Perkraustymas į Angliją per savaitę be jokių vėlavimų – ar tai realu?

Jau 22 metai vežioju daiktus po Europą, o paskutiniu metu labai dažnai tenka vežti į Londoną, Bristoli, Birmingemą – kur tik ne. Skambina žmonės, kartais apsiverkę, kartais iš niekur nieko: „Aš turiu išvykti po savaitės, viskas turi būti Anglijoje, ką daryti?“ Toks perkraustymas į Angliją per savaitę be jokių vėlavimų yra įmanomas, bet turiu būti atviras – čia ne stebuklas. Reikia surinkti daiktus, sutvarkyti popierius, rasti mašiną. Kai kas galvoja, kad pakanka vieno skambučio. Ne, bet jei dabar skaitai tai ir tuoj skambinsi – dar turi šansų. Svarbiausia – neišsigalvoti, kad viską padarysi rytoj, nes rytoj jau bus poryt.

Planavimas, kai viskas sukasi per 7 dienas

Man paskambino vadovas iš darbo Londone, sako – reikia per savaitę. Ar dar turiu šansų susirasti vežėją?

Taip, šansai yra, bet jau ne dvigubi. Aš pats esu apiplėšęs savaitgalį, kad spėčiau pakrauti klientą iš Kauno, kuris paskambino ketvirtadienį. Bet čia pasisekė – mašina buvo tušta ir stovėjo netoli. Kitą kartą teko atsisakyti, nes artimiausia laisva fūra buvo tik Klaipėdoje, o ten trys valandos kelio, ir neapsimokėjo. Svarbu – neskambinti dešimčiai įmonių vienu metu. Kai kurios pasiima užstatą, o paskui dingsta. Geriau vienas patikrintas vežėjas nei penki nežinomieji.

Kada jau per vėlu skambinti jums dėl perkraustymo į Angliją?

Jei skambini šeštadienį vakare, o nori važiuoti pirmadienį ryte – tai beveik per vėlu, nebent veži du lagaminus. Kai mano žmona mato mano ekrane šeštadienio skambutį, ji jau žino – vėl reiks dirbti. Kartais imu tokias, bet realiai turėk omenyje: pilnam butui reikia 4–7 dienų planavimo. Būna ir taip, kad žmonės paskambina per anksti – tris mėnesius iš anksto. Tada irgi problematiška, nes aš nebūsiu įsiminėlės toks ir pamirštu. Geriausia – savaitė iki dviejų.

Ką pirmiausia reikia padaryti – skambinti jums ar pakuoti daiktus?

Pirmiausia – patikrink ar turi galiojantį pasą. Nejuokauju, buvęs atvejis, kai klientas buvo pasirengęs, o pasas – ne. Pakuoti gali pradėti jau rytoj. Bet man skambinti verta iš karto, nes jei nėra laisvos mašinos, pakuoti bus beprasmiška. Logiška? Kartais žmonės sako „aš dar nežinau kiek daiktų, todėl neskambinsiu“. Tai kvailai – mes dažnai vežam ir nežinodami tiksliai, nes svoris pasitaiso pakeliui. Skambink kai turi bent apytikslį kambarių skaičių.

Daiktai, dėžės ir šitas visas chaosas

Kur skubiai gauti dėžių Vilniuje, jei rytoj jau reikia krautis?

Marketai, statybinių prekių parduotuvės, kartais „Lidl“ duoda, jei gerai paprašai. Aš savo klientams dažnai atvežu pačių, bet jei pats perki – neimk tų labai plono kartono. Praeitą mėnesį turėjau atvejį, kai dėžės nuo bananų pradėjo byrėti žemyn ant laiptų vos išnešus. Negraži situacija. Geriau sumokėk 20 eurų daugiau, nei vėliau rinkti šukių. Beje, daugelis pamiršta apie lipnią juostą. Aš visada vežuosi atsarginių ritinėlių, nes žmonės galvoja, kad pakaks vieno. Reikia mažiausiai trijų. Ai, ir markerio – nepamiršk, antraip dėžėse bus visiška beprotystė.

Ar man tikrai reikia apvynioti kiekvieną lėkštę atskirai?

Ne visai. Gali dėti tarp servetėlų, laikraščių, net marškinių. Aš esu matęs, kaip vežamos lėkštės be nieko, tiesiog sudėtos į dėžę – Dieve brangus. Aišku, jei turi originalias dėžes su putplasčiu, tada ramiau. Bet žmonės dažnai išmeta originalias pakuotes, o paskui nori, kad į Angliją atvažiuotų sveiki. Neatsimenu tiksliai kas tai buvo, ar lempa, ar vaza, bet vaizdas buvo liūdnas. Trumpai: jei pats neruoši – mes galim supakuoti, bet tai + diena laiko. O tau jos nėra.

Kas bus su mano augalais? Galima juos vežti per sienas?

Štai čia aš... na, devyniasdešimt procentų atvejų maži augalai praleidžiami, ypač jei nekomercinė siunta. Bet oficialiai – augalai turi turėti fitosanitarinius pažymėjimus. Ar aš kiekvieną kartą muitinėje sustojęs dėl vieno kaktuso? Tikrai ne. Bet buvo atvejų, kai kolegai konfiskavo augalą pasienyje. (Atsiprašau, prarado ne augalą, o jį konfiskavo.) Jei labai brangus fikusas – geriau atiduok kaimynei. Gerai? O jei tai tik viena palmikė – dažniausiai praslysta, bet aš nežinau šimtu procentų taisyklių kiekvienoje muitinėje. Toks atvirumas.

Ar galiu vežti maistą, konservus, tuos svarainius?

Ne. Na, arba nepatarčiau. Mėsos produktai, pienas, kiaušiniai – griežtai draudžiama. Konservai... žinai, aš vežiau kartą uogienių, bet išrašiau kaip „asmeninius daiktus“. Muitinininkai kartais patikrina, kartais – ne. Bet aš matęs blogų kompanijų, kurios siūlo vežti viską, net šaldytuvą su šonine. Jei ta kompanija sako „nesijaudink, mes pravešim be tikrinimo“ – bėk nuo jos. Tokios dažnai baigiasi probleminėse muitinėse. Geriau maistą išdalyti giminėms. Svarainius suvalgyk prieš kelionę. Tik tiek.

Fūra, kelias ir vairuotojai

Kiek kilometrų ir valandų iš tiesų trunka važiavimas iki Londono?

Iš Vilniaus iki Londono apie 2100 kilometrų, priklauso nuo maršruto. Be sustojimų – maždaug 22–24 valandos vairavimo laiko. Bet fūros nestovi be sustojimų. Poilsis, degalinė, kamštis Paryžiuje arba ties Eurotuneliu. Realiai – 2–3 paras nuo pakrovimo iki iškrovimo. Jei kas sako, kad per 12 valandų – meluoja arba skraido lėktuvu. Buvęs atvejis, kai klientas pyko, kad per dvi dienas neatvežėme, nors jis pats nesuprato, kad fūra neturi sparnų.

Ar vairuotojai keičiasi, ar vienas žmogus vairuoja visą kelią?

Keičiasi. Vienu atvažiavimu – ne. Tarkim, du vyrukai išeina iš Lietuvos, vienas vairuoja, kitas miega. Tada pasisuka. Taip saugiau. Kartais antrąjį skiriu tik pakrovimui ir iškrovimui, o tada jis pailsėjęs važiuoja lėktuvu namo. Ne, palauk, taip ne. Dažniausiai abu grįžta. Aišku, jei perkraustymas į Angliją per savaitę be jokių vėlavimų – mums svarbu, kad vairuotojas nepavargtų. Pavargęs vairuotojas = vėlavimai. Aš patikrinu tachografus. Kartais per griežtai, bet saugiau.

Ar tikrai važiuosime tiesiai, o ne aplinkui per visas Europos šalis?

Tiesiogiai, bet per Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją. Eurotunelis arba keltas. Ne, neatvažiuosim per Italiją, nebent labai kažkas nutiktų blogai. Buvęs atvejis prieš 15 metų, kai viena „pigiausia“ firma su mano pažįstamo daiktais važiavo per Čekiją, Slovakiją, Austriją ir tik tada į Italiją – kam? Nes jie krautės pigias prekes iš ten. Tavo sofa laukė papildomą savaitę. Tokių istorijų yra pilna. Tiesus maršrutas yra greičiausias. Kas vyksta Lenkijos greitkelyje – atskira kalba, bet kelias teisingas.

Kas bus, jei fūra suges viduryje Vokietijos?

Tada stovime. Rimtai – neegzistuoja toks perkraustymas, kur fūrai sugedus siųstų naują per 2 valandas. Reikia remonto, o tai gali būti pusdienis arba visa para. Aš turėjau gedimą prie Miuncheno – variklio žarnelė. Galvoju, galvos skausmas. Bet turėjome draudimą, klientas gavo informaciją, ir viską aptarėm. Gerai, kad nebuvo šaldytuvų maisto. Blogiausia – kai mašina lūžta ir vežėjas nesiliečia telefonu tris dienas. Aš matęs tokių. O mes bent jau parašome: „Stovim, bet stengiamės“. Žmogiška.

Popieriai, muitinė ir šios nesąmonės

Ką tiksliai reikia paruošti iš dokumentų, kad nereikėtų sukti galvos?

Pasas arba asmens tapatybės kortelė. CMR vežėjas užpildo. Turi parašyti inventorių – ką veši. Kai kurie dalykai, tipo sena virtuvės technika, reikalauja sąskaitos faktūros, kad muitinė žinotų, kad ne prekė. Arba tiesiog prirašom „naudota, asmens daiktai“. Buvo atvejis, kai žmogus vežė tris naujas dviračių padangas be dviračio. Muitinininkas pažiūrėjo pakeltą antakį. Suprantu. Tuomet teko aiškinti kaip paaiškinti... (kaip ir kodėl jos ten). Tai sudėtinga. Geriau turėti viską, kas įrodo, kad tai tavo naudoti daiktai.

Ar man reikia tos užpildyti muitinės deklaracijos, kai vežu tik sofą ir dėžes?

Taip, reikia. Net jei tai tik dėžės su drabužiais. Po Brexit tapo kiek sudėtingiau. Reikia kažkokios formos – C3, ar kaip ten dabar vadinasi, priklauso nuo turto vertės. Mes dažnai padarome už klientus, nes žmonės verkia matydami tuos popierius. Bet tu turi pasirašyti, kad turinys tikslus. Kartais klientai sako „ten tik drabužiai“, o ten ir knygų 500 kg. Svoris svarbu. Neišgalvok – muitinė gali tikrinti. Buvę taip.

O jei aš neturiu sąskaitų senai televizijai ar šaldytuvui?

Paprastai nieko tokio. Muitinė supranta, kad žmonės nekaupia čekių dešimt metų. Pakanka sąrašo su apytiksle verte ir agesčia... (amisčia, amžiumi). Jei daiktas atrodo visiškai naujas, tada gali paklausti. Aš turėjau klientą, kuris vežė naują „Xiaomi“ televizorių be dėžės. Sako, „senas, naudotas“. Muitinininkas palietė ekraną – dulkės. Na, galvoju, pakliuvom. Bet išleido. Aišku, jei ta firma, kurią pasirinkai, sako „nesijaudink, mes viską išspręsim pažįstamiems“ – tai tipinis ženklas, kad jie bus paprašę papildomai prie muitinės. Būna.

Ar CMR dokumentas būtinas ir kas jį pasirašo?

CMR – tai tarptautinis važtaraštis. Jį pasirašo vežėjas ir tu. Aš pats pildau, tu tik pasirašai, kad sutinki su daiktų kiekiu ir būkle. Kartais klientai skaito kiekvieną pastraipą. Gerai, bet mes neturime tam valandos. Būna, kad pasirašo nei neatidžiai, o paskui skundžiasi, jog ko nors trūksta. Aš turiu fotografuoti krovinius prieš pakrovimą. Ne visada spėju. Tai tavo draudimas nuo ginčų. Jei vežėjas atsisako CMR – keisk vežėją.

Kas gi nutinka, jei kažkas nepaeina?

Kokia blogiausia situacija, kokią matėte per 22 metus?

Oho. Buvo toks atvejis su fūra, kurią pasigrobė ne vežėjas, o tarpininkas. Paėmė užstatą, išsinuomavo pigiausią fūrą, o paskui pradingo. Daiktai mėnesį gulėjo kažkur Lenkijos sandėlyje. Klientas neteko darbo Londone, nes negalėjo persikelti laiku. Aš pats ne kartą tokiais atvejais padėdavau ieškoti daiktų. Dar blogiau – kai fūra paskęsta katastrofoje? Girdėjau apie tai iš kolegų, bet pats nelaikiau. Dažniau nutinka vėlavimai dėl klaidingo adreso. Kartais žmonės sako gatvę, o pats namas yra kitame gale. Fūra 14 metrų ilgio – apsisukti negali.

Ar buvote vėluoję savaitę ar daugiau dėl kliento kaltės?

Aš? Ne. Bet kartais priverstas. Klientas sako „pakrausim rytoj 8:00“. Atvažiuoji – jis dar miega. Supakuota du trečdaliai. Lauki iki 14:00. Prarandi pusdienį. O toliau – kamštis, fūros lūžimas. Ir tada klientas pyksta, kodėl dukters gimtadienio neišnešėme laiku. Na ką aš galiu. Kartais žmonės nepakrauna dėl to, kad neišsiskyrę su buto savininku. Teigia, kad „dar nežino kur nuvežti“. Kaip nežinai? Jei sutarei dėl perkraustymo per savaitę, turi žinoti adresą. Nešiukštink, prašau.

Ką daryti, jei Anglijoje nauji namai dar nepasiruošę priimti daiktų?

Laikyk sandėlyje. Klausk savęs – ar prenumeravai tokiam scenarijui. Mes turime partnerių saugyklų Londone, Birmingeme, kartais plikai. (Kartais tiesiog pas pažįstamus, bet oficialiai – sandėliai.) Tai kainuoja papildomai. Savaitė saugojimo – nuo 80 iki 150 svarų. Brangu? Taip. Bet alternatyva – fūra stovi gatvėje, kaimynai skambina policijai. Geriau mokėti. Aš patarčiau prieš tvarkant deklaracijas jau žinoti įėjimo aukštį. Kartais sofos neįlenda. Tada reikia kelti per balkoną. Buvę.

Kas jei mano daiktai neįtelpa į fūrą, nors sakei, kad tilps?

Tada problema. Jei per klaidą aš apskaičiavau blogai – mano kaltė, vežame kitą kartą nemokamai arba dalinai. Tai atvirai. Bet dažniau būna, kad klientas pridėjo. „O dar šaldytuvas rūsyje, o dar dviratis draugo, o dar du kartonai knygų.“ Taip, tų pora kartonų virto dvidešimt. Matau aš tave. Tada fūra perpildyta, daiktai banguoja. Realiai – gerai nufotografuok daiktus. Aš pagal nuotraukas planuoju. Nemeluok, kad turi mažai. Žinau tą jausmą, kai žmonės slepia.

Kainos ir kaip nepasiklysti tarp pasiūlymų

Kokia reali kaina perkraustymui per savaitę iš Lietuvos į Londoną?

Pilnai apgalvok: dviejų kambarių butas – maždaug 1800–2500 eurų. Vieno kambario – 1200–1800. Tai yra apytiksliai, nes kaina priklauso nuo aukštų be lifto, ar reikia pakavimo, kokios stotelės. Jei kas siūlo 600 eurų už tris kambarius – tai žuvis. Nežinau kokia, bet tikrai pūvanti. Aš pats savo fūras pažįstu, žinau kiek kuro, mokestis už tunelį vienasėdim... (vieną šį) 50 svarų ar daugiau. Fūros nuoma. Draudimas. Vairuotojų algos. Matematika paprasta. Nepatikėsi 800 eurų siūlančiu. Aš nepriekaištingai... nepriekaištingai? Ne, nepriekaištingai nežinau, kaip jie tai daro, bet žinau kad blogai.

Ar skubus perkraustymas kainuoja brangiau?

Kartais taip. Ne visada. Jei turiu laisvą mašiną netoliese – kaina ta pati. Jei tenka tempti fūrą iš Klaipėdos specialiai, tada už papildomą važiavimą. Bet aš nemėgstu užsidirbti ant žmonių bėdų. Buvo atvejis, kai pandemijos metu skubiai reikėjo – paėmiau standartinę kainą, nes supratau situaciją. O kai kurios kompanijos prie skubumo prideda 50 proc. ir dar vėluoja. Tai skamba kaip apgavystė. Aš ne toks. Bet jei teiksi pakavimo paslaugą per vieną dieną – ten tikrai +200–300 eurų, nes mano žmona turi ateiti su komanda. O ji pikta, kai skuba.

Kodėl vieni vežėjai ima 800, o kiti 3000 už tą patį kiekį?

800 – arba tarpininkas, kuris pasiims užstatą ir pradings, arba vairuotojas be draudimo su uždususia fūra. 3000 – arba prabangi firma su baltais pirštiniais, arba tiesiog normali kaina sudėtingam kroviniui. Aš kainuoju viduryje. Kodėl? Nes turiu dešimt fūrų, bet nekilnojamąjį turtą. Ne, ne turtą – turiu savo parką. Pigūs tie, kurie pakrauna penkis klientus į vieną mašiną. Tavo daiktai važiuoja per Vokietiją tris dienas, nes iškrauna tris adresus prieš tave. Tada paskambinsi man ir verksi. Aš žinau, nes man skambina po tokių.

Ar draudimas įskaičiuotas į kainą?

Pas mus – taip. CMR draudimas yra standartas. Jei kas siūlo be draudimo – tai nelegalu ir pavojinga. Aš turiu papildomą krovinio draudimą visų rizikų. Kainuoja, bet ramiau. Kartais klientai klausia „o jei kas, tai kiek gausiu?“. Sąžiningai – dėl dėvėtų daiktų negausi milijono. Draudimas dengia rinkinę vertę, o ne emocinę. Jei sena sofa – vertė maža. Jei veši paveikslą iš aukciono – reikia atskiro įvertinimo. Tai kainuoja, bet verta. Aš asmeniškai esu matęs, kaip net ir atsargiai supakuotas veidrodis... trakšt. Blogai.

Paskutiniai patarimai prieš ridenant lagaminus

Pasakykit atvirai – ar verta bandyti taip skubėti, ar geriau atidėti?

Jei gali atidėti – atidėk. Ne todėl, kad aš nenoriu tavo pinigų. Noriu. Bet skubantis žmogus padaro klaidų. Pamiršta dokumentą, sugadina dėžę, sumeta daiktus. Toks perkraustymas į Angliją per savaitę be jokių vėlavimų yra kaip chirurginė operacija – įmanoma, bet reikia profesionalų. Aš galiu būti tas profesionalas, bet tu turi būti organizuotas pacientas. Jei tavo bosas spaudžia, o širdis sako „lėk“ – skambink. Bet jei tiesiog tingi planuoti anksčiau – tai tavo bėda, ne mano.

Ką daryti pirmiausia šiandien, jei mano išvykimas – kitos savaitės pabaigoje?

Pasiimk popierių. Užrašyk: padėkliuką, pasą, sąskaitas. Tada susirask dėžių. Tada paskambink man ar kitam normaliam vežėjui. Nebijok, kad dar per anksti – geriau per anksti nei per vėlai. Tada pradėk krauti dėžes, kurios nereikalingos. Žieminius batus, knygas. Palik tik tai, ko reikia savaitei. Ai, dar svarbu – patikrink ar tavo naujas adresas Anglijoje tikrai egzistuoja. Buvęs atvejis, kai gatvė buvo teisinga, bet namo numeris – ne. Google Maps kartais klysta. Aš tada pats klydau piktas su 14 metrų fūra naktiniame Bristolyje.

Ar galima jums paskambinti tiesiog dabar, vakare ar savaitgalį?

Skambink. Jei aš prie filmo su šeima – atšauksi arba parašysiu žinutę. Bet jei skubu – atsiliepsiu. Buvę, kad klientas paskambino šeštadienį 21 val., o mes pirmadienį jau krautės. Tai įmanoma. Ne visada malonu, bet įmanoma. Turiu telefoną prie lovos. Žmona pyksta. Bet ji žino – tai mano darbas. Taigi dėl tokio skubaus perkraustymo į Angliją per savaitę be jokių vėlavimų aukoju savo sąžiningą poilsį. Ha. Šiokia saviironija. Skambink. Išgirsime. Nesvarbu kad vėlu.

Išvada

Tiesa ta, kad perkraustymas į Angliją per savaitę be jokių vėlavimų įmanomas ir aš tai padariau šimtus kartų. Bet tai reikalauja dviejų dalykų – greito tavo sprendimo ir patikimo vežėjo, kuris nesimėto pažadais. Aš ne tobulas, kartais per greitai kalbu, kartais pats veluoju formulę pasakyti, bet daiktus atvežu. Skambink, jei laikas spaudžia. Pasistengsiu, kad viskas būtų taip, kaip tarėmės.