Reguliarus siuntų gabenimas į Angliją kasdien be vargo

Žinai, prieš du dešimtmečius siųsti siuntinį į Angliją buvo tikras zondas. Reikėdavo ieškoti pažįstamų vairuotojų, derintis su jų grafiku, o siunta savaites gulėdavo kažkokiame sandėlyje ant grindų. Šiandien reguliarus siuntų gabenimas į Angliją kasdien be vargo yra visiškai realus dalykas. Aš dirbu šitoje srityje jau daugiau nei dvidešimt metų ir galiu pasakyt – jei žinai keletą taisyklių ir renkiesi sąžiningą pervežėją, drabužius, dokumentus ar buities rakandus į Londoną, Birmingamą ar Mančesterį išsiunti be didelio streso. Svarbiausia – netalpinti visko kaip paplotės ir nesitikėti stebuklo per vieną naktį.

Kainos, laikas ir kaip tai veikia kasdien

Kiek kainuos vidutinė dėžė su drabužiais į Londoną?

Dėl kainos klausia visi pirmiausia, logiška. Šiuo metu standartinė dėžė apie dvidešimt–penkiasdešimt kilogramų, pripildyta drabužių, batų, smulkių daiktų, kainuoja nuo trisdešimt penkių iki penkiasdešimt penkių eurų. Žinoma, jei siunti į patį Londono centrą ar į namą prie M25 žiedo. Kaina priklauso nuo svorio ir apimties – skaičiuojame pagal faktinį svorį arba kubinius metrus, kas didesnis. Kartais klientas susuka penkiolika kilogramų dėžę, bet ji milžiniška, tuščia viduje, tada kaina formuojasi ne pagal svorį. Būna įvairiai.

Ar tikrai galima gabenti kasdien, ar tai tik reklaminis triukas?

Kasdienis važiavimas į Angliją yra realybė, bet tik tada, kai bendrovė turi ne vieną vairuotoją ir keletą mašinų. Aš pažįstu tokių, kurie skelbia „važiuojame kasdien", o iš tikrųjų surenka siuntas penktadienį ir tik tada išrieda. Tai nėra kasdienis siuntų gabenimas į Angliją. Tikrasis reguliarumas reiškia, kad tavo dėžė iškeliauja tą pačią arba sekančią dieną. Reikia teirautis tiesiai: kokia artimiausia išvykimo data? Nes šūkiai svetainėje dar nieko negarantuoja, o tu paskui sėdi be savo daiktų ilgiau negu žadėta.

Kiek dienų nuo durų iki durų, jei išsiunčiu šiandien?

Paprastai reikia keturių iki šešių darbo dienų. Pirmą dieną surenkamos siuntos, antrą per Ukrainą (oi, per Lenkiją ir Vokietiją, žinoma), trečią valo pasienį, paskui pristatymas po Angliją. Jei gyveni Londone, kartais per tris dienas atkeliauja, ypač pataikius į greitąjį reisą. Bet aš visada sakau: planuok penkias dienas, o jei ateis anksčiau – džiaukis. Būna, kad keltas vėluoja arba eilė pasienyje, tada ir savaitė prasisuka. Viskas gyva, nėra tikslių sekundžių.

Ar brangiau siųsti į Birmingamą negu į Londoną?

Ne, kaina iš esmės ta pati, jei kalbam apie durų iki durų paslaugą. Londone logistika paprastesnė, bet į Birmingamą tos kelios mylios nepadaro stebuklo kainai. Kartais net į Šiaurės Angliją ar Velsą kainuoja lygiai tiek, tik tenka laukti diena ilgiau, nes mašina pirmiau lanko Londono zoną. Taigi reguliarus siuntų gabenimas į Angliją nepriklauso nuo to, ar esi prie Temzės, ar prie kalnų šiaurėje. Atstumas JK viduje pigus.

Ar galiu sumokėti taip, kad mokėtų gavėjas Anglijoje, o ne aš?

Gali, bet reikia derinti. Paprastai apmokame išsiuntimo metu, nes kitaip rizikuoji, kad gavėjas atsisakys mokėti arba jo nebus namie. Buvo atvejis – atvežėm sofą į Lutono priemiestį, o gavėjas teigė, kad nieko neužsakęs. Tada vairuotojui teko stovėti kieme su baldu ir galvoti. Taigi grynieji pristatymo metu galimi, bet reikia sutarti iš anksto. Dažniausiai patikimiau sumokėti pavedimu iš Lietuvos. O jei gavėjas tikrai patikimas draugas – tada jau kita kalba.

Ruošiant siuntą namuose ir keisti atvejai

Kokio dydžio dėžė tinka geriausiai siuntimui į JK?

Nenaudok didžiulių spintų dydžio dėžių iš buities prekių parduotuvių – neatlaiko krūvių. Geriausios – dvigubo kartono dėžės, skirtos siuntoms, arba tos iš elektronikos parduotuvių. Keturiasdešimt ant keturiasdešimt ant keturiasdešimt cm arba šešiasdešimt ant keturiasdešimt ant keturiasdešimt cm yra universalūs dydžiai. Svarbiausia – stiprios siūlės apačioje. Aš mačiau, kaip siunta su vaikų žaislais atsidaro vidury kelio į Mančesterį ir viskas išbyra ant kelio. Tai va, tvirta dėžė, gera juosta, nepagailėk medžiagos. Pigus kartonas brangiai kainuoja paskui.

Ar galiu siųsti šaldytą maistą, pavyzdžiui, sūrelius ar lašinius?

Čia sudėtingiau. Techniškai taip, bet reikia termodėžių ir šaldymo elementų. Aš vežiau klientui į Braitoną varškės sūrelių partiją – kainavo brangiau nei standartinis siuntų gabenimas. Paprastoje dėžėje pamiršk. Muitinė gali patikrinti, o be tinkamos dokumentacijos maistas išmetamas. Šiaip dėl tos temos – močiutės šaltibarščiai iki Londono be šaldymo nepataikytų. Tai toks patarimas iš gyvenimo. Jei ne specialus transportas, neik į šitą žaidimą. Nebent tik kūdikio košės indelis – tada jau galima tartis.

Kaip supakuoti stiklo dirbinius, kad neišbyrų?

Imi burbulinę plėvelę, vynioji kiekvieną lėkštę atskirai – keturis penkis sluoksnius. Tada sluoksniuotai į dėžę, tarp sluoksnių – kartonas. Kartą atvežėm dėžę į Liverpulį – porceliano indas be šono. Klientė ašarojo. Kodėl? Nes suvyniojo į laikraščius ir užkrovė knygomis ant viršaus. Stiklas turi gulėti stabiliai. Žymėk dėžę „sudūžtama". Kartais brangiems daiktams reikia medinio rėmo. Bet plėvelė ir sluoksniavimas – jau pusė darbo.

Ar reikia klijuoti raudonus „trapu" lipdukus ant dėžės?

Lipdukai „dėmesio" yra naudingi, bet... žinok, aš nesu tikras, ar jie visada padeda. Sandėliuose daiktai kraunami skubiai, kartais tos etiketės nueina niekin. Aš vis tiek rekomenduoju klijuoti, nes bent jau vairuotojas pakraunant gali pastebėti. Bet saugumas devyniasdešimt procentų slypi vidinėje pakuotėje. (Na, gal devyniasdešimt penki, bet kokiu atveju lipdukai nekainuoja, o vilties duoda.) Tad klijuok, bet nepasikliovik vien jais. Gera dėžė svarbiau nei raudona etiketė.

Ką daryti, jei neturiu svarstyklių ir nežinau svorio?

Būna taip, visiškai normalu. Paversk svorį vizualiai. Vidutinis pilnas lagaminas daiktų sveria apie dvidešimt–penkiasdešimt kilogramų. Didelė pirkinių maišo pilnatis – gal kokius penkiolika. O jei dėžė su knygomis, ten sunkiau, knygos kaip akmuo. Nueik į artimiausią paštą arba parduotuvę, ten dažnai leidžia pasverti. Mes irgi galim pasiūlyti atvažiuoti, pasverti ir pasiimti. Jei nurodysi svorį per mažą, vėliau gali teikti priemoką. Tai geriau pasakyk „apie dvidešimt, gal dvidešimt du kg", negu spėlioti. Tikslumas sutaupo nervų abiem pusėm.

Ar galiu vienoje dėžėje maišyti knygas, žaislus ir virtuvės reikmenis?

Gali, bet daryk protingai. Sunkūs daiktai – į apačią, lengvi – viršų. Knygos turi gulėti apačioje, o ant jų – pagalvės, žaislai, audiniai. Jei ant viršaus užkrausi knygų, apatiniai sluoksniai tiesiog sulūš. Aš vadinu tai „sluoksnių pyragu". Ir nepamiršk atskirti skystų daiktų – tušą, šampūną – atskirai į maišelius, nes slėgis kelionėje kartais atidaro dangtelius. Buvę atvejų, kad knygos kvepėjo vanile iki pat Notingamo. Toks „aromatas" džiugina ne kiekvieną skaitytoją.

Dokumentai, muitai ir ką galima siųsti

Ar dabar, po Brexito, reikia specialių popierių siuntiniams į Angliją?

Oho, Brexitas... Taip, reikia. Kiekviena siunta turi sąskaitą-faktūrą su turinio aprašymu, verte eurais ir gavėjo adresu. Asmeniniams daiktams užtenka privataus turinio sąrašo. Komercinei siuntai – EORI numeris. Anglija dabar trečioji šalis, nors istorija kita. Muitai taikomi prekėms virš tam tikros vertės, o asmeniniai daiktai dažniausiai praleidžiami. Bet dokumentai privalomi, be jų siuntinys gali įstrigti muitinėje netoli Folkestone. Aš jau mačiau, kaip žmonės savaitę laukia dėl to, kad pamiršo įrašyti telefono numerį sąskaitoje.

Ar senas rakandas gali keliauti be didelių procedūrų?

Jei tai tikrai seni asmeniniai daiktai, ne nauji prekybai skirti telefonai devynioms tvarkingoms dėžėse, tai taip – tai vadinama „used personal effects". Svarbu, kad siuntėjas ir gavėjas būtų fiziniai asmenys, o ne įmonės. Tada muitai švelnesni. Gali siųsti seną lietuvišką samovarą, rankų darbo staltiesių ar senus įrankius. Aš pats vežiau savo dėdės įrankius į Bristolį – viskas praėjo. Tik surašyk sąrašą lietuvių ir anglų kalba, nenurodyk vien „seni daiktai". Konkretumas padeda muitininkui suprasti, kad nebandai apeiti taisyklių.

Kas jei muitininkai Anglijoje atsidarys mano siuntinį?

Būna. Ir ne visada jie atidaro gražiai – dėžė sugrįžta su kitokia juosta, turinys išvoliotas lyg po audros. Geri vežėjai stengiasi dalyvauti muitinės patikroje, bet realybė tokia: siunta eilėje su tūkstančiais kitų. Muitininkas atidaro, patikrina, vėl klijuoja. Jei blogai supakuota – išsibarsto. Todėl pakuok taip, lyg planuotum, kad pašalins žmogus kiekvieną daiktą apžiūrėti. Nepatogu, bet tiesa. Jie neturi laiko apsišlifuoti – tiesiog dirba savo darbą greitai ir mechaniškai.

Ar verta drausti siuntinį, jei ten tik seni drabužiai?

Dauguma sako: „Kam drausti, ten nieko vertingo." Bet aš mačiau, kaip dėžė su drabužiais buvo apipilta degalu sandėlyje. Drabužiai kvepėjo mėnesį. Jei vertė du šimtai eurų, draudimas kainuos gal aštuonis–dvylika eurų. (Arba penkiolika, tiksliai dabar nepasakysiu – skaičiuojame pagal bendrą vertę.) Rizika nedidelė, bet egzistuoja. Aš asmeniškai drausčiau, jei siuntinys viršija šimtą penkiasdešimt eurų. Mažesnei vertei – gal ir neverta. Bet pamatęs dėmių ant kelnių, gali pakeisti nuomonę.

Kas vyksta kelyje ir sandėliuose

Kur mano siunta praleidžia naktį, kol pasiekia Angliją?

Ji patenka į konsolidacijos sandėlį – didžiulį hangarą netoli Vilniaus arba Kauno. Ten stovi šalia kitų, kurios taip pat keliauja į JK. Tada visa priekaba arba dalinis krovinys kraunamas vakare. Kelionė per Europą – per Lenkiją, Vokietiją, Nyderlandus. Naktį keltas iš Olandijos arba Prancūzijos uosto. Kartais terminaluose, kai persikrauna iš vienos mašinos į kitą, siunta palaukia pusdienį. Tai normalu, ne dingo. Kitu atveju ji važiuoja tiesiai į Londono distribucijos tašką, iš kur keliauja pas gavėją.

Ar vairuotojai žino, kad mano dėžėje trapi daiktai?

Ne, jie netikrina kiekvienos dėžės vidų, remiasi tavo žyma. „Fragile" žyma reiškia, kad krauna atsargiau – dažniausiai viršų, be svorio ant viršaus. Realybėje būna, kad skubantis krautuvas užkrauna tavo „trapų" daiktą po keturiomis kitomis dėžėmis. Tada ir lūžta. Todėl pakuotė viduje turi atlaikyti. Negalima visko suversti ant vairuotojo sąžinės – jis mato šimtus dėžių. Kai kurios bendrovės turi atskiras zonas priekaboje, bet tai priklauso nuo logistikos. Reikia tiesiai klausti vežėjo.

Kaip sekti siuntą – ar ten sudėtingas kodas?

Ne, dabar viskas paprasta. Gauni nuorodą su numeriu – raidžių ir skaičių rinkinys. Įvedi į puslapį ir matai: „Paimta", „Sandėlyje", „Kelyje į GB", „Pristatymo metu". Tik nepamanyk, kad stebėjimas atnaujinąsi kas valandą. Dažniausiai informacija pasikeičia kartą per dieną, kai kas nors nuskenuoja popierius. Buvo laikas, kai žmonės laukdavo balandžio pašto skrajutės, o dabar telefone mato, kad vairuotojas artėja. Kartais sistema stringa, ir duomenys nepasikeičia tris dienas, nors siunta jau Anglijoje.

Kiek laiko siuntinys stringa pasienyje?

Dauguma praleidžia per kelias valandas. Buvo pavasarį – nebeatmenu tikslios datos – kai Doverio uoste prisikaupė eilė ir siuntos stovėjo dvi tris dienas. Tai ne vežėjo kaltė, tiesiog muitinės darbuotojų trūkumas arba sistema užlūžo. Paprastai pasienyje jis gali laukti ilgiau negu planuota tik dėl smulkios patikros. Jei dokumentai tvarkingi, jokių maisto produktų ar abejotinų prekių – viskas praslysta greitai. Blogiausia, kai prasideda pilni atidarymai ir patikros. Tada savaitė gali prabėgti akimirksniu.

Pristatymas Anglijoje ir smulkmenos

Kas atsitinka, jei gavėjas nėra namie?

Klasika. Vairuotojui nebus laiko laukti pusvalandį, jis turi dar penkiolika adresų. Jei niekas neatidaro, siunta grįžta į vietinį JK sandėlį arba paliekama kaimynui, jei taip sutarta. O mes paskui gaunam skambučius: „Kur mano daiktai?" O jie – vidury niekur, reikės derinti kitą pristatymą, o tai kainuoja papildomai nuo penkiolikos iki trisdešimt svarų. Todel reikia visada nurodyti gavėjo telefoną. Anglijoj jie paprastai paskambins. Svarbu, kad gavėjas tą dieną klausytųsi telefono, ypač jei gyvena daugiabutyje su lauko durimis.

Ar pristatymas į Londono centrą brangesnis nei į priemiestį?

Ne, standartinė kaina į bet kurį Londono rajoną yra vienoda. Kita kalba, jei reikia gabenti toliau nuo miesto, kur baigiasi M25 žiedas. Tuomet gali kainuoti papildomai dėl atstumo. Bet jei gavėjas gyvena Kensigtone, Kroidone ar Ilforde – suma tokia pati. Sunkiau dėl parkavimo centre. Vairuotojas ne visada ras vietą prie durų, kartais turi kelis šimtus metrų nešti per šaligatvį. Bet fizinė kaina tenka gavėjui, jei reikia padėti. Jeigu aukštas pastatas be lifto – tada poilsis garantuotas abiem pusėm.

Ar jie paskambins prieš atvažiuodami, ar tiesiog stos prie durų?

Priklauso nuo lokalaus pristatymo kompanijos. Daugelis skambina pusvalandį prieš, ypač jei nurodytas JK mobilus numeris. Bet yra tokių, kurie tiesiog ateina, pabeldžia, palieka raštelį ir važiuoja toliau. Aš patarčiau gavėjui tą dieną laikyti telefoną šalia. Ir jei gyveni name su kiemu – palik vartus atidarytus arba palik instrukciją ant durų. Anglijoje daugiabučiuose be durų telefono kartais vairuotojas negali net patekti į laiptinę. Tai komunikacija – pusė sėkmės. Pranešk, kad esi namie.

Kai bėdos užklumpa visai ne laiku

Siuntinys dingo. Kada pradėti kelti paniką?