Pervežimo paslaugos į Angliją siuntiniams artimiesiems: ar iš tiesų viskas vyksta greitai?

Vakar vėl paskambino klientė iš Panevėžio. Sūnus gyvena Mančesteryje, o ten staiga atšalo, tai reikia kuo greičiau išsiųsti žieminius batus ir močiutės uogienės. Tokių skambučių gaunu kiekvieną savaitę, nors šitame darbe – tarptautiniai perkraustymai ir siuntiniai – jau dvidešimt ketvirti metai. Žmonės nori žinoti vieną: ar pervežimo paslaugos į Angliją siuntiniams gali būti tikrai greitos ir patikimos? Trumpai – taip, bet yra niuansų. Daug niuansų. Šiame tekste atsakau į klausimus, kuriuos man užduoda realūs žmonės prieš pakuodami dėžę su raktais nuo tėvų namų.

Kainos, terminai ir kaip pradėti

Kiek maždaug kainuoja siuntinys į Londoną, jei ten gyvena mano dukra?

Na, jei kalbame apie standartinę dėžę iki dvidešimties kilogramų, kurios matmenai neviršija metro iš ilgiausios pusės, kaina dažniausiai svyruoja nuo šešiasdešimt iki dviejų šimtų eurų, priklausomai nuo sezono. Viskas priklauso nuo to, ar rinksi ekonominį, ar ekspresinį variantą. Aš dažnai sakau klientams – jei neskučiu (atsiprašau, neskubu), tai siunčiau per savaitę, jei skubu, per dvi–tris dienas, bet tada kaina aiškiai šokteli. Dar prie šito prisideda papildomos paslaugos, jei reikia paimti iš namų kaimo vietovėje, nes tolimuose rajonuose vežėjas praleidžia daugiau laiko. O jei dukra gyvena Londone – puiku, ten kurjeriai važinėnga dažniau nei į Birmingemo priemiesčius, nes mieste maršrutai susidėlioja paprasčiau.

Ar tikrai pervežimo paslaugos į Angliją siuntiniams gali būti greitos, nes skaičiau, kad viskas stringa muitinėse?

Žinok, aš irgi matau tuos forumus, kur žmonės rašo, kad siuntinys mėnesį stovi. Bet paprastai taip nutinka dėl dviejų priežasčių: blogai užpildytų popierių arba draudžiamų daiktų dėžėje. Kai viskas tvarkinga, iš Lietuvos į Angliją pervežimo paslaugos per kelias dienas yra realybė, ne mitas. Taip, po Brexit muitinėse padaugėjo darbo, bet jei deklaracija teisinga ir vertė neperžengia sveiko proto ribų, greičiau nei per penkias darbo dienas dažniausiai iškeliauja. Blogiausia, ką gali padaryti – pats pripildyti dėžę nesamonių ir tikėtis greičio. Tada stebuklų nebūna.

O jei aš pakuoju pats – ar tai kaip nors keičia kainą?

Tai čia toks klausimas, kurį girdžiu nuolat. Teoriškai pakuotė – tai tavo atsakomybė, ir tiesiogiai į kainą neįskaičiuota, nebent prašai mūsų žmonių atvažiuoti ir supakuoti. Bet praktikoje bloga pakuotė gali brangiai kainuoti. Vieną kartą klientas įkišo stiklinę vazą į televizoriaus dėžę, apvyniojo laikraščiu. Vaza grižo šukelemis, o dar prikūrė laiškų visiems įmanomiems skyriams. Suprantat, tvarkinga pakuotė saugo ne tik daiktus, bet ir tavo nervus. Vežėjai dažnai meta krovinius perkeliant iš vienos mašinos į kitą, tai mechaniškai supakavęs daiktai turi didžiausią šansą išgyventi. Jeigu pats pakuoji – gerai, tik nenaudok senų maisto dėžių, kuriose kvepia virtuvės prieskoniais.

Kas keliauja, o kas – ne

Ar galiu siųsti džiovintų grybų ir mamos pyragų?

Grybai – taip, jei tinkamai supakuoti ir deklaruojami. O va su pyragais... žinok, aš tavęs meluoti nenoriu. Teoriškai maisto produktai, kuriuose yra kiaušinių, grietinėlės ar šviežio sviesto, gali užkliūti. Prisimenu atvejį, kai lietuvišką ragaišį muitinė sulaikė dėl pieno produktų pėdsakų. Klientas pyko ant mūsų, nors mes įspėjome. Džiovinti grybai paprastai praeina, bet pyragai – rizikinga. Jei jau labai nori, siųsk trapų, sausainius, o ne šviežius kepinius. Anglijos maisto agentūros griežtumas... na, čia jau reiktų pasitikslinti tiksliausius sąrašus, nes aš dėl to klausimo paskutinį kartą teiravausi maždaug prieš metus. Bet aš rizikuoti nesiūlyčiau su šviežiu vyniotiniu.

Ką daryti, jei nežinau, ar leidžiama siųsti tuos vaistus, kuriuos mano sesuo prašo?

Vaistai – raudona zona. Yra skirtumas tarp vitaminų, kuriuos gali nusipirkti Anglijoje, ir receptinių vaistų, kuriuos turi lietuvišką receptą. Antrojo varianto siųsti negali. Net ir vaistinėlinės priemonės, kurios Lietuvoje nepastebimos, gali sukelti problemų, nes JK muitinė tikrina aktyvias medžiagas. Aš visada sakau: prieš kišant vaistus į siuntinį paskambink arba nuvažiuok į muitinę, nors, tiesą pasakius, geriausia paskambinti tiesiai į muitinės tarpininkus. Jie pasakys arbatžolės nuo slogos – dar viena, o antibiotikai – visai kas kita. Geriau nesiųsti, negu po to ieškoti sulaikyto siuntinio po muitinės skyriumi. Žinau, kad skamba griežtai, bet verčiau nunešk tuos vaistus trumpam apsilankymui nei siųsk neribotą kiekį.

Elektronika – ar reikia kažkokių specialių dokumentų, jei siunčiu naudotą planšetę?

Naudota elektronika retai kelia problemas, jei tai asmeniniai daiktai vienetiniame kiekyje. Jei siunčiu planšetę, telefoną ar nešiojamą kompiuterį seseriai, pakanka į siuntinio aprašymą įrašyti, kad tai dovana arba asmeninis daiktas. Svarbu, kad nebūtų visiškai naujas, nesupakuotas prekybinėje dėžėje, nes tada muitinė gali pagalvoti, kad prekiauji. Vienas vaikinas norėjo siųsti penkis naujus telefonus – čia jau verslas, ne siuntinys artimiesiems. Tada reikia EORI numerio arba prekybinių dokumentų. Modernūs telefonai gi dar turi ličio baterijas, o oro transporte su baterijomis yra papildomų taisyklių – todėl visada nurodyk, jei tenka ką nors su baterija siųsti. O viena sena „Samsung“ planšetė – tik užpildyk sąžiningai deklaraciją, kokia yra, ir problema išsisprendžia savaime.

Dokumentai, muitai ir Brexit

Ar po Brexit viskas pasikeitė? Turiu prisipažinti, kad nelabai tesekiau tuos naujus įstatymus.

O, kad nebūtų taip, kad aš čia pateisinu... Bet taip, pasikeitė, ir ganėtinai stipriai. Po Brexit įsigaliojo pilna muitinės kontrolė, o Anglija, na, Jungtinė Karalystė, dabar elgiasi su ES siuntiniais kaip su trečiųjų šalių kroviniais. Reikia tinkamos deklaracijos, reikia nurodyti vertę eurais arba svarais, reikia aprašymą. Anksčiau tai buvo formalumas, dabar – nebe. Aš pats prisimenu laikus, kai siuntinys į Londoną keliaudavo kaip į Klaipėdą. Dabar reikia kantrybės. Bet viskas surišta popieriais. Jeigu popieriai tvarkingi, siuntinys vistiek praeina. Tik laiko truputį daugiau. Nėra ko bijoti, yra ko pasiruošti.

Ką daryti, jei siuntinys užstringa muitinėje – ar aš turiu ten skambinti pats?

Ne, nereikia. Šitą darbą turime daryti mes, tarpininkai, su kuriais sudarei sutartį. Jeigu siuntinys užstringa, mes gauname pranešimą pirmieji ir pradedame gilintis. Tuomet jau susisiekiame su tavimi, jei reikia papildomų paaiškinimų ar čekių. Kartais klientai patys skambina į muitinę, ten laukia valandą, o paskui sužino, kad reikėjo tiesiog palaukti. Tai nervų gadinimas. Geriausias patarimas – rinkis pervežimo paslaugas su žmonėmis, kurie suteikia savo kontaktą ir atsako į laiškus, o ne su tais, kurie siūlo nuorodą tik pasižiūrėti. Kainų skirtumas dešimt eurų nesudaro kantrybės kainos.

Sako, kad dabar reikia deklaruoti net ir dovanas. Ar tai tiesa?

Tiesa. Dovana – tai prekė muitinės akimis, jei jos vertė viršija tam tikrą sumą. Nors šiuo metu mažesnės vertės asmeniniai siuntiniai ne visada taip griežtai tikrinami, deklaruoti privaloma viską. Aš rašau sąžiningai: „Drabužiai, naudoti, asmeniniam naudojimui, dovana“. Vertė – trisdešimt eurų. Jei matau, kad vertė šimtas penkiasdešimt, ir ten tikrai dovana, irgi rašau tą patį. Kas kita – jei siunčiu penkiasdešimt cigarečių pakelių. Tada jau ne dovana, o kontrabanda. Tiesiog būk atviras popieriuje. Meluoti nemokėsiu, o ir nereikia – muitininkai mato tūkstančius siuntinių per dieną.

Ar reikia rašyti angliškai ant siuntinio ar galima lietuviškai?

Ant siuntinio – angliškai arba dviem kalbom. Gavėjo adresas privalo būti angliškai, aiškiai, spausdintinėmis raidėmis. Kas ant dėžės šonų – žodžiai „Fragile“ ar „Handle with care“ – tai angliškai padeda. O pats turinys deklaracijoje gali būti ir lietuviškai parašytas, nes mūsų tarpininkai verčia. Bet adresas Anglijoje – tikrai angliškai, nes JK pašto sistema kitaip nespausdina. Buvęs atvejis, kai vienas ponas prirašė visą adresą gražia lietuviška ranka, o pašte jam paskambino iš Vilniaus: „Gerbi nurodai gatvę, bet kur yra šitas miestas Londone?“ Nežinojo. Tai sutvarkėm, bet prisimenu iki šiol. Dar vienas klaidingas supratimas – kad JK pašto kodas yra neva neprivalomas. Yra privalomas, ir be jo siuntinys gali klajoti savaite.

Kas gali nutikti kelyje

Kodėl vienos įmonės siūlo pervežimą dvigubai pigiau nei kitos? Ten koks nors triukas?

Triukas... hm. Štai tavęs ir nepavedu. Ne visada triukas, bet dažnai. Ar mačiau, kad firma pasiūlė siuntimą į Angliją už dvidešimt eurų, o paskui paprašė dar dvidešimties „muito mokesčiui“, kurio išvis nebuvo? Teko. Ar mačiau, kad tokia įmonė paprasčiausiai dingo su siuntiniu ir neatsakinėjo telefonu? Irgi taip. Kai pervežimo paslaugos į Angliją siuntiniams kainuoja ženkliai mažiau nei rinkos vidurkis, kažkas ne taip. O gal tiesiog nauja įmonė bando prisivilioti klientų? Būna ir taip, bet rizikuoti aš nesiūlyčiau. Pigiau ne visada reiškia patikimiau. Kartais verta sumokėti trisdešimt eurų daugiau, bet turėti su kuo susisiekti šeštadienio vakarą.

Ar teko matyti, kad siuntinys tiesiog dingsta, ir niekas nieko nežino?

Deja, taip. Per dvidešimt keturis metus mačiau visko. Vieną kartą siuntinys su šeimos archyvu – nuotraukomis, senomis knygomis – dingo sienos viduryje. Kurjerio sistema rodė „pristatyta“, o gavėjas nieko negavo. Pasirodo, vežėjas paliko pas kaimyną, o kaimynas... na, ten jau jo etika. Kita kartą didelė tarptautinė įmonė pamestė konteinerį Olandijoje – visą konteinerį, supranti. Mūsų klientų daiktai ten buvo. Skundėmės, ieškojom, bet procesas truko mėnesius. Dėl to aš ir sakau – drausti reikia. Ir rinktis ne pagal gražiausią svetainę, o pagal tai, ar turi su kuo pasikalbėti gyvai.

Kas atsako, jei siuntinys atvažiuoja sulūžęs? Aš pakuoju ar jūs?

Atsižvelgiame į sutartį. Jeigu pakuotę darėme mes – atsakomybė mūsų. Jei pats – tavo. Bet yra niuansas: jei matyti, kad dėžė buvo sutraiškyti vežimo metu, o vidus supakuotas kaip reikiant, bet vis tiek lūžo – tada kaltininkas vežėjas arba sandėlio darbuotojas. Reikia fotografuoti siuntinį atsiimant, kol kurjeras dar nepabėgo. Aš visada sakau: nepasirašyk, kad viskas tvarkinga, jei dėžė atrodo lyg po tanko vikšrais. Pasirašius – bus sunku įrodyti vėliau. Mes galime padėti dėl draudimo, bet negalime atgaminti senos taurės, kuri buvo vienintelė pasaulyje. Tad tikrink akis iš karto. O jei pakuoji pats – naudok burbulinę plėvelę, ne tik laikraščius. Laikraščiai nesulaiko smūgio.

Jeigu mano artimieji Anglijoje negali būti namuose pristatymo metu – kas tada?

Tai standartinė situacija. Jeigu nieko nėra namuose, kurjeris paprastai palieka pranešimą, kartais numeta į saugią vietą – jei taip sutarta – arba parsiveža į terminalą. Tada gavėjas turi tris–penkias dienas atsiimti. Problema Anglijoje ta, kad terminalai kartais būna kitame miesto gale. Aš rekomenduoju siųsti ten, kur artimieji bent jau gali paprašyti kaimynų. Yra toks dalykas kaip „nominated neighbor“ – gavėjas gali iš anksto nurodyti, kam leidžiama priimti siuntinį. Svarbu, kad adresas būtų su pilnu pašto kodu, nes JK pašto kodai yra labai specifiniai – kartais vienas kodas skirtas tik keliems namams.

Draudimas, vertė ir garantijos

Ar verta drausti siuntinį, kuris vertas gal 300 eurų, ar tai pinigų metimas?

Metimas? Aš tavęs paklausiu kitaip: ar gali dabar sau leisti nusipirkti tuos daiktus dar kartą, jei jie prapuls? Jei taip – gal nereikia. Bet jei tai senelio įrankiai, kurių nebeįsigysi už jokius pinigus, drausti privalu. Mes siūlome draudimą nuo viso nuostolio arba dalinio. Už tris šimtus eurų vienkartinė siunta draudimas kainuos gal keturis penkis eurus. Tai vis tiek niekas. Atsimenu klientą, kuris nenorėjo drausti dviračio už du šimtus. Siuntinys krito konteineryje. Dviratis sulankstytas kaip armonika. Be draudimo – nulis. Su draudimu – atgavo pinigus. Žmonės galvoja, kad tai nelaimės atvejis, bet aš skaičiuoju – nelaimės atvejis ištinka maždaug kas dešimtąjį siuntinį per metus, kai kalba apie krovininius pervežimus.

O jei mano brolis Anglijoje pasakys, kad kažko trūksta – kiek laiko turiu reaguoti?

Čia svarbus momentas. Siuntinį reikia atidaryti ir patikrinti akimirksniu, dar kol kurjeris nepasišalino. Geriausia – filmuoti išpakavimą. Jeigu brolis skambina po trijų dienų ir sako, kad trūksta megztinio – įrodyti bus labai sunku. Mes rašome protokolus, bet be vizualaus įrodymo likimas neaiškus. Aš nekalbu apie klastotes, bet žmonės pamiršta, kad kai kurie daiktai buvo palikti pas juos Lietuvoje, o ne siunčiami. Ne, aš neteigiu, kad taip buvo, bet faktas – reikia tikrinti iš karto. Tada, jei trūksta, rašai aktą kurjeriui ir jau mes sprendžiame per trisdešimt dienų.

Ką reiškia "durų iki durų paslauga"? Ar tai visada veikia taip, kaip rašo internete?

Reiškia, kad turėtume paimti pas tave ir pristatyti pas juos. Ar visada taip yra? Idealiame pasaulyje – taip. Realiame? Kartais reikia nunešti iki mikroautobuso, nes mūsų kurjeris negali įvažiuoti į tavo kiemą. Kartais Anglijoje pristatymas būna iki durų laiptinėje, jei tai daugiabutis be lifto, o siuntinys – šimtas kilogramų. Vežėjas neprivalo nunešti į aštuntą aukštą ant nugaros. Na, gerai, šiek tiek perdedu, bet suprask – durų iki durų yra koncepcija, o ne visuotinė fizinė taisyklė. Visada pasitikslink, ką konkrečiai reiškia tavo pasirinktos pervežimo paslaugos į Angliją siuntiniams. Nes internete dažnai rašo viena, o realybė kinta.

Praktiniai dalykai prieš siunčiant

Ar siuntinys į Angliją greičiau keliauja, jei pasiunčiu iš Vilniaus o ne iš kito miesto?

Greičiau keliauja ne nuo miesto, o nuo to, kada jis patenka į pagrindinį transporto mazgą. Vilnius turi daugiau tarptautinių reisų, taigi jei siunti iš Zarasų, pirmiausia jis važiuoja į Vilniaus sandėlį, ir tik tada – į Europą. Tai prideda vieną–dvi dienas. Bet jei gyveni Kaune ar Klaipėdoje, skirtumas dažnai būna tik keliolika valandų, nes ten irgi yra tiesioginiai paėmimai. Aš sakau: nevaryk į sostinę specialiai, nes kelionė su didele dėže autobusu gali baigtis traumu. Geriau mokėk kelis eurus daugiau už paėmimą iš namų. Galiausiai sutaupysi ir nervų, ir laiko. Ir nugaros.

O jei aš noriu siųsti du lagaminus – ar tai du atskirus siuntinius, ar galima sujungti?

Du lagaminai – du siuntiniai fiziškai, nors dokumentuose gali būti sujungti kaip vienas užsakymas. Kainos dažnai kinta ne pagal skaičių, o pagal bendrą svorį ir apimtį. Kartais du maži lagaminai kainuoja mažiau nei didžiulė dėžė su tuo pačiu svoriu, nes lengviau sutalpinti į transportą. Bet patarimas: nemaišyk drabužių su elektronika vienoje pakuotėje be atskyrimo. Du lagaminai – tvarkinga, suskaičiuojama. Jei viename lagamine yra drabužiai, o kitame – knygos, nebijok siųsti atskirai, nes taip patogiau muitinei, jei prireiktų tikrinti. Beje, lagaminuose dažnai yra tušti tarpai – užpildyk juos kojinėmis ar rankšluosčiais, kad daiktai nejudėtų. Kitaip dangtis gali atsidaryti kelyje.

Koks popierius svarbiausias, kai pakuoju? Ar tinka parduotuvių dėžės?

Popierius... na, dėžė turi būti tvirta, kartoninė, geriausia dvigubų sienelių. Parduotuvių dėžės dažnai per plonos. Turėjau atvejį, kai klientas supakavo į seną statybinių medžiagų dėžę. Atrodo kieta, tačiau pakeliui dėžė peršlapo ir jos kampai atsiverė kaip knyga. Paprastai rekomenduoju naujas pakavimo dėžes ir lipnią juostą per visas siūles. Ir nenaudok senų maisto dėžių, kurių viduje riebalų dėmės. Muitininkai gali užsirūpinti, o paskui atvers visą siuntinį patikrinti. Gerai tinka dvigubos kartoninės dėžės, tokios kokias naudoja baldų parduotuvės – jos atlaiko ir spaudimą, ir drėgmę geriau nei perdirbto popieriaus konteineriai. Tada jau vėlu sakyti „oi, aš nežinojau“.

Ar yra koks nors metų laikas, kai geriau nesiųsti, nes viskas stringa?

Taip – gruodžio antroji pusė ir sausio pradžia. Tuomet visi siunčia dovanas, ir ne tik iš Lietuvos, bet iš viso pasaulio. Anglijos paskirstymo centrai tiesiog užsitvenkia. Aš mačiau, kaip siuntinys stovėjo Birmingemo terminale dešimt dienų, nors paprastai jis praeitų per pusdienį. Ir ne dėl muitų – tiesiog fiziškai nebuvo kam krauti. Vasarą situacija ramiausia, rugpjūtį irgi nieko. O štai lapkričio vidury, prieš Juodąjį penktadienį, kartais padaugėja komercinių siuntų, bet asmeniniams siuntiniams tai mažai turi reikšmės. Tad planuok atsargiai kalėdiniam laikotarpiui. Jei reikia iki Naujųjų – siųsk likus mėnesiui. Geriau anksčiau, negu vėliau.

Ką jūs patartumėte žmogui, kuris siunčia pirmą kartą per pastaruosius penkerius metus?

Pirma – nebijok, bet ir neatpalaiduok visko, tikėdamasis stebuklo. Per pastaruosius penkerius metus tikrai pasikeitė siuntimo į Angliją tvarka, bet principai tie patys: gerai supakuok, teisingai aprašyk, būk pasiekiamas. Antra – neskubėk rinktis pigiausio varianto. Trečia – pasitark su artimaisiais Anglijoje dėl adreso. Kartais žmonės siunčia seną adresą, o gavėjas jau persikėlęs. Ir paskutinis patarimas: įdėk į siuntinį lapelį su savo kontaktu ir gavėjo kontaktu. Taip jau buvę, kad etiketė nusitrynė, o viduje radę lapelį – sujungė. Mūsų darbas – gabenti. Tavo darbas – pasirūpinti, kad turinys ir adresas atitiktų vienas kitą. Ir taip, pervežimo paslaugos į Angliją siuntiniams vis dar veikia, tik reikia truputį daugiau kantrybės nei anksčiau.

Ar galiu įdėti į siuntinį grynųjų pinigų, jei artimiesiems reikia pagalbos?

Dievuok, ne. Tai vienas iš tų dalykų, kuriuos turime griežtai drausti. Grynųjų pinigų siuntimas per siuntinius ne tik pažeidžia daugumos vežėjų taisykles, bet ir yra kvaila rizika. Jei siuntinys dingsta – tu prarandi pinigus be jokių galimybių atgauti. Be to, muitinės dokumentuose turi nurodyti turinio vertę, o grynieji neatitinka logikos. Jei nori padėti, pervesk banku, naudok „Western Union“, arba paprašyk mūsų – mes kai kuriais atvejais galime padėti su atsiskaitymais, bet ne fiziniais pinigais dėžėje. Be to, nesąžiningi darbuotojai sandėliuose kartais atrakiną dėžes, nors ir neturėtų, ir grynųjų radimas ten tampa pagunda, kurios ne visi atsispiria. Aš esu matęs, kai močiutė įdėjo tris šimtus eurų į kojinę. Kojinė atkeliavo. Pinigų – ne.

Koks dar daiktas dažniausiai pamirštamas pakuojant siuntinį artimiesiems?

Instrukcijos. O gal tiksliau – sąrašas, kas yra viduje. Žmonės supakuoja penkiasdešimt daiktų, o ant viršaus parašo tik „dovanos“. Paskui gavėjas atidaro ir nebesupranta, ar viskas atkeliavo, ar ne. Aš rekomenduoju paprastą sąrašą popieriuje: keturi marškiniai, du megztiniai, knygų rinkinys. Ne tik dėl kontrolės, bet ir dėl jaukumo. Artimieji mato, kad tu mąstei apie kiekvieną daiktą. Ir dar vienas daiktas – papildomas kontaktinis telefonas. Kartais siunčia vyras, bet visus klausimus sprendžia žmona. Tepadaro telefoną etiketėje aiškų. Dar vienas mažas triukas – įklijuok etiketę ant siuntinio viršaus ir dar vieną viduje, jei prireiktų atverti dėl identifikacijos. Nebus bereikalingų skambučių.

Jei turi siųsti daiktus žmonėms, kuriuos myli, neieškok stebuklingų būdų. Pervežimo paslaugos į Angliją siuntiniams ir taip jau sudėtingos tiek, kiek reikia. Svarbiausia – pasirink žmones, kurie atsako telefonu, pakuok taip, lyg dėžę mestų iš antro aukšto, ir rašyk sąžiningai popieriuose. Po dvidešimt ketverių metų galiu pasakyti: viskas baigiasi gerai, jei pradžioje nesiverti per daug protingas. Sėkmės siunčiant – artimiešių laukia džiaugsmas, o ne siuntinys, kurio bijo atidaryti.