Reguliarus siuntų pervežimas į Angliją moderniais mikroautobusais

Žinai, prieš dvidešimt kelerių metų važiuodavome į Londoną su tokiu senberniu „Mercedes“, kad durys net nesigaudė atsidaryti į tą pačią pusę. Dabar viskas kitaip. Reguliarus siuntų pervežimas į Angliją moderniais mikroautobusais yra visai ne tas pats, ką prisimena žmonės iš devyniasdešimtųjų. Aš šitame kelyje – nuo Vilniaus iki Londono – praleidau gerą ketvirtį amžiaus. Mašinos pasikeitė, bet klausimai iš klientų lieka panašūs. Vienas skambina dėl dėžės į Readingą, kitas – dėl viso buto baldų į Birminghamą. O trečias tiesiog nori žinoti, kodėl ta kaina yra tokia, kokia yra, ir ar mikroautobusas tikrai saugus. Jeigu tau irgi rūpi, kaip tai veikia šiandien – šnekamės.

Pradžiai – kaip praktiškai vyksta

Sveiki, o kaip išvis atrodo tas siuntų pervežimas moderniu mikroautobusu? Tai kurjerių tarnyba ar kietai kitaip?

Iš esmės tai panašu į kurjerius, tik svarbiau. Mes važiuojame nuolatiniu maršrutu Lietuva–Anglija, bet ne su mažomis mašinėlėmis, o su specialiai tam paruoštais krovininiais mikroautobusais. Kartais žmonės galvoja, kad tai tarsi taksi – iškviečiau, atvažiavo. Ne. Reguliarus reisas reiškia, kad turime savo maršrutą, dažniausiai renkame krovinius keliose vietose ir vežame tiesiai į Angliją, į numatytus miestus. Londonas, Birmingamas, Mančesteris – štai kur dažniausiai važiuojam. Tuoj pat pasakysiu – jei gyveni užmiestyje, pats tolimiausiai nuo Kauno, gali tekti palaukti ilgiau arba susitikti mieste.

Ar privalau pats atgabenti siuntą į jūsų bazę Kaune, ar važiuojate paimti ir iš kaimo prie Raseinių?

Žinai, čia vienas dažniausiai klausimų, bet atsakymas ne visai toks, kokio tikisi. Durų iki durų paslauga reiškia, kad taip, atvažiuojame paimti nuo tavęs. Bet. Jei tenka minti 30 kilometrų gruntiniu keliu iki pačios sodybos, kur neatsisuki, tada jau reik derėtis. Paprastai mūsų mikroautobusai važiuoja po miestus ir miestelius – Kaunas, Vilnius, Panevėžys, o toliau jau pagal situaciją. Kartais, ypač žiemą, kai kelias nepravažiuojamas, klientas pats atveža iki artimiausio asfalto. Ne todėl, kad tingime, o todėl, kad nenorime įklimpti. Mašina su pilnu kroviniu turi svorį.

Siunčiau dukrai į Readingą kartoninę dėžę drabužių – ar reikia man ką nors speciai supakuoti, ar užteks plėvelės?

Čia klasika – pasiunta ta plona plėvelė, ką rado rūsyje, o paskui stebisi, kodėl siunta atvyko suplyšusi. Drumstame važiuojant per Europą, juda, kraipo. Aš tariau jau ne vienam klientui: geriausia dėžė iš dviejų sluoksnių gofruoto kartono, jūrinė juosta, ne popierinė. O viduje drabužiai – maisuose, kad drėgmė nepatektų. O lietuviška plėvelė nuo šienukrautuvo... nelabai. Jei dėžė maža, o turinys brangus, dar vadiname – patariu apriekti kampams. Kainuos tris eurus, o galvą ramiau.

Draugas sako, kad galima ir šaldytuvą siųsti tuo pačiu reisu – ar mikroautobuse tiek vietos yra?

Galima, bet tik jei tai tikras krovininis mikroautobosas, o ne septynvietis keleivinis su nulaužtomis sėdynėmis. Mūsų modernūs VW Transporteriai ir didesni Sprinteriai – mašinos, kuriuos prižiūrime kas 15 tūkst. km – turi erdvės, bet jinai nėra beribė. Šaldytuvas tilps, jei prie jo neprikrausime dar sofos ir keturių dėžių. Čia svarbus dalykas – daliniai kroviniai. Kartais turiu sunerimti, kai klientas sako „tik šaldytis“, o paskui, kai atvažiuojame, dar ir skalbimo mašina prie durų. Nuoširdžiai – tada jau arba reikia dviejų reisų, arba mokėti už pusę mašinos. Neverskite manęs žaisti Tetriso.

Kainos, terminai ir kiti nervų klausimai

Kiek maždaug kainuoja standartinė siunta iki Londono? Neišgalvosiu, jei bus brangu, bet noriu žinoti ar verta.

Standartinė siunta – tai dažniausiai nuo mažos dėžės iki paletės. Kainos... žinai, čia kaip su benzinu – nuolat šokinėja. Bet orientyras būtų toks: maža siunta, tarkim iki šimto kilogramų, kainuos nuo penkiasdešimties iki aštuoniasdešimties eurų, priklausomai nuo to, ar paimame iš namų, ar atvežate patys. Jeigu krovinys didesnis, gal paletė, tada jau šimtas dvidešimt, šimtas penkiasdešimt. O jei viso buto turinys – tada skaičiuojame kubiniais metrais. Kalbu apie kainas 2024 metų pabaigai, bet jos gali kisti dėl kuro ir euro. Kartais klientas nustemba, kad kaina aukštesnė nei pašto, bet paštas nesiveža šaldytuvo ir nepatikrina, ar dėžė sveika. Yra skirtumas.

Sakote reguliarus pervežimas – kas reiškia reguliarus? Kas savaitę, kas antrą, ar tik tada, kai mašina pilna?

Reguliarus reiškia, kad turime grafiką ir jo laikomės arba šventai. Paprastai išvažiuojame kartą į savaitę, dažniausiai trečiadienio vakarą arba ketvirtadienio ankstų rytą. Ne tada, kai „susirenka“. Žinoma, jei per šventes mažiau siuntų, gal atidėsime dieną kitą, bet tai retai. Dabar prieš Kalėdas, aišku, visko būna. Bet standartiškai – reisas kas savaitę. Tai svarbu, nes daliniai kroviniai, kuriuos vežame, turi judėti greitai, o ne stovėti sandėlyje laukiant, kol surinksime dešimt klientų. Būtent todėl ir turime modernius mikroautobusus – esam lankstūs, o ne kaip didieji vilkikai, kurie laukia savaitę kol užsipildys.

Ar galima mokėti pavedimu iš anksto, ar tik grynais vairuotojui? Mane vairuotojai šiek tiek... neramina.

Suprantu tą jausmą – grynieji vairuotojui kai kam asocijuojasi su kažkokia neoficialia veikla. Bet mes galime abu būdai. Pervedimas yra net patogesnis, ypač jei siunčiate pirmą kartą ir dar nepažįstate vežėjo. Aš asmeniškai rekomenduoju pavedimą, nes tada viskas fiksuojasi. O jei renkatės grynuosius – gaunate kvitą. Šiaip mūsų vairuotojai tikrai normalūs vyrai, ne koks nors... na, žinai, būna visokių. Bet jei nesaugu jaustis, nesijauskite saugiai, tiesiog perveskit. Ramiau visiems.

O jei mano siunta turi būti Londone iki konkrečios datos – ar garantuojate, ar tik „pasistengsime“?

Garantuojame tik tada, kai įmanoma garantuoti. Oi, skambėjo kaip iš teisininko. Tiesiogiai: jei važiuojame reguliariu reisu, o jūsų siunta pakliuvo į tą reisą, dažniausiai ji Londone bus per 36–48 valandas nuo paėmimo Lietuvoje. Bet jei sakoite, kad reikia rytoj – ir šiandien antradienis – tai fizika neleidžia. Nebent samdytumėte atskirą expresą, o tada kaina visai kitokia. Žiūrint į orus, eiles prie Calais uosto – ten kartais pragariškos eilės. Tai jei data kritinė, geriau planuotis savaitę pirmiau. Kaip ir visur gyvenime.

O jei aš nenoriu mokėti visos sumos iš karto – galima pusę?

Ne. Nepyk, bet taip jau yra. Mes paimame dvidešimt ar trisdešimt procentų užsakydami, o likusią dalį prieš pristatymą arba atiduodant siuntą. Neseniai bandėme leisti pusę pristatymo, bet atsitiko taip, kad Anglijos pusėje klientas atsisakė mokėti likutį, o grąžinti siuntą į Lietuvą – dar brangiau. Dabar tvarkingai: avansas ir likutis. Nes daliniai kroviniai, kur važiuoja daug žmonių daiktų, negali būti įkaitu dėl vieno nemokėjo. Apmaudu, bet taip veikia verslas.

Techniniai dalykai – mašinos, svoriai ir ką leidžia vežti

Kokie ten mikroautobusai? Modernūs – ar tai reiškia, kad ne kaip 2002-ųjų Mercedes su dūlstančiu dugnu?

Ha, tiksliai taip ir reiškia. Turime keletą paskutinių modelių „Mercedes Sprinter“, yra ir VW Crafter. Šitie automobiliai turi ne tik kondicionierius vairuotojui – svarbiausia, kad krovinine dalis apmūryta, sutvirtinta, turi tvirtinimo akis ir geras amortizacijas. Prieš dvidešimt metų veždavome su mašinom, kur vairas pusiau laisvai sukinėjo. Dabar stabdymo sistema kita, saugumas visai kitas. Mikroautobuso privalumas – jis lankstesnis nei vilkikas. Į Londono centrą po ribojimų nuvažiuosime be problemų, o vilkikui – galas. Šiuo metu mūsų parkas jaunesnis nei penkeri metai. Dyzelinu dar važiuojam, bet jau žiūrom į hibridus.

Koks realus svorio limitas vienai siuntai? Turiu vertingą agregatą, bet jis sunkus, gal 130 kilogramų.

Eee... čia aš turiu pasitikslinti, nes man rodos, kad ant vienos siuntos riba yra šimtas dvidešimt kilogramų, bet gali būti ir pusantro šimto... (stt, atsakau: paskaičiavau, pusantro šimto tilptų, bet oficialiai dalinių krovinių atveju stengiamės, kad viena siunta neviršytų 120–150 kg). Žodžiu, agregatas 130 kg dar įkraunamas, bet jei jis dar ir nestandartinės formos, tada jau bėda. Nes mikroautobuso keliamoji galia nėra begalinė, o dar reikia vežti ir kitų klientų daiktus. Jeigu agregatas du šimtai kilogramų, aš jau siūlyčiau žiūrėti į atskirą furgoną. Nepyk, šitą reikia tiksliai pasverti.

Draugas prašo atsiųsti dažų skardų iš Lietuvos, nes čia pigiau – ar galima vežti chemiją mikroautobusu?

Ne. Stop. Nei dažai, nei lakai, nei dujų balionai kelionėje su baldų siunta nevažiuoja. Tai ADR kroviniai, nors ir nedideli, bet jei įvykstų avarija... modernus mikroautobusas nepadės, jei bakelyje reaktyvi cheminė medžiaga. Kartais žmonės slepia tokius dalykus neišpakavę. Tai labai blogai. Jei norite siųsti dažus – ieškokite specializuotų pervežėjų, kurie turi licencijas pavojingiems kroviniams. Mūsų mikroautobusai veža baldus, drabužius, buitį. Kasdienį gyvenimą, o ne laboratoriją. Atsiprašau, jei skamba grubiai, bet saugumas svarbiau.

Močiutė nori prie siuntos pridėti kumpį ir sūrį – ar Anglijos muitinė leis? Jaučiu, kad ne, bet paklausiu.

Jauti teisingai. Po Brexit JK tapo trečiąją šalimi ir veterinariniai reikalavimai striktūs. Mėsos ir pieno produktai asmeniniam vartojimui... na, techniškai gal deklaruoti, bet realybėje muitininkas gali konfiskuoti. Prisimenu atvejį – klientė siuntė duoną ir dešrą tėvams į Peterborough. Muitinė Anglijos pusėje ištraukė dešrą. Nuostoliai maži, bet skaudūs morališkai. Geriau siųsti stabilius produktus – džiovytus grybus, saldainius. Kasdienės siuntos mikroautobusu turi būti be žalių kumpių – sakau kaip žmogus, kuriam teko aiškintis muitininkams, kodėl dvidešimt kilogramų šoninės yra „asmeniniam naudojimui“.

Dokumentai, bloga patirtis ir nepatogios tiesos

Po Brexit labai pasimečiau – ar man reikia kažkokios deklaracijos, ar jūs patys sutvarkote popierius?

Mes sutvarkome eksporto deklaracijas LT pusėje ir importo EN pusėje, jei tai dalinis krovinys, kurį mes grupuojame. Jums kaip privačiam asmeniui nereikia sėdėti su T1 ar CN23 blankais – nebent siunčiate labai vertingą prekę pardavimui. Tada reikia sąskaitos faktūros, EORI numerio. Bet jei tai siunta šeimai – dėžės, lagaminai, seni albumai – muitinės formalumai ant mūsų sprando. Štai kodėl žmonės renkasi reguliarius pervežimus moderniais mikroautobusais: neperkrauname jūsų biurokratija. Aišku, kartais muitinė nori patikrinti turinį. Tada atidarome jūsų dėžes jūsų sutikimu. Nieko nepadarysi – brexitas palietė visus.

Draugas siuntė per kažkokią įmonę iš skelbimo – siunta dingo. Ar pas jus būna, kad krovinys pasimeta?

Atsakysiu atvirai: pas mus ne, bet ne todėl, kad esame šventi – o todėl, kad neperkrauname mašinos iki lubų ir nepriimame to, ko negalime pasiekti. O štai tos įmonės iš skelbimų... žinai, būna. Žmonės suranda „superpigus pervežimas į Angliją“, sumoka pusę kainos, o paskui – tyla. Kai kurios tokios įmonės apskritai neturi licencijų, jokių adresų, tik gražią svetainę. Realybė tokia, kad rinkoje yra apgavikų, kurie suka iš klientų užstatą ir dingsta. Mes duodame sutartis, vežame patys, neperduodame nežinomų tarpininkų rankose. Jei kaina žymiai mažesnė nei rinkos – klauskite kodėl. Nes dažnai „pigiai“ baigiasi brangiausiai.

Kai kurie vežėjai rašo „durų iki durų“, o paskui prašo važiuoti į sunkvežimių stovėjimą prie M1. Ar pas jus tikrai iki namų?

Durų iki durų pas mus reiškia, kad atvažiuojame prie jūsų namų LT pusėje ir pristatome prie durų EN pusėje. Bet Londone... na, jei jūsų gatvė tokių dydžių, kad mikroautobosas netelpa – neseniai toks atvejis Brixton – tada susitinkame artimiausioje vietoje.