Pervežimas į Angliją: krovinių saugumo standartai ir garantijos

Dvidešimt treji metai kelių, tiek kartų važinėjęs iš Lietuvos į Angliją ir atgal, kad net Londono tiltai man sapnuose. Per tiek laiko matai visko – ir kaip kruopščiai supakuoti kroviniai atvažiuoja be įbrėžimo, ir kaip neprofesionalai paleidžia viską be antinių (skliausteliuose: turiu galvoje be tvirtinimo diržų, atsiprašau). Daug kas klausia, kaip žinoti, ar daiktai bus saugūs, kai patiki juos vežėjui. Sėdamės priešais žmogų, ne į Google. Papasakosiu taip, lyg kalbėtume prie kavos. Nes realybė kitokia nei skelbimai.

Pakavimas ir kaip daiktai laikomi mašinoj

Ar tikrai reikia specialaus pakavimo važiuojant į Angliją, ar galiu tiesiog suvynioti į antklodes?

Tu gali daryti ką nori, bet antklodės neapsaugos nuo drėgmės fūroje kelyje per Lamanšą. Kartą vežėm kėdes į Mančesterį, klientas sako „niekas nesubraižys“. Atvažiavo – kojos kupinos rūdžių. Panaudok burbulinę plėvelę bent jau. Kartoninės dėžės – standartas. Neturint laiko, bent brangūs daiktai turi keliauti saugiai. Dėl ko nors abejočiau – klausk, čia nemokama. Nereikia genijaus.

Kaip supakuoti daiktus, kad jie netaptų svoriu kitiems kroviniams?

Va čia bėda su daliniais kroviniams. LTL, kai tavo daiktai su svetimais, svoris turi būti paskirstytas. Prieš keletą metų fūroje į Londoną kažkas paliko spintą be tvirtinimo. Ji slankiojo. Kito kliento lagaminas gavo įspaudą. Naudok standartines dėžes, nepripildyk viršaus – tuščia vieta turi būti užpildyta oro pagalvėmis. Realybė? Ne visi tai daro tobulai. Bet jei gerai supakuosi – mažiau skųsiesi.

Koks skirtumas tarp FTL ir LTL kalbant apie saugumą pervežant į Angliją?

FTL – visa mašina tavo. LTL – dalis vietos. FTL laimi devynis iš dešimties, ne todėl, kad LTL blogai, o kad mažiau prisilietimų. Kai daiktai kraunami tris kartus – kiekvienas kartas rizika. Su pilna mašina duris uždariai ir žinai. Ai, bet brangiau. Dveji trys šimtai eurų skirtumas. Jei veši vertingus baldus į Birmingemą – FTL ramiau miegsi. Jei sutaupai – prisimink tuos perkrovimus naktį.

Kas vyksta kelyje, apie ką nekalba bukletai

Ar vairuotojai tikrai tikrina, ar krovinys nesimina kelyje į Angliją?

Jeigu rimtas vežėjas – užmąsto. Bet būna įvairai. Buvo atvejis: vairuotojas neatkimšęs durų netikrino tris dienas – nuo Rygos iki Kento. Salono stalas atsikabinęs. Dėl atsakomybės – jie turi tikrinti, taip numato CMR taisyklės. Realiai? Kai kurie žvilgt pro langą. Jei nori ramybės – klausk kas kelias valandas. GPS sekimas padeda, bet neatsako ar viduje viskas stovi. Tik pats patikrinimas garantuoja.

Kas jei mano daiktai keliauja kartu su kitais ir kažkieno krovinys kvepia alyva?

Šitas klausimas mane vis nustebina, bet jis realus. Taip, fūroje gali keliauti baldai ir įrankiai su naftos kvapu. Sanitariniai standartai tarptautiniuose pervežimuose į UK nėra tokie griežti kaip maistui. Bet jei šalia atviras alyvos indas – sofą gali pasiekti dėmės. Geri vežėjai skiria zonas, deda tentus. Blogi – krauna kaip Tetris. Aš kolegoms sakau: jei krovinys smirda – priduok atskirai. Deja, ne visada paklauso. Tavo nose pasakys.

Ar būna, kad daiktai nukenčia dėl oro sąlygų kelyje į Londoną?

Žiema. Ypač kai keltai stringa, jūroje drėgna. Fūros nėra laboratorijos – jose temperatūra krenta. Kartą vežėm pianiną į Liverpulį, keltas vėlavo. Dangtis kiek įgavęs drėgmės – nieko kritiško, bet klientas pastebėjo. Saugumo standartai nurodo: jautrūs daiktai keliauja termomaisčiais. Bet tos mašinos brangesnės. Standartinėse fūrose daiktai pajus ir +5, ir +20. Kas nori idealo – moka daugiau. Kas taupo – rizikuoja. Aš pasakyčiau – verta.

Kiek valandų vairuotojas gali važiuoti be poilsio ir ar tai pavojinga mano baldams?

Europoje – ne daugiau 9 valandų per dieną. Po to privalo ilsėtis. Pagalvok: jei vežėjas pažeidžia taisykles, jis vairuoja pavargęs. O pavargęs vairuotojas prasčiau valdo. Avarinės situacijos – daiktai perkeliami. Prieš aštuonerius metus Belgijoje mačiau apvirtusią fūrą. Stalo kojos, dėžės visur. Tai nereiškia, kad taip bus tau, bet jei kaina gerokai mažesnė nei rinkos – pagalvok, kodėl. Ar ne per daug kilometrų, per mažai miego? Saugumas prasideda nuo vairuotojo.

Draudimas ir tos sutartys, kurias žmonės pasirašo nepaskaitę

Ar krovinio draudimas visada apmoka 100% vertės, jei kas nutinka kelyje į Angliją?

Ne. Dauguma galvoja taip, bet realybė kita. CMR konvencija, taikoma tarptautiniams pervežimams į Angliją, numato atsakomybę, bet su lubomis. Apie 8,33 SDU kilogramui. Jei kompiuteris sveria du kilogramus, gausi keliolika eurų, nors vertas tūkstančio. Garantijos čia simbolinės. Rimtos įmonės siūlo papildomą draudimą – tada kompensuoja rinkos vertę. Bet kainuoja. Aš tyliai nuraukiu – matęs per daug. Nedeklaruok žemos vertės daiktams.

Kuo skiriasi CMR draudimas nuo papildomo draudimo pervežant baldus į Londoną?

CMR – kas įeina į vežėjo atsakomybę pagal konvenciją. Automatiškas, bet ribotas. Papildomas draudimas – šansas gauti pilną kompensaciją už sugadintą sofą. Skirtumas: CMR skaičiuoja pagal svorį. Individualus atsižvelgia į vertę, amžių. Į Birmingemą vežant senelės komodą – CMR gali duoti trečdalį. Aš siūlau draustis atskirai, jei krovinys viršija tris tūkstančius. Ar bent jau pasitarti su agentu. Tik nepasirašyk ant aklųjų – mačiau tokių, kurie vėliau kramto nagus.

Ar vežėjo žodis, kad „viskas bus gerai“, turi teisinę galią?

Kaip norėtum, kad turėtų. Be raštiškos sutarties – beveik nieko vertas. Buvo atvejis: vežėjas žodžiu garantavo, kad krovinys į Manchesterį per dvi dienas, "saugiai kaip savo namuose". O sutartyje – 14 darbo dienų. Klientas pasirašė nepaskaitęs. Daiktai atvažiavo po trijų savaičių, subraižyti. Teisiškai jis neturėjo ką kabinti. Saugumą kuria dokumentai, ne pažadai. jei drovisi rašyti – bėk. Arba bent nepasirašyk.

Kodėl sutartyje parašyta, kad jie atsako tik už dalį vertės – ar tai normalu?

Tai standartinė praktika blogų įmonių. Rimtesnės nėra tokios ciniškos... na, kartais ir yra (skliaustuose: kai kurios rimtos irgi bando apsisaugoti). Jei sutartyje – atsakomybė ne didesnė kaip 200 eurų, įspėjamasis ženklas. Anglijos vartotojų teisės griežtesnės, bet jei sutartis lietuviška, tu silpnesnėje pozicijoje. Perskaityk skyrių apie atsakomybę. Jei neaišku – teisininkas arba kitas vežėjas. Rimti žaidėjai nebijo prisiimti atsakomybės. O jei bijo – bėk.

Ką reiškia „force majeure“ ir kodėl tai svarbu vežant krovinį į Angliją per Europą?

Force majeure – nenugalima jėga. Karai, potvyniai, streikai uoste. Jei sutartyje tai įrašyta, vežėjas gali nusimesti atsakomybę. Prieš dvejus metus sniegas Prancūzijoje sustabdė krovinį į Birmingemą savaitei. Klientas pyko. Vežėjas parodė oro prognozę. Sąžininga? Dalinai. Garantijos baigiasi ten, kur prasideda gamta. Bet jei vežėjas tyčia aiškino, kad aplenks – kita istorija. Skaityk smulkųjį šriftą. Ir nepulk kaltint visko ant vežėjo be reikalo.

Praktika, kurią matau kasdien – ir gera, ir bloga

Ar mano daiktai bus laikomi saugiame sandėlyje, jei negaliu atsiimti Londone iškarto?

Teoriškai taip. Praktiškai „saugus“ gali reikšti kiemo konteinerį. Klausk: ar yra apsauga, ar drėgmės kontrolė? Kartą pasiėmiau daiktus Rytų Londone – drėbta, šalta, bet klientui buvo pasakyta "saugus saugojimas". Stalai kvepėjo pelėsiais. Saugumo standartai turėtų apimti ir laikinojo sandėlio sąlygas. Jei vežėjas perduoda tretiesiems – sužinok kas tie. Neretai taupo ant patalpų. Lietuviška logika: jei pigu – gal neblogai. UK realybė: pigu gali reikšti drėgną kampą. Neprašyk malonumo iš nuostolio.

Kiek realu, kad krovinys bus apvogtas kelyje į Angliją?

Procentaliai? Mažai. Bet gyvenimas parodė kitaip. Ypač aikštelėje prie Lenkijos sienos. Vagys žino, kad fūros į Vakarus. Jei mašina be sekimo, be signalizacijos – jautresnė rizikai. Pervežimas į Angliją trunka ilgai, naktinių maršrutų daug. (Nuprašai: tiksliai neprisimenu kurioj Slovakijoj ar jau Čekijoj buvo – vidurnaktis.) Bandė atidaryti duris. Nepavyko – kodinė spyna. Geri vežėjai užrakinami, blogi – užmiega. Vienintelė garantija – atidus vairuotojas ir draudimas. Visa kita – laimės ratas.

Jeigu fūra stringa, kas garantuoja, kad perkroviant mano daiktus į kitą mašiną niekas nenukentės?

Jokia magiška garantija čia neegzistuočia (skliaustuose: neegzistuoja, rašau jau vėlai). Perkrovimas – pats pažeidžiamiausias momentas. Stiklas, veidrodžiai, elektronika. Jei fūra suges Vokietijoje – vežėjas turi rasti sprendimą. Bet ar rinks rankomis kiekvieną dėžę, ar vers viską? Geras vežėjas samdo pagalbą. Blogas – prašo pažįstamų. Tavo draudimas gali nepadengti, jei sutartyje nebuvo punkto apie perkrovimą. Pasitikrink prieš sumokėdamas. Nes po to bus tik ašaros ir skundai man į paštą.

Ar saugu gabenti vertingus daiktus nesupakuotus į kartonines dėžes?

Atsakysiu tiesiai – žmonės galvoja, kad stiklinė lentyna „pats sau pakuotė". Ne. Veidrodžiui reikia rėmo. Senovinė komoda į Angliją turi keliauti atskirta nuo metalinių. Standartai reikalauja pažeidžiamus daiktus fiksuoti atskirai. Stropumas kainuoja. Jei pilnas perkraustymas į Londoną kainuoja kaip autobuso bilietai – nepasitikėk. Pigumo magija veikia tik kai niekas nesulūžta. O sulūžta dažniau, nei norėtum. Fūros nėra sterilūs konteineriai – ten viskas gyva, juda, stringa.