Reguliarūs siuntų pristatymas į JK kiekvieną dieną – kas iš tiesų vyksta už durų?

Aš jau kokia dvidešimt ketvirti metai kaip vežu daiktus į tuos Britų salas. Reguliarūs siuntų pristatymas į JK kiekvieną dieną – skamba kaip traukinio tvarkaraštis, bet realybė kurkas chaotiškesnė. Tu galvoji, tiesiog įdedi į dėžę, paštu, bum – rytoj Londone? Ne, ne visai. Buvo laikas, kai pats galvojau, kad užtenka priklijuoti lipduką ir varyk. (Čia aš dar jaunystėj, atleisk.) Dabar žinau, kad kasdieniai reisai į Angliją – tai sistema, kur svarbu ne tik kaina, bet ir laikas, dokumentai, supratimas, kad muitinė kartais gyvena savo gyvenimą. Pasakysiu tau atvirai – kaip yra.

Kasdieniai reisai – ar tikrų tikriausiai taip?

Ar tikrai kasdien važiuoja mašinos į Londoną?

Taip, važiuoja, tik ne visada ten, kur tu galvoji. Aš dirbu su penkiais skirtingais vežėjais ir kai kurie turi išvykimą kas antrą dieną, kiti – kasdien, bet ne tiesiai į Londono centrą. Dažnai mašina ridenasi į Milton Keynes ar Birmingamo apylinkių terminalą, o ten jau perskirsto į mažesnius furgonelius. Tai jei tau reikia į Noting Hilą, tai nereiškia, kad vairuotojas apsisuks po tavo laiptais. Būna, kad klientas pyksta: „o kodėl neatvežėt?“ O todėl, kad kasdienis reisas dar nereiškia pristatymo į kiemą tą pačią dieną. Reikia skaityti smulkų šriftą, ten viskas surašyta.

Kada siunta fiziškai palieka Lietuvos teritoriją?

Jeigu perdavėi iki vakarykščios penktos vakaro, rytoj ryte ji jau ant trailero Klaipėdoje arba Kalvarijos kryptimi, priklausomai nuo maršruto. Aš asmeniškai mieliau renkuosi maršrutus per Olandiją, ten mažiau popierizmo, bet kartais vyksta tiesiai per Prancūziją ir toliau kanalu. Važiuoja naktimis, kad per Europą praslystų greičiau. Tu miegoji, o tavo dėžė lekia. Kartais klientai skambina dešimtą ryto ir klausia, kodėl dar nepristatyta. Drauge, ji dar net nepasiekė brexitinės sienos. Būna ir taip, kad pasienyje stovi dvi dienas dėl kamščio. Tai normalu.

Dokumentai, kurie paverčia plaukus žilais

Tai ką, Brexit vis dar kainuoja nervus? Reikia kokių popierių?

Brexit baigėsi, bet biurokratija liko. Dabar kiekviena siunta į JK – tai eksportas, nebe EU siuntinys. Reikia komercinę sąskaitą faktūrą anglų kalba, prekių kodų sąrašą, kartais kilmės deklaraciją. Pamenu, prieš trejus metus klientas siuntė dviračius, aš pats pamiršau nurodyti HS kodą – savaitę dviračiai gulėjo sandėlyje kaip akmuo ant širdies. Aš dabar jau žinau, kad be tinkamo kodo muitininkai nė piršto nepajudina. Reikia gavėjo adresą ir telefoną, be to – paaiškinimo, ar dovana, ar parduotos prekės. Jei meluosi – gali atsirasti baudų.

Kas yra EORI kodas ir ar man jį turi?

EORI – tai toks kodas, kurį turi įmonės, jei verčiasi prekyba. Tu, jei esi paprastas žmogus siunčiantis dėžę sesei į Braitoną, asmeniškai EORI kurti neturi. Nors... šitą vietą aš visada palieku kaboti, nes buvo atvejis kai privačiam asmeniui muitinė užmest tą patį reikalavimą. Ne, greičiausiai tau nereikia. Tik jei siunti verslo siuntas nuolat. Aš tokį kodą turiu savajai įmonei, bet kai siunčiu sau asmeniškai – jokio EORI nenaudoju. Jei perki internetu ir parduotuvė prašo – jie nori apsidrausti. Geriausia pasitikrinti prieš pakuojant, kad nesigautų kaip Jonui iš Panevėžio – pusę dienos aiškinomės telefonu.

Ar galiu siųsti maisto produktų, pavyzdžiui, dešrų?

Dešrų – ne. Nebent turi veterinarinius sertifikatus, bet apie tai net nepradėk galvot, nes privačiam asmeniui jų negausi. Mėsa, pienas, kiaušiniai – viskas draudžiama įvežti į JK iš ES. Buvo toks atvejis, močiutė siuntė anūkui šaltalankių uogienę. Techniškai uogienė praslydo, bet jei buteliukas atsidaro – problemų gali prisirinkti. Aš asmeniškai maisto nesiunčiu, per daug vargo. Tik sausi produktai – arbata, kava, šokoladas – dažniausiai praeina, bet irgi susi taikyk. O dešros... palik jas šaldytuve, Anglijoje ir taip pilna parduotuvių. Rimtai, neimk galvos skausmo.

Kada siuntą patikrina muitinėje, o kada praleidžia kaip vėją?

Dvi šimtų eurų vertės siunta dažniausiai praeina be pjautuvo. Jei vertė viršija šimtą trisdešimt penkis svarus sterlingų, tikimybė, kad atidarys, išauga. Muitinė renka atsitiktinumų principu, ten jų rentgenas stovi ir nagrinėja. Kartais mato kontūrus – televizorius aiškus, o krūva rankšluosčių neįdomi. Buvo, kad vieno kliento dėžė su knygomis stovėjo muitinėje tris dienas, nes sistema pagalvojo, kad elektronika. Pykau tada. Tai va, jei siunta nebrangi ir nekelia įtarimų – praleis. Jei trūksta popieriaus – stabdys. Paprasta.

Mano draugas sakė, kad NHS kažkaip susiję su siuntomis – ką jis rūkė?

NHS yra sveikatos tarnyba, su siuntomis ji neturi nieko bendro, nebent tu siunti vaistus. Ir net tada tai ne NHS, o MHRA reguliuoja. Tavo draugas turbūt maišo su kažkuo kitu, gal skaitė apie sveikatos draudimą keliaujantiems. Aš pats kartais susimaunu terminų, bet NHS čia visiškas nesusipratimas. Jeigu siunti receptinius vaistus – reikia gydytojo pažymos. Ir net tada muitinė gali atšokti, jei kiekis didelis. Tai palik tuos vaistus namie, o draugui pasakyk, kad neberūkyk to žolės, kurią tu galvojai jam atsiųsti. Nes cannabis – irgi ne. Ai, žiūrėk, vėl nukrypau.

Pakuotė – etika ir fizika

Kiek kg galiu įmesti į vieną dėžę, kad neišsispardytų dugnas?

Kartono dėžė, ypač naudota, laiko iki dvidešimt kilogramų. Jei dedi trisdešimt – dugnas iškrenta kur nereikėtų. Aš mačiau, kaip klientas supakavo plytų į seną bananų dėžę. Spėk, kas nutiko? Antro aukšto laiptinėje dugnas atsivėrė. Mes vėliau juokėmės, bet valytoja nejuokėsi. Geriausia – dvigubas sluoksnis apačioje, lipni juosta kryžiumi ir ne daugiau dviejų dešimčių penkių kg. Jei sunkiau – dalink į dvi. Tavo nugara padėkos, o ir vežėjas nekeiks prie krovimo.

Ar tinka maišeliai iš parduotuvės, jei gerai aprišu lipnia juosta?

Ne. Atleisk, bet tikrai ne. Tie maišeliai trūksta vos nuo žvilgsnio. Buvo toks atvejis klientė iš Kauno – supakavo sukneles į didžiulius plastikinius maišus ir aprišo juosta kaip kokį balioną. Muitinė atsidarė patikrint, maišas suplyšo, suknelės apsiteršė. Nesmagu. Geriausia – kartono dėžės, sandariai užklijuotos. Jei baisu, kad sušlaps – dar ir storas maišas iš išorės, bet ne atvirkščiai. Maišelis yra maišelis, jis neapsaugos. Naudok burbulinę plėvelę viduje ir nepigiausią juostą.

Kas jei aš nežinau tikslaus svorio – gal tiesiog parašau dešimt kilų?

Parašysi dešimt, o realiai penkiolika – vežėjas apskųs. O jei realiai penki – sumokėsi kaip už dešimt. Aš žinau, kad svarstyklių namie ne visi turi tikslių. Spėk, bet nešališkai. Geriau pridėk du kilogramus saugumo maržos. Buvo klientas, kuris įrašė tris kilogramus, o dėžė buvo pilna dokumentų. Realiai išėjo vienuolika. Kaina pasikeitė dvigubai ir jis pyko ant mūsų, nors pats melavo. Na, gal ne melavo. Bet sistema nemeluoja. Pasvers kur nors ūkininkų turguj, jei neturi svarstyklių.

Kainos, laikas ir pristatymo spąstai

Kodėl vieną kartą mokėjau trisdešimt, o kitą – aštuoniasdešimt penkis eurus už tą patį?

Kuro kaina. Sezonas. Svoris. Skirtingas vežėjas. Tu matai dėžę, o aš matau trailerio kvadratinius metrus. Prieš Velykas kaina šoka, po Kalėdų – pigiau. Ta pati siunta sausį kainavo keturiasdešimt, balandį – septyniasdešimt, dėl brexitinių patikrinimų. O jei skubus pristatymas – kaip taksi oro uoste, brangiau. Aš nepasižadu vienos kainos visam laikui, nes tai melas. Rinkos dėsniai, ko čia slėpt.

Ar tikrai pristatys iki durų, ar reiks važiuoti į kokį konteinerių lauką už Harlow?

Iki durų, bet... jei tavo adresas – kaimo viduryje Škotijoje, gali tekti atsiimti artimiausiame punkte. Londone, Birmingame, Mančesteryje – dažniausiai vežėjas privažiuoja. Ten, kur gyvena vieni šerpai – ne. Buvo klientas pyko, kad reikėjo važiuoti dvidešimt mylių. Aš perspėjau, bet jis negirdėjo, nes darbe triukšmas. Tas „iki durų“ skamba gražiai, bet JK geografija kitokia. Kai kurie mūsų partneriai naudoja DPD, kiti – savus vairuotojus. Pastarieji kartais pristato tik iki industrial park. Klausk iš anksto, ypač jei gyveni prie pat miško.

Kas nutinka, jei nėra namų tą dieną, kai kurjeris atvažiuoja?

Palieka pranešimą. Kartais slaptažodį. Kartais deda pas kaimynę, jei leidai. JK kurjeriai kartais numeta už vartų ir dingsta – aš to nemėgstu, bet taip būna. Geriausia nurodyti saugų palikimo vietą arba alternatyvų adresą. Buvau pats įsitikinęs, kad mano siunta saugi, o ji visa savaitę pragulėjo po laiptais Londone, nes aš nenurodžiau aukšto. Nu, aš pats kaltas. Tai va, jei žinai, kad tą antradienį būsi darbe – tuoj pat parašyk gavėjui, kad susisiektų su kurjeriu telefonu. Dauguma vairuotojų normalūs žmonės.

Kiek dienų siunta gali gulėti, jei aš dabar Ispanijoje ir negaliu atsiimti?

Paprastai sandėlyje JK – nuo trijų iki dešimties darbo dienų nemokamai. Paskui pradeda rinkti po kokį svarą sterlingų per dieną, priklauso nuo operatoriaus. Jei žinai, kad išskridai į Tenerifę – tuoj susitark, kad kam nors kitam atiduotų. Buvo klientas, jo siunta gulėjo Birmingamo terminale dvi savaites, nes jis pamiršo paminėti, kad išvažiuoja. Galų gale sumokėjo tris kartus brangiau nei verta siunta. Aš pats kartais pagalvoju, kad šitie mokesčiai – mulkystė, bet sandėlis nebūtų pelningas, jei visi paliktų daiktus kaip bibliotekoj. Informuok iš anksto.

Apie draudžiamus daiktus ir proto ribas

Ar galiu slėpti telefoną po drabužiais, kad nemuitintų?

Neik šituo keliu. Atrodo protinga – tarp kelnių įkiši iPhone, muitininkai nepastebi. Jie pastebi. Rentgenas mato metalą, bateriją. Ir tada gausi ne muito mokestį, o baudą. Dar blogiau – siunta bus konfiskuota. Turėjau atvejį prieš penkerius metus, vaikinas slėpė auksinę grandinę. Nežinau, ar verta, bet aš jo siuntų daugiau nepriėmiau. Nes jei mane suuodžia muitinė kaip talkininką – man galas. Geriau deklaruok, sumokėk du procentus ir ramiai gyvenk. Jei labai nori slėpti – varyk pats automobiliu. Bet tu to nedarysi.

Kokių daiktų apskritai negalima siųsti reguliariais reisais?

Baterijos, ypač ličio, nes sprogsta. Ginklai, žinoma. Sprogmenys. Dažai, lakai, dezodorantai – visa su liepsnos pavojaus ženklu. Buvo klientas bandė siųsti siaurapjūklį su baterija. Atsisakiau, jis supyko. Po savaitės toks pats padegė pas konkurentus. Aš neklydau. Dar negalima gyvūnų, nors žuveles techniškai veža. O žmonių palaikų – ne, apie tai neklausinėk. Vertingi meno kūriniai be draudimo irgi rizikingi, bet čia jau kita kalba.

Ar jūs tikrinate, kas viduje? Aš rimtai klausiu.

Taip, tikriname, bet ne viską išpakuojame. Privalome pagal taisykles. Jei siunta kvepia keistai arba barška kaip skardinės – atidarome. Jei atrodo kaip drabužių dėžė – tik pasveriame. Buvęs atvejų, kai viduje buvo ne tai, ko tikėjausi. Klientas sakė „senos knygos“, o ten – komplektas peilių. Nu, ne civilinių, bet virtuvinių, bet aš supykau. Sakyčiau, kad pusę laiko klientai patys nžino kas viduje, kai palieka tėvų namus. Atleisk, čia gal per šiurkščiai, bet taip yra. Jeigu apie turinį meluoji – rizikuoji visų siuntų saugumu.

Būna ir juokingai, ir ne

Buvo taip, kad siunta kažkur savaitę prapuolė ir atsirado Piterboro? Ar manote, kad ir aš taip turėsiu?

Buvo taip, taip. Siunta pasiekė Olandiją, ten sukeitė etiketes su kita dėže. Savaitę klientas gyveno be nervų, skambino kasdien. Aš jau buvau beveik įsitikinęs, kad praradom. O tada – žinia iš Piterboro: „radom“. Kodėl ten? Nežinau, ten kuri nors didelė skirstymo bazė. Pasitaiko, jei etiketė prastai priklijuota. Blogos įmonės tokius dalykus nutyli, aš jų neapkęsti. Geriausia – klijuoti etiketę ant viršaus, šono, viduje ant popieriaus. Tada ir Britanijos gilumoje rastų greičiau.

Ar galima siųsti gyvą augalą draugei į Birmingamą?

Techniškai galima, bet paprastai nerekomenduoju. Augalai turi turėti fitosanitarinį pažymėjimą. Be jo – muitinė iš karto šiukšlyną. Kartą klientas siuntė orchidėją. Ji atsidūrė Oxforde, ne Birmingame, ir... na, žiemą salone temperatūra jai nepatiko. Atrodo kaip šlamštas, ne kaip gėlė. Geriau nusipirk anglišką fikusą vietoje, bus pigiau ir augalas išgyvens. Yra specialistų gyviems augalams, bet reguliari siunta kasdien – ne jų stichija. Aš asmeniškai gyvų daiktų nesiunčiu, geriau atviruką.

Ką daryti, jei dėžė atėjo, o viduj – ne mano daiktai?

Skambini iškart, rašai su nuotraukomis. Mix-up nutinka dažniausiai ne muitinėje, o sandėlyje Londone, kai etiketė nusišoka ir kas nors grūda atgal šabloniškai. Buvo: klientas gavo kažkokio vyro iš Panevėžio rūbus, o savo odinę striukę pamatė pas visai kitą žmogų. Mūsų partnerių klaida, aš tada sunkiai tvardžiausi. Blogiausia, kai kompanija pradeda žaisti katafalką – „ne mūsų problema“. Yra tokių. Mes stengiamės ieškoti, bet paieška trunka. Fotografuok turinį prieš siųsdamas, turėk įrodymų.

Kai reikia vakar, o ne poryt

Man reikia rytoj – ar yra toks dalykas kaip skubus pristatymas į JK kasdien?

Yra express paslaugos, bet „rytoj“ iš Lietuvos į JK – science fiction. Greičiausias maršrutas – dvi dienos, jei perduodi anksti, mokėsi trigubai, o adresatas Londone. Manęs dažnai klausia apie pristatymą kitą dieną. Turiu nuvilti. Net oro paštas nepristato per 24 valandas, nebent lėktuvu, o ten brangiau nei siuntos vertė. Planuokis iš anksto.