Reguliarūs mikroautobusų reisai į Angliją – patikimas gabenimas

Labas. Jei skaitai šitą, greičiausiai galvoji, kaip pervežti daiktus į Angliją neperdedant kainos. Aš jau daugiau nei dvidešimt metų sukuos tarptautinius maršrutus mikroautobusais – veikiau, ne visada sklandžiai, bet visada bandydamas išlaikyti žodį. Reguliarūs mikroautobusų reisai į Angliją mano darbe nėra tuščias pažadas, bet ir ne stebuklas. Kartais oro uostuose stringame, kartais klientai supakuoja porcelianą į... na, gerai, papasakosiu vėliau. Čia noriu atsakyti į klausimus, kuriuos man užduoda vėl ir vėl – tiesiai, be tos marketinginės sapalionės.

Kainos, užsakymas ir tas jausmas, kai nežinai, nuo ko pradėt

Kiek maždaug kainuoja pervežimas mikroautobusu į Londoną?

Nu, žiūrėk. Tiesiogiai pasakius – nuo dviem šimtų iki keturių penkių šimtų eurų už vidutinę siuntą, priklauso nuo svorio, maršruto ir to, ar tavo daiktai užims pusę bagažinės, ar tik kampą. Vienas mano klientas vežė dvivietę sofą į Noting Hilą, sumokėjo beveik penkis šimtus, nes reikėjo dviejų vyrų ir liftas neveikė. Kita mergina siuntė tris lagaminus į Mančesterį – trisdešimt eurų už vienetą, nes važiavom jau pilnu krovininiu reisu. Kartais kaina svyruoja ir dėl kuro. Šiuo metu dyzelis vėl šokinėja, tai ir tarifai juda. Nepatiksiu tau – buvę atvejų, kai suskaičiavom per mažai ir paklojom sau ant sprando. Bet tai mūsų bėdos, ne tavo.

Ar galiu vežtis daiktus, jei pats į Angliją neskrendu?

Taip, taip, tai turbūt pats populiariausias variantas. Tu patogiausiai išsiunti adresu, mes pristatom. Nereikia tau lėktuvo bilietų, vizų, nieko. Vienintelis dalykas – turi pasirūpinti, kad Anglijos gale kas nors priimtų daiktus ir pasirašytų. Buvo toks keistas atvejis, kai klientas atostogavo Tenerifeje, o jo daiktai važiavo į Bristolių. Sunku? Ne. Tik reikia pasitikrinti, ar pats draudimas galioja, kai tu nesesi vietoje. Hmm, nors čia ir taip retai problemų kyla. Dažniausiai viskas paprasta – palieki raktus kaimynui, mes atvežam.

Kaip užsakyti vietą? Ar reikia skambinti prieš mėnesį?

Gali skambinti ir prieš dieną, jei turim laisvą vietą, bet optimaliausia – prieš savaitę ar dvi. Ypač jei veži didelius daiktus prieš Kalėdas ar rugsėjo pirmąją. Tada visi kraustosi, mikroautobusai pilni kaip kiaušinis. Vienais metais turėjom eilę laukiančiųjų iki lapkričio vidurio. O vasarą... na, tada kiek ramiau. Nors šitą vasarą buvo visai neseniai toks piktas vairuotojas, kad neišsimiegojęs, bet čia jau kita istorija. Geriausiai paskambink, pasakysiu ar turim vietos tavo savaitei. Jei neturiu, pasakysiu, kas kitoje įmonėje gali padėti – ne visi taip daro, bet aš taip darau.

Ar pigiau daryti sudėtingą maršrutą, ar tiesiog siųsti siuntą per kurjerį?

Klausimas geras. Jei turi daugiau nei šimtą kilogramų – mikroautobusu bus pigiau ir saugiau. Kurjeriai gerai, kai lagaminas vienas. O kai reikia gabenti keturis lagaminus, kartoninę dėžę su indais ir vaiko žaidimų stalą – tada mūsų reisai laimi kaina. Žinoma, jei esi kaime prie Utenos ir reikia paimti, maršrutas pailgėja, ir tai gali kainuoti papildomai. Bet dažnai mes jau važiuojam pro šalį. Aš asmeniškai renkuosi tiesiogų maršrutą, mažiau stresuoji. Kartais klientai nori aplankyti gimines Kaune, Kėdainiuose... tada kaina šokteli, nes laikas – pinigai.

Kodėl vienoje įmonėje kaina 250, o kitoje 600 eurų?

Oi, čia jau atverias mūsų srities skaudulys. Kai kurios įmonės, atvirai sakau, paima tavo daiktus, pasodina į pūvantį krovininį furgoną be jokio draudimo, vairuotojas nepailsėjęs, važiuoja per dvi dienas be miego. Kaina maža, bet rizika didelė. Kitos kompanijos turi licencijas, draudimus, mokamus poilsio tarpus – privalomi, beje, nors kai kas jų laikosi atmestinai. Svarbu – ar vizualiai matai tą mikroautobusą, ar tik nuotrauką internete. Kartais kaina 250 reiškia, kad daiktai bus perkraustyti tris kartus iš mašinos į mašiną. Aš to nerekomenduoju, bet pasirinkimas tavo.

Daiktai, kuriuos galima vežti, ir tie, kurių geriau nepulti prieš reisą

Ar galiu vežtis šaldytuvą, dviratį ir tris lagaminus vienu metu?

Gali, jei tilps. Šaldytuvas turi būti išdžiovintas, be jokio vandens, kitaip kelyje prasisunks ir aplips kitus daiktus. Dviratį geriau nuimti pedalus... ar ne, tai per daug. Nuimti rankenas, nors ir taip gali, svarbu – kad nesubraižytų. Lagaminais neprikrausk per daug knygų, nes sveria kaip akmuo. Buvo atvejis, kai klientas prikrovė vidurinės mokyklos vadovėlių – trisdešimt kilogramų virš svorio. Turėjom mokėti papildomą muitą arba palikti. (Nors muito čia nėra, bet palikti ant kelio negalėjom.) Realiai – susiderink svorį, o aš pasakysiu, ar neturėsi problemų.

Koks yra svorio limitas vienam asmeniui ar siuntai?

Standartiškai – apie trisdešimt–keturiasdešimt kilogramų į vietą, bet čia ne oro linijos. Jei veži didesnius daiktus, žiūrime į tūrį. Kartais viena didelė kartoninė dėžė sveria penkis kilogramus, bet užima vietą, kur galėtų stovėti keturi lagaminai. Tada skaičiuojam vietas, ne kilogramus. Yra buvę, kad žmonės atneša metalinį garažo spintelę – svarstyklių net nereikėjo, akivaizdu, kad viršija. Mes dažnai randam kompromisą. Nesakau, kad visada idealiai – kartais vairuotojas pasiunta, kai pamato, kad bagažinė neužsidaro, bet išsprendžiam. Bendra taisyklė – kuo daugiau pasakysi iš anksto, tuo geriau.

Ar imate gabenti augalus, maistą, dviratį be pedalų?

Maistas – sudėtingiau. Smulkus, sandariai supakuotas – dar praleisim. Dešros, kiaušiniai, pienas – ne, nevešime, pasieniečiai gali pulti tikrinti, o JK taisyklės griežtos. Nors vieną kartą klientė prasimatė šaltibarščių stiklainyje... nu, praleidom, bet rizikinga buvo. Augalus vežam, jei jie neįleistiniai – turi atitikti fitosanitarinius reikalavimus, bet mažai kas tikrina asmeninius augalus tiesiogiai. Dviratį vežam nuolat, tik reikia apsaugoti rankenas. O be pedalų – palauk, pedalai gali atsišauti, bet paprastai susukam ar pritvirtinam prie rėmo. Svarbu – kad nevarytų kitų siuntų.

Kaip reikia supakuoti daiktus – ar užtenka šiukšlių maišų?

Ne. Ne, ne ir dar kartą ne. Šiukšlių maišai plyšta, ypač kai kitas klientas užkrauna ant viršaus šaldytuvą. Geriausiai – dvigubos sienelės kartoninės dėžės, lipni juosta, burbuliniai vyniojimo popieriai. Indus suvyniok į rankšluosčius. Drabužius gali dėti į lagaminus ar spaudžiamuosius maišus. Turėjom atvejį, kai poni vežė porceliano lėkštes į Birmingamą suvyniojus tik į laikraštį – pusė jų šlapios nuo tirpios kavos pakelio ir dūžusios. Žmonės kartais galvoja, kad mikroautobusas važiuoja kaip pūslelinis debesėlis. Jis važiuoja kaip mašina. Supakuok taip, lyg mestumei ant grindų – nes taip ir bus.

Ar imate gabenti baldus iš Kauno į Birmingemą?

Imame, jei jie išardomi ar tilps pro mikroautobuso duris. Standartinis mūsų transportas turi tam tikras gabaritus – apytiksliai metro aštuoniasdešimt pločio, metras dvidešimt aukščio įėjime. Sofa – gali būti, bet tik svetainės, o ne kampinė su miegamuoju mechanizmu. Buvo, kad klientas norėjo vežti didelę spintą veidrodinėmis durimis. Atėjom, pažiūrim – netilps. Teko palikti. Bet stalas, kėdės, komodos – dažnai vežam. Tik reikia atsižvelgti, kad Anglijoje butai mažesni, ir kartais baldai netelpa naujuose namuose, ne tik mikroautobuse. Tada vairuotojas stovi vidury gatvės ir galvoja, kaip čia apgręžti.

Maršrutai, laikas ir tos keistos stotelės kur nors prie kelio

Kiek laiko dažniausiai trunka kelionė iš Vilniaus į Londoną mikroautobusu?

Greičiausiai, kokį esu vairavęs – penkiolika valandų. Tipinis laikas – aštuoniolika dvidešimt. Tai priklauso nuo to, ar stringame prie Eurotunelio, ar kelyje Lille regione remontai. Kartais vairuotojas sustoja miegoti pas draugą Olandijoje, nes tachografas prieš tai pypsėjo kaip pamišęs. Tik nesitikėk, kad tai bus kaip autobusas kur nors į Palangą – čia tarptautinis reisas, reikia persikraustyti į kairę pusę, praeiti pasienį. Kartais Calais uoste eilės būna šešių valandų. (Ne, nu ką čia šneku, šešių valandų nebūna, dvi-trys pasitaiko.) Bet jei gerai pasiseka – per parą tikrai būname Londone.

Ar tikrai nunešite daiktus iki durų, ar turėsiu važiuoti į terminalą?

Durų durų. Na, beveik. Mes pristatom iki nurodyto adreso. Jei tai Londono centrą su dvipusiu eismu ir kameras stebinčiomis gatvėmis – paliekam kuo arčiau ir nešam pėsčiomis likusį gabalą. Nesikabinėk, vairuotojai padeda, bet jie nėra samdiniai perkraustytojai. Aš visada sakau – jei tu gyveni penktame aukšte be lifto, sutark su kaimynu arba šiek tiek primokėk. Buvo situacija Braitone, kur vairuotojas tempė skalbimo mašiną į viršų trisdešimt keturis laiptelius. Grįžo visas raudonas. Tai ne visai mano supratimas apie gabenimas iki durų. Padėsim, bet neangelai esam.

Koks yra realus tvarkaraštis? Ar tikrai važiuojate kiekvieną savaitę?

Stengiamės taip. Iš Lietuvos dažniausiai išvažiuojama antradieniais ir penktadieniais, iš Anglijos atgal – ketvirtadieniais ir sekmadieniais. Bet žiūrėk, vasarą ar prieš didžiąsias šventes būna papildomų reisų, o žiemą, kai sniegas užveria Lenkiją, reikia perskirstyti. Buvo sausis, kai per tris savaites išvykom tik du kartus – ne dėl to, kad tinginiavom, o dėl to, kad vairuotojai negalėjo grįžti per vėtra. (Nors, tiesą pasakius, buvo ir tokių antradienių, kai neišvažiavom dėl vairuotojo ligos – sorry.) Tokie dalykai. Jei reikia skubiai – skambink, bet nežadu, kad antradienį naktį jau bus kažkas važiuojąs, nebent turiu tuščią maršrutą. Tai tikrai pasitaiko.

Kur dažniausiai renkate siuntas Lietuvoje ir kur išlaipinate Anglijoje?

Didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžy, Šiauliuose. Mažesniuose miesteliuose paimame už papildomą mokestį arba jei maršrutas jau eina pro šalį. Anglijoje – Londonas, Birmingemas, Mančesteris, Bristolis, Ličesteris, Nortamptonas. Bet jei reikia į Škotiją ar Velsą – tai jau atskiras derinimas, reikia pažiūrėti, ar tuo metu važiuojam į šiaurę. Kartais aš pats neprisimenu visų stotelių, žemėlapyje tikrinu. Prieš porą metų pridėjom Lutoną, nes ten susirenka daug lietuvių. O Kardifą – ten buvom porą kartų, bet retai. Praktiškai – kuo arčiau M1 magistralės, tuo lengviau visiems.

Ar galima gauti tikslų laiką, kada bus pristatyta?

Galima gauti apytikslį. Tiksliau – dienos rėžą. Sakau plus minus dvi valandas, bet realybė tokia, kad Eurotunelis gali įstrigti, vairuotojas pavargs, arba kelyje A1 Didžiojoje Britanijoje bus avarija. Aš stengiuosi paskambinti prieš tris keturias valandas iki atvykimo. Kartais pats skambinu nervuotai, nes matau, kad vėluojam, o klientas jau stovi prie durų su kava. Nors kava nevisada kviečia, suprask, juokauju. Jei reikia konkrečios valandos – gali eiti reguliarios siuntų tarnybos, bet mikroautobuso reisas – gyvas procesas. Aš asmeniškai mieliau pasakau pokštą, kai pristatom vėluodami, negu meluoju, kad jau beveik čia.

Kai nutinka bėda – o ji nutinka, patikėk

Kas jei mano daiktai vėluoja savaitę? Ar tai normalu?

Normalu? Ne. Pasitaiko? Taip. Jei mikroautobusas sugenda – o taip būna, mašinos ne amžinos – dažnai veikiam taip greitai, kaip galim. Kartais reikia perkrauti daiktus į kitą transportą, derinti su kitais reisais. Savaitė – kraštutinis atvejis, bet buvo. Klientė vežėsi asmeninius archyvus į Redingą, vilkikas sugedo Latvijoje, remontas truko tris dienas, tada vairuotojas persirgo. Ji paskambino, aš atvirai pasakiau, kad neatsilaikau. Siūliau nuolaidą, galop daiktai atsirado. Nežinau, ar ji vėl kreiptųsi, bet aš negaliu valdyti visko. Dažniausiai vėlavimai yra viena dvi dienos, bet būna ir blogiau. Aš neslepiu – tai ydinga sritis.

Ar tikrai mano daiktai bus saugūs? Ar buvote turėję vagysčių?

Saugūs yra, jei tinkamai supakuoti ir jei veži su žmonėmis, kurie nepiktnaudžiauja. Aš per dvidešimt metų vagystės atvejų neturėjau – rimtų. Buvo vieną kartą, kai dingo iš mašinos... atsimenu... gal ausines? ar kroviklis? Vairuotojo, ne kliento. Bet didelių daiktų niekad. Blogiau kartais būna dėl aplaidumo – mašina perpildyta, daiktai paspandžia, subraižo. Arba blogai sutvirtinti ir subyrėja važiuojant. Čia man labiau pavojinga negu vagys. Yra tokių kompanijų, kurios ima viską į vieną krūvą, be sąrašo, be jokio atsakingo. Aš to nedariau ir nedarysiu, bet rinkoje yra visko. Pasirink protingai.

Ką daryti, jei mikroautobusas stringa pasienyje Calais?

Palauk. Geriausias patarimas – ką gali daryti tu? Skambini man, o aš skambinu savo žmogui Anglijoje arba vairuotojui. Pasienyje stringa ne dėl mūsų kaltės – ten tikrinami dokumentai, kartais neaiškumai dėl prekių. Jei veži asmeninius daiktus, deklaruoji juos, muitininkai žiūri, bet retai kelia problemas. Buvo atvejis, kai du vaikinai vežėsi tris dėžes alaus – ne parduoti, o gerti. Muitininkai nenorėjo tikėti. Teko rodyti kiekius. Alus liko, bet praradom dvi valandas. O jei stringam dėl techninių priežasčių – tada vairuotojai žino kelis meistrus. Aš asmeniškai labiausiai bijau ne muitinės, o streikų Kanale. Tada gali stovėti ilgai. Bet žmonės dirba, tvarkosi.

Ar buvote atvejis, kai klientas pikdavo, nes kažkas dūžo?

Žinoma. Veidrodžiai, stikliniai stalai, porcelianas – tai mūsų galvos skausmas. Buvo atvejis, kai moteris vežėsi stiklinį žurnalinį staliuką, suvyniojo į antklodę. Aš ir pats nepagalvojau, kad pakaks. Pasiekėm Liverpulį, staliukas – tūkstantis šukių. Ji raudojo, aš jaučiausi prastai. Sumokėjom iš savo kišenės, nors formaliai ji pati supakavo. Dabar aš visada sakau – dėžė, putplastis, arba neimam. Kartais būna, kad pats daiktas subraižęs, bet klientas sako, kad mes sugadinom. Tokie ginčai – baisūs. Geriausia – fiksuoti viską telefonu prieš pakraudami. Aš tai darau jau metų metus. Bet labiausiai svarbu – nepamiršti pasirašyti aktų. O tada visko pasitaiko.

Kas jei aš nebūnu namie pristatymo metu?

Atsakymas paprastas – derinam kitą laiką arba palieki kaimyną. Tik netikėk, kad vairuotojas Kaune palauks tavęs tris valandas – jis turi dar penkias stoteles. Buvo, kad klientas pamiršo, kad daiktai atvažiuoja, buvo išvažiavęs pas draugę į kaimą. Mikroautobusas atsistojo prie namo, niekas neatidarė. Skambinu – abonentas nepasiekiamas. Ką daryti? Palikom sandėliuke pas vietos lietuvį, pasiėmė kitą savaitę, bet jis pyko ant mūsų. Nors pats kaltas. Realiai – susitariam konkrečią dieną, parašau dvi žinutes, ir viskas. Jei būsi nerangus, bus sudėtinga. O jei pagauti negalima – duok raktus patikimam žmogui.

Popieriai, draudimai ir kiti nuobodūs dalykai, kurių vengiam, bet privalom

Ar reikia muitinės deklaracijos siunčiant daiktus iš Lietuvos į JK?

Brexit viską apsunkino. Anksčiau – nieko nereikėjo. Dabar reikia sąrašo, ką veži, paskirties adresą. Jei tai nauji daiktai komercijai – bus muitai. Jei asmeniniai panaudoti daiktai – deklaruoji, bet muito paprastai nėra. Svarbu nurodyti teisingą vertę. Buvo keistas atvejis, kai jaunuolis vežėsi kolekcines monetas. Muitininkai pagalvojo, kad prekyba. Teko aiškinti, kad tai senelio palikimas. Atrišom. Forma trunka dešimt minučių, jei žinai, ką darai. O jei nežinai – aš padedu užpildyti. Ne visi vairuotojai tai daro, bet man rodos, kad jei jau imu pinigus, tai turiu ir padėti su popieriais. Nors kartais neišsimiegojęs apsižioplinu ir pats su klaida užpildau. Pataisom.

Ar draudžiate siuntas? Kas jei suges mikroautobusas ir suges mano televizorius?

Taip, turime CMR draudimą, bet čia yra niuansas. Draudimas dengia ne viską – tik jei įrodyta, kad tai mūsų kalte sugadinta. Jei pats įdėjai trupintą televizorių arba drėgną skalbimo mašiną – niekas nemokės. Yra pilna draudimo rūšių, bet kasdieniniame reise mes naudojam standartinį. Puikiai suprantu, kad klientui atrodo – sumokėjau, vadinasi esu apsaugotas šimtu procentų. Deja. Buvo atvejis su kompiuteriu – atvežėm, jis neužsijungė. Teisininkai aiškinosi mėnesį. Bet jei aiški mūsų kaltė – mokam be ginčų. Geriau tiesiog paklausk prieš veždamas, ar draudimas bus. Kartais norint papildomą reikia užsisakyti atskirai.

Ar galiu kartu važiuoti kaip keleivis su savo daiktų bagažine?

Gali, jei turim laisvą sėdimą vietą. Mikroautobusuose dažnai vežam keleivius – pavyzdžiui, studentus, emigrantus grįžtančius. Vieta bagažui mažėja atitinkamai. Kaina keleiviui mažesnė nei lagaminui – wait, nesąmonė. Keleivis moka už save ir savo daiktus atskirai, bet kombinuota kaina būna palankesnė. Patogu, kai žmogus pats prižiūri savo daiktus, ypač jei ten asmeniniai dokumentai ar brangi technika. Tik įspėju – kelionė ilga, sėdynės ne visada avialinijinės, nors stengiamės, kad būtų patogu. Kartais vežam ir šunis. Tada jie sėdi keleivių zonoj, jei maži. Buvę ir katino – murkė visą kelią per Vokietiją. Nutilo tik prie Venlo.

Ar vežate ir žmones, ir siuntas vienu metu? Kaip tai veikia?

Vienaip ar kitaip – taip. Mikroautobusai kuriami taip, kad gale būtų bagažinė, priekyje – keleiviai. Atskiriamos zonos. Bet jei keleivių daugiau, bagažo vietų mažiau. Prikrovus lagaminų ant grindų – nebeleidžiu sėstis, nes saugos diržai netinka. Veždamas gyvus žmones ir siuntas kartu man neskelbiau kaip... nors, tiesą sakant, logistikos įmonė mūsų partneriai taip ir daro. Tvarka tokia – paimam keleivius, paimam siuntas, pakraunam tvarkingai. Pirmi išlaipinami keleiviai, tada siuntos. Kartais keleivis pats nori padėti iškrauti – neleidžiam, draudimas. Netyčia gali pasmaugti už krovinio. Nekenčiu to žodžio, bet taip parašyta taisyklėse.

Kokia yra jūsų įmonės patirtis? Ar ilgai dirbate tokį darbą?

Ilgai. Pradėjau dar tada, kai į Angliją žmonės važiuodavo furgonais be jokių žemėlapių, tik su Thomas Cook vadovais. Dabar viskas telefonuose, bet principas tas pats – vežk daiktus saugiai, kalbėk tiesą, neužsičiaupk, jei klientas nerimauja. Aš per dvidešimt kelerių metų mačiau ir geriausius vairuotojus, ir tokius, kurių nebepriimu, nes meluoja apie atvykimo laiką. Mano patarimas – nežiūrėk tik į kainą. Pažiūrk, ar žmogus gali pasakyti, kokiu keliu važiuos. Jei nežino – pavojaus signalas. Aš, jei būčiau žinojes anksčiau, būčiau geriau filtravęs savo komandą. Bet patirtis – tai ir klaidos, ir pergalės. Ir labai daug puodelių kavos pakelyje.

Reguliarūs mikroautobusų reisai į Angliją man yra ne tik darbas. Tai gyvenimo būdas, kurį sunku paaiškinti tiems, kurie nemato pasienio eilių vidury nakties. Jei dairosi patikimo gabenimo iš Lietuvos į UK, palygink kelis variantus, paklausk vairuotojo tiesiai į akis ir pasikliauk intuicija. Aš neduodu šimtaprocentinių garantijų – jas duoda tik tie, kurie meluoja. Bet duodu žodį, kad padarysiu viską, kad tavo daiktai atvyktų sveiki. O jei nori pasikalbėt – skambink, nėra kvailų klausimų. Bent jau ne mano darbe.