Pervežimas į Angliją – skaidrios kainos be staigmenų

Žinai, per du dešimtmečius, kiek aš esu prisižiūrėjęs... perdaug. Klientai skambina su viltimi, kad viskas bus kaip pasakoj, bet širdy jaučia, kad kažkur prikibs. Uk, Anglija, Londonas, Birmingamas – lietuviai vyksta, grįžta, vėl vyksta. Tie pervežimai į Angliją vyksta nuolat. Bet kai kalba eina apie pinigus, apie tikrą persikraustymą iš Lietuvos į Angliją, visi bijo vieno: kad sutarty bus viena suma, o realybėj – visai kas kita. Taip, aš irgi esu matęs kompanijų, kurios žaidžia tą žaidimą. Šiandien bandysiu paprastai paaiškint, kaip turi atrodyt skaidrus perkraustymas, ką mokėt, ko ne, ir kodėl kartais kelių šimtų eurų skirtumas tarp pasiūlymų yra ne pigumas, o bilietas į galvos skausmą.

Kainos, svoris ir tas jausmas, kad tave apgaus

Kiek realiai kainuoja dviejų kambarių buto pervežimas į Londoną?

Na, žinok, jei turi normalų standartinį butą – sofką, spintą, virtuvės kampą, dėžes su rakandais, gal kokį šaldytuvą – reali kaina dažniausiai svyruoja tarp šešių aštuonių šimtų ir tūkstančio dviejų šimtų eurų. Taip, aš žinau, kad kas nors internete parašys "vežame nuo 300". Rimtai? Neįmanoma padaryt skaidriai. Kuras, taksi mokesčiai Anglijoj, krovikai, draudimas... Viska reikia apmokėt. Jei per mažai – arba daiktai netilps, arba vairuotojas pasiims priedą grynais. Aš pats paskambinu tokioms kompanijoms, kai klientas parodo pasiūlymą: "o kas bus, jei?" Tuoj paaiškėja, kad kaina be mokesčių, be krovikų. Tai ne kaina, tai užmestas kablys.

Ar mokama tiksliai už kubinius metrus, ar yra slėptų mokesčių?

Skaidrus pervežimas į Angliją skaičiuojasi pagal tūrį – kubinius metrus. Tu nusakai, ką turi, mes įvertinam, kokia fūra reikalinga. Bet yra vienas BET. Kai kurios įmonės prideda už krovikų darbo valandas, jei reikia laukti, jei reikia papildomų apsauginių medžiagų. Aš asmeniškai dirbu taip: pasakau galutinę sumą, kuri įtraukia VISKĄ – ir kelionę pro keltą, ir krovikų darbą, ir kurą. Jei klientas pridės daugiau daiktų paskutinę dieną, tada taip, keičiasi tūris. Bet jei tūris toks pat – kaina nesikeičia. Nežinau, kaip kas, bet aš nemėgstu tų žaidimų su žmonėmis.

Kodėl vieni pervežėjai prašo 300 eurų, o kiti 1200 už tą patį?

Aha, čia klasika. Praėjusiais metais vienas pavyzdys – skambina man klientė iš Kauno, sako: "Ofisas X siūlo 350 eurų iki Birmingamo". Aš pažiūriu sąrašą – ten dviguba sofa, trys spintos, virš penkiasdešimt dėžių. Ne, neveža jie to už tris šimtus. Arba veža tik iki uosto, o paskui tavo baldai kažkur kybulo sandėly. Pigus tarptautinis pervežimas dažnai baigiasi tuo, kad žmogus pats tada rūpiasi kroviniu Londone. Aš pats mieliau pasiūlau brangiau, bet kad žmogus žinotų – atvažiuosim, pakrausim, iškrausim, pasiimsim atgal dėžes. Ir taškas. O tų dėžių atsiėmimas? Dar vienas mokestis, dar viena sąskaita.

Ar krovikų darbo laikas įskaičiuotas į kainą, ar mokėsiu atskirai?

Paprastai – taip, įskaičiuotas, jei parašyta sutarty. Bet buvę atvejų, kai skambina žmogus panašiu laiku, sakau: "krovikai dirba, o jei reikės nešt į devintą aukštą be lifto, jie pavargę, bet dirba iki kol baigia". Problema prasideda, kai pervežėjas Londono centre nesugeba privažiuoti mašinos, o krovikai laukia valandą. Tada kai kurie neskaidrūs vežėjai staiga parašo: "laukimo laikas – po trisdešimt eurų už valandą". Aš savo žmonėms vis sakau – jei adresas sunkiai prieinamas, pasakyk iš karto. Mes apskaičiuosim. Kitaip – staigmenos. O jų niekas nemėgsta, ypač kai mokama paskutine sąskaita.

Kas bus, jei sutartyje parašyta, kad "galutinė kaina gali keistis"?

Tada atsistumk nuo tos sutarties. Rimtai. Aš esu matęs daug popieriaus lapų, kur parašyta maža šriftu, kad kaina orientacinė. Orientacinė? Ne, žmogau. Tu veši mano baldus, mano atminimus, mano daiktus per visą Europą, o aš turiu spėliot kainą? Ne. Skaidrus persikraustymas į Angliją turi konkrečią kainą, konkrečią datą ir sąrašą paslaugų. Kartais pasitaiko išimčių – muitinė patikrina, vėjas nupučia laikraštį – bet kaina turi būt fiksuota. Jei matot "gali keistis" – klauskite kodėl. Jei neaiškiai atsako – bėkit.

Kas jei mano daiktams reikalingas draudimas – ar tai mano rūpestis?

Tai mūsų rūpestis pasiūlyti, bet tavo – spręsti. Aš visada sakau: vežam apdraustus, nes per dvidešimt metų esu matęs visko. Kartai vibrations on the road (na, kelyje, važiuojant, vibracija) padaro savo darbą. Kartais bent jau stiklinės lentynos. Standartinis draudimas įeina į mano nurodomą kainą, bet jei veši antikvarinę komodą iš tėvų, vertą dešimt tūkstančių – tada reikia atskiro įvertinimo. Čia ne iš mano galvos traukiama, tiesiog taip veikia draudimo kompanijos. Ar visada taip buvo? (ne, anksčiau buvo paprasčiau, bet dabar po Brexit viskas kitaip truputį).

Kaip vyksta pats pervežimas – nuo durų iki durų

Kaip daiktai kraunami, jei aš gyvenu penktame aukšte be lifto?

Tiksliai taip pat – per laiptus. Ne, juokauju, bet ir ne. Mes atsivežame antpirščius, diržus, kartais – jei labai sunku – specialius vežimėlius. Reali situacija iš praėjusių metų: klientas Vilniuje, penktas aukštas, liftas sugedęs. Aš buvau išsiuntęs tris krovikus, bet vis tiek užtrukom. Kaina nekito, nes aš žinojau iš anksto. Bet jei žmogus sako "liftys veikia", o atvažiavus – ne, tada tenka derėtis dėl papildomo mokesčio, nes krovėjai dirba ilgiau. Skaidrus pervežimas į Angliją prasideda nuo to, kad tu pasakai tiesą apie savo aplinką. Tu nesugebėsi apgaut gamtos – jei baldas didelis, jis didelis. Aš turėjau atvejį su pianinu – tada jau penki vyrai ir pasipiktinę kaimynai laiptinėj.

Ar man pačiam reikia supakuoti dėžes, ar jūs tai padarysite?

Gali pats, gali ir mes. Aš asmeniškai patariu: drabužius, indus, knygas – susipakuok pats, sutaupysi. Bet televizorių, stiklinius baldus, paveikslus – geriau teik mums. Mes turim的气泡 plėvelę, kartoną, kampų apsaugas. (taip, oro putų plėvelę, nežinau kodėl sugalvojau kinietišką terminą). Kartais klientas sako "aš pats viską suruošiu", o paskui pasirodo, kad dėžės iš kokios nors parduotuvės, be dangčių, pilnos tuščios vietos. Fūroje daiktai juda, jei dėžė silpna – subyra. Tai čia ne dėl to, kad norim daugiau uždirbti, o kad tavo daiktai sveiki atvyktų į Londoną ar Manchestterį.

Kaip žinoti, kad baldai tikrai pasieks Birmingamą, o ne pasiklys?

Kabinėji prie žodžio, bet suprantu baimę. Būna taip: mašina išvažiuoja, tu gauni numerį, vairuotojo telefoną. Aš darau taip – klientui siunčiu nuotrauką su mašinos numeriais prieš pakraunant. Tiesioginė linija su vairuotoju, kuris dažniausiai yra lietuvis arba lenkas kalbantis rusiškai. Mano patirty, daiktai pasiklysta tik tada, kai naudojami tarpininkai – kai pervežimas į Angliją daromas per tris kompanijas. Viena paima, kita perduoda, trečia iškrauna. Tada karštoji linija veda į niekur. (nors vieną kartą su Vokietijos kroviniu irgi buvo keista, bet čia visai kita istorija). Aš mėgstu dirbti su savo fūromis ir savo vairuotojais. Taip – brangiau. Bet tiksliau.

Kiek laiko keliauja daiktai iš Lietuvos iki Anglijos?

Dažniausiai trys – keturios dienos. Jeigu pilnas krovinys ir fūra važiuoja tiesiai iš Vilniaus į Londoną. Kartais per dvi, jei labai skubu ir mokama už ekspresą. Kartais savaitė, jei fūra surenka keletą krovinių iš įvairių Lietuvos miestų arba jei reikia laukti privažiuojamumo lango Londone. Praėjusį mėnesį ledai prie Doverio, vilkikai laukė. Tai... delsimas. Mes informuojame dienos tikslumu. Mano kolega kartą pasakė klientui: "rytoj bus", o jis turėjo omeny kitą rytą. Nesusipratimas. Dėl to aš stengiuosi sakyti dienas, o ne "greitai".

Ar vairuotojas mane supras, jei aš nekalbu angliškai?

Nebijok, angliškai kalbančių vairuotojų tarp tarptautinių pervežėjų mažai. Dažniausiai lietuviai, lenkai, kartais rusakalbiai. Mes su klientais bendraujam lietuviškai, ir vairuotojas tau paskambins lietuviškai: "Labas, aš po valandos busiu, paruošk garažą" arba "kur raktai nuo lifto?" Jeigu atvažiuoja mūsų žmogus, komunikacija paprasta. Jeigu samdai pigų neaiškų variantą... tada gali tekt gestais. (gestais aiškintis, praleidau raidę, bet suprasi). Anglijoj lietuviškai pagelbėti gali, bet svarbiausia – kad sutartis būtų lietuvių kalba, kad žinotum, ką pasirašai.

Kas keliauja, kas ne, ir kodėl taip sudėtinga

Kas atsitinka, jei per vežimą sudūžta šaldytuvas?

Pirma – draudimas. Antra – jei pakuotė buvo mūsų ir fiksavome defektus pakraunant – mes atsakom. Reali situacija: prieš porą metų vežėm komplektą Vilnius–Lidsas. Atvažiavus – šaldytuvo kampas įdaužtas. Klientas fotografavo. Mes pripažinom. Draudimas apmokėjo remontą. Bet buvo atvejis, kai klientas pats supakavo, be apsaugos, ir paskui pyko ant mūsų. Tada jau... sunkiau. Skaidrus tarptautinis pervežimas reiškia, kad abiem pusėm reikia sąžiningumo. Jei tu supakuoji rankšluostį aplink televizorių – ne, taip neveikia. (nors senais laikais veždami į Angliją taip ir darydavome, prisipažįstu).

Ar galiu įmesti į fūrą dvylika butelių vyno ir rūkytos dešros?

Ohoho. Anglija. Muitinė. Brexit. Ne, negali tiesiog taip vežti maisto produktų. Yra taisyklės. Vynas – gal kokiais buteliais asmeniniam vartojimui, bet dešra? Ne. Gyvūninės kilmės produktai, pienas, kiaušiniai – viskas draudžiama be specialaus registracijos ir veterinarinio patikrinimo. Aš mačiau, kaip žmonės bandė vežti šaldytą žuvį. Prarado ir žuvį, ir pinigus baudai. Tau nerūpi muitinės taisyklės, tau rūpi persikraustymas, bet... taisyklės galioja. Palik tuos produktus giminėms. Anglijoj ir taip rasim dešros, nors lietuviškos pylos nepakeis. Trumpai – vežk buitinius daiktus, o ne maisto parduotuvę.

Kodėl negalima augalų? Aš nenoriu palikti savo fikuso.

Žinau, žinau, fikusas – beveik šeimos narys. Deja, augalai – gyvi organizmai, gali nešti ligas, kenkėjus. Jungtinės Karalystės fitosanitariniai reikalavimai griežti. Net dirvožemis kelia įtarimą. Aš turiu prisipažint – vieną kartą pats vežiau mažą palmę draugui, bet... (geriau neparašysiu čia, nes gali atsitikt nesąmonių). Ne, juokauju, vežiau legaliai su sertifikatais. Bet kainavo tiek, kad paprasčiau nusipirkti naują Londone. Skaidri kaina augalų pervežimui į Angliją prasideda nuo šimto eurų tik už popierius. Ar verta? Tu spręsk.

Ar galiu kartu vežtis ir motociklą, ir baldus?

Gali, bet tai jau nebe tiesiog pervežimas į Angliją, o kombinuotas krovinys. Motociklui reikia atskiro sutvarkymo – eksporto dokumentai, CO sertifikatas. Kai kurių metų motociklams jo gali ir nereikėti, bet čia jau aš ne šimtu procentų tikras. Geriau pasitikslink techninėje apžiūroje arba pas muitininką. Baldai eina kaip asmeniniai daiktai, motociklas – kaip transporto priemonė. Kartais galima sutalpinti viduje, bet tik tuščias nurūkęs bakas ir atjungta baterija. Tai brangiau ir sudėtingiau. Dažnai patariu: parduok čia, nusipirk ten. Paprastesnė matematika.

Dokumentai, muitinė ir tai, kas pasikeitė po Brexit

Ar po Brexit vis dar galima vežtis daiktus be papildomo muito?

Taip, taip. Asmeniniai daiktai – baldai, drabužiai, technika – gali būti vežami be muito, jei jie naudoti ir vežami tuo pačiu metu su tavimi (arba per tam tikrą laiką). Reikia supildyti C3 formą – Transfer of Residence. Aš vis dar ją vadinu "persikraustymo forma", nors terminai keičiasi kaip kojinės. Svarbu įrodyti, kad daiktai naudoti mažiausiai pusę metų ir kad tu tikrai persikelinė gyventi. Nauji daiktai – kita kalba, ten gali gautis VAT ir muitai. Aš ne muitininkas, bet per tiek metų mačiau, kaip tos deklaracijos sprendžia likimus. Užpildom mes, bet turi pasirašyti tu.

Kokius popierius paruošti, kad krovinys nebūtų sulaikyti pasienyje?

Pirmiausia – daiktų sąrašas (inventory list). Nereikia rašyti "dėžė su krapštais" – reikia bendrų kategorijų. Antra – C3 forma. Trečia – papildomas popierius, kuris įrodo, kad persikraustai gyventi... čia turiu stabtelt. Transfer of Residence status, taip. Žodžiu, TOR. Jei nuomojiesi Anglijoje – nuomos sutartis arba pirkimo sutartis, jei turi nekilnojamąjį. Kartais reikia darbo sutarties įrodymo, kad tikrai vyksti gyventi. Kuo tikslesni popieriai, tuo greičiau praei muitinę Doverio uoste. Aš turiu kontaktus muitinėje, ten dirba žmonės, kurie žino, kad lietuviai veža tvarkingai, bet vis tiek tikrina periodiškai.

Ar CO sertifikatas dar reikalingas buitinei technikai?

Hmm... CO – certificate of conformity. Seniau labai aktualu buvo, ypač kai veždavai techniką iš vakarų į rytus. Dabar, po Brexit, jei veši asmeninį šaldytuvą iš Lietuvos į Jungtinę Karalystę... man rods, nereikia. Bet nebepamenu tiksliai dėl visų elektros prietaisų. (Palauk, paskutiniame reise į Bristolį mes vežėm visą virtuvę ir muitininkės net neprašėm to dokumento – gal jau atsisakyta to reikalavimo asmeniniams daiktams, bent jau seniems ir naudotiems). Jei perkraustymas profesionalus, mes paklausiame iš anksto, o jei abejojam – pasitiksliname pas brokerius. Geriau pasiruošti per daug popieriaus, nei stovėti pasienyje su fūra pilna baldų ir laukti sprendimo.

Realybė rinkoje – kas vyksta, kai ne viskas skaidru

Ar teko matyti, kad klientai palieka pusę daiktų gatvėje, nes netilpo?

Buvę. Kartais žmonės patys suskaičiuoja tūrį namuose, sako: "mano daiktai užima penkis kubus". Atvažiuoja fūra, o realiai – dešimt. Nes paspraudei daiktus bute, o krovėjai turi krauti taip, kad nesudaužytų. Tada na – arba lauki antro reiso (kainuoja), arba atsisakai dalies. Reali situacija iš praėjusių metų: šeima Kaune, pusė trijų kambarių buto, norėjo viską sutalpinti į mažą furgoną. Aš sakiau – reikia mašinos B. Jie pasirinko pigesnį A variantą pas konkurentą. Paskambino po savaitės – antras reisas kainavo dar tris šimtus. Kartais noras sutaupyt prie pervežimo į Angliją baigiasi dviguba kaina. Ir dar stresas, ir rakandai palikti senam bute.

Kaip atpažinti įmonę, kuri paskui pridės dar penkis šimtus prie sutarties?

Kai duoda pasiūlymą žemesnį nei rinkos vidurkis, bet rašo mažu šriftu: "galutinė sąskaita skaičiuojama pagal faktą". Kai telefone atsako nemandagiai, kai nėra konkrečios sutarties, kai asmeniškai nesi vykęs apžiūrėti daiktų, o kainą pasake per žinutę be žiūrėjimo. Aš tokių žinau ne vieną. Yra kurie pasikviečia tave į grupę feisbuke, surenka užstatą, o paskui dingsta. Rimtas tarptautinis pervežimas vykdomas su įmone, kuri turi adresą, SODRĄ, ir kuri nedvejoja pasirašyti popieriaus. Jei kaina per maža – būk budrus. Aš nesakau, kad visi brangūs yra šventi, bet per pigu – beveik visada žuvis.

Kodėl kai kurie vežėjai neatsiliepia savaitę prieš reisą?

Oi, čia skaudu. Nes jie overbookina. Paima penkiolę krovinių į skirtingas šalis, paskudra susidėlioja galvoje, kas netelpa, kas laukia, o realybėj viskas byra. Ir tyli. Klientas skambina, rašo – nėra atsakymo. Buvęs atvejis: klientė skambina man visai beviltiškai, nes jos daiktai turėjo išvažiuoti į Edinburgą, o fūra – kažkur Vokietijoj ar Lenkijoj, nežinojo net pati koordinatorė. Verslininkas prisiėmė per daug. Aš nemėgstu to. Geriau atsakau: "ne, šitą savaitę neturime vietos, kitą turėsime". Skaidrus požiūris į perkraustymą – tai sąžiningas "taip" arba "ne". Tylojimas klientui – blogiausia, ką gali padaryti.

Ar tiesa, kad Londone užvažiavimas dideliu automobiliu kainuoja papildomai?

Tikra tiesa. Londonas turi LEZ zoną, congestion charge kai kuriose vietose. Jei tavo naujieji namai – West End'as arba centralinė dalis, fūra negali tiesiog sustoti. Kartais reikia mažesnės mašinos perskirstymui, o tai – pervežimas su persikrovimu. Kaina auga. Aš visada klausiu: "koks pašto indeksas?" Pagal jį žinau, ar privažiuosim tiesiai, ar reikės plano B. Kartais kaina staigmenai būna ne įmonės kaltė, o paprasčiausia geografija. Bet apie tai reikia žinoti iš anksto. Taip, Birmingamas ar Coventry paprastesni, o štai Londono centrą reikia planuot kaip karinę operaciją. Neseniai teko darbuotis Westminster rajone – ten net mano nervai plieko aukštumoj.