Profesionalus perkraustymas į Angliją su garantija – kas tai iš tiesų reiškia?

Jau gal kokių dvidešimt metų vežioju žmonių daiktus iš Lietuvos į Angliją ir atgal. Žinau kiekvieną pasienio postą, kiekvieną greitį, kuriame vilkikas virpa labiau, ir žinau, kad „garantija“ dažnai būna tuščias žodis ant popieriaus. Bet kai klientas klausia apie profesionalų perkraustymą į Angliją su garantija, jis nori ne balso pašto – jis nori, kad pasirodysim, nepažeisim sofos ir jei kas – atsilyginsim. Šitame tekste atsakysiu į klausimus, kuriuos man užduoda vėl ir vėl, ir nieko nepagražinsiu. Nes realybė būna kitokia nei reklaminis lankstinukas.

Apie tą „garantiją“ – ką ji realiai dengia?

Ką iš tikrųjų reiškia profesionalus perkraustymas į Angliją su garantija?

Pažadu Jums vieną dalyką. Garantija nėra tik eilutė sutartyje su žvaigždute apačioje. Kai mes sakom, kad pervežimas apdraustas ir garantuotas, tai reiškia, jog jei mano vyrai numes jūsų šaldytuvą – mes keičiame šaldytuvą. Jeigu vilkikas sudegs – draudimas dengia. Bet jei jūs pats pamiršote įdėti indų į dėžę ir jie išbyrėjo? Na, čia jau ne mūsų garantijos zona. Garantuojam procesą, o ne gyvenimo netikėtumus. Kita vertus, jei matom, kad dėžė blogai užklijuota, visada pasakom. Kartais net užklijuojam patys, jei tik laikas leidžia ir neskrubzdiname kitų krovinių.

Ar garantija galioja, jei aš pats supakavau daiktus?

Čia tas atvejis, kurį pirma reikia išsiaiškinti prieš pasirašant popierius. Dažnai žmonės nori sutaupyti ir supakuoja patys. Suprantama. Bet pavyzdžiui pernai turėjau klientą Vilniuje, kuris sudėjo krištolines vazas į maišelius nuo batų. Kokiu stebuklu jos neatšipo? Nežinau. Nuvežus į Birmingemą radom dvi įskilimas. Ar dengėm? Iš dalies. Nes pakuotė buvo kliento atsakomybė, bet mes buvom kalti, kad dėžę pasodinom per stipriai ant kitos. Tai susimokėjom po pusę. Taip ir būna su realiu gyvenimu. Ne taip kaip reklamose, kur viskas sterilu.

Kiek iš anksto reikia planuoti logistiką?

Jei planuojat liepos ar rugpjūčio mėnesį – bent šešias savaites, ypač jei reikia pilnos mašinos. Tiesa, vieną kartą vyrukui iš Klaipėdos pavyko išskristi į Londoną per dvi dienas, nes kažkas atšaukė kelionę. Bet čia kaip su loto bilietu – kartais pasiseka, nereikia dėl to planuot gyvenimo. Žiemą lanksčiau. Turiu omeny, kad vasarą visi važiuoja, vilkikai užsistato mėnesiams į priekį. Jei skambinat paskutinę minutę, tikėkitės mokėti papildomą eurą ar tiesiog gauti atsakymą „negalim“. Aš taip pat nemėgstu meluoti.

Kainos, sutartys ir kodėl pigiausias variantas kartais kainuoja daugiausiai

Kiek kainuoja perkraustymas į Angliją su garantija dviejų kambarių butui?

Sunku pasakyti iki cento, bet realiai – nuo keturių šimtų iki aštuonių šimtų eurų, priklausomai nuo to, ar imat pilną paslaugą su pakavimu. Būna ir pigiau, aišku. Bet tada dažnai gaunate ne profesionalų perkraustymą į Angliją su garantija, o kokį nors vyruką su krovininiu Opeliu iš skelbimų portalo. Buvau matęs, kai toks „logistikos vadybininkas“ pasiėmė avansą ir… dingo. Klientas paskui skambino man iš Hastingso, be daiktų ir be pinigų. Tai ta „pigiau“ kaina kartais apima ir antstolio iškvietimą. Aš tokių nesurekomenduočiau.

Ką privalo būti parašyta sutartyje, kad tai nebūtų tuščias popierius?

Pirmiausia – ko verti jūsų daiktai, kokia apdrausta suma ir kas atsitikus nelaimei. Antra – konkreti data arba langas, per kurį mes atvažiuosim. Be to, turi būti aiškiai parašyta, ar pakavimas įeina į kainą. Vienoje iš sutarčių (čia gal per drąsu sakyti, bet prieš dešimt metų dirbau su viena firma) mačiau punktą: „Garantija negalioja esant nenumatytoms aplinkybėms“. Kas tai per aplinkybės? Lietus? Brexit? Jūsų katė? Tokia frazė – signalas bėgti, o ne sėsti prie stalo. Aš dabar rašau aiškiai: jei pridėsim prie kliento žalos, mokam. Taškas.

Ar reikia mokėti visą sumą iš anksto?

Ne, ir bėkit nuo tų, kurie reikalauja pilno apmokėjimo prieš perkraustymą. Mes imame trisdešimt procentų avanso – tai padengia kurą ir rezervuoja vietą. Likutis – kai daiktai pasiekia tikslą ir žmogus pamato, kad viskas sveika. Na, idealiai sveika. Kartais būna koks įbrėžimas ant veidrodžio, kurio net nepastebėjom. Tada diskutuojam. Bet pilnas mokėjimas prieš tai? Ne. Tai jau primena ne profesionalų perkraustymą į Angliją su garantija, o bandymą surinkti lėšas naujam telefonui pardavėjui nusipirkti. Atsargiai.

Kodėl vieni pervežėjai prašo dvigubai mažiau nei rinkos vidurkis?

O čia jau įdomioji dalis. Pigiausi pasiūlymai dažnai reiškia, kad pervežimas daromas apkraunant jau važiuojančius vilkikus – taip, tai legalu ir vadinama groupage – bet jei kaina žemiau savikainos, tai arba draudimo nėra, arba vairuotojas dirba šešiolika valandų be poilsio, arba daiktai kraunami į priekabą su trąšomis. Nejuokauju. Mačiau nuotrauką iš kolegos, kai šalia baldų gulėjo traktoriaus detalės. Garantija ten? Nėra nė kvapo. Jei norit profesionalaus perkraustymo į Angliją su garantija, kaina bus rinkos, o rinka šiuo metu yra tokia, kokia yra.

Krovimas, transportas ir tikroji kelio istorija

Kiek laiko daiktai važiuoja iš Lietuvos iki Anglijos?

Teoriškai – dvi trys dienos. Praktiškai – trys penkios. Žinot, būna visko. Kartą pasienyje Prancūzijoje vilkikui nulūžo ašies dalis. Prasėdėjom pusantros paros. Klientas skambino kas tris valandas. Ar mes kalti? Kad nulūžo ašis? Nelabai. Ar turėjom garantiją? Taip. Tai ką darėm? Nuomavom kitą transportą, perkrovėm daiktus ir vežėm toliau. Papildomų kaštų neprašėm. Tai va ką reiškia garantija realybėje – ne tai, kad niekas nesugenda, o tai, kad mes išsikapstom. Pats faktas, kad esu darbe jau ketvirtį amžiaus, padeda rasti sprendimus.

Ar galima vežtis maistą, augalus ir alkoholį?

Apie tai kalbam atvirai. Alkoholį – taip, ribotą kiekį, bet atkreipkit dėmesį, kad muitai gali prikibti. Maistą – nepatariu. Ypaš mėsos gaminius, pieną. Muitinė gali konfiskuoti. Augalus – galima, bet jie dažnai nenori keliauti. Turėjau klientę, kuri vežėsi fuksiją. Ši nuvyko kaip gėlė, atvyko kaip šakelis. Šiaip jau augalų pervežimas nėra įtrauktas į standartinę garantiją, nes jie – gyvi organizmai. Ir kambarys visai ne toks kaip paletėje. O fuksijų mes irgi nepriklausomai neprižiūrime, jos yra jūsų atsakomybė. Atsiprašau, šiek tiek nukrypau, bet mintis ta, kad ne viskas ką turite namuose tinka kelionei.

Koks transportas naudojamas – furgonas ar vilkikas?

Priklauso nuo krovinio. Standartiniam butui – 20-40 kubinių metrų furgonas arba vilkikas su kietašiene priekaba. Jei tik lagaminai – gali tikti mikrobusas. Svarbu, kad mašina būtų tvarkinga ir su bilietais keltui, kai kertame kanalą. Nors... iš tikrųjų dažnai važiuojame pro Eurotunelį. O ne, keltu. Čia susimaišau kai anksti ryte. Tiesiog tikrinkite, kad kompanija žinotų maršrutą ir turėtų leidimus. Anglijoj dar svarbu suprasti mažų taršių zonų apmokestinimą, kurį vyrai vadina LEZ. Kartais pamirštu tikslias taisykles su tais kodais.

Ką daryti, jei vilkikas vėluoja ir aš jau nuomojausi butą Londone?

Būna ir taip. Praeitą rudenį klientas turėjo gauti baldus pirmadienį, o mes dėl sniego audros atvažiavom trečiadienį. Jis buvo supykęs – teisėtai. Mes padengėme dvi naktis viešbutyje, kol viską atvežėm. Garantija, mano galva, reiškia ir tai, kad prisiimam atsakomybę už vėlavimą, jei jis mūsų kaltės. Štai dėl to profesionalus perkraustymas į Angliją su garantija skiriasi nuo „pasiimsiu iš taško A ir pamatysiu, kur nutekės“. Planuokite buferį dieną kitą. Gyvenime visko pasitaiko.

Ar man reikia būti išvykimo metu prie daiktų?

Idealiai – taip. Bent jau pirmoje stadijoje, kai daiktus kraunam. Vėliau galit važiuoti lėktuvu ir mus pasitikti Londone. Bet jei negalit būti – galim dirbti su pasitikėjimu. Turime fotofiksaciją ir įgaliojimų sistemą. Neseniai turėjau atvejį, kai klientas sirgo COVID ir negalėjo išeiti iš namų. Viską sutvarkėm per atstumą, per vaizdo skambutį. Tik garantija tada veikia kitaip – jei kažko nepažiūrėsit kartu su mumis, vėliau reikšmingas pretenzijas pateikti sudėtingiau. Šiaip esu tikras, kad susitvarkysim. Bet šitą punktą privalau pasakyti atvirai. Neapsimesiu, kad viskas kaip iš filmo.

Kaip elgtis su brangiais meno kūriniais ar antikvariniais baldais?

Čia jau atskiras pokalbis. Jei turite paveikslą už dešimt tūkstančių – mes vežame, bet reikia individualaus dėžės ir draudimo įvertinimo. Paprastai tokie daiktai keliauja atskiroje, sukonstruotoje iš medžio dėžėje, su amortizatoriumi. Buvau išvežęs vieną senovinę spintą į Oksfordą. Su ja vežiojomės kaip su kūdikiu. Garantija čia yra absoliuti, bet kaina atitinkamai didesnė. Jei kas nors jums sako, kad paves jūsų fortepijoną kaip „paprasčiausią dėžę“ – neikite tuo keliu. Tai bus brangesnė pamoka nei mokėti už tikrą profesionalų perkraustymą į Angliją su garantija.

Anglija – muitai, draudimas ir blogos naujienos

Ar po Brexit reikia kažkokių papildomų dokumentų daiktams?

Brexit viską apsunkino. Dabar privaloma pildyti Transfer of Residence forma, jei norit, kad daiktai nebūtų apmuitinami. Daug to nežino. Aš ne advokatas, bet be ToR muitininkas gali užlaikyti krovinį arba įpareigoti mokėti PVM. Mes padedam su dokumentais, bet galutinė atsakomybė – jų. Tai ne 2008-ieji, kai užtekdavo paso kopijos. Dabar biurokratija reali. Ir aš ne visada iš karto žinau naujausius pokyčius – tenka pasitikrinti. (Anksčiau sakiau, kad galima ir be ToR, bet patikslinau – reikia. Nepasitikėkite senais patarimais.)

Kas atsitinka, jei mano daiktai pametami?

Pamestų daiktų atvejis retas, bet skausmingas. Pirmiausia ieškome viduje. Gal dėžė atsidūrė kito kliento sandėlyje? Buvęs. Arba paletė neteisingai sužymėta. Jei tikrai dingęs – veikia draudimas. Mūsų atsakomybė pagal CMR ribota, bet mes taikom papildomą draudimą. Jei viduje buvo neįkainojama fotografija – draudimas jos neatkurs. Čia gyvenimo faktas. Todėl vertingiausius daiktus siūlau vežtis rankinėje. Aš pats savo žmonos vestuvių žiedą nevežčiau vilkike, nors čia dirbu jau dvidešimt metų. Ar daugiau? Rodos dvidešimt du.

Ar mano baldams reikalingas papildomas draudimas?

Standartinis draudimas dengia po kilogramą, ir tai dažnai yra šokas žmonėms. Jūsų sofa gali sverti šešiasdešimt kilogramų, bet jos vertė – du tūkstančiai eurų. Pagal kilograminį draudimą gausit porą šimtų. Todėl mes visada siūlome pilną vertės draudimą. Kainuoja papildomai, procentas nuo vertės. Bet kai kuriems klientams tai atrodo kaip išpirkimas. Suprantu. Bet aš mačiau, kaip vilkikas apgadinamas kelyje ne dėl mūsų kaltės – avarija priešais mus. Dėl to mūsų krovinys apgadinamas. Pilnas draudimas padengė viską. Kilograminis būtų palikęs skolininkais. Rizikuot ar ne – jūsų pasirinkimas. Aš tik patariu.

Įsikūrimas Anglijoje – kas nutinka nuvykus?

Kur laikomi daiktai, jei butas Londone dar neparuoštas?

Sandėlis. Turime partnerių tinklą Birmingame, Londone ir net Edinburge. Savaitė dažniausiai nemokama, jei vėlavimas mūsų. Ilgiau – simbolinis mokestis už vietą. Buvę atvejų, kai klientai savaitę gyveno viešbutyje, nes remontas bute užtruko. Tada mūsų sandėlis buvo vienintelė jų saugi zona. Žinote, profesionalus perkraustymas į Angliją su garantija nesibaigia tuo, kai atidarom duris. Kartais reikia palaukti, kol notaras patvirtins nuomos sutartį, arba kol įjungs elektrą. Nežinau, kodėl ten tiek laukimo, bet taip yra. Mes neišvažiuojame iškart. Paliekame kontaktą ir dalinamės rūpesčiu.

Ar jūs sukraunate daiktus į naują butą, ar tik iškraunate prie durų?

Standartiškai – įnešame į butą, jei tai ne pirmas aukštas. Net ir be liftų įnešame, bet tada reikia tartis dėl žmonių skaičiaus. Buvęs atvejis penktame aukšte Londone, lifto nebuvo, sofa netilpo į laiptinę. Kolega išardė sofą, įnešė, surinko. Garantuojam, kad daiktai atsidurs ten, kur reikia, ne koridoriuje. Bet jei pastatas neturi leidimo krovai, jei saugos tarnyba neįsileidžia – paliekame prie durų. Tai realybė, kurią numatyti galima tik iš anksto pasikonsultavus, o ne šaukiant iš laiptinės.

Ką daryti, jei atvežus daiktus randu pažeidimų?

Pirmas žingsnis – fiksuoti. Telefonas, nuotraukos, rašyti aktą. Gera naujiena: jei pretenzija pateikta per septynias dienas, mes ją priimam rimtai. Bloga naujiena: jei dėžę atidarysite po trijų mėnesių – bus sunkiau įrodyti. Atsiųskite laišką, mes pažiūrime į dokumentus. Jei kaltė mūsų – taisom arba kompensuojam. Kartais pažeidimas atsiranda dėl prastos kliento pakuotės. O kartais – dėl to, kad vilkiko važiuoklė suplyšo (nors patikrinom prieš važiavimą). Štai kodėl prieš pasirašydami priėimo aktą privalomai apžiūrėkite daiktus. Neparasius – vėliau ginčas tampa nemalonus.

Kaip dažnai pasitaiko visiškai sklandūs perkraustymai?

Atsakymas gali nustebinti. Visiškai sklandūs – gal kas ketvirtas. Likę – maži rūpesčiai: uždaryta gatvė, blogas oras, netobula pakuotė. Aš nesakau, kad ketvirtas klientas gauna blogiau. Sakau, kad realybė yra netobula ir net profesionalus perkraustymas į Angliją su garantija negali pažadėti, kad paukštis nepadės ant veidrodžio ar kad nerastite subraižytos spintelės. Bet garantija yra tame, kad mes nebėgam nuo to. Nei vienas iš mano klientų per dvidešimt metų nebuvo paliktas be ryšio. Kartais tiesiog reikia kantrybės iš abiejų pusių.

Ar verta vežtis viską, ar geriau Anglijoje nusipirkti naujai?

Jei jūsų baldai seni ir ne tokie svarbūs – parduokit juos čia ir nusipirkite ten. Anglijoje IKEA veikia, Marks & Spencer ir daugybė antikvarinių parduotuvių. Bet jei tai šeimos relikvija arba geras čiužinys – vežkitės. Paskaičiuokite: sofos pervežimas gali kainuoti tris šimtus eurų, o nauja sofa Londone – septynis šimtus svarų. Čia matematika. Turėjau klientą, kuris vežėsi tik dvi dėžes knygų ir katę. Katė buvo brangesnė už visas knygas, bet jos nepaliko. Taip kad sprendimas ne visada racionalus. Kartais emocionalus. Ir tai gerai.

Koks jūsų blogiausias perkraustymas per šituos 20 metų?

Oi... turbūt tas, kai patikėjau subrangovu be licencijos. Tai buvo 2015-ieji. Vilkikas neatvažiavo laiku, daiktai savaitę pragulėjo Prancūzijos pasienyje. Klientas verslininkas, prarado susitikimus. Aš pats važiavau gelbėti situacijos. Pamoka: jei nesi tikras – nesiųsk. Dabar viską tikrinu pats. Garantija turi remtis ne popieriumi, o žmonėmis. Kolegos sake, kad nereikėjo kompensuoti iš savo kišenės. Bet aš taip padariau. Toks jau aš.

Dalykai, apie kuriuos niekas nepasakoja

Kodėl kai kurios įmonės atsisako vežti tam tikrus daiktus?

Dėl rizikos. Pvz., dažų balionėliai, benzininiai pjūklai – pavojingi kroviniai. Jei kils gaisras ir rastų, kad vežėte aerozolius be deklaravimo – draudimas gali nebeegzistuoti. Aš irgi atsisakau tokių dalykų. Ne todėl, kad blogas žmogus, o kad nenoriu deginti svetimų daiktų. Kartais tenka atvirai pasakyti: parduokit tą pjūklą kaimynui, nereikia jo varyti į Bristolį. Anglijoj nusipirks pigiau, nei rizikuosite visu kroviniu. Tokia nemaloni tiesa, kurią reikia girdėti prieš kelionę.

Ar galiu važiuoti kartu su vairuotoju iki Anglijos?

Techniškai – ne. Kabinoje vietos tik komandai. O ir draudimas neleidžia keleivių be specialaus pažymėjimo. Bet žmonės klausia dėl to, kad nori sutaupyti skrydžio bilietui. Suprantu, bet čia ne taksi paslauga. Be to, trisdešimt šešios valandos kelyje su svetimu žmogumi gali būti psichologiškai sunkios. Buvęs atvejis, kai klientė visą kelią aiškino vairuotojui, kaip jos sūnus gyvena Londone. Vairuotojas paskambino man iš Kelnio ir pasakė, kad jei nepatylės, varys atgal. Juokauju. Ne visai. Todėl siūlom atskirą kelionę. Lėktuvas arba autobusas – jūsų pasirinkimas, o ne kabina su sofomis.

Koks yra pats svarbiausias patarimas žmogui, pirmą kartą keliaujančiam į Angliją su visais savo daiktų?

Nepasitikėkite tuščiais pažadais. Jei pervežėjas sako, kad per dvi dienas bus Velse, nors krovinys dar neiškrautas Vilniuje – tai melas. Jei sakoma „viskas įskaičiuota“, o paskui prikaišioja mokestį už kilimų suvyniojimą – tai ne profesionalus perkraustymas į Angliją su garantija. Tikrinkite sutartis, skaitykite smulkųjį šriftą ir klausinėkit. Daug klausinėkit. Aš mieliau bendrauju su klientu, kuris užduoda šimtą klausimų, nei su tuo, kuris rašo neigiamą atsiliepimą, kad nežinojo taisyklių. Ir taip, tai daugiau mažiau standartas – rinkitės ne pagal gražiausią skelbimą, o pagal tai, kas slepiasi tarp eilučių.

Išvada

Baigdamas pasakysiu tai, ką kartoju kiekvienam klientui prieš paskutinį kartą. Profesionalus perkraustymas į Angliją su garantija nėra magija – tai planavimas, draudimas, sąžiningumas ir patirtis, suklydusi ne kartą. Jei ieškote ne tik vilkiko, bet ir ramybės, rinkitės ne pagal gražiausią skelbimą, o pagal tai, kas slepiasi tarp eilučių. Aš čia jau dvidešimt ketverius metus. Ne tobulas, bet šitą kelią išvaikščiojau tiek kartų, kad žinau kiekvieną duobę. Ir jei reikės – apie jas perspėsiu prieš jus.