Pervežimas į Angliją fiksuota kaina – kaip čia iš tiesų yra?

Pervežimas į Angliją fiksuota kaina skamba gražiai, bet ar taip būna gyvenime? Per 22 metus tarptautiniuose perkraustymuose mačiau visko: ir vairuotojų, kurie tapo draugais, ir situacijų, kai klientas lieka stovėti su lagaminais Lutono gatvėje nežinodamas, kur dingo furgonas. Daug kas žada „jokių papildomų mokesčių“, o paskui priduria „na, išskyrus...“. Čia papasakosiu, kaip tai veikia iš vidaus. Ne paskaita, o pokalbis prie kavos. Kai kurie atsakymai bus tiesūs, kiti – suabejoję, nes realybė sudėtingesnė, nei atrodo skelbime.

Apie tuos pinigus – ką iš tiesų mokate

Ką reiškia „fiksuota kaina“ pervežime į Angliją?

Tai reiškia, kad suma neturėtų keistis, jei viskas liko taip, kaip sutarta. Jei sakei, kad turi penkiolika kubinių metrų, o atvažiavus tikrai tiek yra – kaina stovi kaip įkalta. Bet jei išlenda dar trys maišai ir sofa, kurią „pamiršai“ paminėti, tada fiksuota kaina tampa... na, nebe tokia fiksuota. Asmeniškai mėgstu viską suvesti į raštišką sutartį, nes žodžiai oryje sklando, o parašai lieka. Fiksuota kaina egzistuoja, bet reikia labai aiškiai apibrėžti, nuo ko ji fiksuota.

Kodėl vieni prašo tris šimtus, kiti pusantro tūkstančio – juk tas pats kelias?

Kelias tas pats, bet ne paslauga. Už tris šimtus gausi dalinį krovinį, kur tavo sofa guli po kažkieno dviračiu. Už pusantro tūkstančio – dedikuotą furgoną, du vairuotojus ir pagalbą iškraunant. Vieni dirba be draudimo, be PVM, kartais be licencijos. Kiti turi pilnas sąskaitas. Žinok, pigiau būna brangiau. Pamenu, klientas važiavo iš Kauno į Bristolį už du šimtus aštuoniasdešimt eurų. Atvažiavo senas mikroautobusas, į kurį tilp pusė daiktų. Kita pusė – savaitę vėliau. Ne pats smagiausias startas gyvenimui Anglijoj.

Ar „jokių papildomų mokesčių“ tikrai reiškia, kad nieko daugiau mokėti nereikės?

Atvirai? Retai. Būna mažų žvaigždučių: mokėk jei reikia leisti liftą, jei aukštas be lifto, jei vėluoji dvi valandas. Aš pats klientams stengiuosi pasakyti viską iš anksto, bet kartais... ne, žinok, aš nežinau visų lokacijų niuansų. Viename Londono rajone reikia leidimo stovėti, kitame – ne. Jei tu to nežinojai ir aš nežinojau – kas belieka? Fiksuota kaina turėtų apimti viską, bet gyvenime nutinka. Sutartis yra tavo draugas, o ne vairuotojo žodis pakeliui.

Kada fiksuota kaina staiga tampa... nebefiksuota?

Kai keičiasi sąlygos. Tu pakeitei adresą iš Kento į Škotiją. Arba prisipirkai dar baldų. Arba furgonas negali privažiuoti prie namo, nes gatvė per siaura, ir reikia nešti aštuoniasdešimt metrų. Buvo atvejis – klientas nurodė Londoną, o adresas pasirodė esąs vidury žalios pievos prie kaimo. Furgonas įstrigo. Valanda darbo, traktorius kaimyno... kaina pasikeitė. (Nors jei būčiau geriau pažiūrėjęs žemėlapyje, galėjau įspėti, bet klientas sakė Londnas, ir aš patikėjau.) Ne dėl pikto noro, o dėl realybės.

Ar liftas ar ketvirtas aukštas be lifto gali pabranginti kelionę?

Jeigu sutartyje parašyta, kad įskaičiuota pakrauti iš pirmo aukšto, o tu gyveni penktame – visada kils pokalbis. Kai kurios įmonės tiesiog atsisako nešti, kai kurios priduria pinigus. Aš sakau: jei žmogus sąžiningai perspėja, kad nėra lifto, aš įskaičiuoju į kainą. Bet jei atvyksti ir pamatai, kad laiptai spiraliniai, siauri, o sofą reikia tempti pro langą... na, čia jau chaltūra nepadės. Reikia laiko ir jėgų. O laikas – pinigai. Sakyčiau, geriau prisipažinti apie laiptus, nei viltis, kad vairuotojas nematys.

Prieš sėdant daiktus į furgoną

Kiek laiko prieš reikia užsakyti pervežimą, kad kaina neišsipūstų?

Jei planuoji pavasarį ar vasarą – geriausia du–tris mėnesius. Tada yra laiko surasti gerą variantą už fiksuotą kainą. Skubūs užsakymai, ypač „rytoj reikia važiuoti“, visada brangesni. Tvarkingi vairuotojai jau užimti. Lieka tie, kurie laisvi... ir yra laisvi ne be priežasties. Kartais pasiseka, bet dažnai nusiperki katę maiše. Kantrybė taupo pinigus. Aš stebiuosi, kiek žmonių skambina savaitę prieš išskridimą. Nebūna taip paprasta, ypač jei nori pervežimo į Angliją fiksuota kaina.

Ar man daiktus pakuoti pačiam, ar jūs tai padarysite?

Gali pats, bet padarysi blogiau nei mes. Ne įžeidimas, tiesiog faktas. Mes žinom, kaip suvynioti stiklą, kad jis išgyventų kalnelius Belgijoje. Jei pakuoji pats – pigiau. Jei mes – brangiau, bet daiktai sveiki. Kartą klientas supakavo indus į laikraščius. Atvažiavus į Readingą, indų daugiau nebuvo. (Nors tuo metu galvojau, kad laikraštis sugeria drėgmę ir tampa slidu, o dėžės atsiriša – tai ir yra priežastis, o ne mano kaltė, bet ok.) Brangius ir trapius dalykus palik mums. Kojines gali ir pats sugrūsti.

Ką daryti, jei dar nežinau tikslaus adreso Londone?

Būna. Tu dar ieškai buto, o daiktai turi išvažiuoti. Galim sutarti dėl apytikslio rajono, o adresą patikslinti savaitę prieš. Bet jei taip darai, negausi tiksliausios fiksuotos kainos, nes Londone nuo rajono priklauso, ar furgonui bus lengva, ar reikės apvažiuoti pusę miesto. Kartais klientai duoda seną adresą, o paskui skambina iš kito galo. Geriausiai – susitarti dėl zonos. Būna, kad adresą pakeiti į tolimą kaimą, kaina šokteli dvigubai. Ne dėl godumo, o dėl degalų.

Kaip suprasti, kiek kubinių metrų mano daiktai užima – aš tos matematikos nekenčiu?

Aš irgi nekenčiu. Būna klientas sako: „man tik keli daiktai“. Atvažiuoji – dviejų kambarių butas. Yra tokia taisyklė: vidutinis lagaminas – apie nulį vieną kubinio metro. Sofa – pusantro. Šaldytuvas – vienas. Bet geriausiai susitinkam, apžiūrim arba siunti nuotraukas. Video skambutis padeda. Kartais žmonės pamiršta, kad spinta, kurią reikia išardyti, užima mažiau, bet ardymas kainuoja laiko. Nėra ten jokios rimtos matematikos, tik praktika. Padarai kelis kartus – jau matai akimis.

Ar galiu vežtis sodo augalus ir močiutės uogienes į Birmingamą?

Augalai – ne, jei tvarkingai žiūrime. Maisto produktai – ribojami. Močiutės uogienė, jei uždaryta komerciškai, kartais praleidžiama, bet... atvirai, tai loterija. Aš asmeniškai nemėgstu vežti maisto, nes pasienyje gali tekti išmesti. Buvo toks atvejis: klientas turėjo dešimt kilogramų medaus. Prancūzijos pasienyje paėmė. Nuostoliai – jokie, bet žmogus liūdnas. Anglijos taisyklės po Brexit dar griežtesnės. Jei klausi manęs – palik augalus kaimynei, o uogienes – išvirk ten vietoje. Fiksuotoje kainoje tokių galvosukių neįskaičiuosi.

Kelionė – kas dedasi furgone ir kelyje

Ar mano daiktai kraunami kartu su svetimais – ir ar tai saugu?

Jei dalinis krovinys – taip, kraunami kartu. Tvarkingos įmonės skiria tarpus, apkala plėvele. Bet žmoniškas faktorius... kartais kas nors pajuda. Aš visada sakau: jei veši vertingus daiktus, rinkis furgoną tik sau. Kaina didesnė, bet ramybė brangiau. Daliniai kroviniai ekonomiški, bet rizikingesni. Vežėm kartą tris klientus į skirtingus Anglijos galus. Vieno dėžės persimetė ant kito – nieko blogo, bet jei viršuje stovi senelės vaza... aš rinkčiaus dedikuotą. Nors pervežimas į Angliją fiksuota kaina daliniam kroviniui skamba viliojančiai.

Kiek furgonas važiuoja iš Lietuvos iki Anglijos?

Techniškai apie du tūkstančius kilometrų, vairuotojai daro per dvi-tris dienas. Bet tai nereiškia, kad tavo daiktai bus pėsti per dvi dienas. Furgonas gali važiuoti į Vokietiją pakrauti kito, paskui į Nyderlandus, tada keltu į Folkestoną. Kelionė gali užtrukti savaitę. Jeigu tau reikia skubiai – klausk, ar bus tiesioginis pervežimas. Aš visada sakau klientams: planuokitės savaitę, jei dalinis krovinys. Jei dedikuotas – galima ir per tris–keturias dienas. Oro sąlygos, eilės prie kelto – viskas turi įtakos. O kuro kainos... na, apie tai geriau nekalbam dabar.

Ar galiu pats važiuoti kartu su vairuotoju – sutaupyčiau lėktuvo bilieto?

Ne. Na, techniškai galima kai kurie leidžia, bet aš nerekomenduoju. Furgone vietos mažai, vairuotojai pavargę, o jie turi miegoti pakeliui. Tu norėsi pokalbų, jis – tylos. Be to, draudimas... čia keblu. Dauguma verslo furgonų neapdrausti keleiviui. Jei kas atsitiktų, bėda. Skrisk lėktuvu, atskubėk tą pačią dieną. Geriau jau sumokėk už Wizz Air, nei riskuok. Buvo vienas drąsuolis, prašėsi. Atsisakėm. Po to jis pats nuvažiavo autostopu. Geriau taip, nei sumokėti už traumą.

Kas jeigu pasienyje pareigūnai užsimano apžiūrėti visą krovinį?

Tai jų teisė. Jei daiktai tvarkingai aprašyti, dokumentai ištikimi – viskas gerai. Jei radija randą kažką neaiškaus... vėluoji. Kartais pasieniečiai tiesiog nuobodžiauja, kartais – tipinis patikrinimas. Brexit pasienis su Prancūzija dabar griežtesnis nei anksčiau. Aš visada liepiu klientams: nebandykit vežtis cigarečių, alkoholio kiekiu virš normos. Vieną kartą vieną vairuotoją sulaikė dėl... na, nepaisant jo leidimų kažko. Teko kitam važiuoti iš Lietuvos. Savaitės vėlavimas. Fiksuotoji kaina čia nepadėjo, teko kompensuoti nakvynę klientui Londone.

Ar vairuotojas privalo padėti iškrauti daiktus Anglijoje?

Jei taip sutarta – taip. Jei ne – jis privalo tik atidaryti duris ir užtikrinti, kad iškrauni. Būna, klientas vienas, šešiasdešimt kilogramų spinta, o vairuotojas sako „aš tik vairuoju“. Aš asmeniškai negaliu taip – padedu jei fiziškai įmanoma. Bet yra įmonių, kur vairuotojai – tik vairuotojai. Jei reikia nešėjų, tai kainuoja papildomai. Gerai apie tai pagalvokite sudarinėjant sutartį. Fiksuota kaina kartais apima ir krovėjus, kartais – ne. Patikrink. Kitaip gali likti vienas prie pilno furgono Liverpool gatvėje lyjant lietui. Be kailinių.

Kai viskas eina ne taip – realiausi scenarijai

Kas jei atvažiavus paaiškėja, kad daiktų dvigubai daugiau, nei sakei?

Viskas paprasta – arba papildomas furgonas, arba dalis lieka. Aš bandau nepriimti užsakymo aklai. Kartais žmonės galvoja, kad automobilis irgi „keli daiktai“. Ne, automobilis – atskira kategorija. Jeigu daiktų daugiau, o furgonas pilnas, turi rinktis: palikti ar mokėti už antrą reisą. Fiksuota kaina galioja tam, kas sutarta. Ne daugiau. Buvo atvejis – klientė prisipirko drabužių paskutinę savaitę. Trys papildomi maišai. Susipylėm į tarpus, bet jei netilptų – būtų bėda. Smulkmena – ne smulkmena. Visada geriau nufilmuoti, parodyti. Aš nešnekantis apie tai mėgau.

Ar draudimas apmokės, jei dūžta televizorius – ar čia tik popierius?

Jei paklausei mūsų ir supakavai taip, kaip liepėm – apmokės. Jei pats prigrūdai po drabužiu ir nepasakei – greičiausiai ne. Draudimas turi sąlygų. CMR draudimas dengia tam tikrą sumą, bet ribotą. Jei veši Menko vertės daiktus – kitaip. Aš visada sakau: vertingiausius daiktus vešk su savimi lagamine. Televizorių – transportuok, bet būk pasiruošęs, kad gali reikėti įrodyti, jog jis buvo sveikas. Nuotraukos prieš kraunant – tavo draugas. Daugelis to nedaro, paskui stebisi. Aš irgi būnu pametęs nuotrauką... tai žinok, aš ne šventas.

Kokia buvo blogiausia klientų patirtis, kurią teko matyti per tuos 20 metų?

Oi. Buvo įmonė, kuri žadėjo fiksuota kaina jokių papildomų mokesčių. Klientas sumokėjo avansą – aštuonis šimtus eurų. Furgonas neatsirado. Telefonas išjungtas. Adresas – butas Vilniuje, kur gyveno kažkas visai kitas. Pinigai dingo. Klientas paskui samdė mus – jau dvigubai brangiau, skubiai. Tuos sukčius radau vėl skelbime po metų, pranešiau policijai, bet... aš nežinau, ar ką nors padarė. Tai skaudžiausia – ne sudužusi vaza, o apgauti žmonės. Patarimas: jei kaina per pigu, o įmonė neturi istorijos – bėk kuo toliau.

Ar verta rinktis lietuvišką įmonę, ar anglišką logistikos gigantą?

Lietuviška kalba ramina, ypač jei blogai moki angliškai. Bet nereiškia, kad lietuvis = angelas. Buvo lietuvių įmonių, kurios pradingo su užsienio klientų daiktais. Angliškos – brangesnės, bet kartais tvarkingesnės dokumentus. Aš naudoju angliškus agentus kai kuriuose taškuose, bet klientui kalbu lietuviškai. Manau, auksinė vidurinė – lietuviškas koordinatorius, bet vietinis partneris Anglijoje iškrovimui. Ne visada, bet dažnai geriau. Svarbiausia ne tautybė, o reputacija. Jei rinktis tarp nežinomo lietuvio ir nežinomo anglo... sunku pasakyti. Turbūt lietuvis mažesnė rizika, nes gali rasti per pažįstamus, bet garantijų nulis.

Kaip atpažinti, kad bendrovė slėps papildomus mokesčius?

Požymiai: atsisako raštu patvirtinti kainą, sako „žodžiu sutarsim“, kaina gerokai žemiau rinkos, skambina iš anoniminio numerio. Taip pat – jei sutartyje pilna nuorodų į „taikomas sąlygas“, kurių niekur nemato. Aš pats matęs sutartį, kurioje mažu šriftu buvo įrašyta, kad kiekviena papildoma valanda kainuoja aštuoniasdešimt eurų. Klientas nepastebėjo. Kai furgonas laukė, sąskaita išsipūtė. Fiksuota kaina skelbe – o realybė kita. Paprašyk visų sąnaudų sąrašo raštu. Jei atsisako – tai jau atsakymas. Ir nerašykite už nieką pinigų iš anksto.

Smulkmenos, kurios paskui tampa dideliais galvos skausmais

Ar galiu mokėti grynaisiais, ar tik pavedimu iš Lietuvos?

Pervedimas – geriau, nes yra įrodymas. Grynieji... na, jei vairuotojai pasiima, o įmonė nežino – gali kilti problemų. Aš priimu grynus tik su sąskaita, bet daugelis tvarkingų – tik pavedimą. Jei kažkas prašo visas sumas grynais be popieriaus... klaiku. Tada jokių garantijų nėra. Be to, Anglijoje patys lietuviai dažnai mėgsta mokėtis grynais, ten jie turi sąskaitas. Aš suprantu, bet aš patariu: dalis avanso, dalis po pervežimo. Ir viskas per banką. Taip saugiau visiems. Ypač jei pervežimas į Angliją fiksuota kaina yra didesnė suma nei keli šimtai.

Ką reiškia sutartyje parašyta „taikomi terminai ir sąlygos“ labai mažu šriftu?

Reiškia, kad ten slepiasi viskas, ko jie nenori didžiomis raidėmis aiškinti. Aš pats kartais naudoju standartines formuluotes, bet stengiuosi paaiškinti. Kai kurios įmonės ten įrašo, kad jos neatsako už vėlavimą dėl karo, potvynio, maro... na, gal ir logiška, bet jei tai absoliuti išlyga, tuomet fiksuota kaina tėra iliuzija. Skaityk. Ne tik tu, bet ir paklausk draugo, jei nemoki. Aš žinau, kad niekas neskaito, bet... čia kaip su telefono atnaujinimais – visi spaudžia „sutinku“ ir paskui stebisi, kodėl tenkinti kažkokie leidimai.

Kodėl kai kurie nenori vežti vien tik sofos ar šaldytuvo?

Nes mažas krovinys nuostolingas. Furgonas važiuoja du tūkstančius kilometrų, degalai, vairuotojo atlyginimas, kelto bilietas. Jei veža vien šaldytuvą, net ir už du šimtus eurų gali neišeiti į pliusą, nebent kartu su kitu kroviniu. Vieni renkasi tuščius reisus atgal, kiti – ne. Aš kartais paimu mažus krovinius, jei yra laisvų vietų, bet turiu būti atviras: tai papildomas svoris, ne pagrindinis biznis. Yra kurjerių tam reikalui. Tarptautiniam pervežime fiksuota kaina mažam kroviniui skamba gražiai, bet logistiškai... sudėtinga. Geriau parduoti sofą ir nusipirkit naują ten.

Jeigu vairuotojas vėluoja pusdienį – ar tai normalu?

Ne, bet būna. Kamščiai, vėluojantis keltas, sugedęs furgonas. Aš pats labai stengiuosi pranešti iš anksto, bet kartais paskambinu pats nustebęs, kad dar tik Ostende, nors turėjau būti Londone. Tai gyvas procesas. Jei vėluoja valanda – nesąmonė. Jei pusdienį – realu, jei bėdos kelyje. Fiksuotoji kaina nesuteikia teisės grąžinti laiko, tik krovinį. Tai suprask: pinigus atgausi jei visai neįvyko, bet šeštadienio vakarą praleistą laukiant furgono – ne. Būna ir taip. Nesu Dievas, kad valdytuostus.

Pervežimas į Angliją fiksuota kaina yra įmanomas, bet reikia akis išlaikyti atviras. Nepatikek tuščiais pažadais – tik raštu, tik aiškiai, tik su žmogumi, kuris nesibodi atsakyti į keblesnius klausimus. Aš per dvidešimt kelis metus išmokau vieną dalyką: pigiausias variantas retai kada būna geriausias, o nežinomi pašto numeriai skelbimuose dažniausiai baigiasi ašarom. Rinkis atsakingai, ir tada kelionė iš Lietuvos į Angliją bus ne tik jūsų daiktų, bet ir tavo proto ramybės. Arba bent jau be didelių nemalonumų.