Perkraustymas į Angliją: kaip organizuoti pervežimą, kad daiktai atvyktų laiku

Įsivaizduok – sėdi senajame bute Vilniuje, o gal Klaipėdoje, ant sofos, kurią reikia perkelti į Londoną. Telefone – penki skirtingi skaičiai, o galvoje vienas klausimas: ar daiktai tikrai atsiks Anglijoje laiku? Aš šitame reikale jau dvidešimt trejus metus. Tarptautinis pervežimas į Angliją paprastas, jei žinai taisykles. Daugelis galvoja, kad pakanka fūros ir vairuotojo. Realybė kitokia. Toliau atsakysiu į klausimus, kuriuos man užduoda prieš pirmąjį perkraustymą. Kai kurie atsakymai bus nepatogūs. Bet tikri.

Kai dar tik planuoji – dažniausiai mintys susijaukusios

Kiek iš anksto reikia pradėti planuoti perkraustymą į Angliją, jei noriu visko neprisiminti paskutinę savaitę?

Idealu būtų bent prieš tris–keturias savaites, nors yra buvę ir tokių, kurie paskambino penktadienį, o kraustėsi pirmadienį. Ne paslaptis – kuo anksčiau, tuo ramiau. Ypač jei kalba eina apie didesnį būstą arba jei reikia suplanuoti konkrečią datą. Fūros saugumo dienos Anglijos kryptimi būna užimtos greičiau nei galvoji. Aš asmeniškai rekomenduočiau susisiekti maždaug prieš mėnesį, ypač jei kraustaisi vasarą arba prieš Kalėdas. Tada lieka laiko susitvarkyti popierius ir nebėgi kaip pamišęs po biurus.

Ar galiu pats supakuoti daiktus, ar privalome tai daryti jūsų žmonės?

Gali pats, tik reikia žinoti keletą dalykų. Mes dažnai matome, kai žmonės supakuoja į seną kelioninę krepšį porcelianą ir tiki stebuklu. Ai, ne. Jei pats pakuoji – atsakomybė už sugadinimus lieka ant tavęs. Mes galime atvežti dėžes, net parekomenduoti, kaip ką vynioti. Dažnai pasitaiko, kad klientas sako „oho, tai jūs geriau supakuojat“, bet čia jau tavo pasirinkimas. Svarbiausia – nenaudoti laikraščių (dažnai lukštena) ir neatidarinėti dėžių be žymėjimo. Chaosas garantuotas.

Kaip apskaičiuoti kiek tai kainuos? Mano butas yra dviejų kambarių Vilniuje.

Kaina priklauso ne tik nuo kambarių skaičiaus, bet ir nuo to, kiek toje erdvėje priglaudei per dešimt metų. Būna dviejų kambarių butų, kuriuose trys fūros. Geriausias būdas – kai atvažiuojame apžiūrėti arba kai siunti vaizdo įrašą. Mes skaičiuojam kubinius metrus, atstumą ir ar reikės pagalbinių rankų. Į Angliją iš Vilniaus – maždaug 1800–2500 kilometrų, priklausomai kur tiksliai. Kainos svyruoja nuo kilometro tarifo ir sezono. Vasarą brangiau, žiemą pigiau, bet slidžiau. Paskambink, apsisprendžiam per penkiolika minučių.

Koks yra pats didžiausias keblumas, su kuriuo susiduria žmonės ruošdamiesi tarptautiniam pervežimui?

Didžiausia bėda – ne daiktai, o laikas. Žmonės galvoja, kad viską suspės per savaitgalį. Realybė tokia, kad tada prasideda stresas, barniai šeimoje ir man skambutis sekmadienio vakarą su klausimu „ar dar galit padėti?“. Dar vienas kebliukas – kai žmonės pamiršta, kad reikia rezervuoti lifto laiką name. Būna atvejų, kai kaimynai pyksta, o mes turim tempti sofa pro langą. Ne pokštas. Planuok iš anksto, net jei atrodo, kad dar daug laiko.

Ar tikrai reikia rašyti inventorizacijos sąrašą, nes man atrodo, kad tai per sudėtinga?

Reikia. Ir ne todėl, kad mes mėgaujamės biurokratija – tiesiog muitinėje dažnai prašo. Po Brexit viskas pasikeitė, Anglijai išėjus iš ES, dokumentacija tapo griežtesnė. Sąrašas neturi būti iki paskutinio šaukšto, bet baldai, elektronika, vertingesni daiktai – viskas turėtų atsidurti popieriuje. Kartais klientai klausia „o negalit jūs patys surašyti?“. Galim, bet kainuoja papildomai, nes tai užima pusdienį. Geriau susėsti vakarą su kava ir perversti spintas. Paskui padėkosi sau.

Krovimo diena – čia viskas gyva

Ką daryti su alkoholiu ir augalais – galima vežti į Angliją?

Alkoholį ribotai – asmeniniam naudojimui, ne komercijai. Augalus – štai čia jau sunkiau. Gyvi augalai paprastai neperkeliami be dokumentų, o mes ne visada garantuojam, kad jie išgyvens kelionę. Aš jau nekalbu apie tai, kad jei augalas didelis, jis užima vietą ir gali apipilti kitus daiktus. Prieš dvejus metrus (o ne, metus) vežėm klientui fikusą – atsargiai davėm atskirą vietą, bet žiema buvo šalta. Neišgyveno. Tai jei labai brangu – geriau dovanok kaimynei. Mažiau skausmo.

Ar perkraustymo dieną turiu būti namie nuo pat ryto, ar galima atvaryti po pietų?

Turi būti. Fūra nelauks iki tavo kavos su draugais. Mes derinam valandą ir ji yra plus minus pusvalandis. Jeigu vėluoji pats – viskas nusibrauna. Būna, kad klientas sako „o aš tik 14 valandą atvyksiu“, o mes tuo metu jau turim kitą užsakymą. Tada lieka arba vakarinis krovimas (brangiau), arba kitą dieną. Aš nesu iš tų, kurie šaukia, bet laiko grafikas tarptautiniuose pervežimuose yra šventas. Ypač jei važiuoja grupažas – ten vienos valandos vėlavimas gali kaskaduoti į savaitę.

Kiek žmonių atvažiuoja krauti – ir ar aš turiu jiems padėti?

Paprastai du. Jei didelis namas – trys. Tu padėti gali, bet nereikia. Kartais klientai nori įsitraukti, ypač vyrai – nežinau kodėl, bet taip yra. Tada pradeda nešti spintas vieni ir supyksta, kad mes nešam kitaip. Geriau pasitiki profesionalais. Mes žinom, kur kišti rankas, kad nubyrėtų durų staktos. Atsargiai su stiklu. Jei tu pats nešioji – draudimas gali nepadengti. Tai stovi šone, rodyk kur kas yra, atnešk kavos. Bus geriausias bendradarbiavimas.

Ką jei liftas neveikia arba namas be lifto, o aš gyvenu ketvirtame aukšte?

Tada kainuoja daugiau. Ketvirtas aukštas be lifto yra devyni žodžiai, kuriuos krovikai nemėgsta girdėti. Mes turim savo tempimo sistemas, diržus, kartais vežame mažesnį automobilį, jei kiemas nepraleidžia fūros. Buvo toks vaizdas pernai – name Vilniuje, Šnipiškėse, liftas sugedo išeiginėje. Nešėm šaldytuvą nuo devinto aukšto. Galvojau, kad mano nugara atsistos žiopčioti. Bet išsinešėm. Svarbu pranešti iš anksto. Nes jei žinosim – pasiimsim dar vieną žmogų arba kitokią įrangą.

Ar baldus reikia ardyti prieš krovikams atvažiuojant, ar jie tai padarys patys?

Jei turi laiko ir rankų – gali pats. Bet mes tai darom kasdien ir žinom, kur slepiasi paslaptingi šešiakampiai sraigtai. Kartais klientas sujaukia viską pats, paskui nežino, kaip sugrąžinti. Palikite armariui (o ne, komodai) duris, jei nuimsit – bus lengviau kelti. Vienintelė taisyklė: jei lova yra itin sudėtinga, pavyzdžiui, japoniško tipo su dėžėmis, pasakykite iš anksto. Nes kartais reikia atsivežti specialius raktus. O jei nuotolinis valdymas – nenuneškite jo kartu su sofos pagalvėmis. Buvo atvejų.

Kelias – muitai, pasienis ir kitos staigmenos

Kiek laiko trunka pats važiavimas iki Anglijos – ir ar tikrai žinote, kada tiksliai atvažiuos fūra?

Techniškai – dvi trys paras. Bet tai yra idealus pasaulis, kurio nėra. Realiai – priklauso nuo kurios pusės Anglijos, ar reikia keltis per Lamanšą, ar važiuoti tuneliu. Grupinė siunta, grupažas, dažnai važiuoja su kitais klientais, tad gali būti sustojimai Belgijoje ar Vokietijoje. Tikslų laiką pasakau tik dieną prieš atvežimą. Ne todėl, kad ką nors slepiu – tiesiog negaliu kontroliuoti eilių Doverio uoste ar Orleano spūsčių. Kartais oras pakoreguoja. Praktiškai – planuok tris–penkias darbo dienas.

Brexit – kaip tai pakeitė dokumentus daiktų pervežimui į Angliją iš Lietuvos?

Oho, čia pokyčių buvo. Dabar reikia muitinės deklaracijų, CMR ir kartais gali paprašyti įrodyti, kad daiktai yra naudojami, ne nauji. Jeigu vežame mašiną – kita istorija. Su buitiniais daiktais paprasčiau, bet popierių daugiau. Mes turime brokerius, kurie tvarko formalumus, bet klientas vis tiek turi pasirašyti ir pateikti sąrašus. Atsimenu, pirmą kartą po Brexit Doverio pasieniečiai stabdė tris valandas mūsų fūrą vien dėl to, kad deklaracijoje buvo klaidelė. Dabar jau viskas įprasta, bet pradžioje buvo chaosas.

Kas vyksta su muitais – ar mano daiktai tikrins muitinėje visiškai?

Ne visada. Būna taip, kad tiesiog praleidžia. Būna, kad atidarinėja du tris konteinerius ir pasižiūri. Jei deklaracijoje viskas aišku ir nėra kontrabandos (vyno keletas butelių tai dar nesiskaito), praeisi sklandžiai. Patarimas – neprikrauk naujų daiktų be kvitų. Muitininkas pamatys nenuluptus kainų etiketes ir pradės klausinėti. O jei dar elektronika nauja – gali tekti mokėti. Tai kam to reikia? Geriau palikti pirkinius paskui, kai jau apsistosi Anglijoje. Psichologiškai ramiau.

Ar vairuotojai per nakvoja kur nors, ar varo be sustojimo iki kelionės galo?

Vairuotojas privalo ilsėtis pagal taho taisykles. Negali jis sėsti po dešimt valandų vairavimo ir toliau minti pedalą. Paprastai nakvoja kur nors pakeliui – arba specialiose aikštelėse, arba jei skuba – tiesiog saugioje vietoje. Mes nedraudžiame viešbučio, bet dažnai jie miega kabinoje. Tai jų pasirinkimas. Kartais manęs klausia ar aš tikrai žinau, kur jie miega... Na, tiksliai nežinau kiekvieno vairuotojo nakties, turiu pasitikėti. Jei kelionė ilga – skiriam du vairuotojus. Tada fūra juda be perstojo, tik kuro.

Ar galima vežti maistą – pavyzdžiui, sūrio ar dešrų iš Lietuvos?

Techniškai – pieno produktai ir mėsa yra ribojami. Praktiškai – jei tai asmeniniam vartojimui ir kiekiai nedideli, prasmuki. Bet aš oficialiai to nesakiau. Buvęs klientas vežėsi šaltai rūkytą dešrą visa dėžę – muitininkai tiesiog numojo ranka. Kita vertus, kolega pasakojo, kad kažkam pistacijas išėmė. Nesąmonė, bet taip yra. Geriausia taisyklė: jei tai labai brangu sentimentų prasme – pasiimk. Bet nesitikėk, kad visą šaldytuvą pravesi. Anglijoje irgi yra parduotuvių. Rimtai. Švilpių sūris ne toks jau skirtingas ten.

Kas bus jei fūra užstrigs pasienyje dėl popieriaus ar techninės gedimo?

Gedimo atveju mes siunčiam pagalbą. Jei popierius – skambinam brokeriui ir tvarkom. Klientas paprastai to net nepajaučia, tik sulaukia sms žinutės: „vėluojam pusdienį“. Jeigu gedimas rimtas – perkeliam daiktus į kitą fūrą. Buvo, kad prie Kelnės sulūžo važiuoklė. Vėlavimas sumokėjo likęs kelias, bet daiktai pasiekė Braitoną tik su paros vėlavimu. Tada jau ėjo mano asmeninės derybos su klientu. Niekas nelaimingas, bet taip gyvenime būna. Raktas – nepasimesti ir turėti planą B.

Kai klausimai tampa nemalonūs

Ar dažnai pasitaiko, kad daiktai vėluoja – kiek kartų iš dešimties taip nutinka?

Iš dešimties? Maždaug du tris kartus nutinka koks nors vidutinis vėlavimas – kelių valandų ar dienos. Bet visiškai pasiklydę daiktai – na, gal kartą iš dvidešimties. Sakyčiau, kad aštuoniasdešimt procentų pervežimų į Angliją ateina pagal grafiką, jei viskas suplanuota. Tačiau reikia suprasti – grupažas (kai keli klientai vienoje fūroje) yra labiau pažeidžiamas. Jei vienas klientas Londone užtrunka iškrovime, kitas Mančesteryje laukia. Tai realybė. Jei tau reikia šimto procentų garantijos – užsisaky individualų transportą. Bet ten kaina visai kitokia. Deja.

Ką daryti jei fūra sulūžo kelyje? Ar tai mano problema?

Finansiškai – ne, jei mes kalti dėl gedimo. Morališkai – šiek tiek tavo, nes tavo sofa miške prie autostrados. Bet rimtai – mes tvarkome. Turime draudimus, turime kontaktus Europoje. Tavo daiktai yra mūsų atsakomybė. Tiesa, jei tu pats užsisakei tik paslaugą be draudimo (kai kurie taip daro, kad sutaupyti), tada gali likti be kompensacijos. Aš visada sakau – nedarykite to. Pamenate tą Kelnės atvejį? Klientas draudėsi. Gavo kompensaciją. Kitas tos pačios savaitės klientas, kuris atsisakė draudimo – tiesiog nervavosi. Skirtumas akivaizdus.

Ar buvę atvejų, kad daiktai buvo pamesti? Kaip tai išsiaiškinti?

Pamesti – ne, bet sugadinti – taip. Pametimas dažniau būna smulkmenų lygyje: dėžė su knygomis pasilieka sandėlyje, vienas kilimėlis pasimeta tarp kitų. Randam vėliau. O dėl sugadinimų – būna. Pamenu, stiklinis stalas atkeliavo su įskilimu. Klientas piktas, teisingai. Mes fotografuojem prieš ir po. Tada aiškiai matosi – ar įskilimas buvo prieš krovimą (neatidžiai buvot supakavę) ar pas mus. Kartais būna ir mūsų kaltė. Tada taisom arba kompensuojam. Nesiginčijam be reikalo. Gyveni, mokaisi. Brangesni daiktai – atskira dokumentacija.

Kodėl kai kurios įmonės žada pervežimą į Angliją per 24 valandas, o jūs ne?

Nes jos meluoja. Arba veža oru, kas kainuoja tūkstantčius. Nori girdėti tiesą? Iš Lietuvos į Angliją per parą tik lėktuvu. Fūra tiesiog fiziškai nespėja. Net jei važiuoji be sustojimo. Pamatę tokią reklamą – bėkite. Tai arba mulkiavimas, arba jie užsakys pas mus ir paims komisinius, arba iš viso neatveš. Buvau susidūręs su atveju, kai klientas sumokėjo „greitajam pervežimui“, o daiktai stovėjo Kaune sandėlyje tris savaites. Nesėjo jų patikėti. Anglijos keliai ir taip užimti, o jei dar žada stebuklus – tai ne rimta įmonė. Rimtas vykdytojas pasakys datą, prie kurios stengsis, bet nepažadės mėnulio.

Ar teko matyti, kaip klientai nudega rinkdamiesi pigiausią pasiūlymą?

Deja, taip. Per dvidešimt trejus metus – ne kartą. Buvo vaikinas iš Klaipėdos, rado pasiūlymą pervežimui į Angliją už keturis kartus mažesnę kainą. Supakuota, vežta kažkieno krovininiu mikroautobusu. Daiktai atkeliavo su pelėsiais, nes pažeista plėvelė, o baldai subraižyti. Jis paskui skambino mums prašydamas pagalbos, bet mes negalėjom nieko padaryti – jis nepasirašė sutarties su tais. Nei draudimo, nieko. Sutaupė du šimtus eurų, o prarado baldus už du tūkstančius. Depresuotas skambutis buvo. Verslas yra verslas, bet kai matai jog kaina žemiau savikainos – kažkas ne taip.

Kokia yra pati blogiausia klaida, kurią žmonės daro tarptautinio perkraustymo metu?

Pamiršti pasikeisti adresą banke – ne, tai ne mūsų sritis. Blogiausia klaida – nepaklausti, ar įmonė turi partnerį Anglijoje. Nes jei fūra sustoja Doverio uoste, o ten niekas jos nepasitinka – tavo daiktai sėdi muitinėje. Antra bėda – kai žmonės pakuoja svarbius dokumentus su paprastomis knygomis. Tada ieško paso tarp enciklopedijų. Arba kai pagalvęs patalynės dėžę pažymi kaip „virtuvė“. Anglijoje atras pūkinę antklodę tarp puodų. Sutvarkyk ženklinimą. Rimtai. Tai tarsi gyvenimo pamoka – nepulk galvos nereikšmingai.

Anglijoje – paskutiniai žingsniai

Ką veikti jei mane darbe sutrikdo grafikas ir aš negaliu būti Anglijoje sutartu laiku?

Bėda. Nes fūra nelauks. Bet mes turim sprendimą – galima palikti raktus kaimynui, draugui, arba mūsų vietiniam atstovui. Kartais nuomojame mažą sandėliuką trims dienoms. Buvo atvejis – klientė, gydytoja, iškvietė operacija. Negalėjo būti Birmingeme. Mes suderėjom su jos broliu. Nors brolis paskui skambino klausdamas kurioje dėžėje kavos aparatas. Bet daiktai atsidūrė bute. Jei turi raktelius – pranešk. Jei reikia mūsų pagalbos įnešant – pasakyk iš anksto. Anglijoje apsaugos tarnybos kai kuriuose namuose neįleidžia be gyventojo.

Ar reikia drausti daiktus atskirai, ar draudimas įskaičiuotas į kainą?

Standartinis draudimas yra pagal CMR konvenciją, bet jis ribotas. Jei vežiesi seną sofą – ji gali būti vertinama simboliškai. Brangiems daiktams, meno kūriniams (nors kas vežiasi meną tokioj fūroje?) reikia papildomo draudimo. Aš asmeniškai patariu pilną draustis, ypač jei yra elektronikos. Ne todėl, kad noriu parduoti papildomai – tiesiog mačiau, kas nutinka audros metu kelyje. Fūra nieko nedaro, vanduo prasiskverbia. Pamenate Kelnę? Ne, ten buvo gedimas, čia kita istorija. Tai va – potvynis. Retai, bet realu. Draudimas kainuos papildomai gal šimtą dvi, bet miegsi ramiai.

Kaip žinoti, kad daiktai nebuvo paplėšti ar sugadinti pakeliui?

Ir pats gali patikrinti. Mes fotografuojame krovimo procesą, duodame sąrašą. Atvykus – pasiimk žymeklį ir tikrink dėžes. Jei kurios atidarytos – kurjerio parašas, mūsų parašas. Sugadinimai matosi iš karto. Neslidinėk akimis – tikrai verta dešimt minučių. Buvo, kad klientas pasirašė be tikrinimo, o paskui po savaitės rado įskilimą. Tada neįmanoma įrodyti, kada tai įvyko. Aš tuo metu pats buvau atostogose (tai yra, darbo kelionėje Vokietijoje), ir kolega tvarkė. Bet principas toks: patikrink, pasirašyk, tada ramu. Jei kažkas negerai – rašyk aktą. Nedvejok.

Organizuoti pervežimą į Angliją laiku nėra magija – tai planavimas, patirtis ir sąžiningumas iš abiejų pusių. Mes stengiamės, kad daiktai atkeliautų tada, kai sutarta, bet be tavo pagalbos pradžioje – nieko nebus. Pasirink rimtus partnerius, klausk, net jei klausimai atrodo kvaili, ir nepasitikėk stebuklais už trisdešimt eurų. Jei kas nors lieka neaišku – rašyk arba skambink. Geriau penkias minutes aiškintis dabar, nei savaitę gelbėti situaciją vėliau. Sėkmės kraustantis.