Pervežimas mikroautobusu į Angliją – ką verta žinoti prieš lipant į saloną

Dvidešimt ketveri metai tarptautinių perkraustymų rinkoje – atrodo, kad jau mačiau viską. Nuo to, kaip žmonės bando įkišti į Mercedes Sprinter gyvą karvę (nejuokauju), iki to, kad pats mikroautobusas neatvažiuoja, nes vairuotojas užmigo Lenkijoje. Pervežimas mikroautobusu į Angliją populiarėja ne be reikalo – jis greitesnis už jūrinius konteinerius, o kai vežiesi asmeninius daiktus, daug patogiau nei siuntinėti dėžes per penkis tarpininkus. Bet nėra taip, kad viskas idealu. Yra dalykų, kurių manęs klausia kas savaitę, ir aš atsakau taip, lyg sėdėčiau prie virtuvės stalo. Štai kas svarbiausia.

Kainos, užsakymas ir kaip čia viskas einasi

Kiek kainuoja pervežimas mikroautobusu į Angliją iš Lietuvos?

Žinai, kainos – tai klausimas numeris vienas. Nėra čia kaip parduotuvėj su etiketėm. Šiaurės Lietuva į Londoną, pilnas krovinys, dažniausiai svyruoja nuo keturių šimtų iki šešių šimtų eurų. Jeigu važiuoji vienas su kuprine, mažiau, bet retai kas siunčia dėl to vieną mašiną. Kartais klientas skambina ir sako, kad kitur siūlo du šimtus. Aš tyliai įkvepiu. Už du šimtus į Londoną nevažiuoja net tusčia mašina, nebent tas vairuotojas planuoja tave parduoti (juokauju... pusiau). Realiai, jei kaina per maža, kas nors nuskaus – arba laiku neatvažiuos, arba daiktai pasiklys.

Ar reikia mokėti visus pinigus prieš kelionę, ar galima dalimis?

Dalis firmų prašo visko iš karto. Aš dirbu taip – trisdešimt procentų iš anksto, likęs kai įsėdi arba kai atvežam. Būna, kad žmogus išsigąsta mokėti prieš tai, nes internete skaitė istorijų. Suprantu. Bet ir mums reikia garantijos, nes jei atšauksi likus dienai, mes jau būsim atmetę kitus klientus. Kartą buvo Panevėžyje – paskambino, sutarėm, aš atšaukiau du kitus užsakymus, o jis vakare parašė, kad nesusiruošė. Dvylika valandų tuščios kelionės. Taip kad fifty-fifty – avansas ir galutinis atsiskaitymas prie mašinos.

Kaip iš viso susitarti dėl pervežimo – skambinti, rašyti, ar kaip dabar laikai?

Dievas mato, kad aš nebežinau, kaip jaunimas šneka (ne humoras, rimtai). Skambutis vis dar geriausias, nes per žinutes viskas užsitęsia amžinybę. Tu iš karto girdi toną – ar vairuotojas supranta ką dar, ar tik kopijuoja frazes. Geriausiai paskambinti, nupasakoti ką veši, iš kur į kur, ir viskas per dešimt minučių aišku. Nors... va, rašau ir pagalvoju, kad dabar daug kas ir per WhatsAppą susitvarko. Tai tinka, bet jei rašai – būk tikslus. „Kažkiek daiktų į Angliją“ – tai ne aprašymas. Kiek apytikriai kubinių metrų? Kitaip kaip kainą pasiūlysiu?

Kiek laiko iš anksto reikia užsakinėti pervežimą į Londoną?

Savaitės dvi – idealu. Bet realybė tokia, kad žmonės skambina vakarui. Kartais net tą pačią dieną. Jei turiu laisvą mikroautobusą – važiuojam. Jei ne – atsiprašau, bet negaliu padaryt stebuklo. Yra vasaros mėnesiai – liepa, rugpjūtis – tada net mėnesiu iš anksto kartais per vėlu. Dar prieš Kalėdas... tai iš viso beprotybė. Žmonės vešasi dovanas, visą butą perkelia grįžti į Lietuvą. O jei žiema, vidurys savaitės, kartais užtenka ir trijų dienų. Tiesą sakant, nežinau kodėl visi palieka paskutiniam momentui. Gal tokia jau prigimtis.

Ar galiu važiuoti tik pats vienas, be jokių daiktų, ir ar tada pigiau?

Gali, bet mikroautobusas ne taksi. Tu užimi vietą, kurią galėčiau parduoti kam nors su sofa. Tad taip, šimtas kitas euras mažiau, bet nepulk džiaugtis. Pervežimas mikroautobusu į Angliją orientuotas į krovinius su žmonėmis arba be jų, bet mašina vis tiek važiuoja. Buvo atvejis – vaikinas skrido lėktuvu, o bagažas atsirado per mus. Sumokėjo beveik tiek pat. Jei esi vienas, be daiktų, geriau gal pažiūrėk lėktuvo bilietus. CO2 irgi mažiau į orą paleisi. (Šita tai į temą, bet nutariau pridėti.)

Kas telpa į tą mikroautobusą ir kaip ruoštis

Kiek kilogramų bagažo galima pasiimti pervežimo metu?

Kilogramų skaičiuojame apytikriai, nes mikroautobuse svarbiau tūris. Standartiškai, jei vešiesi savo daiktus į naują būstą, kalba eina apie dvidešimt–trisdešimt kvadratinių metrų buto stuffą. Jei pradedi krauti akmenis ar tris šaldytuvus, tada jau problema. Vienas žmogus, dvi didžiosios dėžės, krepšiai – viskas laisvai. Bet aš tiksliai nepasakysiu iki kilogramo, nes Sprinteris ne svarstyklėmis pagamintas. Būna, kad klientas sako „tik kelios dėžės“, o pasirodo trys spintos. Tada jau arba antras reisas, arba atsisakau – nes netelpa niekaip.

Ar galima vežtis dviratį, sofą arba visą virtuvės komplektą?

Galima. Tik reikia žinoti iš anksto. Dviratis – dažniausiai netrukdo, tiesiog nuleidžiam padangas, pririšam. Sofa – priklauso kokia. Didžioji kampinė iš IKEA tikriausiai netilps, koridorius ne begalinis. Virtuvės komplektas – jei tai spinta, viryklė, šaldytuvas, tai trys daiktai, kurie daug užima. Aš visada prašau nuotraukų. Ne dėl to, kad nenoriu dirbti, o kad nereikėtų kaltinti, jog „maža mašina atsiuntėt“. Vieną kartą teko vežti augalų kolekciją – fikusai barška per Lenkiją. Nutariau daugiau gėlių neimt, nebent labai gerai supakuotos.

Kaip reikia supakuoti daiktus – ar jūs kas nors padedate, ar viską turiu daryti pats?

Pakuotė – tavo galva. Aš vežu, bet nesu pakavimo kompanija. Turiu kartoninių dėžių, galiu atvežti už simbolinę kainą, bet nestatysiu spintų ir nevyniosiu stiklo. Geriausia – dvigubi kartonai, burbulinė plėvelė, lipni juosta. Drabužius dėk į maišus, ne į šiukšlių maišus (nors atrodo patogu, muitininkai kartais pažiūri kreivai). Etiketes priklijuok – vardas, telefonas. Vienas vyrukas Kaune supakavo viską į senus laikraščius. Trečia diena, o mes dar pilni šlapių popieriaus kamuoliukų. Baisi smarvė. Taip kad investuok į pakavimą. Tai sutaupys nervų visiem.

Ar verta vežtis pačiam maistą kelionei, ar stosime kur nors pakeliui?

Stosim. Bet nesitikėk restorano kas kelias valandas. Paprastai – degalinė Lenkijoje, gal kokia parduotuvėlė Vokietijoje. Kelias trunka ilgai, todėl patariu pasiimti vandens, sumuštinių. Kartą vežiau šeimą – atsinešė termosą sriubos. Nuostabu. O buvo toks atvejis, kad pora vežė šaldytą kibiną. Atidarom vakare, o ten... na, jau nebe kibinas. Smirdėjo. Tad jei veši maistą – daryk taip, kad neištižtų. Arba sustok normaliai pavalgyt.

Ką daryti jei mano lagaminas didesnis nei buvau sakęs – bus bėda?

Bus nepatogu. Tiesiogiai pasakysiu. Jei lagaminas vienu ratuku didesnis – nieko, suspaudžiam. Bet jei atveži dar tris papildomas dėžes, o aš planavau tau vietą salone, tai kažkas lieka be vietos. Būna, kad sutinku paimt, jei telpa (čia aš trumpai – jei telpa, vežam). Kartą klientas prisivežė draugų draugus. Vietoj dviejų žmonių – penki. Aš žiūriu, galvoju, gal aš per senas. Todėl reikėjo atsisakyti. Nes saugos diržų nebuvo penkiem. Būkit žmonės, skaičiuokit realiai.

Kelionės trukmė, patogumas ir kas vyksta kelyje

Kiek valandų realiai trunka važiavimas mikroautobusu į Angliją?

Pagal žemėlapį – dvidešimt keturios. Realybėje – trisdešimt iki trisdešimt penkių valandų, jei viskas sklandžiai. Kelias per Lenkiją, Vokietiją, Belgiją arba Nyderlandus, Prancūziją, tunelį arba keltą. Miego pertraukos vairuotojui – privalomos. Aš negaliu varyt be sustojimų, net jei pats norėčiau. Kartą bandžiau, bet Prancūzijoje beveik užmigau tiesiogiai ant vairo, tai daugiau nebebandau (nenoriu giminių anksčiau laiko pamatyt... juokauju, bet rimtai). Skaičiuokit dvi su puse dienos iki Londono centro, jei išvažiuoji ryte antradienį, trečiadienio vakare busi vietoj.

Ar tikrai yra važiuojama be persėdimų, ar teks keisti mašinas?

Ne, keisti nereikia. Vienas mikroautobusas iš Lietuvos iki pat tavo durų Londone. Bent jau pas mus taip. Yra firmų, kurios perka krovinius kaip tetrisą ir visur sukiša – ten gali tekti persėsti. Aš to nedarau, nes daiktai pasimeta kaip pirštinės žiemą. Tu atiduodi savo mantą man Vilniuje, aš atiduodu tau ją Barkingyje. Viskas. Yra niuansas – jei vešame į atokesnę vietą už Londono, kartais tenka perduoti vietiniam partneriui. Bet apie tai žinosi iš karto, ne paskutinę minutę.

Ar pervežimo metu bus kur pavalgyti pasistojus, ar tik degalinės?

Stosim. Bet nesitikėk restorano kiekvienos valandos. Paprastai – degalinė Lenkijoje, gal kokia nedidelė parduotuvėlė Vokietijoje. Kelias trunka ilgai, todėl aš patariu pasiimti vandens, sumuštinių, bananų. Kartą vežiau šeimą su vaikais – jie atsinešė termosą sriubos. Nuostabu. Maistas šiltas, nereikia stoti kas pusvalandį. O buvo toks atvejis, kad pora Vežė šaldytą kibiną. Atidarom vakare, o ten... na, jau nebe kibinas. Smirdėjo baisiai. Tad jei veši maistą – daryk taip, kad neištižtų. Arba sustok normaliai pavalgyt.

Kaip ten su tualetais – ar mikroautobuse yra, ar teks laukti iki Kalvarijos?

Nėra. Ne pas mus. Yra mikroautobusų su tualetais, bet aš tokiu nevairuoju – brangu, smirda, užima vietą. Sustojimai kas trys-keturios valandos. Jei turi silpną šlapimo pūslę, pasiimk tualetinį popierių ir nesigėdyk pasakyti „reikia pasistot“. Aš ir pats kas dvi valandas noriu, ypač jei geriau kavos. Nereikia kentėti iki Kalvarijos. Nors va, kas įdomu – per Kalvariją vis dar stojam, nes ten paskutinė normali degalinė prieš pasienį. O jau per Prancūziją... po velnių, kartais tenka stabdyti tiesiog pakelėj, jei vakarui spaudžia. Ten jau nieko nepamatysi, tik tamsą ir TV bokštą kažkur tolumoj.

Ar vairuotojai keičiasi, ar vienas vairuotojas vairuoja visą kelią iki Londono?

Daugelis kompanijų keičia pasienyje arba kur nors Vokietijoje. Aš dirbu kitaip – mano mikroautobusą vairuoju aš pats arba mano kolega, bet vienas asmuo iki galo. Kodėl? Nes aš nenoriu, kad kažkas svetimas atidarinėtų tavo dėžes sandėlyje prieš perduodant. Patikimumo reikalas. Aišku, jei kelionė trunka tris dienas, vairuotojas turi miegoti. Tad jis vairuoja, sustoja, miega kabinoje arba motelyje, ir vėl vairuoja. Be to, vienas vairuotojas geriau žino mašiną. Du – tik padvigubėja šansai, kad vienas iš jų pavėluos dėl asmeninių reikalų. O to aš nekenčiu labiausiai.

Dokumentai, muitai ir tas pasienis

Ar reikia vizos dabar vykstant į Angliją mikroautobusu su daiktais?

Brexit viską apsunkino. Dabar reikia paso. Ne ID kortelės, o būtent paso. Vizos paprastam turistui ar vežančiam asmeninius daiktus nereikia, jei neplanuoji ten likti dirbti neteisėtai. Dėl to – tavo sąžinė. Aš krovinio dokumentus tvarkau savo pusėj. Bet jei vežiesi mašinos dokumentus ar kažką parduoti – tada jau kita kalba. Aš ne pasienietis ir ne advokatas, bet kiek žinau, su asmeniniais daiktais iki šešių mėnesių darbo vizos nereikia. O jei klystu – pasitikrink pasienyje. Geriau paklausk ten, nei aš čia spėliosiu ir pamokslausiu.

Ar muitininkai tikrina visus daiktus, ar tiesiog praleidžia?

Tikrina atrankos principu. Ne kiekvieną, bet jei X-ray rodó ką nors keisto, arba jei tu pats atrodai įtartinai – laukia pilnas išpakavimas. Vieną kartą Panevėžio rajono pora vežėsi medaus statinę. Muitininkas pagalvojo, kad skystis. Atidarėm, paragavo (ne, ne aš, jis pats) – viskas gerai. Bet gali įsivaizduot, kaip kvepėjo salonas. Kartais prašo pateikt sąrašą daiktų. Aš visada sakau klientams: nerašyk „įvairūs daiktai“. Bent jau „asmeninių daiktų rinkinys, buitinės technikos“. Kuo aiškiau, tuo mažiau klausimų.

Ką daryti jei vežuosi kompiuterį, ar jį reikia kažkur deklaruoti?

Ne, jei tai tavo naudotas asmeninis kompiuteris. Jei vežiesi penkis naujus nešiojamus su dėžutėm – tada tai jau prekė. O asmeniniai daiktai, net jei vertingi, deklaruoti nereikia. Na, nebent auksas kilogramais, bet tada tu ir pats žinai, ką darai. Aš klientams patariu: markiruokėt vertingus daiktus sąraše, bet ne perdetai. Kartą žmogus įrašė „kompiuteris, vertė du tūkstančiai eurų“. Muitininkas pamatė ir pradėjo klausinėt iš kur pinigai. Tai nereikia gąsdint pareigūnų skaičiais (nors jie ir protingi žmonės). Sakyk tiesiog „naudoti asmeniniai daiktai“ – ir viskas.

Ar galiu vežtis mėsą, kiaušinius ar rūkytą lašišą mamai į Londoną?

O Dieve, ne. Anglija – sala. Jie saugo savo salą kaip vovere riešutus. Mėsa, pienas, kiaušiniai, medus, bet kokie maisto produktai iš ES dabar turi būti apipylim krūva taisyklių. Praktiškai – asmeniniam vartojimui gal ką nors ir praleidžia, bet aš nesiimčiau rizikuot. Yra buvę, kad išmetė visą šaldytų kotletų dėžę. Šeimininkė Vilniaus priemiestyje beveik apsiverkė. Aš irgi nenoriu, kad mano mikroautobuse prasidėtų šunų maisto smarvė. Geriau mamai nupirk lašišą Londone, Marks&Spencer, ir visi sveiki. Arba vešk džiovintus grybus – tuos dar paprastai praleidžia.

Kas jei pasieniečiai sugalvos, kad mano daiktai yra parduoti, o ne asmeniniai?

Tada turi įrodyt priešingai. Būna. Jeigu vešies dvidešimt vienodų telefonų dėžučių – jie nekvaili, supras, kad ne tau skirtos. Bet jei tavo naudoti daiktai, skirtingi, su dėvėjimo žymėm – ramiau. Štai čia svarbu mano anksčiau minėtas sąrašas. Jei pasirodo, kad veši mamai pirktą siuvimo mašiną naują dėžeje – sakyk, kad dovana. Nes dovana – vis dar legali. O prekyba be leidimų – ne. Kartą klientas vežė kažkokius vitaminus trisdešimt pakuočių. Aišku, kad ne sau. Teko palikt pasienyje. Jis pyko ant manęs. Nors pats kaltas.

Būna ir taip – problemos, dėlaidos ir kaip jas spręsti

Ar pervežimas mikroautobusu į Angliją tikrai patikimesnis nei siuntų bendrovė?

Priklauso nuo bendrovės. Oi, pasakiau „priklauso“ – nenoriu skambėt kaip robotas, bet kitaip nepasakysi. Su siuntomis dažnai numeta dėžę, paslepia sandėly, atseki savaitėmis. Mikroautobusas – tu matai savo daiktus, pats žinai kur vairuotojas. Blogiau tik tada, kai vairuotojas pasišalina. Tokių istorijų esu girdėjęs. Bet jei renkiesi žmogų, kuris turi realų vardą, telefoną, firmą, adresą – rizika mažesnė. Per šitiek metų mokiausi atskirti rimtus klientus nuo pašnekovo. Ir atvirkščiai – klientai mokėsi atskirti mane nuo pašnekovo. Nes rinka pilna greitų pinigų medžiotojų, kurie tavęs net nepaveš.

Ką daryti jei vairuotojas pavėlavo 4 valandas – skambinti kam nors iš baimės?

Skambink pirmiausia jam. Ne man, jei aš ne tavo vairuotojas. Bet jei pavėlavo – priežastis paprasta: avarija, eismo kamštis, pasieniečio patikra. Keturios valandos – dar ne tragedija, nors, prisipažinsiu, pats pykstu jei taip nutinka. Buvo – vamzdžiai atšalo pasienyje, mikrūkas neužsivedė. Trys valandos ten. Kitą kartą – keltas atšauktas dėl audros. Ar gali skambinti policijai? Gali, bet jie nieko nedarys, nes tai civilinė sutartis. Geriau rašyti žinutes, klausk kur jis, prašyk nuotraukos. Jei neatsilieka visą dieną – tada jau kreipkis į vartotojų teises.

Ar buvo atvejų kai daiktai dingo ir kaip tada ieškote?

Buvo. Nepasakosiu pasakų. Kartą perduodant daiktus kitam vairuotojui Kūliuose (čia ta vieta pasienyje) dingo viena juoda dėžė. Maža, su batais. Ieškojom dvi savaites. Pasirodo, ji liko perėjimo halėj po krovinio patikrą. Vairuotojas kitas nė nežinojo, kad jos trūksta. Radom, bet batai jau buvo... na, nebe tokie kvepiantys. Dėl to aš dabar fotografuoju visas dėžes prieš pakeldamas. Jei dings – bent jau įrodymą turiu. O jei dingo pas sukčius – tada skelbiu soc. tinkluose, rašau visureigiams ir bandau bet kokiu būdu. Deja, ne visada pavyksta. Tenka atsiprašyti.

Ar galima pakeisti adresą Londone paskutinę minutę?

Galima, jei tas adresas dar Londone ar netoliese. Jei staiga nutarei važiuoti ne į Croydoną, o į Edinburgą – tada jau kitas vakaras ir kiti pinigai. Bet kartais žmonės pamiršta pasakyti, kad jie jau nebe tame bute. Vairuotojas atvažiuoja, skambina, o ten visai kas kita gyvena. Teko man pačiam tartis su būsimu būsimu kaimynu (taip, du „būsimu“ iš eilės, bet taip ir nutinka gyvenime) kad pasiimtų raktus. Pamokslas toks – jei keičiasi adresas, pasakyk likus bent dienai. Nes paskutinė minutė prie M25 greitkelio – tai ne vieta keisti planams.

Kaip atskirti normalų pervežimą nuo sukčių, nes dabar tiek skelbimų?

Žiūrėk į tai kaip į pasimatymą. Jei jis prašo visų pinigų iš anksto, neatrodo, kad turi tikrą mašiną, ir rašo tik naktį – tai ne pirmaklasė paslauga. Tikrin, ar turi įmonės kodą. Ar pats vairuotojas gali papasakot apie kelią, ar tik atrašinėja „taip, vežam, pigu“. Pervežimas mikroautobusu į Angliją turi kvepėti benzinu, o ne sukčiavimu. Kartais kaina per žema – ženklas. Kartais per aukšta be priežasties – irgi blogai. Jausk savo vidinį balsą. Jei skamba per gerai, kad būtų tiesa – dažniausiai taip ir yra. Aš čia neturiu stebuklingos formulės.

Pervežimas mikroautobusu į Angliją nėra raketų mokslas, bet ir ne važiavimas autobusu iki Druskininkų. Reikia susidėliot daiktus, dokumentus ir lūkesčius. Aš per dvidešimt ketverius metus įsitikinau – svarbiausia sąžiningumas iš abiejų pusių. Tu man sakai tiesą apie savo krovinį, aš tau sakau tiesą apie laiką ir kainą. Taip viskas paprasčiau. Jei galvojai apie persikraustymą ar daiktų pervežimą – apsvarstyk mikroautobusą. Greita, tiesiogiai ir be tarpininkų. Tik nepamiršk paskambinti bent prieš savaitę. Nebent šiandien pirmadienis, ir tu skubi – tada skambink dabar.