverstumėte kaip pakliuvo, nes jis tvirtins. Aš padedu, jei klientas vienas, bet jei trečias aukštas be lifto – kalbamės. Lietuvoje paprastai padedam. Anglijoje panašiai, tik vairuotojas pavargęs po kelių parų ir pasiūlo: „Imkit patys, aš atidarysiu duris.“ Tai nėra nuodėmė, bet jei negalit nešt – pasakykit. Ir nepulkite vilkite – nugaros skausmas nevertas tos svarų kupiūros, kurią sutaupėt.

Ar galiu pats važiuoti kartu su savo siunta mikriuku?

Techniškai kai kurie turi keleivines vietas, bet oficialiai jau keleivinis pervežimas. Aš nežinau tiksliai, kaip pasieniečiai tai vertina kiekvieną sykį – turbūt priklauso nuo nuovargio. Daugelis taip ir daro, ypač perkraustymų metu. Vienas sėdi priekyje, kitas spaudžiasi tarp dėžių. Legalu? Hmm. Mačiau, kaip vežama be problemų. Bet rekomenduoti negaliu. Jei norit tikrai legaliai – skrydis. Mikroautobusas skirtas siuntoms, o ne poilsiui ant dėžių, nors aš ir pats kartais prisėdu pažiūrėt maršruto.

Kas nutinka, jei gavėjas negali būti namuose sutartu metu?

Siunta grįžta į lokalią saugyklą Londone. Dažnai savaitę nemokamai, paskui imam svarus per dieną. Geriausia – suderinti langą, kai gavėjas bus namie. Kartais sako: „palikit kaimynams.“ Gerai, jei sutinka. Būna blogiau – paliekama prie durų daugiabutyje ir dingsta. Aš nesu policininkas. Pasirašykite, kad gavėjas patvirtino, arba rinkitės saugojimą. Kartais skambinam iš Lietuvos į Londoną derint trečią kartą. Toks gyvenimas. Svarbu turėti gavėjo telefoną, o ne tik jo močiutės numerį – močiutės angliškai nemoka, aš irgi ne George Clooney.

Ar galiu realiai sekti, kur yra mano krovinys kelyje į Angliją?

Jei rimtas ir turi GPS – taip, bet dažniausiai telefonu: „Esmu prie Doverio, rytoj Londone.“ Tai nėra Amazonas. Verslas labai rankinis. Aš siunčiu nuotraukas iš keltų, bet tai jau ekstra. Yra su sekikliais, bet mažuma. Paprastai skambinat vairuotojui, jis atsako kai sustoja. Nei idealu, nei blogai. Tiesiog realybė. Aš žinau, kad jaunimas nori trackingo kaip Uberio, bet čia dvidešimt metų senumo metodai. Veikia, nes vairuotojas pats žino, kur yra. O jei nepasako – gali būti, kad dar neužvažiavo.

Kai kas nors nepasiseka – bėdos ir tikroji atsakomybė

Ar siuntos dažnai dingsta važiuojant mikroautobusu?

Retai, bet taip. Aš prisimenu: trys dėžės gale, Doverio uoste patikra – dvi atėjo, viena pasimirė. Pavogė? Atidžiau? Nežinia. Didieji turi procedūras, mažieji – chaotiškesni. Numeruokite dėžes, darykite sąrašą. Pilni dingimai būna su neaiškiais tarpininkais. Jei vežėjas pats vairuoja ir mato krovinį – rizika maža. Jei perkelia Frankfurte – sumaištis. Aš asmeniškai vengiu pervežimų su perpainiojimais. Vienas vairuotojas, viena mašina, vienas kelias – taip daiktai nenuklysta į dešinę, kai turi į kairę.

Kas atsakingas, jei atkeliavę daiktai subraižyti ar sulaužyti?

CMR sako, kad vežėjas, bet kam ta CMR rašyta... Realiai jei pakuotė silpna – byla be šansų. Daugelis greitųjų mikriukų turi tik privalomąjį auto draudimą, kuris dengia avariją, o ne blogai supakuotą porcelianą. Aš rekomenduoju apdraust brangius daiktus. Ar visada taip darau pats? Ne, bet turėčiau. Yra krovinių draudimai, bet brangu. Geriau nepilsčioti ir apvynioti. Ir nepulkite vairuotojo, jei dėžė suglebo – paklauskite savęs, kodėl nenaudojote plėvelės. Atsakomybė dalijasi, bet pakuotė – jūsų sritis.

Ar visi vežėjai turi licencijas ir draudimą vežti į Didžiąją Britaniją?

Ne visi. Pilna laisvai samdomų, kurie perregistravę keleivinį ir tempia krovinius. Kartais jie patys to nežino. Buvau šokiruotas sužinojęs apie kolegą... nereikia vardų. Paklauskite licencijos numerio. Tarptautinis krovinių vežimas reikalauja leidimų. Jei vežėjas neturi CMR blankų – raudona vėliava. Nežinau tiksliai, kaip po Brexito forminai su tuo, nes taisyklės šokinėja, bet licencija ir draudimas galioja visada. Nepasitikėkite vien šypsena. Bloga kompanija gali uždirbt jums baudą arba konfiskuoti daiktus pasienyje – tada verkiat abu.

Ką daryti, jei vežėjas vėluoja daugiau nei savaitę?

Skambinkit, rašykit. Grasinimai policijai – beveik beprasmiški, nebent apgavystė. Jei nemokėjote pilnos sumos – svertas jūsų rankose. Jei mokėjote – problema. Matau atvejų, kai siuntos mėnesiui įstrigdavo dėl sugedusio mikroautobuso. Vairuotojas taisėsi Ispanijoj, o klientas galvojo, kad jau Londone. Prasideda nervai. Reikalaukite paaiškinimų, vaizdo įrašų. Ir varykit atsiliepimą internete. Kartais tai vienintelis veiksnys. Tyliai laukti – blogiausia. Stebuklų šitam versle mažai, o vėlavimai dėl gedimų – kas antras pasakojimas vakarais prie alaus.

Kokių daiktų geriau niekada nedėti į bendrą mikroautobusą?

Degių skysčių, dujų balionų, atviros chemijos. Kai kurie paima dažus – jei hermetiškai, gal ir galima, bet aš bijau. Vieną kartą kažkas įkišo balioną, Prancūzijoje kilo šou. Aš tiksliai neprisimenu, ar dezodorantas ar valiklis, bet bauda buvo skaudi. Jei nežinote – nerizikuokite. Medicinos preparatai irgi rizikingi, ypač šaldyti. Čia jau reikia ne mikroautobuso, o specialaus transporto. Bendrai, jei bijot, kad sprogs – nevežam. Taisyklė paprasta: klauskit tiesiai vairuotojo. Jei jis dvejoja – nedėkit. Geriau saugiai namie negu pavojingai kely.

Išvada

Galiausiai viskas suveda į vieną: siuntų gabenimas į Angliją greitais mikroautobusais dabar yra gyvas, kvėpuojantis procesas, o ne konvejeris. Aš parašiau tai, ką mačiau per dvidešimt ketverius metus – su visais trūkumais, vėlavimais, bet ir su šiluma, kurią jaučiu šitam darbe. Rinkitės vežėją ne pagal gražiausią skelbimą, o pagal rekomendacijas ir sveiką nuovoką. Jei kils dar klausimų – rašykit, skambinkit. Aš nesu idealus konsultantas, bet sąžiningas. O sąžiningumas, mano manymu, svarbiau negu penkių žvaigždučių įvertinimas Google.