Pervežkite Jūsų krovinius į Angliją su maksimaliu saugumu

24 metai tarptautinių perkraustymų sektoriuje. Mačiau visko – ir tobulai supakuotų pianinų, ir tokių situacijų, kai klientas bando į futliarą sutalpinti gyvą augalą. Žmonės dažnai galvoja, kad svarbiausia – rasti didelę mašiną ir gerą vairuotoją. Bet jei norite pervežti krovinius į Angliją su maksimaliu saugumu, pats pagrindas slypi ten, ką darote namuose, dar prieš mano komandai užlipant ant laiptų. Šis tekstas skirtas ne paieškos sistemoms, o Jums – vienam žmogui, kuris svarsto, kaip viskas vyks realybėje. Be saldainiavimo, be perfekcionizmo, tiesiog tai, ką papasakočiau per trumpą pokalbį prie kavos.

Pirmas žingsnis – kai dar nieko nevežate

Kiek iš anksto reikia užsakinėti vežėją, jei planuoju persikelti į Angliją?

Jei žinote datą, geriau bent trys–keturios savaitės laiko. Vasaros metu ir du mėnesiai nestebins, nes tada sezonas, visi važiuoja, vietų mažai. Būna, kad skambina žmogus: „Labas, rytoj reikia.“ Aš stengiuosi padėti, bet toks pervežimas į Angliją greitai tampa arba labai brangus, arba rizikingas, nes renkatės iš to, kas liko. Kuo anksčiau užsakote, tuo daugiau laiko pasiruošti dėžėms bei suplanuoti maršrutą. Nebent norit mokėti dvigubai, tada galiu ir paskutinę minutę surasti vietą, bet be jokių garantijų, kad bus saugu.

Ar galiu supakuoti daiktus pats, ar tikrai privaloma samdyti profesionalus?

Gali. Bet ar verta? Viena klientė iš Kauno taupė – suvyniojo porcelianą į paprastą laikraštį ir sudėjo į buitines dėžes. Rezultatas – Doverio uoste atidarius, indų liko gal trys sveiki. Aš, žinoma, nelaimingas. Ji nelaiminga. Viskas baigėsi gerai, nes buvau atsargus vaizdas įraše (oi, turiu omenyje nuotraukose prieš pakrovimą), bet draudimas to nepadengė, nes netinkamai supakuota. Jei norite maksimalaus saugumo, leiskite profesionalams apvynioti burbuline plėvele. Kartais taupymas čia – nuostolis, o ne sutaupymas.

Kaip atskirti patikimą pervežėją nuo pusketvirtų, kurie tik žada?

Licencijos, CMR draudimas, oi, CMF... Stabtelkite, nėra jokio CMF. CMR darantysis draudimas – štai kas svarbu. Kartelis: jei kaina keliskart mažesnė už rinkos vidurkį, kažkas ne taip. Tikrinkite, ar jų sąskaitos faktūros turi kokį nors pastovų adresą. Buvo toks „verslininkas“ iš kaimyninės šalies, atvažiavo su Ispaniškais numeriais, pasiėmė avansą ir dingo į orą. Po to skambino du klientai. Patikimos įmonės niekur nedingsta prieš pristatymą. Ir taip, skaitykit atsiliepimus, bet ne tik svetainėje – paieškokit forumų, ten žmonės rašo atviriau.

Ar sutartis ir draudimas nėra tiesiog popiergaliai teisininkams?

Ne, tai gyvenimo gelbėtojai. Kartą teko vežti daiktus į Mančesterį, kelias slidus, staigus stabdymas ir stiklinis stalas – lūžo. Be CMR draudimo būtume turėję aiškintis, kas kaltas, o gal net teismuose sėdėti metus. Su sutartimi viskas surašyta – kas, kur, kaip. Būna tokių vežėjų, kurie sako „pasitikėk, brolau“, bet kai reikia atlyginti žalą, tas brolis staiga nebeatrašinėja žinučių. Saugumas prasideda nuo to, kad viskas surašyta ant popieriaus. Net jei tai atrodo biurokratiška, pasirašykite.

Pakavimas – čia viskas arba lūžta, arba nueina sveikai

Kokia pakavimo medžiaga tikrai reikalinga, o kas – tiesiog marketingas?

Burbulinė plėvelė – taip. Kartonas – taip. Specialūs porolono kampai – tikrai verti dėmesio. O štai tas brangus antistatinis popierius, ne, ne visada būtinas, jei nevežate elektronikos. Kartą vežiau klientą, kuris paprašė apvynioti kiekvieną kilimą į plastiką – apsauga nuo dulkių, bet gali pritraukti drėgmę. Per didelė drėgmė plastike blogai. Kartais sena gera antklodė užtenka stalui. Bet veidrodžiams ir meno kūriniams – tik specialūs futliarai. Ne taupykite ten, kur reikia standumo. Aš pats kartais atrodau per daug konservatyvus, bet geriau saugu nei po to verkti.

Ar galiu į dėžes dėti viską – nuo drabužių iki valymosi priemonių?

Ne viską. Valymosi skysčiai, dažai, dujos – pavojinga. Ne tik dėl saugumo kelyje, bet ir Anglijos muitinė gali užklausti. Buvo atvejis, kai klientas įsidėjo dezodorantų burbulą – kaip pavojinga, pagalvojo jis. Muitinėje atidarė, rado, privertė išmesti. Dėžes pasirašykite, nurodykite kryptį „į viršų“, o ne sandėliuką darykite iš vidaus. Drabužiai gerai, bet patariu į dėžes dėti ko nors minkšta tarpų užpildymui. Dar vienas dalykas – nepakuokite maisto. Anglijoje su maistu dabar... hm, ten savos taisyklės po Brexit, apie tai vėliau.

Kaip supakuoti veidrodį ar stiklinį stalą, kad neišgyventume širdies smūgio Anglijoje?

Stiklui reikia dvigubos apsaugos. Pirmiausia sukryžiuojame lipnia juosta paviršių – jei sudužta, nenubyrės į šukes, tada į burbulinę plėvelę, paskui į pagamintą iš kartono „dėžutę-šarvą“. Jei veidrodis didelis – specialus medinis rėmas, arba, kaip mes sakome, kratinas. Neseniai vežiau didžiulį antikvarinį veidrodį iš Klaipėdos į Londoną. Be tos apsaugos būčiau tikrai verkęs pakeliui, nes važiuojant pro katerių, o ne, pro keltu ten ta vandenyno banga... Trumpai tariant, jei stiklas – nepasilikite jokių abejonių dėl pakavimo.

Baldų išrinkimas – mano pareiga ar jau vežėjo?

Priklauso nuo to, ką susitarėte. Mes dažnai išrenkame, nes žinome, kaip atsukti, nepamesti varžtų, kaip apvynioti atskiras dalis. Jūs jei pats išrenkate – dažnai prarandate tokį mažą varžtelį, be kurio spintelė wobbles, kaip sako anglai. Dar – jei baldas senas, svyla, kartais atsukti neįmanoma. Tada vežame visą. Svarbu, kad komanda žinotų iš anksto, nes reikia laiko ir vietos mašinoje. Kartą klientas prisiminė, kad lovą reikia išrinkti, kai mes jau buvome tarp Kauno ir Varšuvos. Nepatogu visiems, ypač kai vairuotojas neturi su savimi atsuktuvų.

Etiketės ant dėžių. Ar tikrai taip svarbu, ką ir kur rašau?

Taip. Jeigu rašote „virtuvė – trapi“, o ant dėžės apačios – mes nelabai pamatysime. Rašykite šone. Buvęs klientas turėjo aštuoniasdešimt dėžių. Nė ant vienos etiketės. Atvažiavome į Birmingemą, o jis pats nebemato, kur kas. Paieška truko tris valandas. Tai ne tik jūsų laiko sutaupymas, bet ir mūsų nervų. Aprašykite kambarį ir turinį. „Miegamasis – knygos“ – idealu. Neprisiriškite prie to, kad „aš juk pats atsiminsiu“. Po savaitės kelyje nebeatsimenate nieko, aš ir pats kartais pamirštu.

Kaina, sutartys ir kaip neapsigauti

Kiek gi kainuoja krovinio pervežimas į Angliją iš Lietuvos realiai?

Grupinis pervežimas – nuo aštuonių šimtų eurų už mažesnį kiekį, jei važiuoja kartu su kitais daiktais. Individualus furgonas ar sunkvežimis – nuo aštuoniolikos šimtų iki dviejų tūkstančių penkių šimtų, priklauso nuo atstumo, aukštų, lifto. Jeigu Londonas centre, be parkavimo – sudėtingiau, brangiau. Kartą vežiau į šiaurinį kaimą Anglijoje – kelias siauras, teko mašiną palikti tolėliau ir persikraustyti į mažesnę. Kaina šoktelėjo, nes dviejų mašinų darbas. Neduodu čia konkretaus skaičiaus, nes kiekvienas krovinys į Angliją skirtingas. Geriau siųskite sąrašą – įvertinu individualiai.

Kodėl vieni prašo aštuonis šimtus, o kiti du tūkstančius eurų? Tai kas čia per skirtumas?

Grupinis transportavimas prieš individualų. Pigiau – laukiate, kol surinks pilną mašiną, daiktai perkeliami, bet kaina mažesnė. Brangiau – važiuoja tik jūsų daiktai, tiesiogiai, greičiausiai su mažiau rankų prisilietimų. Dar yra tarpininkai, kurie pasiima užsakymą ir parduoda trečiam už pusę. Saugumas ten neaiškus. Buvo atvejis, kai brokeris pažadėjo auksą, pardavė pigiam vežėjui be licencijos, o daiktai atsidūrė sandėlyje niekieno neprižiūrimi savaitę. Aš to nedaryčiau. Kartais sutaupo trys šimtai eurų, o paskui praranda tris tūkstančius vertės sofą.

Ar galiu sumokėti grynaisiais be jokių sąskaitų faktūrų?

Techniškai galite, bet kam? Jei be popieriaus, ką tikrai turite? Nieko. Sąskaita faktūra – tai įrodymas, kad mokėjote. O jei kas nutiks ir reikės įrodyti, kad daiktus perdavėte? Be jokio dokumento nelengva. Žmonės kartais vengia auditorijos... dėl to, kad mokesčiai. Suprantu. Bet aš, kaip vežėjas, renkuosi oficialų atsiskaitymą. Jūs saugotės, aš savęs. Be to, draudimo kompanija klausia: „o kur mokėjimo įrodymas?“ – o ten tuščia. Nežinau, gal ir praeitų, bet aš nelabai norėčiau rizikuoti jūsų daiktų saugumu.

Ar verta drausti krovinį, jei vežėjas sako, kad „pasitikėk mumis“?

Verta. Visada. Būna, jog vežėjas sako: „aš saugiai važiuosiu, nėra ko jaudintis“. Aš irgi taip važiuoju, bet drausti vis tiek reikalauju. Praėjusiais metais kelionė į Brightoną – lietus, vėjo gūsiai kelyje, tentas neatlaikė, dalis kartono sušlapo. Nuostoliai – keli šimtai eurų. Draudimas padengė. Be jo būčiau turėjęs aiškintis iš savo kišenės arba klientas liktų be atlyginimo. Net jei vairuotojas – šventasis, oras ir kelias – ne. Tai buvo ne Doverio audra, o tiesiog... hm, tiesiog blogas tentas, kaip paaiškėjo vėliau.

Kaip vežėjas apskaičiuoja, kiek mano daiktų sveria, jei aš pats to nežinau?

Kubatūra ir svoris. Mes matuojame metro ilgį, plotį, aukštį. Kartais svoris didelis, bet vietos mažai – pavyzdžiui, pianinas. Kartais – didžiulė sofa, kuri sveria tiek pat, kiek plunksna, bet užima pusę furgono. Taikome koeficientą – tai vadinasi apmokestinamasis svoris. Buvo atvejis, kai klientas sake: „man tik penkios dėžės“. O jose – knygų pilna. Dešimt tonų įspūdis ne. Tokių dėžių pilnas furgonas. Jei norite maksimalaus saugumo, nepaslapinėkite svorio. Mašina persikrauta – problema ne tik baudos, bet ir važiavimo stabilumas kelyje, o tai pavojinga.

Kelionė – kas dedasi kelyje į Londoną ar Birmingemą

Ar mano daiktai važiuos tiesiai iš Kauno į Londoną, ar bus kažkur perkeliami?

Jeigu grupinis transportavimas – dažniausiai persikraunami Hamburge arba belgų terminale. Tai blogai? Nebūtinai, jei daro profesionalai. Bet kiekvienas perkrovimas – papildoma rizika. Kartą kito vežėjo klientas bandė sutaupyti – per trijų skirtingų mašinų grandinę daiktai keliavo. Rezultatas – keturi nukludę baldų ratukai ir dėžė be dangčio. Aš renkuosi tiesioginius reisus, kai tik įmanoma. Ypač, kai vežame trapius arba vertingus krovinius į Angliją. Kiekvienas papildomas pakrovimas – tai vieta, kur galima kažką pamesti arba numesti. Dirbame atsargiai.

Kiek laiko realiai trunka pervežimas į Angliją nuo durų iki durų?

Paprastai trim–šešioms dienoms, priklauso nuo maršruto. Iš Lietuvos per Lenkiją, Vokietiją, tada Nyderlandus arba Prancūziją, keltas. Dokumentų patikrinimas Doverio arba Folkestone pasienyje dabar užtrunka ilgiau nei anksčiau, taip yra, nenoriu čia eiti apie politiką. Kartą krovinys užtruko dvylika dienų, nes vairuotojas susirgo, o pakaitinio radome tik Paryžiuje. Atsitiktinumas retas. Jei fiksuojate buto iškeldinimo datą Anglijoje, palikite maržą trims keturioms dienoms. O ne, žinote ką, savaitei. Geriau atsivežti anksčiau nei gyventi be lovos.

Ar galiu sekti savo krovinio buvimo vietą kaip per internetinį pristatymą?

Didžiosiose kompanijose – taip, GPS. Pas mus – zvimbia telefonas vairuotojui, o jums aš duodu numerį. Skambinate – klausiate, kur yra. Nėra čia bėdos, aš ir pats nemėgstu GPS sekti. Kartais vairuotojas stovi Vokietijos stovėjimąjoje – ne, aišku, kad ne užmiega, o privalo pailsėti pagal tacho. Tada niekur neplaukia. Realybė tokia – mašina juda, vairuotojas skambinasi. Jei kas nors žada jums stebėjimo programėlę už tūkstantį du šimtus eurų pervežimą, greičiausiai blefuoja arba tiesiog padidina kainą be reikalo. Aš taip nesielgiu.

Vairuotojas pats iškraus daiktus į mano butą antrame aukšte, jei nėra lifto?

Pagal sutartį. Jei dėl to nebuvo kalbėta, jis vairuotojas, ne kalnų ožys. Paprastai du žmonės komandoje įneša, bet jei didelis pianinas į penktą aukštą – reikia technikos arba papildomų rankų. Buvo atvejis Londone, Islington rajone, klientas sake, kad liftas yra. Atvažiavome – neveikia. Penki aukštai. Teko derėtis vietoje, klientas pats padėjo, vairuotojas geradariškai prisidėjo, bet aš pasakiau – kitą kartą informuokite. O aukštas aukštai – tai jūsų sveikata ir mūsų laikas. Staigmenos čia nemėgiamos, net jei gimtadienio proga.

Kas jei suges mašina su mano daiktais kažkur tarp Belgijos ir Prancūzijos?

Retai, bet pasitaiko. Rimta įmonė turi partnerių tinklą – iškviečia techninę pagalbą, perkelia į kitą transportą arba laukia remonto. Blogiausias scenarijus – kai kas nors vienas su Ispaniškais numeriais ir be jokio draudimo. Tada jūsų daiktai gali stovėti savaitę prie autostrados. Aš per dvidešimt keturis metus mačiau gal tris gedimus, bet jie būna stresinantys. Hm, iš tikrųjų gal keturis. Vienas buvo blogas – teko vežti į saugomą aikštelę netoli Lilio. Oi, Lilis, aštuntas mėnuo... Gerai, bet tai kita istorija. Svarbu – pasitikrinkite, ar įmonė turi planą B.

Muitai ir Anglijos ypatumai – kai jau beveik atvažiavote

Ar mano baldai bus apmuitinami Anglijos muitinėje?

Jei vykstate gyventi – Transfer of Residence. Turite užpildyti formą, įrodyti, kad Lietuvoje gyvenote daugiau nei pusę metų, ir kad Anglijoje liksite. Tada daiktai įleidžiami be muito. Bet jei neatliksite namų darbų – muitinė sulaikys. Klientas iš Panevėžio bandė vežti dvidešimt naujų dviračių. Verslo krovinys, aišku, nebe ToR. Užsipyko. Būna. Po Brexit viskas tapo griežčiau. Nežinau kodėl, bet muitininkai dabar tikrai atidarinėja dažniau nei anksčiau. Pasiruoškite dokumentus geriau, nei šampano butelį Naujiems metams.

Ką tikrai neverta vežti, nes Anglijos muitinė pykstasi?

Šviežias maistas – mėsa, pienas, kiaušiniai. Augalai be licencijos. Alkoholis dideliais kiekiais. Vienas klientas vežė šaldytuvo surio – visą dėžę. Muitininkai paėmė įtariai, bet galop praleido, nes buvo asmeniniam vartojimui. Bet šiaip – nejuokaukite su maistu. Dabar ten sieną laikote, o ne draugą. Taip pat degtukų dėžės visos, aerosoliniai balionėliai. Dar vieną kartą vežėme... oi, ne, tai ne mano klientas, girdėjau iš kolegos – kažkas bandė gabenti natūralaus kailio striukes. CITES. Bėdos. Neveskite tokių, nebent turite popierius iš anksto.

Ar reikia kažkokių ypatingų popierių seniems baldams?

Antikvariniams, ypač iš tam tikrų medžių rūšių – taip, CITES dokumentai. Aš pats nesu šimtu procentų tikras dėl kiekvieno baldo. Yra specialistai, kuriuos konsultuojamės. Jei baldai turi dramblio kaulo intarso arba rožmedį – tikrinkite dvigubai. Kartą klientas turėjo rašomąjį stalą, ant jo – perlamutro inkrustacijos. Aš iš pradžių pagalvojau: „oi, čia bus problemos“. Bet pasirodo, tai ne ta rūšis. Laimei. Nes jei klystume, muitinė gali konfiskuoti. Nebijokite klausti pardavėjo ar meistro, jei pirkote naudotą antikvarą. Geriau per daug klausimų nei per mažai.

Kas atsitiks, jei krovinys užstrigs muitinėje?

Sėdės ten, kol išsiaiškins. Jūsų darbas – pateikti tai, ko prašo. Mūsų darbas – susisiekti su muitinės brokeriu. Brokeris tvarko popierius. Užstrigimas gali užtrukti nuo dienos iki kelių savaičių, jei įtaria kažką. Aš vieną kartą laukiau keturias dienas Doverio pusėje, nes klientas parašė netinkamą savo buvusio adreso pašto kodą. Paštas Anglijoje – šventas. Blogai parašėte – visa eilė stoja. O kainos už saugojimą auga. Todėl tikrinkite du kartus. Nors aš ir pats kartais suklystu koduose, kai rašyti skubiai, taip jau būna.

Pabaiga – kai durys atsidaro

Radau įbrėžimą ant spintelės, kurio anksčiau nebuvo. Ką daryti?

Fiksuojate iš karto. Nuotraukos, laikas, CMR dokumentas, kuriuo pasirašėte priimdamas. O jei pasirašėte sveiką, o paskui radote – sudėtingiau. Kartą Birmingeme klientas antradienį pasirašė, o ketvirtadienį parašė, kad radęs braižą. Deja, be įrodymų, kad tai mūsų kaltė, rankos nuleistos. Todėl prieš pristatymą apeikite su telefonu, filmuokite. Jei matote problemą – rašykite į CMR PRIEŠ pasirašant. Geriau nesutartis vietoje nei po savaitės. Aš žinau, kad tai nervina, kai norite kuo greičiau baigti, bet dešimt minučių dabar sutaupo dešimt dienų aiškintis.

Vairuotojas atvežė, bet aš gyvenu be lifto penktam aukšte. Ar dabar mano galvos skausmas?

Jei neatidarytumėte durų pirmyn ir atgal be lagamino – taip, mūsų komanda atneša. Bet iki kur? Jei liftas neveikia, o sutartyje buvo „iki durų“ – bus pokalbis. Mes darome, ką sutarėme. Darome daugiau, jei paprašote gražiai ir mokate už papildomą darbą. Londone bijau tų laiptinių – siauros, kaip laiptai į rūsį. Bet klientai padeda, vairuotojai padeda. Svarbiausia – bendravimas. Jeigu žinote, kad reikia į penktą ir nėra lifto, pasakykite iš anksto. Tada atsivešime arba daugiau žmonių, arba mažesnę įrangą. Staigmenos čia nemėgiamos, net jei gimtadienio proga.

Jei viskas praėjo gerai – ar dar kažkas manęs laukia po pristatymo?

Patikrinkite sąrašą. Ar visos dėžės? Ar daiktai viduje tikrai jūsų? Sąskaita apmokėta, popieriai pas jus. Pasilikite CMR ir sąskaitą maždaug metams, jei kas nors iškiltų. Ir žinokite, jei norėtumėte kažkam rekomenduoti – padėkokite vairuotojui, tai kainuoja nulį eurų, bet mums malonu. O jei nepraėjo gerai – skambinkite, neišsisukinėsiu. Geriau išgirsti tiesą ir pagerinti situaciją. Per dvidešimt keturis metus išmokau, kad patenkintas klientas svarbiau nei trumpa akcija. Ai, ir nepamirškite pakeisti adreso banke. Anglijoje tai greičiau nei pas mus, bet vis tiek reikia laiko.

Pervežti krovinius į Angliją su maksimaliu saugumu – ne vien mašinos ir vairuotojo reikalas. Tai – pakavimas, dokumentai, teisingas vežėjo pasirinkimas ir noras atsisakyti iliuzijos, kad viskas bus kaip filmuose. Per 24 metus mačiau, kad tie, kurie skiria laiko pasiruošimui, atsiveria duris į naują namą be streso. Kiti – dešimt dienų raunasi plaukus. Taigi, jei Jūs planuojate persikraustymą, pradėkite nuo dėžių ir sąžiningo pokalbio su vežėju. Viskas kitas jau seksis lengviau. Sėkmės naujuosiuose namuose!