Pervežti didelių gabaritų ir trapius krovinius į Angliją: ką verta žinoti prieš skambinant vežėjui

Žinai, kai prieš dvidešimt trejus metus pradėjau dirbti su tarptautiniais perkraustymais, į Angliją dažniausiai važiuodavo tik lagaminai ir kelios dėžės. Dabar žmonės veža viską – nuo molbertų iki pramoninių šaldytuvų. Jei tau reikia pervežti didelių gabaritų ir trapius krovinius į Angliją, pirmiausia nusiteik, kad tai nėra ta pati paslauga kaip SiųstiLT siuntinys autobusu. Čia reikia galvoti apie pakavimą, mašinos dydį, muitinės popierius ir kartais – apie žmogų, kuris tiesiog supakuos tavo daiktus, nes pats nelįsi po lova. Paaiškinsiu kaip gyvai, be filtrų.

Pradžiai – apie krovinių rūšis ir mitus

Kiek kilogramų jau yra "didelis gabaritas"?

Čia nėra kažkokios magiškos linijos, bet jei daiktas sveria virš šimto kilogramų arba ilgis viršija du metrus, mes jau žiūrim kitaip. Atsimenu, vežiau į Birmingemą akvariumą – stiklinį, dviejų metrų. Svėrė gal šešiasdešimt kilogramų, bet užėmė beveik visą furgono pusę. Techniškai ne sunkiasvoris, bet gabarietai šiurūs. Tai čia daugiau apie erdvę. Jeigu nešdamas per duris suki tūrisykles, greičiausiai tai didelis gabaritas. O jei dar stiklas viduje – trapus.

Ar pianinas yra trapias ar didelis daiktas?

Abu. Pianinai yra baisūs vežėjams, nes sveria kaip akmuo, o viduje – stygos, plaktukai, viskas subtilu. Vežiau į Londono centrą prieš trejus metus Steinway. Klientas pats bandė supakuoti – apvyniojo burbuline plėvele. Gerai, kad furgone turėjau antklodžių, nes per Kelebekų kelią (taip mes vadindavom tą prastą ruožą) jis truputį pasislinko. Neduok Dieve būtų atsitrenkęs. Pianinas visada pervežamas kaip trapus, vertikalioje padėtyje, beveik niekada horizontaliai – nors retkarčiais kitur mačiau taip daromą. Nerekomenduoju.

Kokio dydžio siunta jau negaliu pats užsikrauti į mikroautobusą?

Jei turi draugų ir SUV, gal ir porą fotelių. Bet kai kalbam apie trisdešimt dėžių, sofą ir stiklinį stalą – ne. Ypač jei įsivaizduoji, kad tilpsi pats su šeima ir keturkoju. Mikroautobusai nėra pritaikyti didelių gabaritų kroviniams į Angliją – ten nėra tvirtinimo kilpų, šonų nelabai kas saugo, ir policija gali pažiūrėti keistai ties Doveriu. Dar blogiau jei daiktas kyšo – baudos. Verčiau iškart skambinti žmogui su furgonu ir ramiai gyventi.

Ar veidrodžiai visada skaitomi trapiu kroviniu?

Taip, beveik visada. Net jei tai storas, tamsintas vonios veidrodis. Aš juos vežioju beveik kaip kūdikius – atskirai, apvyniotus, kartais net dėžėse su mediniu rėmu. Buvo atvejis, kai klientė iš Vilniaus vežė gigantišką rėmą į Liverpulį. Manė, kad pakaks kartono. Deja. Mažas įskilimas kampe – o jis matydavosi visame kambaryje. Tokie daiktai žymimi kaip trapi kroviniai, jiems reikia atžymos ant dokumentų. Ne visi vairuotojai tai žino, reikia priminti. Aš žinau, nes mačiau visko.

Pakuotė – čia pamatuoji du kartus, kirpi vieną

Ar man pakaks kartoninių dėžių iš prekybcentrio?

Vargu. Tos dėžės skirtos makaronams. Kai dedi keturiasdešimt kilogramų porceliano, jos ima irti ties kampais. Buvo metai, kai klientas sutaupė ant dėžių, o paskui turėjom tempt viską iš balos, nes lijo ir kartono neliko. Geriau pirkti penkių sluoksnių arba imti iš manęs – sandėlyje turiu atsarginių. Jei labai skubi, gali paimti iš parduotuvės, bet tada dvigubai apvyniok lipnia juosta. O ir taip... rizikinga. Kartonas turi ribas.

Kiek kainuoja profesionalas supakuoti antikvarinį bufetą?

Priklauso nuo miesto ir meistro rankų. Vilniuje paprastai mokėsi nuo šimto iki dviejų šimtų eurų už didelį bufetą. Bet žinai ką, kartais geriau sumokėti negu gailėtis. Turiu kolegą Kęstutį, kuris specializuojasi antikvaruose – neturi tos internetinės svetainės, bet turi ausį medžiui. Jei bufetas tikrai senas ir vertas kelių tūkstančių, neatidiržk. Pakavimas kartais brangesnis nei pats pervežimas į Angliją. O jei tai IKEA spinta – pats supakuosi su burbulais ir bus gerai.

Ar pakavimo medžiagos tikrai taip svarbu?

Taip. Būna dienų kai galvoju, kad viskas bus gerai, jei tik švelniai važiuosim. Bet realybė – duobės, greičio ribojimai, fermeriai. Burbulinė plėvelė, kartoniniai kampai, stretch folija – tai tavo daiktų oro pagalvės. Ypač kai veži trapius krovinius į Angliją per keltą. Ten birimo metu laivai linguoja, ir jei daiktas nestabilus, girdi garsą, kurio nenori girdėti. Kartą vežiau šviestuvus iš krištolo – be kampų. Vienas neatlaikė. Nuo tada visada vežiu atsarginių apsaugų.

Kas bus jei tiesiog apklosiu pledu ir viltis į geriausia?

Bus blogai. Aš nežinau kaip kitaip pasakyti. Viltis – ne pakavimo strategija. Buvo atvejis su stikliniu stalu iš Kauno į Oksfordą. Vaikinas sake: „Darysim taip, kad pigiau". Apklotė pledu, pridėjo pagalvių. Atvažiavus stiklas buvo daugiau maišas nei stalas. Draudimas? Ne, nes netinkamai pakavo pats. Aš nepriimu daiktų su prasta apsauga jei matau, kad rizika per didelė. Gali pykti kiek nori, bet geriau pykti ant manęs dabar negu ant savęs vėliau Anglijoj. Pledas – tik šuniui.

Dokumentai ir muitinė – kur viskas sustoja

Ar reikia kokių nors specialių popierių vežant į Angliją po Brexit?

Užteks ir nepasakysiu kitaip – reikia. Tai nėra 2008-ieji kai pralėkdavom kaip vėjas. Dabar eksporto deklaracija, CMR, sąskaita faktūra, kartais EORI numeriai. Jei perveži asmeninius daiktus, reikia rašyti paaiškinimą – dažniausiai pakontaktuoju su agentu pasienyje. Svarbu, kad daiktai nebūtų nauji pirkti per vakar – muitininkai tuoj įtars prekybą. O jei veži meno kūrinį – dar papildomi sertifikatai. Būna chaosas, bet įmanoma. Ir šiaip po Brexito pasikeitė viskas, net tie sūreliai lėktuve... ne, čia nesvarbu.

Ar galiu pats užsipildyti eksporto deklaraciją?

Teoriškai taip, bet aš tavęs klausiu – ar pildei kada nors? Aš užpildau trigubai per dieną ir kartais vis dar suabejoju dėl kodų. Neseniai jaunuolis iš Panevėžio bandė pats – suvedė kodą ne tą. Doverio muitinėje praleido pusdienį. Ne piktdžiuga, bet laikas pinigai, ypač kai furgonas su dideliais gabaritais stovi juostoje. Už deklaracijas moka klientas arba įskaičiuoju į kainą. Jei nori ramybės – leisk man arba agentui. Pasitikiu savo galva, bet ne visi turi tam valandas.

Kiek laiko užtrunka muitinėje su dideliais kroviniais?

Paprastai – neilgai, jei popieriai tvarkingi. Bet jei tenka patikrinimas, gali valanda, dvi arba pusė dienos. Ypač jei veži kažką neįprasto – pavyzdžiui, milžinišką terariumą su įranga. Atsimenu, Doverio pareigūnai norėjo patikrinti ar viduje ne gyvūnai. Atidarėm, žiūrim – viskas gerai. Bet laikas bėgo. Standartiniai baldai ir technika praeina gana greit. O jei furgonas pilnas maišų be inventoriaus sąrašo, tada pietūs su policija. Rimtai. Tvarka dokumentuose sutaupo daugiau nei valandą.

Kaina, mašinos ir kas vyksta kelyje

Kokią mašiną reikia užsakyti pianinui?

Mažiausiai – vilkiką su tentu arba furgoną su lifto galimybe. Bet jei tai didysis styginis, reikia ir liftgalio. Pamenu, prieš... ne, prieš trejus metus vežiau pianiną iš Klaipėdos į Braitoną. Klientas gyveno trečiame aukšte be lifto. Teko samdyti tris vyrukus ir spec. vežimėlį. Kito kelio nebuvo. Kai skambini dėl pervežimo į Angliją, pasakyk tikslų aukštį, svorį, ar yra liftas. Jeigu slepi – ateityje galiu paprašyti daugiau pinigų, nes realybė kitokia. Aš nemeluoju, bet nemėgstu siurprizų.

Ar mano sofa tilps į standartinį furgoną?

Tilps jei tai trijų vietų ir furgonas ilgos bazės. O jei kampinė su miegamu mechanizmu, gali ne. Aš visada prašau matmenų: ilgis, plotis, aukštis. Kartais žmonės siunčia nuotrauką. Aš tų nuotraukų bijau, nes kampas keičia viską. Sofos būna apgaulingai didelės. Buvo atvejis – kampinė apvalia nugarėle. Maniau, tilps. Nepateko pro duris. Teko tempti ant stogo lynais. Kaina padidėjo. Geriau išmieruok prieš skambindamas. Standartinis furgonas turi apie 4,2 metrų ilgą krovimo patalpą ir 2,1–2,3 metro aukštį. Tiktai pasitikrink.

Kiek kainuoja pervežti didelių gabaritų ir trapius krovinius į Angliją?

Čia tas klausimas, kurį girdžiu nuolat. Nebus nei konkretaus, nei paprasto atsakymo. Jei pilnas furgonas iš Vilniaus į Londoną – dažniausiai tarp tūkstančio ir dviejų tūkstančių eurų, priklausomai nuo sezono. Trapūs daiktai brangesni, nes reikia papildomo pakavimo, gal lėčiau važiuosim. O jei tik pora daiktų – gali dalintis furgonu su kitais, mokėsi už kubus. Šiandien kuras brangus, keltai pabrango. Aš pats nekenčiu slėpti skaičių, bet telefonu visada prašau nuotraukų. Tik tada pasakau. Būna ir už aštuonis šimtus, būna ir už tris tūkstančius.

Ką daryti jei vairuotojas atvažiuoja be reikiamų diržų ar antčiužinių?

Štai čia aš pasakau – stabdyk pakrovimą. Rimtai. Jei matai, kad vairuotojas neturi nei diržų, nei kampinių apsaugų, nei medinių – neleisk krauti. Yra tokių, kurie atvažiuoja tik su tuščiu furgonu ir gera nuotaika. Tai ne gera kombinacija. Geriausia – paskambinti ofisui tuoj pat. Aš asmeniškai turiu įrangą, bet pats mačiau kolegą, kuris vežė antikvarą į Šiaurės Londoną su trimis minkštomis kilimėliais ir viltimi. Nelabai. Reikalauk kad parodytų tvirtinimo priemones prieš pradedant. Tai tavo teisė, nors ir nepatogu tai daryti.

Realybė kelyje – kas nepasakoma reklamose

Ar galima vežti stiklą ir buitinę techniką vienu reisu?

Galima, bet reikia protingai išdėstyti. Stiklas viršuje arba atskirai, niekada netiesiogiai ant metalinių kampų. Kartą vežiau šaldytuvą ir stiklinį vitrinos staliuką. Užkrovėm, viskas atrodė stabiliai. Bet sustojus degalinėje prie Kalė, patikrinau – staliukas pajudėjo dėl guminių kilimėlių. Šiurkštus jausmas. Teko perstatyti. Technika – žemiau, stiklas – aukščiau, minkšti daiktai kaip amortizatoriai per vidurį. Kelias į Angliją ilgas, nereikia rizikuoti. O šiaip kava Prancūzijos automatuose ten ne ką geresnė, bet čia jau kita tema.

Ar tiesa kad kai kurie vežėjai tiesiog meta daiktus ant krano ir važiuoja?

Ne kranu, bet rankomis – taip, deja. Yra tokių, kurie vadinasi vežėjais, o elgiasi kaip sąvartyno darbuotojai. Matau tai retai, bet matau. Aš pats išnešu daiktus pats, kai yra trapu. Kartais samdau pagalbininką. Bet kai tikslas – kuo greičiau atlikti keturis užsakymus per dieną, kokybė nyksta. Jei randi pigiausią pasiūlymą tinkle, yra tikimybė, kad tavo sofą mestels kaip maišą bulvių. Nenoriu visų vadinti chaltūrininkais, bet rinkoje jų yra. Pasitikrink atsiliepimus, ne tik kainą. Kartais ekonomija brangiai kainuoja. Aš tai sakydavau seniai ir sakau dabar.

Kas jei pakeliui kažkas dūžta – kas atsakingas?

Draudimas. CMR. Sutartis. Jei apskritai buvo drausta. Gyvenime kartais būna tokios greitai sukurtos sutartys ant popiergalio, kad neįsivaizduoji. Aš vežioju jau dvidešimt metu ir turiu CMR draudimą, kuris dengia iki tam tikros sumos. Bet jei pats nepakavai daikto – draudimas gali netaikyti. Yra tokia maža spausdinta raidė. Todėl kai vežame trapius krovinius į Angliją, aš visada fiksuoju daiktų būklę prieš pakrovimą. Nuotraukos, vaizdo įrašai. Na, ne filmavimas kaip kine, bet porą kadrų – ir ramybė. Blogi vežėjai to nedaro. Ir tada aiškintis lieka ant tavo galvos.

Pinigai, terminai ir ką rinktis

Kodėl vienam žmogui kainuoja 800€ o kitam 1800€ tas pats reisas?

Įsivaizduok – tas pats maršrutas, ta pati savaitė. Skirtumas tarp klientų: vienas turi daiktus sudėtus, supakuotus, liftas veikia, pirmas aukštas. Kitas – penktas aukštas senamiestyje be lifto, daiktai neišpakuoti, dar reikia pagalbininko, dar muitinės popieriai chaosas. Laikas – pinigai. Dar keltų bilietai skirtingi priklausomai nuo laiko. Sezonas. Naftos kainos. Ar dalinasi furgonas ar individualus reisas. Aš stengiuosi būti sąžiningas, bet jei matau, kad darbas užtruks dvigubai – kaina atitinkama. Pigiausia ne visada laimi. Būna, kad vėliau perku mašiną iš tų, kurie dirbo už centus.

Ar pigiau yra palaukti du mėnesius ir tada vežti kartu su kitais?

Grupinis pervežimas – taip, pigiau. Bet jei daiktai tavo stovi sandėlyje ir tu moki už saugojimą, tada matematika keičiasi. Kartais klientai laukia mėnesį ar du, galvoja sutaupys. O sandėlis kainuoja porą šimtų per mėnesį. Plius laikas, nerimas. Jei skubi – individualus reisas. Jei ne – dalinimasis. Aš turiu išvažiavimus kas savaitę į Angliją grupiniais reisais. Dažniausiai išsikeliami. Bet jei turi pianiną – nelauk. Jis nėra daiktas kuriam patinka kaupti dulkes neaišku kur. Ir dar – jei sezonas prieš Kalėdas, vietų mažai.

Kiek dienų dažniausiai važiuoja furgonas iki Mancesterio?

Nuo durų iki durų – dvi trys dienos. Priklauso nuo to, ar furgonas pilnas ar rinksimas. Jei dalinis krovinys, gali užtrukti ilgiau, nes aplankoma keli klientai. Buvę ir keturios dienos, kai problemos su keltu arba vairuotojas pavargsta – privaloma poilsio pertrauka, negalima spausti. Kartą mes strigom prie Dunkerko dėl audros. Dieną praleidom uoste. Klientas skambino kas tris valandas. Suprantu, jaudinasi. Bet gamta neįtakojama. Į Mancesterį galima ir per vieną dieną nulėkti, bet tuomet mokėsi kaip pavartinis reisas. Standartas – dvi dienos, kartais trys. Čia realybė.

Ar reikia draudimo ir kas jei jo nėra?

Reikia. Nuo to neatsisakysi jei proto turi. Jei vežėjas neturi CMR ar transporto draudimo – bėk. Aš turiu, bet net ir draudimas kartais turi lubas. Pavyzdžiui, meno kūrinys vertas dešimt tūkstančių gali viršyti standartinę aprėptį. Tada reikia atskiro draudimo. Jei daiktas be to – rizikuoji pats. Aš vienu metu neįsivaizdavau kad reikės papildomo draudimo veidrodžiui. Pamoka gauta. Dabar kiekvieną kartą klausiu: kokia vertė? Jei didelė – darom specialiai. Nors kartais sakau gal ne taip drąsiai, bet nežinau ar visada turėčiau priminti. Turbūt taip. Be draudimo aš neimčiau užsakymo.

Paskutiniai patarimai prieš pakrovimą

Ar galiu pats padėti vairuotojui kraunant didelius daiktus?

Gali, bet atsargiai. Aš neatsakau už tavo nugarą. Rimtai – jei griebiai sofos kampą ir patempiai raumenį, tai tavo problema. Be to, ne visada klientai moka nešti. Buvo atvejis, kai ponas labai norėjo padėti su marmuro stalu. Marmuras. Storas. Beveik nukrito jam ant kojų. Aš perskubėjau, pats perėmiau. Geriau parūpink vandenį, rodyk kelią, atidarinėk duris. Jeigu turi vyrą ar draugą – taip, dvi poros rankų geriau. Bet neieškok herojiškumo. Vežėjas turi turėti savo komandą. Jei jis vienas ir tu vienas o daiktas svarus – tai jau blogas scenarijus. Atsimink.

Koks pats svarbiausias patarimas perkraustant didelius ir trapius daiktus į Angliją?

Nepulk pirmaisiais poros Google rezultatais. Skambink, klausk, jausk ar tau meluoja. Paklausk apie konkretų savo daiktą – jei atsako be dvejonės ir be klausimų, tai jie nežino ko veža. Aš visada klausiu kampų, matmenų, pakavimo, aukštų. Ir dar – niekada, niekada neapvyniok trapių daiktų tik plonu kartonu. Planuok anksti. Geri vežėjai rezervuojami prieš savaites, ne valandas. Aš pats vasarą kartais atmetu užsakymus, nes nebesuvaldau laiko. Ir žinok – pervežti didelių gabaritų ir trapius krovinius į Angliją yra įmanoma be streso. Tik reikia teisingo žmogaus.

Aš tikrai nesakau, kad tai raketų mokslas. Bet dvidešimt metų kelyje išmokė: pigiau ne visada reiškia geriau, o geriausias paketas dažniausiai yra tas, kurio nematai – kokybiška apsauga viduje. Jei ruošiesi kraustytis ir turi didelių ar trapių daiktų, pirmiausia kvėpuok. Tada skambink tam, kuris klausinėja. Kai paklaus apie tavo kampą – žinosi, kad pataikei. Sėkmės kelyje, ir tegul viskas pasiekia krantą sveika.