Profesionalus krovinių gabenimas į Angliją patogiu mikroautobusu

Jau dvylika metų važinėju maršrutu Vilnius–Londonas. Žinau kiekvieną greitį Belgijoje ir kur geriausia kava prie keltų. Profesionalus krovinių gabenimas į Angliją patogiu mikroautobusu – tai ne tik pasikrovimas ir nuvažiavimas. Tai dešimtmečio patirtis, kurią bandau perduoti taip, lyg sėdėtume su tavimi prie stalo ir tu paprasčiausiai paklaustum: o kaip ten iš tikrųjų yra? Nes tekstuose viskas atrodo perlyg švaru, o realybėje būna dulkėtai, sudėtingai ir, kartais, net juokingai. Štai kodėl surašiau atsakymus – be kostiumo, be slidžių frazių, tik tai, ką žinau iš savo rankų.

Pradžia – kada, kiek ir ar būtina pilna mašina

Kiek laiko prieš reikia užsirašyti?

Dvi savaitės – tas minimumas, kai dar galiu ką nors sukti. Yra klientų, kurie skambina mėnesiu prieš, ypač jei vasara. Tada tu ramus. Kartais atsitinka taip, kad turiu laisvą vietą už trijų dienų ir puikiai tinka. Bet jei nori tiksliai savaitgalį – rezervuok bent tris savaites pirmyn (ta prasme, ketvirtadienį ar penktadienį, o ne sekmadienį). Kitaip gausis taip, kad reikės laukti arba mokėti daugiau už skubų reisą, o skubūs reisai manęs nemėgsta.

Ar galiu gabenti tik kelias dėžes, ar privaloma užsakyti visą mikroautobusą?

Ne, pilnas krovinys nebūtinas – tai vienas didelis mitas. Daugybė klientų veža vos kelias stambias dėžes, kompiuterį ir du lagaminus. Mikroautobusas nėra fūra – mes galime paimti ir mažesnius krovinius, jei maršrutas leidžia. Aišku, jei turi penkis kambarius baldų, tada reikia visos vietos. Bet jei esi studentas arba emigrantas, kuris važiuoja su dalimi daiktų – rašyk. Dažnai surenkame po kelis tokius mažus krovinius vienam reisui.

Kaip suprantu tikslią paėmimo datą ir valandą?

Skambini arba rašai. Mes susitariam dieną, o tada aš paskambinu prieš vakarą pasakydamas apytikslę valandą. O tiksliau – laiko intervalą (ne valandą, o keturių valandų langą). Nes realybė tokia: negaliu pažadėti 14:35, jei prieš tai kraunu kitą klientą Kaune, o jo laiptinė siaura kaip šūdas. Kartais pavėluoju pusvalandį. Kartais atvažiuoju ankščiau. Tikiuosi, tu supranti – maršrutas nėra matematika. Ypač kai eilė prie kavos trunka ilgiau nei planavai.

Kiek dienų daiktai važiuoja iki Londono?

Realiai – apie trisdešimt valandų gryno vairavimo. Taip, atrodo daug. Bet tai su keltais, poilsio pertraukomis, miegojimais. Išvažiuoji ryte iš Lietuvos, važiuoji per Lenkiją, vakarop Vokietija, naktį keltas. Tada rytas Anglijoje. Tai nėra greitis. Tai ultramaratonas. Būna dienų, kai sninga Ardenuose ir tenka sustoti. Arba keltų streikas. Tada viskas vėluoja. Kas žada greičiau – meluoja. Nebent lėktuvas, bet mes čia apie mikroautobusą kalbam.

Kainos ir kodėl skirtingi skaičiai

Kiek maždaug kainuoja perkraustymas į Angliją mikroautobusu?

Standartiškai, jei kalbame apie vieno kambario butą su baldais iš Vilniaus į Londoną – čia toks 900–1300 eurų ruožas (ai, ką aš čia – nuo 800, jei mažai daiktų, ir 1600, kai vežėm visą namą su pianinu). Pianinas, beje, buvo klaida. Ne mano klaida – kliento, kuris nepasakė, kad jis antrame aukšte be lifto. Bet kainą visada skaičiuoju individualiai. Pakankamai sąžiningai, nes nenoriu nei prarasti pinigų, nei tavęs įskaudinti.

Ar skiriasi kaina, jei keliauju ne į Londoną, o į kitą miestą?

Taip. Londonas yra bazė. Ten nuvažiuoti paprasčiausia. O kai reikia į Birmingamą ar dar toliau į šiaurę – prisideda nemažai kilometrų ir laiko. Anglija iš žemėlapio neatrodo didelė, bet kai vairuoji dešimt valandų iš Doverio, tie papildomi du šimtai mylių skauda. Kuras ten brangesnis, be to, ten mokami keliai. Skirtumas gali būti šimtas–du šimtai eurų. Kartais pasiūlau atsiimti Londone pigiau – tada jau pats vežiesi toliau.

Kodėl vieni pervežėjai sako 800, o kiti 1800?

Nes tai nėra tas pats krovinys, nors tau taip atrodo. O gal tai visai ne tas pats pervežėjas. Klausk, ar kaina su muitais, ar be. Ar su krovimu. Ar su pakavimu. Būna tokių, kur parašo 800, o paskui paaiškėja, kad dar reikia mokėti už keltą, degalus, svorį. Aš nekenčiu tokių žaidimų. Kartais yra ir paprasčiau – vieni daro kartu tris krovinius ir tada dalina kainą. Kiti važiuoja tik su tavimi ir tu moki už visą mašiną. Palygink ne tik skaičius, o sąrašą, kas įskaičiuota.

Ar reikia mokėti prieš kelionę ar galiu sumokėti atsiimdamas daiktus?

Paprastai – avansas trisdešimt procentų, likutis pristatymo metu. Bet jei labai senas klientas arba jei tave atsiuntė draugas – galima diskutuoti. Buvo atvejų, kai žmogus pamiršo banko kortelę ir sumokėjo grynais Londone. Nieko tokio, gyvenam. Tik būdavo tokių istorijų, kai žmonės atsisako mokėti po to, kai viskas sukrauta. Dėl to avansas – mūsų abiejų saugumui. Ne dėlto, kad nepasitikiu, bet kai kuriuos pamokyti reikia. Ne tave, aišku.

Mašina, pakavimas ir kas dar telpa

Koks tas mikroautobusas – ar tai senas tranzitiukas?

Ne, dievai ražiai. Šiuo metu dirbame su Mercedes Sprinter, kuris turi dvidešimt vieną kubą. Ne tranzitukas, ne pasenęs autobusiukas iš devyniasdešimtųjų. Šildoma krovininė dalis, tvirtos grindys, kelių lygių tvirtinimo diržai. Kartais žmonės galvoja, kad mikroautobusas – tai kaip taksi. Ne. Tai didžioji mašinos versija, kuri gali sutalpinti keturių kambarių butą, jei protingai sustatyti. Gerai, gal su kampu truputį kitaip, bet principas toks. Svarbu, kad techninė tvarka ideali – Anglijos policija ten griežta.

Ar sofą reikia vynioti ir kas tuo užsiima?

Padarysiu, jei paprašysi, bet dauguma klientų jau supakuoja. Aš vežu antklodes, plėvelę, kartoną. Tvarkingai apvelku. Kartais tenka vynioti sofą tris kartus, nes ji per sena ir odai nei iš šio, nei iš to atšoka. Tada bandau pridėti papildomų minkštų sluoksnių. Ne visada idealu, bet realu. Jeigu turi itin brangią odinę – geriau pats apvyniok ir dar kartą. Nes kelias ilgas, važiuojama naktimis, daiktai braižosi vienas į kitą jei nepadžiauota. Aš stengiuosi, bet nu, žinai, juda gi viskas.

Ar galiu įmesti šaldytuvą, dviratį ir dar kelias dėžes kartu?

Taip, bet reikia pasiruošti. Šaldytuvas turi būti atšaldytas, išdžiovintas. Anglijos pusėje muitininkai nekenčia maisto likučių. O dviratis – atliktas ir be oro (geriau atleisti padangas, kad nesprogtų nuo temperatūros pokyčio keltuose). Šaldytuvas stovi vertikaliai, dviratis prie sienos. Tik jei šaldytuvas visas subraižytas – jau tavo atsakomybė. Aš pridėsiu apsaugą, bet senas dviratis vis tiek gali palikti žymes ant balto plastiko. Perspėju, bet ne draudžiu.

Ar vežate kelių klientų daiktus vienu metu?

Taip, būna taip. Ne visada, bet dažnai. Jeigu tu veži pusę mašinos – logiška, kad kitą pusę užpildysiu. Tai vadinama daliniu kroviniu. Kiekvieno daiktai atskirti, sąrašas sudarytas, nėra tokio chaoso, kaip galvoji. Kartais tai net pigiau, nes dalinamiesi kuro kaštais. Aišku, jei tu nori absoliučios privatumo – mokėk už pilną reisą. Buvo atvejis, kai viena klientė nenorėjo, kad kiti liestų jos dėžes... nu, okei, tokiu atveju mašina tik tavo. Bet kaina – atitinkama.

Kiek trunka pats kelias nuo Lietuvos iki Anglijos?

Skaičiavau keturis kartus ir vis tiek nežinau ar tiksliai. Na, rimtai – apie trisdešimt valandų gryno vairavimo, kurią realiai išskaidai per dvi dienas. Išvažiuoji ryte iš Lietuvos, važiuoji per Lenkiją, vakarop Vokietija, naktį keltas. Tada rytas Anglijoje. Tai nėra greitis. Tai ultramaratonas. Būna dienų, kai sninga Ardenuose ir tenka sustoti. Arba keltų streikas. Tada viskas vėluoja. Realybė tokia: planuok dvi–tris dienas iki pristatymo.

Popieriai, muitinė ir draudimai

Ar reikia kokių nors popierių nuo Brexit?

Taip, reikia. Nuo Brexit viskas pasikeitė. Reikia eksporto deklaracijos. Dauguma žmonių to net nežino, kol nepasiekia sienos. Aš padedu užpildyti, bet pats žmogus turi pasirašyti. Jei daiktai nauji – gali reikėti pateikti čekius. Na, o jei perveži dvidešimt televizorių... muitininkai nekvaili. Tai asmeniniai daiktai, ne komercija. Forma paprasta, bet reikia laiko. Tiesą sakant, po paskutiniųjų muitinės taisyklių pakeitimų aš pats kartais nebežinau, ar tai galioja visiems, ar tik didiesiems vežėjams – bet mes pildome visada.

Kas jei muitininkai nori viską tikrinti?

Atidarom. Tai normalu, nors ir baisu. Jei turi sąrašą ir viskas supakuota tvarkingai – pusvalandis ir varyk toliau. Jei supakavai kaip šūdas... tarkim, netvarkingai, ir kiekvienoj dėžėj chaosas – gali užtrukti valandą ar dvi. Aš tuomet stoviu šalia, atidarau, padedu. Viena buvo keista situacija – klientė slėpė žvakides metalines, bet aprašė kaip kūdikių drabužius. Muitininkai iškart pastebėjo. Neduokdie tokio. Būk atviras, ką veži, ir viskas bus greičiau.

Ar tikrai negalima siųsti maisto produktų?

Šitas... hmm. Techniškai – asmeniniams tikslams mažais kiekiais galima. Bet mėsa, pieno produktai, kiaušiniai – griežtai draudžiama. Anglija griežta dėl to. Kartais mama įspraudžia šakočio, šokolado, sulčių – niekas neatidarinėja dėl to. Bet jei veši dešimt kilogramų sūrio – problemos. Aš paprastai klausiu: ar yra maisto? Nes jei taip, aš turiu žinoti, ką deklaruoti. Kartais geriau palikti mamos sriubą Lietuvoje. Liūdna, bet faktas. Ypač dabar, kai veterinarinės taisyklės dar griežtesnės.

Kai nutinka tai, ko nenusitepei

Ar tikrai atvažiuosite tą dieną, kai sutarėme?

Stengiuosi. Bet buvo kartų... nelabai malonu apie tai kalbėti, bet elementari tiesa: žmonės serga, padangos sprogsta, keltai atšaukiami. Kartais vėluoju dieną. Arba atvažiuoju kitą rytą. Ne dėlto, kad man nerūpi. Priešingai – nervai gyja blogiau nei tau. Bet jei pervežėjas žada šimto procentų tikslumą per du tūkstančius kilometrų – jis meluoja. Aš bandau būti sąžiningas: jei vėluoju – paskambinu. Kai kurios firmos to nedaro. Tiesiog neatvažiuoja. Mes ne tokie.

Ką daryti, jei prie namų neprivažiuoja – kiemas užstatytas?

Mikroautobusas nėra fūra, bet irgi ne mažas. Kartais privažiavimo nėra. Tada nešam. Aš nešu pats, mano kolega. Jei liftas yra – puiku. Jei ne – laiptais. Penktas aukštas be lifto su spinta – yra pragaras. Mes nenešam, jei neprivažiuoja, bet kainoje tai atsispindi. Buvo taip, kad šeimininkas užstatė kiemą automobiliu ir dar užrakino vartus. Tai klientas turėjo bėgti derėtis. Aš laukiau. Nesiveliu į konfliktus – ne mano namai. Bet padedu, kiek galiu.

Ar galiu važiuoti kartu kaip keleivis?

Teoriškai taip, bet šiaip nepatartina. Mikroautobusas skirtas kroviniams, ne komfortiškai kelionei. Sėdynė yra, bet kelionė ilga, naktimis miegu, tu sėdi šalia. Jei tikrai reikia – imam vieną du žmones. Daugiau – atsisakau. Yra gi autobusai, lėktuvai. O ir draudimas kartais keblus su keleiviais. Buvo vienąkart važiavo pokštininkas, visą kelią pasakojo anekdotus. Įdomu, bet pavargau labiau nei vairuodamas. Taigi, geriau atskirai, jei nebūtina.

Kas jei dėžė kelionėje sulūžta ir kas nors dūžta?

Priklauso kodėl. Jei dėžė baigtinė ir aš supakavau blogai – mano atsakomybė. Jei tu pats pasidarei iš senų batų dėžių – tada atleisk, bet tai tavo sprendimas. Aš visada sakau: investuok į normalias dėžes. Yra tokių už du eurus, kurios atlaiko. Dažnai klientai taupo dešimt eurų dėžėse, o paskui verkia dėl sulūžusio porceliano. Nekaltinu. Bet kartais reikia pripažinti – ne pervežėjas kaltas, o pasiruošimas. Aš tvirtinu krovinį, bet fizikos neapgaudinėsi. Jei dėžė silpna – plyšta kaip popierius.

Ar mano baldai apdrausti kelionės metu?

Turime CMR draudimą. Tai standartas tarptautiniuose pervežimuose. Bet – dėmesys – jis dengia ne viską. Yra sąrašas, ko nedraudžiama. Jei vešiu tavo seną komodą, kuri kainavo trisdešimt eurų prieš dešimt metų, o dabar ji subraižyta – draudimas čia nepadės, nes vertė nustatoma pagal nusidėvėjimą. Jei vešiu tavo tapybos darbą – reikia specialaus draudimo. Aš visada klausiu: kas brangu? Nes CMR – tai ne visagalis stebuklas. Ir jis tikrai neatlygins tavo prisiminimų, jei to komodos reikia širdžiai.

Ką daryti, jei Anglijoje nėra kam priimti krovinio?

Turi visada būti žmogus naujajame adresu. Arba tu, arba tavo atstovas su raktu. Aš negaliu palikti baldų kieme Londone – nebent nori, kad jų nebeliktų per pusvalandį. Buvo situacija, kai klientas vėlavo lėktuvą, o aš jau Doveryje. Gerai, kad kaimynė turėjo raktą. Bet jei nieko nėra – vėluoju visam grafikui arba tempiu daiktus atgal į sandėlį, o tai kainuoja. Planuok iš anksto. Labai, labai prašau. Nes grįžti atgal – skaudžiausias dalykas mūsų darbe.

Galima daiktus vežti atgal – iš Anglijos į Lietuvą?

Taip, ir atgal vežame. Bet čia biški sudėtingiau su grafikais, nes dažnai važiuojam tuščesni (na, turėčiau sakyti tuštesni, bet čia jau smulkmenos) arba su daliniais kroviniais. Jei reikia gabenti iš Anglijos – klauskite, nes retkarčiais išeina mainų reisas: vežam daiktus ten, pakraunam čia. Perfect. O jei tik pavienis užsakymas atgal – kaina truputį aukštesnė, nes reikia derinti prie esamo maršruto. Bet įmanoma visada. Ypač jei turite draugų, kurie irgi grįžta – galima jungtis.

Koks realus skirtumas tarp jūsų ir kurjerinės įmonės?

Daug kas. Siuntų gabenimas – tai dėžės, kurios gali keliauti savaitę per rikiavimo centrus, kristi, voliotis. Perkraustymas – tai tavo gyvenimas. Baldai. Sofos. Šaldytuvai. Atsargus krovimas, tvirtinimas, iškrovimas. Aš nepalieku daiktų depo terminale. Aš atvažiuoju pas tave, paimu, nuvežu ir atnešu į butą Anglijoje. Tai personalizuota paslauga. Kainos didesnės nei siuntoms, bet tu moki už saugumą ir kontrolę. Siuntos prarandamos. Baldai su brangiomis atminimais – neturėtų.

Išvada

Tad jei galvojate apie perkraustymą į Angliją ar siuntų gabenimą mikroautobusu – neskubėkite rinktis tik pagal kainą. Paklauskite, ar pervežėjas kada nors yra matęs savo krovinį akis į akį, ar tik skambina iš kontoros. Aš nesu tobulas – vėluoju, kai sprogsta padanga, kartais supykstu dėl blogai supakuotų dėžių. Bet daiktus nuvežu ir perdodu į rankas. O galų gale – tai ir yra tas profesionalus krovinių gabenimas į Angliją patogiu mikroautobusu, kurį verta rinktis. Sėkmės tvarkantis. Jei kils klausimų – juk žinai, kur mane rasti.