Pervežimo paslaugos į Angliją – ar tikrai galima rasti geriausią saugumą ir patikimumą?

Dvidešimt keturi metai. Atrodo, kad vakar pradėjau, o štai – mobilusis skamba kas antrą dieną. Žmonės klausia kainos, bet aš girdžiu baimę. Pervežimo paslaugos į Angliją nėra tik skaičiai sąskaitoje – tai tavo spinta, tavo vaikystės fortepijonas, tavo ramybė. Aš mačiau visko: gražių reisų ir tokių, kai klientas raudonuoja nuo pykčio, nes kažkas sugedo. Šitame tekste – ne šūkiai iš reklamos, o atsakymai kaip draugui prie kavos. Be suknelių, be saldainių. Tiesa, kurią žino tik tas, kas jau dvidešimt metų sėdi prie vilkiko rato.

Pirmi žingsniai ir kaip neišsirinkti blogiau

Kiek laiko prieš reikia užsakinėti pervežimą į Angliją?

Mažiausiai dvi–trys savaitės, jei nori gyventi ramiai. Aš turiu klientą – Dalių iš Kauno – kuris skambino penktadienį, o išvažiuoti reikėjo sekmadienį. Nuvežėm, bet kaina buvo trisdešimt procentų didesnė, nes teko mušti kitą maršrutą. Užsisakinėk anksti, tada saugumas didesnis, ir neliks tos kvailos panikos, kai kraunate daiktus paryčiais. Aš žinau, kad gyvenime visko būna, bet kuo anksčiau – tuo geriau. Dvi savaitės – auksinis standartas. Viena savaitė – realu, bet su rizika. Mažiau savaitės – geriau skambinkite, bet nesitikėk stebuklo.

Ar tikrai reikia rašyti sutartį, jei mane atsiunčia draugas?

Draugas draugą pažįsta, o aš – ne. Aš pasirašau sutartį net su savo uošve, jei vežu baldus. Jūsų draugas gali būti šventas žmogus, bet jei fūra sustos pasienyje ir paaiškės, kad daiktai nėra tinkamai deklaruoti – kas bus? Sutartyje turi stovėti ne tik kaina. Turi stovėti atsakomybės, draudimo dydis, datos, įmonės rekvizitai. Aš mačiau atvejį, kai „draugas“ rekomendavo vežėją, o tas draugas – tik pažįstamo pažįstamas. Fūra neatvažiavo. Sutartis – tai jūsų vienintelė apsauga, kai pervežimo paslaugos į Angliją kainuoja ne šimtą eurų.

Ką reiškia „pilnas krovinys“ ir „dalinis krovinys“ – gal paprastai?

Pilnas krovinys – kai tu užimi visą mašiną. Dalinis – kai tavo sofa keliauja šalia kito kliento stalo. Jei vežate trijų kambarių butą – jums pilnas. Jei dvi dėžes ir dviratį – dalinis. Dalinkitės, jei norite sutaupyti, bet žinokite: daliniame kelyje gali būti papildomi pakrovimai. Aš asmeniškai mėgstu pilnus krovinius dėl saugumo. Mažiau manipuliavimo – mažiau įbrėžimų. Nors, jei atvirai, kartais daliniai kroviniai į Angliją nukeliauja netgi greičiau, nes vežėjas taupo degalus. Tai... kaip kam pasiseka. Aš rinkčiausi pilną rimtiems balams.

Ar galiu patikėti raktus nuo būsto pervežėjui?

Aš nerekomenduoju, bet darau pats. Netvarka? Štai – aš savo klientams sakau: jei jūsų draugas ar sesuo negali atidaryti durų, mes galim, bet parašykite įgaliojimą ant popieriaus galo. Nes ką daryti, jei dings televizorius? Arba durų spyna? Aš per dvidešimt keturis metus nė karto nepavogiau, bet aš ir negaliu atsakyti už kiekvieną vairuotoją. Yra buvę, kad raktus paliko, viskas praėjo sklandžiai. Buvo ir taip, kad klientas kitą dieną skambino ir klausė – o kur mano dokumentai ant stalo? Geriau būti namie. Jei negalite – įgaliojimas ir draudimas. Viskas.

Kaip man žinoti, kad įmonė išvis reali, o ne aferistai?

Google paieška „pervežimo paslaugos į Angliją“ meta tūkstantį puslapių. Pusė jų – vienadieniai. Tikrinkite, ar įmonė turi licenciją vežėjui, ar yra registruota. Parašykite jų pavadinimą į paiešką su žodžiu „atsiliepimai“. Jei nėra nei vieno blogo atsiliepimo – labai keista. Kiekvienas normalus vežėjas turi po porą piktuolių, aš irgi turiu. 2019 metais kažkoks ponas iš Panevėžio rėkė ant manęs, nes dėl šventių vėlavom dieną. Jis teisus buvo. Bet jei įmonė neturi adreso, tik trys mobili telefonai ir pigi svetainė – bėkit. Aš jums nuoširdžiai sakau – bėkit.

Kainos: kodėl vieni pažada, o kiti įvykdo

Kodėl vieni siūlo 300 eurų, o kiti 800 už tą patį reisą?

Na, ir ką jūs gaunate už tuos tris šimtus? Fūrą, kuri važiuoja pro vokiečių greitkelius su dvidešimt metų senumo mašina ir vairuotoju be soc. draudimo. 800 eurų dažniausiai reiškia – draudimą, sutartį, naujesnį autoparką, gal ir pakavimo paslaugą. Aš pats buvau prisivežęs pigiai – mano klientai. Baldai atvažiuoja draskyti, nes viduje fūroje niekas neprisitvirtino. Pigiausia kaina pervežime į Angliją yra tada, kai daiktai neatvažiuoja visai. Arba atvažiuoja per du mėnesius. Yra buvęs atvejis, kai pasiūlė 250 eurų, o paskui prie Doverio paprašė dar šimto „mokesčiui“. Tai... pasirinkite patys.

Ar gali būti jokių paslėptų mokesčių, kai jau sutarta kaina?

Neturėtų. Aš taip nedirbu. Bet kai kurie... Yra toks dalykas kaip antsvorio mokestis. Arba „mokestis už greitąjį aptarnavimą“. Arba „muitinės dokumentų tvarkymas“. Aš prieš pasirašydamas sutartį visada sakau: jei kaina keičiasi, mes kalbamės. Jūs turite teisę žinoti. Na, o jei klientas pamiršta pasakyti, kad jo butas aštuntame aukšte be lifto – tada mes jau derinamės dėl viršvalandžių. Tai nėra paslėptas mokestis, tai – paslėpta informacija. Būna ir taip, kad žmonės nori primokėti už saugumą. Gerai. Bet skaidrumas yra pamatas patikimumui.

Kodėl kaina skiriasi jei vežu iš Vilniaus, o ne iš Klaipėdos?

Klaipėda yra toliau nuo Lenkijos sienos. Logistika tokia. Mes planuojame maršrutus pagal degalus ir laiką. Iš Klaipėdos iki Kalvarijų – septyni šimtai kilometrų, iš Vilniaus – du šimtai. Vairuotojai turi pernakvoti, suvalgyti, mašina degalų daugiau suvartoja. Ai, jūs manęs neprašykite daryti matematikos rytoj ryte (geriau jau šiandien, nes rytoj ryte aš fūroj). Skaitau kaip atrodo sąskaita. Realiai – šiaurės vakarų Lietuva visada kainuoja brangiau į Vakarų Europą. Yra išimčių, jei fūra grįžta tuščia ir reikia „užmušti“ maršrutą. Tada galima pigiau. Bet tokios sėkmės atvirai nesitikėkit.

Ar verta mokėti už „premium“ pervežimo paslaugą į Angliją?

Aš žinau, kad „premium“ skamba kaip žodis iš salono. Bet skirtumas tarp „vežame“ ir „vežame taip, kad ramiai miegat“ – realus. Premium dažnai reiškia: mažiau krovinių fūroje, greitesnis pristatymas, gal ir pagalba pakraunant, draudimas iki pilnos vertės. Aš asmeniškai siūlau rimtus daiktus vežti „ne pigiausiu“. Per pervežimo paslaugas į Angliją jūs kraunate gyvenimą. Jei tai baldai iš tėvų namų – aš nesakyčiau taupyti dviejų šimtų eurų. Yra buvę kliento, kuris pasirinko ekonomą, o paskui pirkau iš savo kišenės remontą žalvariniam šviestuvui. Nesupraskite manęs kaip pardavėjo – supraskite kaip seno vilkiko.

Ar galiu sumokėti grynais vairuotojui, ar tik pavedimu?

Grynais galima, bet pavedimas geriau. Kodėl? Nes jei kas nutinka – kas tas grynasis? Kas pasirašė? Aš pirmas dešimt metų gyvenau grynaisiais, kaip visi devyniasdešimtieji. Dabar – pavedimas ir sąskaita faktūra. Tai jūsų įrodymas, kad sumokėjote. Kai kurie klientai taupo mokesčius, nori grynais, aš suprantu. Bet pervežimų verslas turi eiti iš šešėlio. Be to, jei dėl draudimo – jums reiks įrodymo. Aš turiu kolegą, kuris viską ima grynais, o paskui, kai krovinys supleškėjo – klientas neturėjo net banko išrašo. Tai... pavedimas, draugai. Patikimumas prasideda nuo mažų dalykų.

Daiktų saugumas – ne tik apie dėžes

Ar turiu viską supakuoti pats, ar jie tai padarys?

Galite patys, bet ar mokate? Aš mačiau žmonių pakavimą – laikraščiai, maišeliai iš parduotuvės, seni kilimėliai. Tai ne pakavimas. Tai kaip įmesti daiktus į viesulą ir tikėtis, kad iškris sveiki. Mūsų darbuotojai naudoja dvipuses dėžes, burbulinę plėvelę, antgalius ant stalų kampų. Taip, tai kainuoja. Bet jei patys supakuosite blogai, o paskui fūroje kas nors nutiks – draudimas gali nusimesti atsakomybės. Aš sakau klientams: jei tai ne šlapios dėžės su rūbais – pakvieskit mus. Mes pakavimą darom kasdien. Jūs – kartą per gyvenimą. Ir neskubėkit su tuo skotču, geriau užsakyti anksčiau.

Kaip apsaugoti stiklines duris ar paveikslus – ar pakanka kartono?

Kartono? Ne. Stiklams reikia dėžių su X formos lipnia juosta per vidurį – kad jei trūksta, tai sulaikytų šukeles. Mes naudojam penkių sluoksnių dėžes ir putplastį. Buvęs atvejis – didelis veidrodis iš Kauno į Birmingemą. Klientė sakė: „o jis gi storas, nieko nenutiks“. Nepakavom mūsų standartu, nes ji atsisakė. Rezultatas – įbrėžimai nugaroje, kurių nematė, kol neužkabinom šviesą. Aš dėl to miegojau blogai tris dienas. Stiklinės durys – išvis atskira opera. Jos keliauja vertikaliai, neverčiamos, su porankiais. Jei vežėjas sako „numesim horizontaliai“ – rėkit „ne“.

Kas jei mano šaldytuvas suplyš transportavimo metu?

Šaldytuvą reikia išleisti, išdžiovinti, palikti atidarytas duris dieną. Jei to nepadarėte, dėl kondensato – jūsų problemos. Jei mes supakovojome ir suvežėme, o jis susitrenkė fūroje – tada mūsų. Buvo reisas į Londoną, klientas paliko ledo kubelių aparatą prijungtą. Vanduo, žinoma, išbėgo ant sofos. O kas čia dabar? Ar galėjome žinoti? Jei draudimas – jie atsiųs vertintoją. Aš patariu fotografuoti viską prieš pakrovimą. Telefonu, neskoningai, bet aiškiai. Nes po savaitės aiškintis, ar įbrėžimas buvo senas ar naujas – neišgalvos nei aš, nei draudimo kompanija. Taip ir yra.

Ar galima vežti augalus į Angliją po Brexit?

Čia aš ne toks stiprus, aiškinsiu užuomazginai. Po Brexit – augalai... Hm. Anglija turi savo taisykles. Kai kurie augalai – tik su fitosanitariniu pažymėjimu. Aš asmeniškai dažniausiai atsisakau vežti gyvus augalus. Kodėl? Nes pasienyje gali pareikalauti deklaruoti, gali konfiskuoti, gali priimti sprendimą, kurio mes nepakeisime. Jei tai labai svarbus fikusas iš močiutės – geriau perduokit giminaičiui. Arba taip, yra specialios įmonės, kurios turi leidimus, bet aš ten neesu. Pervežimo paslaugos į Angliją dažniausiai orientuotos į daiktus, o ne į florą. Nors... buvęs klientas įsikrovė du kaktusus. Pravažiavo. Bet tai buvo sėkmė, ne taisyklė.

Ar tikrai draudimas padengs viską, jei sudegė?

Ne. Pilnai niekas nepadengs, jei jūs nedeklaravote vertės. Standartinis vežėjo draudimas – pagal kilogramą, ne pagal vertę. Pavyzdžiui: jūsų antikvarinis stalas sveria 30 kg. Po 8 eurus už kilogramą – 240 eurų. O stalas vertas 2000. Suprantat? Aš visada klausiu: ar reikia papildomo draudimo? Kai kurie sako „nereikia, taupykim“. Paskiau raudonuoja. Geriausias saugumas pervežime į Angliją – tai realus draudimas pagal sąrašą. Yra buvęs atvejis, kai viskas sudegė kelyje (ne mūsų fūra, bet matėm). Kas gavo kompensacijas? Tik tie, kurie buvo apdrausti teisingai. Kiti – atpešiojo žalią nosį.

Realybė kelyje: vairuotojai, terminai, nesusipratimai

Kiek dienų daiktai važiuoja iš Lietuvos į Londoną?

Mašina važiuoja apie tris dienas. Bet fūroje dažnai ne vien jūsų daiktai. Tai – keturios, o kartais septynios dienos. Aš sakau: savaitė – saugus vidurkis. Buvęs reisas – pakrauta antradienį, iškrauta kitą antradienį, nes pakeliui buvo du kiti kroviniai. Jei jums reikia „rytdien“ – tai express paslauga, kainuoja brangiau. Standartinis pervežimas į Angliją – kantrybės reikalas. Aš pats nenoriu meluoti sakydamas „tik trys dienos“, o paskui žiūrėti į nervuotus skambučius. Oras, pasienis, kaprizingas vilkiko amortizatorius (nors tiksliau puspriekabės, bet jūs supratot) – viskas gali pristabdyti. Planuokite dvi savaites, džiaukitės jei greičiau.

Ar vairuotojas paskambins prieš atvažiuodamas, ar tiesiog atsiras?

Žinoma, kad paskambins. Bent jau mūsų. Bet kiti... Yra legendų apie vairuotojus, kurie praneša „esu lauke“ tuo metu, kai dar sėdite biure. Mes standartiškai skambiname dieną prieš, rytą, ir likus valandai. Bet... Anglijoje gali būti kamščiai, gali būti, kad ryšys prastas M1 kelyje. Aš visada sakau klientams: nepulkite panikuoti jei sustojo skambutis. Parašykite žinutę. Jei vairuotojas blaivus ir profesionalus – jis atsakys. Buvęs atvejis – vairuotojas Povilas paskambino iš Folkestone: „Valanda“. Atvažiavo po trijų, nes buvo avarija. Tai realybė. Būkit lankstūs, kaip ir mes.

Kas jei mano bute nėra lifto ir ten 5 aukštas?

Tada reikia dviejų ar trijų vyrų, o ne vieno. Ir kaina kyla. Nes nešimas laiptais – fizinis darbas, o ne magija. Penktas aukštas be lifto... Aš pats neseniai padėjau kolegai – du sofos gabalai, keturi aukštai. Prisimenu dar šiandien. Jei jūs to neįspėjote užsakydami pervežimo paslaugas į Angliją – mes adaptuojamės, bet situacija keičiasi. Yra buvę, kad klientas sakė „tik trys laipteliai“, o tai pasirodė trys aukštai. Aš suprantu, žmonės stresuoja. Būna nesuvokia. Bet būkit sąžiningi – mes paskui neprašysim daugiau pinigų iš blogos valios. Paprasčiausiai apskaičiuojam jėgą. Kartais keliam pro langą. Rimtai. Anglijoje tai populiaru.

Kodėl kartais pervežimas vėluoja savaite ar daugiau?

Fūros sugeda. Jūsų automobilis irgi gesila, tiesa? Tik fūroje – didelė mašina, remontas ne bet kur. O jei vairuotojas susirgo? Arba muitinėje atidarė patikrai? Arba... aš čia vardinsiu: oro sąlygos prie Lamanšo, streikai uoste, klaidingi popieriai kitam kroviniui. Buvęs atvejis – fūros vilkikas Gedimino taip subraškėjo amortizatorius Vokietijoje, kad stovėjo dvi dienas. Klientai pyko. Teisėtai. Bet aš negaliu siųsti fūros su sulūžusia pakaba. Saugumas svarbiau už greitį. Aš tai žinau, skauda, bet taip yra. Geriau vėluoti gyvas, nei skubėti sudaužytas. Tai mano devizas.

Ar man būtina būti namie iškraunant, ar galiu draugą prašyti?

Draugas gali, jei žino, kas kur. Bet jūs galvojat, kad fūroje yra tvarkinga kaip IKEA sandėlyje? Ne. Daiktai nueina per kratiną. Jūs turite tikrinti, ar viskas atvažiavo, ar nėra slėptų pažeidimų. Draugas gali nepamatyti, kad spintos kampas įskilęs, nes jis skuba į barą. Aš neprašau sėdėti prie dėžės kaip sarginis šuo. Bet kai atidarote – žvilgtelėkit. Užrašykite pastabas į važtaraštį. Buvo toks pervežimas į Braitoną – klientė atidavė raktus seseriai. Sesuo pasirašė, kad viskas gerai. Kitą dieną – skambutis: „Kur mano batų dėžė?“ Na... atsakyti sunku, kai dokumente parašyta, kad priimta be priekaištų.

Popieriai, keistenybės ir tiesa

Ar dabar reikia kokių nors specialių popierių gabenant baldus į Angliją?

Brexit... Aš šitą žodį girdžiu jau kelinti metai ir vis dar raukausi. Baldams, naudotiems asmeniniams daiktams – nesąrašinis eksportas. Reikia packing list'o, sąrašo daiktų. Jei vežate naujas prekes – tada muitai, tada deklaracijos, mokesčiai. Mes, perkraustymų (hm, gal perkraustymo? nesvarbu) įmonė, tvarkome T1 ar kitas priemones, bet jūs turite pasirašyti, kad tai – jūsų asmeniniai daiktai, ne parduotuvės prekės. Buvęs atvejis – klientas įsimetė penkis naujus televizorius. Muitinė Doveriui kilo klausimų. Tai kainavo nervų. Asmeniniai daiktai – taip. Verslo daiktai – kita kalba. Aš čia ne muitininkas, paklauskit brokerio.

Ar galiu įsimesti į fūrą ir kartu važiuoti pas dukrą į Londoną?

Ne. Taškant. Negalima. Aš žinau, kad seniau būdavo taip – „o paimkit mane, sutaupysiu bilieto“. Dabar tai nelegalu pokalbių kabinete keleiviui, neaprašytam drausdam. Draudimas nedengia. Jei kas nutinka – kalta įmonė. Aš esu atsisakęs keliems seniems pažįstamiems. „Aldai, tai tik vienas žmogus.“ Ne. Nei vieno. Jūsų saugumui ir mūsų ramybei. Galite nuvažiuoti lėktuvu, troleibusu, traukiniu. Fūra skirta kroviniui. Be to, vietos ten ir taip mažai. Jei dukra laukia – nusipirkite rytojaus bilietą Wizz Air. Ir pervežimo paslaugos į Angliją lieka atskirai nuo keleivių pervežimo.

Kodėl kai kurios įmonės atsisako vežti maistą ar alkoholį?

Alkoholis – skystis, dega, dūžta. Anglija griežta su alkoholio kiekiu. O maistas – veterinariniai diktatai. Aš pats nevežu atidarytų maisto produktų. Keptuvė sviesto gal dar praeitų kaip asmeninis, bet dešrų maišas – ne. Yra buvę, kad klientas vežė šaldytą silkę. Iki Doverio ji jau kvepėjo... nebe kaip silkė. Mes atsisakėm krauti. Uždara pakuotė, komercinė – galima, bet deklaruoti. Atsakingos pervežimo paslaugos į Angliją visada atsiklausia: „kas viduje?“ Nes jei sulaikys – nukenčia visi maršruto dalyviai. Jūs norit saliamio? Nusipirkit Tesco. Paleiskit senuosius prieskonius.

Ar jūs vežate ir į Mančesterį, ar tik į Londoną?

Aš vežu ten, kur pinigai. Ne, juokauju. Vežame visur – Mančesterį, Birmingemą, Liverpulį, Edinburgą. Londonas tik dažniausias, bet mes nesiribojam. Pamiršau kaip rašomas Edinburgas? Edinburgh. Taip. Į Velsą – taip pat. Kartais ekonominiam reisui surenkame krovinius iš trijų miestų. Šiaip aš turiu sūnų, kuris studijavo Leedse. Tai ten irgi buvau ne kartą. Žodžiu, pervežimo paslaugos į Angliją nėra tiesiog Londonas. Tai visas regionas. Bet jei jūsų kaimas viduryje Anglijos kalvų – pasitikrinkite, ar fūra ten pravažiuos. Nes mūsų mašinos didelės, o jūsų kelią gal aptarnauja tik paštininkas.

Ką daryti jei atvažiavo mašina ir daiktai netelpa, nors sakėte kad tilps?

Pirmas dalykas – nešaukit. (Na, suprantu pyktį, kartais ir aš sušunku, bet atgal.) Antras – fotografuokit. Trečias – skambinkit vadybininkui. Kartais mes klystam dėl tūrio. Žmonės sako „dviejų kambarių butas“, o ten trys spintos ir sodas. Kartais – fūra mažesnė dėl remonto, ir mes atsiuntėm kita. Geriausias patikimumas pervežime – komunikacija. Yra buvę, kad spaudė laikas, mes pasiuntėm mažesnę mašiną, o daiktų buvo kaip iš penkių kambarių. Teko vežti du kartus. Klientas pyko, bet aš nuleidau galvą ir prisiėmiau dalį kaltės. Nepatogu. Bet taip būna realiame gyvenime. Sutvarkom. Tai ne skyrybos, tai daiktai.

Išvada

Tai tiek. Jei skaitėte iki čia – matot, kad pervežimo paslaugos į Angliją yra ne tik skambutis ir krovinys. Tai žmonės, nervai, pasieniai, draudimai, sulūžę amortizatoriai ir džiaugsmas, kai viskas sueina. Po dvidešimt ketverių metų aš dar vis dar jaudinuos prieš kiekvieną ilgą reisą. Nes kiekvienas krovinys – kažkieno gyvenimas. Rinkitės ne pagal pigiausią skelbimą, o pagal tą, kuris pažiūri jums į akis ir iš principo pasako, kad kažkas gali nepavykti. Toks – tikras. Saugumas ir patikimumas nėra parduotuvėje prie kasos. Jie užsigrūdinę metais. Tai tiek. Skambinkit kai norėsit. Aš būsiu. (Arba mano kolega, jei išvažiavęs.)