Patogiausi sprendimai asmeninių daiktų pervežimui į Angliją

Jau kokie dvidešimt ketveri metai kai sukuosiesi tarp Kauno ir Londono, Vilniaus ir Mančesterio. Pradėjau dar tada, kai į Angliją važiuoji ne dėl pervežimo, o tiesiog dėl darbo pasiūlymo. Žmonės dažnai skambina man sutrikę – turi pilną butą, o gal tik dvi kelionines ir dviratį. Neišradinėju dviračio. Yra keli patogiausi sprendimai, kaip visą tai perkelti per Lamanšą arba vežtis sausuma, ir svarbiausia – nepasiklysti tarp pasiūlymų. Atsakysiu į dažniausius klausimus, kuriuos girdžiu vos ne kasdien. O kaip čia pasakius – realiai, be blizgesio.

Planavimas ir pirmi žingsniai

Ar man reikia viską galvoti iš anksto, ar galiu skambinti paskutinę dieną?

Žinai, būna ir taip, kad skambini ryte, o jau vakare nori, kad daiktai būtų pas mus. Ne, geriau pagalvok prieš savaitę kitą. Ypač jei renkiesi pigesnį, lankstesnį variantą – grupinį krovinį. Tada vairuotojas turi planuoti maršrutą, žiūrėti, kur dar yra laisvos vietos. Jeigu tau reikia skubaus pervežimo į Angliją kitą savaitę, kaina šoktels kartais net dvigubai. Aš sakau klientams: jei gali palaukti, palauk. Taupysi šimtą kitą eurą. O jei skubėsi – susimokėsi ne tik už kelią, bet ir už mano nemigusią naktį.

Kiek dienų prieš reikia susisiekti, kad viskas būtų sklandžiai?

Septynios dienos yra tokia auksinė vidurio taisyklė, nors oficialiai kartais galima ir per tris. Tiesą pasakius, per trumpą laiką sunku surasti tinkamą mikroautobusą, jei gabename baldus. O jei tik dėžės – tada savaitė tikrai pakankama. Kartais man paskambina žmonės, kurie jaučia, kad turi maždaug keturiasdešimt penkis kilogramus drabužių. Susidėliojame, apskaičiuojame. Viskas ramiai. Pamenu, prieš du mėnesius studentė iš Kauno siuntė daiktus į Londoną – pagalvojome per savaitę, surinkome, ir pinigai liko kišenėje.

Ar galiu siųsti tik kelis daiktus, o ne visą butą?

Gali, ir tai tau neturi būti gėda. Pusė mano klientų siunčia mažus krovinius. Viena dėžė su šeimos nuotraukomis, kita su puodais. Tai yra normalu. Aš asmeninių daiktų pervežimu į Angliją užsiimu ne tik tada, kai gabename tris kambarius ir sofą. Maži kroviniai dažnai važiuoja kartu su didesniais – vadinasi, daliname kelionės kaštus. Tu pasakai, ką turi, aš pasakau, ar tilps. Kartais tilpsta net į vienintelį kampą mikroautobuso. Nepergyvenk dėl kiekio.

Ką daryti, jei turiu šaldytuvą ir dviratį? Ar imsite?

Imsim, bet ne visada verta. Šaldytuvą reikia išleisti, išdžiovinti, kitu atveju viduje prasideda nemaloni chemija. Dviratis – lengviausias daiktas pasaulyje, bet užima beprotiškai daug vietos. Jeigu dviratis tau brangus, kaip prisiminimas, vežk. Bet jei tai Tesco pirktas už šimtą svarų, parduok čia. Transportavimo kaina į Angliją bus didesnė už pačią prekę. Tą patį sakau ir apie skalbimo mašinas. Kartais atsieina pigiau nusipirkti ten.

O jei aš nežinau, kiek tiksliai mano daiktai sveria?

Tada tu esi kaip devyni iš dešimties mano klientų. Aš tiksliai nežinau, kaip tu galėtum žinoti, jei neturi svarstyklių namie. Paprastai prašau apytikslio sąrašo. Ar turi dvidešimt dėžių? Ar turi du lagaminus ir gitarą? Pagal tai apskaičiuoju. Kartais klientas sako: „Man rodos, čia apie šimtą kilogramų.“ O išeina šimtas penkiasdešimt. Tada kaina šoktels truputį, bet ne tam, kad norėčiau apgauti. Paprasčiausiai reikia daugiau vietos. Būna ir taip, kad svoris mažesnis – tada sumažiname. Nesąžiningos įmonės kartais pasiunčia sąskaitą dvigubai didesnę, kai jau daiktai pakeliui. To reikia saugotis.

Supakavimas, dėl kurio nereikės gailėtis

Ar man pačiam reikia viską supakuoti?

Nereikia, jei neturi kantrybės. Bet jei taupai – geriau pats. Pakavimo paslauga kainuoja, nes tai užima laiką. Pamenu, prieš kelis mėnesius šeima iš Panevėžio gabeno daiktus į Mančesterį. Jie buhalteriai – protingi žmonės, bet supakavo taip, kad aš net pravirkau iš juoko. Dėžės buvo be užrašų, be lipnių juostų. Aš patariau: nereikia profesionalo, bet reikia galvos. Įmesk daiktus, užklijuok, užrašyk „stiklas“. Viskas. Pačiam užtenka dviejų popierinių rulonų ir kantrybės.

Kokia pakavimo medžiaga tvirčiausia? Ar burbulinė plėvelė yra būtina?

Stipriausios yra dvigubos gofruotos dėžės. Kartais randu tokių, kurios jau kitą dieną trūkinėja siūlėse – tada suprantu, kad pirkai per pigiai. Burbulinė plėvelė nėra šventa elektronikai, bet be jos šiandien neapsieisi. Drabužiams – vakuuminiai maišai. Pamenu, kartą klientai bandė suvynioti veidrodį į seną antklodę, tai buvo katastrofa, veidrodis atkeliavo į Essex be dviejų kampų. Tad jei nežinai – klausk. Geriau pirkti penkias dėžes brangesnių, nei trylika tokių, kurios subyra besivežant į Angliją.

Ar galiu prie dėžių priklijuoti lapelius su užrašais ranka?

Gali, bet rašyk storu žymekliu. Kursyvu per gražiai nebus matyti, kai vairuotojas krauna trisdešimt dėžių šeštą ryto. Pamenu, kažkas rašė „dėmesio, šioje yra puodeliai“, o aš skaičiau kaip „dėmesio, čia yra paklodės“. Puodeliai, beje, atsigulė į dėžę šonu. Neapsiverte visa, nes laimė, kad tarpą sutvarstėm gerai. Bet taip, ranka rašyk. Tik didžiosiomis. Ir po to dar kartą patikrink, ar klijai laikosi. Pamenu, praeitą kartą temperatūra buvo per žema ir lipni juosta atšoko (o gal bloga juosta buvo, jau nebeatmenu).

Ar verta daiktus drausti papildomai?

Jei vežki seną sofą, kurią gavai iš močiutės – gal ir neverta. Bet jei vežki kompiuterį, dokumentus arba brangius instrumentus – taip. Nors yra vienas dalykas. Kai kurios įmonės siūlo „draudimą“, kuris realiai neegzistuoja. Pasirašai popierį, sumoki dešimt eurų, o kai atsitinka bėda – aiškina, kad tu pats netinkamai supakavai. Aš sakau atvirai: mūsų bazinis draudimas dengia tik transporto riziką, ne tavo negrabų pakavimą. Jei nori pilno – kreipkis į draudimo brokerį atskirai. Taip saugiau.

Ką daryti su drabužiais – sudėti į maišus ar dėžes?

Dėk į dėžes. Gal kam maišai patogesni, nes jie suspaudžiami, bet maišuose drabužiai atsiskleidžia kaip peoniai. Kartą vežiau spintą į Birmingemą – klientė sudėjo viską į didžiulius šiukšlių maišus. Atvažiavus, maišai buvo suplyšę, ir ant palto kabėjo keli spagetų likučiai. Aš nejuokauju. Po to ji rašė laišką, kad tai mūsų kaltė. Na, aš tikiuosi, kad tu ne taip. Rūšiuok drabužius, sudėk į dėžes, užklijuok. Aš asmeninių daiktų pervežimu į Angliją užsiimu jau nebe vienerius metus – patikėk, dėžė yra tavo draugė.

Kaip daiktai fiziškai keliauja

Kuo skiriasi tiesioginis pervežimas nuo grupinio?

Tiesioginis – kai fūra ar mikroautobusas važiuoja tik su tavo daiktais. Grupinis – kai daiktai renkami iš kelių klientų ir vežami kartu. Pirmasis variantas greitesnis, brangesnis. Antrasis – lėtesnis, bet jei renkiesi asmeninių daiktų pervežimą į Angliją su ribotu biudžetu, tai auksas. Grupinis krovinys važiuoja, kai susirenka pakankamai užsakymų. Gali laukti dvi dienas, gali – savaitę. Bet sutaupysi ketvirtadalį, kartais ir pusę kainos. Aš pats dažnai renkuosi grupinį, kai siunčiu savo asmeninius daiktus iš Lietuvos.

Ar galiu ką nors vežtis savo automobiliu? Gal bus pigiau?

Galima, bet ar pigiau? Na, jei tu jau važiuoji, o ant galinės sėdynės telpa dvi dėžės – taip, pigiau. Bet jei turi penkias dėžes, šaldytuvą ir keturis spalvotus krepšius – bala nematė, koks tavo automobilis. Pamenu, prieš pusmetį vaikinas iš Klaipėdos bandė sutalpinti visą kambarį į „Golfą“. Apatinė dalis buvo kaip tetris, o langai beveik neatsidarinėjo. Be to, keltas į Angliją automobiliui kainuoja. Dar turi galvoti kur pasistatyti ten, jei Londone – brangu. Taip kad kartais paprasčiau pasamdyti fūrelę.

Ar galima siųsti oru? Ten greičiausia, ar ne?

Teoriškai taip, bet oro siuntoms į Londoną galioja griežtos taisyklės. Skysčiai – ne. Baterijos – dažnai problemos. Svoris ribotas. Kainos... oi. Vieną dėžę dešimt kilogramų nuskraidinti kainuoja tiek, kiek mikroautobusu pervežti trisdešimt. Aišku, jei tau reikia per dvi dienas – oras yra opcija. Bet aš asmeniškai nerekomenduoju siųsti sofos arba trijų metrų langą lėktuvu. Nebent tu esi milijonierius. Ir net tada – logistikos komandos žiūrės keistai. Nors, tiesa, negaliu žinoti – gal tu ir esi milijonierius.

Ar kurjeriai tikrai pasiima iš namų Londone ir atveža į Vilnių?

Taip, yra toks dalykas kaip door-to-door. Bet Anglijoje ne visos gatvės leidžia privažiuoti dideliu furgonu. Kartais Londone reikia atsinešti iki gatvės kampo. O jei gyveni septintame aukšte be lifto... na, aš nelabai kaltinu vairuotojus, jei jie paprašo pagalbos. Į Vilnių dažniausiai pristatome prie pat durų, nebent gatvelė siaura kaip adatos ausis. Tada skambiname ir deriname. Bet taip, šis patogiausias sprendimas asmeninių daiktų pervežimui į Angliją yra maždaug nuo šimto eurų už dėžę – priklauso nuo svorio. (o gal nuo šimto dvidešimties, tiksliai neatsimenu dabar)

Ar egzistuoja krovininiai keltai tiesiai iš Lietuvos?

Ne, tiesiai iš Klaipėdos į Harwich arba Folkestone nėra keltų keleiviams su kroviniu. Keltai eina iš Nyderlandų, Prancūzijos, Vokietijos. Mes dažniausiai važiuojame sausuma per Europą, bet kartais klientai klausia apie jūrą. Pamenu, prieš kelerius metus dar buvo kitos schemos, bet dabar – sausuma iki uosto, tada keltas trumpas, pavyzdžiui, iš Dunkerque į Doverį. Tai trunka pusantros valandos. Kelyje į keltą dažnai sustojame kavos – angliška kava, beje, daug blogesnė nei lietuviška. Bet čia mano asmeninė nuomonė.

Kainos ir tai, ko niekas iš anksto nesako

Kodėl vieni pervežimai kainuoja 80, o kiti 800 eurų?

Nes vieni veši lagaminą su striuke ir dviem knygomis, o kiti – pilną dviejų kambarių butą. Bet jei rimtai – kainą lemia atstumas, svoris, unikalūs daiktai ir skubumas. Yra ir paslėptų mokesčių. Kartais pamatai skelbimą „pervežimas į Angliją nuo 99 eurų“, o paskui paaiškėja, kad tai kaina už kubinį metrą, tau jo reikia penkių. Aš patariu: rašyk sąrašą, sakyk, ką turi, ir prašyk galutinės kainos. Be „apie“. Be „nuo“. Tiksliai iki cento. Kitaip gali liūdnai nustebti.

Ar galiu mokėti tik grynaisiais, kai vairuotojas atvažiuoja?

Gali, bet aš nuoširdžiai nerekomenduoju. Grynieji be čekio, be kvito – tai tamsa. Pamenu, buvo toks atvejis, kai klientė sumokėjo grynaisiais vairuotojui, o daiktai pasiekė Bristolių pažeisti. O įrodymų – jokių, nes kas atsitiko su tais pinigais? Vieni verslininkai taip dirba, kad nereikėtų mokėti mokesčių. Tu pats supranti. Aš esu už pavedimą arba kortele. Turi atlikimo įrodymą. Turi apsaugą. Tai kaip su draugais – geriau aiškūs atsiskaitymai.

Kas dar gali pabranginti siuntimą pakeliui, nors aš jau sumokėjau?

Laiptai. Liftas neveikia. Muitai. Papildomas sustojimas. Jeigu nepasakei, kad turi pianiną, o jis pasirodo – kaina kyla. Jeigu gatvėje nėra vietos sustoti, reikia kelti iš toliau – laikas yra pinigai. Pamenu, Birmingeme kartą prireikė specialaus leidimo stovėti centrėje. Vairuotojas negalėjo laukti, privažiavimas buvo uždraustas. Teko permokėti savaitgalio tarifą. Tai ne mūsų kaltė, tiesiog lokacijos specifika. Anglija yra ypatinga tokiose smulkmenose.

Ar verta rinktis patį pigiausią pasiūlymą?

Klausimas retorinis? Ne. Pigiausi dažniausiai reiškia, kad arba neturi draudimo, arba vairuotojas perka pigiausią dyzelį nežinia kur. Kartais reiškia, kad daiktai stovi sandėlyje tris savaites, nes jie renka krovinius iki paskutinės vietos. Aš mačiau, kaip konkuravo įmonė, kuri vėliau pamestė visą krovinį kažkur netoli Birmingham, nes perrašė adresą ant popieriaus. Jie buvo pigiausi rinkoje. Štai tau ir atsakymas. Geriau sumokėk vidutinę kainą ir turėk ramybę. Patogiausi sprendimai asmeninių daiktų pervežimui į Angliją niekada nebus tie, kurie kainuoja mažiau nei kava per dieną.

Dokumentai, muitai ir viskas po Brexit

Ar reikia dabar muitinės deklaracijos asmeniniams daiktams?

Po Brexit viskas pasikeitė. Reikia. Tiksliau, reikia daiktų sąrašo. Kartais reikia ir daugiau – čia jau priklauso nuo vertės. Aš tiksliai nežinau visų nieujausių taisyklių, nes HMRC keičia jas dažniau nei aš keičiu padangas. Bet žinau, kad asmeniniai daiktai, jei jie naudoti, paprastai neapmojami muito mokesčiais. Turi būti protingas sąrašas. Neviršyk verčių ribų. Jei turi elektronikos – pasiimk čekius arba faktūras. Geriau pamiršk kažką negu kad vėliau muitinėje aiškinsiesi. Aš asmeniškai visada rekomenduoju pasitarti su muitinės brokeriu, jei daiktų vertė didesnė nei keletas tūkstančių.

Ar galiu siųsti maisto produktus, pavyzdžiui, rūkytą dešrą ar šakotį?

Nereikėtų. Anglijos maisto standartų agentūra yra iš tiesų griežta. Mėsa, pieno produktai – ne. Kartais šokoladas, džemai praleidžiami, bet aš nenorėčiau rizikuoti. Pamenu, klientė norėjo nusiųsti mamos pyragų į Liverpulį. Aš sakau: mieloji, Anglijoje irgi miltų yra. O jei rimtai – biologiniai produktai gali būti konfiskuoti. Ir dar bauda. Taip kad geriau atsiųsti receptą. Arba atsivežti tik sausą maistą, gerai uždarytą. Bet net ir tada – 50/50. Aš nežinau visų veterinarinių taisyklių, bet žinau vieną: dešra nepraeis.

Ką reiškia, jei daiktai užsistoja muitinėje?

Tai reiškia, kad tu arba neįrašei kažko į sąrašą, arba muitininkas šiandien blogą dieną. Jiems būna visko. Kartais tai trunka dieną, kartais savaitę. Reali situacija – pernai trys dėžės su dokumentais įstrigo dviem savaitėms, nes sąraše buvo „įvairūs“. Muitininkas atidarė ir rado seną telefoną. Pametė mūsų sąrašą, arba mes blogai parašėm, čia jau abi pusės kaltos. Daiktus atgavome, bet klientas praleido svarbų terminą dėl buto išnuomojimo. Anglijoje viskas vyksta pagal grafikus. Vėlavimas skaudina.

Ar mano mama gali siųsti man dovanų dėžę be problemų?

Gali, bet rašyk „gifts“. Vertė neturėtų viršyti deklaruotos ribos. Aš manau, kad tai apie 39 svarus, bet galiu klysti (o gal keturiasdešimt penki? Pažiūrėsiu vėliau). Po Brexit dovanos irgi keliauja per muitinę. Geriau nedėk per brangių daiktų. Knygos, šalikai, rankų darbo muilas – viskas einasi. Kalbant apie mamą – mano pati siuntė man į Londoną aguonpienio paketų prieš dešimt metų. Tada dar buvo paprasčiau. Dabar, kai rašau, prisimenu, kad gal reikėtų jai paskambinti. Na, bet čia ne į temą.

Kai viskas nepasiekia taip, kaip svajojai

Vairuotojas pavėlavo dviem dienom. Tai normalu?

Normalu? Ne. Pasitaiko? Taip. Grupiniai kroviniai – jie kaip autobusai. Kartais lūžta mašina, kartais – eilė prie Doverio uosto. Kartais vairuotojas pavėlavo, nes prieš tai buvęs klientas neturėjo lifto ir krautis truko keturias valandas. Aš sakau atvirai: jei rinkaisi pigiausią variantą be jokių garantijų – vėlavimo tikimybė didesnė. Geriausios įmonės paskambins tau ir pasakys. Blogiausios – pradings. Jei vėluoja be žinios – skambink. Rėkauti nereikia, bet teirautis – tavo teisė. Kartais vairuotojas tiesiog pamiršta pakrautą telefoną. Pasitaiko ir šitai.

Ar galiu atgauti pinigus, jei dėžė atkeliavo sutraiškytą ir aplinkui išbyrėjusi?

Gali, jei turi protokolą. Pasirašinėdamas – visada apžiūrėk daiktus. Jei matai pažeidimą, fiksuok iš karto. Fotografuok. Rašyk aktą. Jeigu pasirašei be priekaištų, o po trijų dienų radai sulūžusį veidrodį – bus sunkiau. Draudimas dengia transporto žalą, ne tavo aplaidumą. Aš mačiau atvejus, kai klientai atidarė dėžę po savaitės ir tik tada skundėsi. Na, per tą savaitę tas katinas būtų galėjęs viską išnaršyti. Aš tikiu tavimi, bet draudimo kompanija – ne. Fiksuok iš karto. Tai tokia taisyklė, kurią verta įsiminti visam gyvenimui.

Išvada

Per beveik ketvirtį amžiaus šiame versle mačiau visko – nuo idealių pervežimų iki tokių, kuriuos norisi užmiršti. Patogiausi sprendimai asmeninių daiktų pervežimui į Angliją visada yra tie, kurie atitinka tavo galimybes, bet neapleidžia sveiko proto. Nesistenk visko suspėti per vieną dieną, nepirk pigiausių dėžių ir nepatingėk parašyti sąrašo. Jei turi daugiau klausimų – žinok, kad kiekvienas daiktas turi savo kelią, o aš čia tam, kad tas kelias būtų mažiau vingiuotas. Anglija nėra pasaulio pabaiga, bet jos keliai ir muitinės taisyklės reikalauja pagarbos. Ir dar – packuok gerai. Tiesiog packuok gerai.