Pervežimai mikroautobusais į Angliją: kaip užsakyti be streso ir ko nepasakys agentūros

Dirbu su tarptautiniais pervežimais jau... na, gal dvidešimt dvejus metus, gal šiek tiek mažiau, laikas bėga greitai. Pervežimai mikroautobusais į Angliją man tapo tokia kasdienybe, kad kartais pamirštu, jog žmogui tai gali būti pirmas kartas ir jis iš viso nežino, nuo ko pradėti. Užsakymo procesas atrodo paprastas – parašai, susitari, važiuoji – bet realybėje yra niuansų, kuriuos žino tik žmogus, bent kartą važiavęs. Tiesiog papasakosiu, kaip viskas vyksta nuo tos akimirkos, kai atsiunti užklausą, iki kol stovi savo draugo kieme Londone. Aišku, su visomis problemomis, kurios ištinka pakeliui.

Pirmas kontaktas – kainos ir vietos

Kiek maždaug kainuoja pervežimas mikroautobusu į Angliją ir kaip sužinoti tikslią sumą?

Kaina paprastai svyruoja nuo šimto iki pusantro šimto eurų į vieną pusę, bet čia labai priklauso nuo sezono. Vasarą ir prieš Kalėdas viskas brangsta, nes visi važiuoja. Žiemą vidury savaitės gali būti pigiau. Mes skaičiuojame pagal adresus – kur paimti, kur vežti – ir pagal daiktų kiekį. Kartais žmonės sako: „o man tik vienas lagaminas“, bet atveža dar ir monitorių, dviratį, tris maišus su drabužiais. Tada jau nebe vienas lagaminas, ar ne? Geriausiai parašyk konkrečiai ko reikia, o ne spėliok. Aš visada sakau – kuo daugiau informacijos, tuo tiksliau kaina. Jokių paslėptų mokesčių neturime, bet kai kurie... na, apie tai vėliau.

Ar galiu užsisakyti vietą, jei mano daiktai tikrai netelpa į standartinį lagaminą?

Žinoma, tik reikia būti atviram iš karto. Mikroautobusai nėra stebuklingi – ten ribota erdvė, ypač kai vežame aštuonis žmones. Jeigu turi kažką didelio, pavyzdžiui, didelę kartoninę dėžę su indaplove (taip, buvęs toks atvejis), reikia apie tai pranešti. Tada mes žinome, ar į tą reisą tilpsi, ar reikia ieškoti kitos dienos, kai mašinose mažiau žmonių. Vieną kartą klientė pasakė, kad turi „tik maišeliuką“, o ten buvo du didžiuliai lagaminai ir augintinio narvas. Vairuotojas išsikraustė iš proto. Todėl visada prašome nuotraukų ar tikslaus aprašymo. Taip visiems ramiau. Nebūna nemalonių staigmenų pakeliui.

Kaip greitai reikia rezervuoti vietą, jei važiuoju po vasaros sezono?

Na, jei po vasaros, tai savaitės dvi į priekį turėtų užtekti. Aišku, jei tau reikia konkrečios dienos, pavyzdžiui, rugsėjo pirmąją, nes prasideda darbai Anglijoje, tai geriau negaišti. Aš esu matęs, kad žmonės rašo prieš dieną: „labas, rytoj galima?“ Ir tada stebisi, kad viskas užimta. Ypač savaitgaliai spragteli kaip saulėgrąžos parduotuvėje. Ką aš ten norėjau pasakyti... tiesiog, jei gali, planuok iš anksto. Ne todėl, kad mes norime tavo pinigų greičiau – o kad pasirinktum geriausią laiką ir vietą prie lango. Šiaip spalis būna ramesnis, bet vis tiek neverta tempti iki paskutinės dienos.

Dienos prieš kelionę – daiktai, adresai ir panika

Ką daryti, jei ketvirtadienį rytoj išvažiuoju, o šiandien dar neturiu tikslaus adreso Anglijoje?

Aaa, klasikinė situacija. Draugas dar nežino, kur tiksliai gyvena, arba buto numeris neaiškus. Būna, žmonės rašo: „vežk į Londoną, o ten jau susiskambinsim“. Ne, taip nėra gerai. Vairuotojui reikia maršruto. Jeigu adreso trūksta, aš paprastai siūlau – duok bent rajoną, pašto kodą, o tikslų numerį atsiųsk rytoj ryte. Nes jeigu mes važiuojame pro Oksfordą, o tu paskui sakei, kad reikia į Mančesterį, tai jau problema. Buvo atvejis prieš kokią savaitę, kad vaikinas pateikė neteisingą pašto kodą ir vairuotojas suko ratus po Londoną valandą. Pinigų tai papildomai niekas neprašė, bet nervai... nervai buvo kaip stygos. O laikas Anglijoje brangus.

Ar tikrai galima vežtis dviratį ir kelis lagaminus be papildomo mokesčio?

Čia jau reikia atskirai žiūrėti. Vienas lagaminas ir rankinė – tikrai įskaičiuota į standartinę kainą pervežimų mikroautobusais į Angliją. O jeigu dviratis, tai jau papildomas daiktas. Kai kurie vežėjai ima trisdešimt penkiasdešimt eurų už dviratį, nes jis užima vietą dar vienam žmogui. Mes dažnai bandome sutalpinti, bet jei mikroautobusas pilnas... na, tada arba dviratis, arba keleivis. (Čia pataisymas: ne visada taip, kartais būna laisvos vietos ir sutalpiname be problemų, bet reikia suderinti iš anksto.) Geriausiai rašyk, ką veši ir kiek tai užima. Nes jei atvažiuoji su kalnų dviračiu, o mašinoje trys žmonės su pilnais lagaminais, vairuotojas turi teisę sakyti – ne, netelpa. Tokia realybė.

Ar reikia kažko speciai registruotis prieš kelionę, jei vežu vertingesnius daiktus?

Techniškai nereikia niekur registruotis tokiam greitam pervežimui per ES į JK (o gal jau reikia po brexit... hmm, ne, keleivių daiktai registruojami muitinėje, bet ne iš anksto). Kiekvieną kartą, kai kertame sieną, pareigūnai gali paklausti, ką veši. Jei tai tavo asmeniniai naudoti daiktai – ne nauji telefonai parduotuvei – problemų neturėtų būti. Bet jei veši, tarkim, penkis neaiškius kompiuterius be dėžių, gali kilti klausimų. Aš asmeniškai patarčiau turėti sąskaitas arba bent jau žinoti serijinius numerius. Ne todėl, kad būtinai tikrins, bet jei tikrins – esi saugesnis. Muitinė po brexit tapo tokia... na, atsargi. Geriau būti pasiruošusiam nei aiškintis po to ką ir kodėl.

Išvykimas – kur, kada ir kodėl vėlai?

Kur tiksliai renkamasi Vilniuje ir ar vairuotojas būna punktualus?

Paprastai renkamasi prie stoties, šalia degalinės arba konkrečioje vietoje, kurią nurodome SMS arba žinute. Kartais, jei keleivis gyvena pakeliui, pasiimame iš namų – bet tai reikia derinti iš anksto, nes mikroautobusas nėra maršrutinis autobusas, kuris gali sukti į kiekvieną kiemą. Dėl punktualumo – stengiamės, bet realiai renkamasi ne septynioliktą valandą kūjiškai, o maždaug tarp septyniolikos ir septyniolikos trisdešimt. Nes visada atsiranda žmogus, kuris pavėlavo dešimt minučių. Vairuotojas kartais pats stringa kamščiuose, ypač penktadieniais. Tai va, jei sako „renkamasi septynioliktą valandą“, būk ten šešiolika keturiasdešimt penkias, bet nesinervink, jei mašina pasirodo septyniolika penkiolikos. Tai normalu.

Ką daryti, jei pavėluoju penkiolika minučių, nes susidėjo eilė Maximoje?

Žiū, penkiolika minučių – dar ne tragedija, bet jei visi kiti jau sėdi mašinoje, situacija nemaloni. Mes paprastai laukiame iki dvidešimt trisdešimt minučių, jei žmogus skambina ir įspėja. Jei tiesiog dingsti be žinios – vairuotojas turi teisę važiuoti toliau, nes kiti keleiviai jau laukia Dovere arba tiesiog nori namo. Buvo toks atvejis pernai – moteris vėlavo pusvalandį, nes „nusprendė dar nusipirkti sumuštinių“. Po to dar norėjo, kad vairuotojas grįžtų atgal. Ne, taip neveikia. Taigi skambink, rašyk, paaiškink. Vairuotojai irgi žmonės, jie supranta, kad eilė parduotuvėje kartais būna beprotiška. Bet labai prašom – nesidaryk paskutinės minutės apsipirkimų, jei žinai, kad mikroautobusas laukia.

Ar kelionėje būna sustojimai maistui ir kur gaminate tą pertrauką?

Būna, žinoma. Tik ne visada ten, kur tau patiktų. Dažniausiai sustojame kur nors Vokietijoje ar Nyderlanduose prie autostrados restorano. Ne Michelin žvaigždutės vieta, aišku, bet turi tualetą, kavos ir kartais net karštų dešrelių. Vienas vairuotojas, su kuriuo dažnai dirbu, visada sako: „valgau per penkiolika minučių, jūs – irgi“. Nes kuo ilgiau stovi, tuo vėliau atvažiuoji į Angliją. Aš asmeniškai patarčiau pasiimti sumuštinių iš namų, nes sustojimo metu kartais eilės didelės, ypač sekmadieniais. Ir dar vienas dalykas – ne visi sustojimo taškai priima korteles, tai grynieji gali praversti. Šiaip per dvidešimt metų apervežimų... (taip, aš čia rašau „apervežimų“ – matyt per greitai mintyse), tai maistas kelyje visada buvo praktiška bėda.

Kaip ilgai realiai trunka kelionė mikroautobusu iš Lietuvos į Londoną?

Jeigu viskas tobula – maždaug dvidešimt keturias – dvidešimt šešias valandas. Bet tobula būna gal du kartus iš dešimties. Realiai reikia skaičiuoti dvidešimt aštuonias – trisdešimt dvi valandas. Prisimenu, kartą važiavome ir tiesiog Lenkijoje buvo remontai, tai pridėjo keturias valandas be jokios prognozės. Dar pasienyje eilės, ypač jei dirba tik vienas langelis. Vairuotojai keičiasi (jei yra du), bet mašina nestoja nakčiai kaip koks viešbutis. Kelionė vyksta ištisai, tik sustojimai kurui ir tualetui. Taigi jei ruošiesi kelionei, nepirk bilietų atgal tą pačią dieną ir nesiplanuok darbo pokalbio iš karto atvykus. Geriau nustebti, kad atvažiavai anksčiau, nei vėluoti į svarbų susitikimą.

Kelyje – dokumentai, patikrinimai, įkrovikliai

Ar per Prancūziją tikrai tikrinami pasai, ar jau nebe po to brexito?

Po brexit viskas pasikeitė, tai čia gaunasi toks neaiškus atsakymas. Įvažiuojant į Jungtinę Karalystę per Kalę, tikrai tikrinami pasai ir vizos, jei reikia. O va Prancūzijoje ar Belgijoje, kai dar tik važiuoji link sienos... ten dažniausiai niekas nestoja, bet aš negaliu garantuoti šimtu procentų, nes politikai ten keičia taisykles kaip kojines. Praėjusiais metais vieną kartą prancūzai staiga tikrino kažkokią pavienę mašiną, nieko nesupratome kodėl. Geriausiai – turėti pasą po ranka, ne lagamine. Ir dar vienas dalykas – jei turi darbo vizą, nepamiršk to laiško, kurį gauni iš darbdavio. Kartais paklausia, kartais ne, bet kai paklausia – geriau parodyti ir nesivarginti.

Ar mikroautobusuose yra rozetės įkrauti telefonui, nes mano senas iPhone labai greit nusėda?

Daugelyje naujesnių mašinų yra USB lizdai arba rozetės, bet ar tikrai pas tave važiuojančiame mikroautobuse – geriau pasitikslink iš anksto. Viena klientė galvojo, kad bus, o ten buvo dveji tūkstančiai aštuntų metų Mercedes, kur tik žiebtuvėlis veikė. Tai ji praktiškai trisdešimt valandų buvo be telefono. Aš pats visada sakau: pasiimk powerbanką. Tai universalus patarimas nepriklausomai nuo maršruto. Be to, pasienyje kartais reikia parodyti užsakymo patvirtinimą telefone, tai jei jis išsikrovęs – bus nepatogu. Geriau nepasikliauti vien mašinos elektra. Nors šiuolaikiniai vežėjai dažniausiai jau turi įkroviklius, visada yra išimčių.

Atvykimas – kur palieka, ką daryti

Ar vairuotojas atveža iki pat durų, ar tik iki stoties Londone?

Dažniausiai taip, jei tai Londone, Birmingeme ar kitame dideliame mieste – vykstame iki adreso. Bet jei adresas kaime Oksfordšyre, už šimto mylių nuo autostrados, tada reikia derinti atskirai. Nes mikroautobuso degalų sąnaudos, nervai ir laikas – viskas turi ribas. Viena klientė manęs kartą klausė: „bet jūsų konkurentai veža iki durų visur“. Aš atsakiau: „o po to jie prideda šimtą svarų prie sąskaitos ir nepasako iš anksto“. Tai va, būna du variantai: arba nustatytas maršruto taškas mieste, arba neegzistuojantis numeris su papildoma kaina. Aš patariu – klausk iš anksto ir lygink ne tik kainą, bet ir tai, kas į ją įskaičiuota. Taip išvengsi nemalonių staigmenų.

Ką daryti, jei mano draugo adresas Oksforde, o mašina pilna žmonių, kurie vyksta į Londoną?

Tokiu atveju vairuotojas negali pakeisti plano visiems dėl vieno žmogaus. Būna, kad žmonės mano, jog mikroautobusas – tai taksi. Ne. Jei sutartas maršrutas yra Londonas ir keli tarpiniai miestai, o tu prašai Oksfordo (kuris nemažai nukrypsta), turi keletą variantų. Arba nusileisti Londone ir nuvažiuoti patikliai traukiniu. Arba mokėti papildomą mokestį, jei visi kiti sutinka su keturiasdešimties minučių nuokrypiu. Buvęs atvejis, kai keleivis paprasčiausiai nežinojo, kad Oksfordas nėra Londono rajonas. Rimtai. Jis galvojo, kad tai kaip Žirmūnai. Kai paaiškinau žemėlapyje, suprato. Taigi prieš užsakydamas pervežimą, pasižiūrėk, ar tavo miestas maršrute.

Ar galima mokėti grynais, kai jau atvažiuoji į Angliją, ar tik pavedimu iš anksto?

Paprastai prašome pavedimo prieš kelionę arba dalies sumos. Grynaisiais atsiskaityti galima, bet tik jei aptarta iš anksto, nes vairuotojas turi turėti ką duoti atgal – o jis ne bankas, kad turėtų svarų sterlingų keletui žmonių. Buvo situacija, kai vaikinas išlipo mašinoje, padavė du šimtus eurų grynais ir pasakė: „duokit grąžos tiksliai“. Vairuotojas neturėjo nei grąžios, nei noro tuo užsiimti vidurnaktį Londone. Tai sukėlė tokią įtampą, kad kiti keleiviai jau žiūrėjo į laikrodžius. Geriausias variantas – pavedimas. Jei jau tikrai tik grynais, susitark dieną prieš tai. Ir ne, sistema ne visada veikia telefone be interneto.

Apie blogus vežėjus ir brokerius – atvirai

Kodėl kai kurios įmonės žada paimti iš namų, o paskui liepia ateiti į stotį galutinai?

Taip atsitinka, kai kalbi ne su vežėju, o su brokeriu, kuris parduoda tavo kontaktą kam nors kitam. Jie žada auksą ant laužo – paims iš Klaipėdos kaimo, pristatys į Edinburgą, dar ir kava pamaitins. O paskui, kai atsiskaitei avansą, paskambina vairuotojas ir sako: „aš esu Vilniuje, ateik iki stoties“. Nes brokeriui jau vienodai – jis gavo savo komisinius. Aš tokius dalykus mačiau jau prieš dvidešimt metų, ir matau dabar. Skirtumas tik tas, kad dabar jie gražiai reklamuojasi Facebooke. Patikrink, ar įmonė turi savo transportą, ar tik gražų puslapį. Paklausk konkrečios mašinos numerio – jei nesugeba atsakyti, tikriausiai brokeris.

Ar teisybė, kad rinkoje pilna brokerių, kurie parduoda keliones, bet neturi savo mašinų?

Taip, ir tai didžiausia šios srities problema. Brokeriai surenka žmones, paskui ieško, kas paims už pusę kainos. Tu moki šimtą penkiasdešimt, vairuotojas gauna aštuoniasdešimt, o brokeris – septyniasdešimt už nieką. Ne visada blogai, jei atsakingas, bet dažnai jis dingsta po apmokėjimo. Aš pats dirbu tik su savo mikroautobusais arba pažįstamais vairuotojais. Kartais klausia: „kodėl pas jus brangiau?“ Atvirai? Nes mes važiuojam, o ne parduodame tave aukcione. Pavojinga ta pigiausia kaina. Kartais pasiteisina, bet kai neišeina – sėdi be nieko oro uoste su lagaminu.

Kaip atpažinti, kad greičiausiai bus apgautas su kaina papildomais mokesčiais?

Pirmas signalas – kai kaina skamba per gerai, kad būtų tiesa. Antras – kai nenori duoti raštiško patvirtinimo su galutine suma. Trečias – kai telefone vengia pasakyti, kas tiksliai įskaityta. Pavyzdžiui, jei sako „štai kaina, o delspinigiai bus jei ką“, tai jau raudona vėliava. Buvęs atvejis, kai žmogui Anglijoje paprašė dar aštuoniasdešimt svarų už „muitinės dokumentus“. Kokie dokumentai? Keleivis be vizos, EU pilietis. Tai ką ten muitinėje slaptai tvarkė? Nieko. Paprasčiausiai išviliojo pinigus. Todėl rinkitės tuos, kurie dirba skaidriai. Jeigu matai, kad žmogus vengia žvilgsnio – net ir telefonu jauti, kad kažkas ne taip – bėk.

Ką daryti, jei vairuotojas tiesiog neatsiliepia kelionės dieną ryte?

Pirmiausia – nesiek visiems pažįstamiems, kad „visi vežėjai vagys“. Gal tiesiog užmigo, gal nutrūko ryšys, arba mašina sugedo. Skambink kelis kartus, rašyk žinutę. Jei per valandą nieko – skambink įmonei, kurioje užsakei. Jei tai brokeris... hmm, gali būti sunkiau, nes jis tik pirminis kontaktas. Būtent todėl aš ir sakau – rinkis vežėją, kuris turi savo dispečerinę. Mes, pavyzdžiui, visada dirbame su atsarginiu planu – jei vienas vairuotojas susirgo, kitas perima. Bet mažesnės įmonės tai gali padaryti ne visada. Kartais mašinos tiesiog sugesta, taip būna. Tada reikia arba palaukti remonto, arba ieškoti kitos dienos. Nemalonu, bet tai realybė.

Grįžimas, gyvūnai ir keisčiausi klausimai

Ar galima užsisakyti kelionę atgal į Lietuvą nenumačius tikslios datos?

Galima, bet tai rizikingiau. Mes paprastai siūlome „atvirą bilietą“ – sumoki, ir per tris mėnesius gali važiuoti, kai yra laisva vieta. Bet vasarą tos laisvos vietos dingsta kaip ledai saulėje. Buvo toks vaikinas, sumokėjo gruodį už liepos mėnesį, bet paskui paskambino birželio pabaigoje: „važiuoju rytoj?“ O tada viskas pilna. Tai geriau, jei žinai bent jau savaitę. Kita vertus, jei esi lankstus – pavyzdžiui, gali išvykti ir antradienį, ir ketvirtadienį – tada tikrai išrinksime laiką. Atvirkštiniai pervežimai iš Anglijos į Lietuvą mikroautobusu dažniausiai populiaresni prieš šventes, tai planuok atvirkščiai.

Vežate ir gyvūnus? Turiu katę, kuri tikrai nemėgsta važiuoti mašinoj...

Vežame, bet turiu būti atviras – katėms trauma. Šunys apsipranta, o katės klykauja pirmas penkias valandas ir miega iš nevilties. Reikia narvo, skiepų knygelės, čipo. Po brexit taisyklių daugiau nei anksčiau. Reikia gyvūno paso, veterinarijos patvirtinimo. Buvęs atvejis, kai moterė atsivedė katę be nieko, tik maišelyje. Pasienyje beveik neprileido. Paruošk narvą, vandenį (ne per daug), ir patarčiau pas vetą dėl raminamųjų. Kai kurios katės pakelia gerai, kitos... viena pragydo dvidešimt šešias valandas iki Londono. Aš pats gailėjaus kiekvienos minutės, bet ką padarysi.

Ar reikia anglų kalbos žinių, jei kas nors pakeliui nutinka ir reikia skambinti vairuotojui?

Skambinant vairuotojui – ne, jis lietuvis. Bet jei pakeliui kokia nors avarija, arba tu pats Anglijoje stovi nežinioj kur esi – anglų kalba labai praverčia. Bent jau baziniai žodžiai. Nors šiais laikais Google Translate telefone gelbsti. Vairuotojai paprastai tvarko visus nesklandumus patys, bet jei, neduok Dieve, atsitinka kas nors rimto ir turi bendrauti su policija ar greitąją... na, ten jau be anglų bus sunku. Tai jei važiuoji mokytis ar dirbti, žinok – vistiek teks išmokti. Aš ne kalbų mokytojas, bet po dvidešimt dvejų metų galiu pasakyti – anglų kalba tavo draugė Anglijoje, ypač pirmosiomis savaitėmis. Nebijok prašyti pagalbos.

Ką reiškia, kai rašo „direct" kelionė, ar tikrai tada greičiau važiuoja?

„Direct" dažnai reiškia, kad nebus pervežinėjimo iš mašinos į mašiną kelyje, kas, tiesą sakant, standartas ir taip turėtų būti. Bet kai kurie į tai kiša netikrą reklamą. Direct nereiškia „be sustojimų" ar „kaip lėktuvas" – vis tiek važiuoji žeme per kelias šalis. Greičiau nevažiuoji, tiesiog tiesiau. Kartais žmonės pamato „direct pervežimai į Angliją" ir galvoja, kad tai penkiolika valandų. Ne. Tai vis tiek para per dvidešimt keturias valandas minimum. Skaityk smulkųjį šriftą, nes ten gali būti parašyta „su persodinimu poilsio zonoje" – o tai jau nebe direct, ar ne? Būk atidus skaitydamas pasiūlymus.

Ar galiu vežtis maisto produktus, dešrų, sūrių iš Lietuvos į Angliją?

Oficialiai – didelės dešrų ar sūrių siuntos neleidžiamos po brexit. Realiai vienas keli kilogramai savo vartojimui dažnai praslysta, bet aš negaliu to garantuoti. Buvo atvejų, kai muitinėje išėmė visą šaldymo maišą su mama pagamintais kotletais. Vaikinas beveik verkė. Aš suprantu – norisi namų skonio. Bet taisyklės taisyklės. Mėsa, pieno produktai, kiaušiniai – rizikinga. Jei jau labai veši – deklaruok kaip asmeninius maisto produktus, bet pasiruošk, kad gali tekti palikti. Geriau vežti sausų produktų, šokoladų, sausainių. Arba paprašyt mamos, kad iškeptų ką nors kitaip – pavyzdžiui, meduolius. Jie nekvepia mėsa ir neatrodo įtariai pareigūnams.

Kaip elgtis, jei pasienyje pareigūnai ima klausinėti, ko važiuoji?

Nesijaudink, tiesiog atsakyk tiesą. Tu važiuoji pas giminę, į darbą, ar tiesiog kraustaisi – tai tavo teisė. Turėti pasą, jei turi darbo vizą – visus dokumentus. Būti mandagiam. Nekomentuoti politikos ir nevaidinti eksperto dėl muitų taisyklių. Vieną kartą klientas ėmė aiškinti pareigūnui, kas yra „laisvas judėjimas", nors pats turėjo tik turistinę vizą. Tai užtruko dar pusvalandžiui visus. Nežinau, kodėl žmonės taip daro. Tiesiog atsakyk kas, kur, kodėl. Jeigu veši daiktus, turi teisę aiškinti, kad tai asmeniniai naudoti daiktai, ne prekybai. Pareigūnai kartais tikrina, kartais prašo atidaryti lagaminą – neprieštarauk, vykdyk nurodymus. Po to važiuoji toliau.

Koks yra didžiausias skirtumas tarp vežėjo, kuris dirba dešimt metų, ir naujoko?