Patogiausi pristatymo sprendimai, kai siuntų gabenimas į Angliją tapo kasdienybe

Kai pirmą kartą prieš dvidešimt ketverius metus pakraudavau dėžes į fūrą važiuojančią į Birmingemą, dar nebuvo jokių išmanių sekimo sistemų. Dabar viskas kitaip. Bet kai žmonės klausia manęs – kas yra patogiausias būdas siųsti daiktus, kai tai darai kas savaitę ar mėnesį – vis atsakau: priklauso. Vienas siunčia dokumentus, kitas – automobilių dalis iš Kauno sandėlio. Siuntų gabenimas į Angliją nuolat yra visai kita istorija nei vienkartinė siunta draugui. Reikia galvoti apie laiką, nervus ir apie tai, ar kurjeriui jau gali numinti taką.

Iš pradžių – visiškai paprasti dalykai

Kaip išvis suprasti, ko man reikia, kai siunčiu kas savaitę?

Žinai... pradėsiu nuo to, kad daugelis galvoja – yra vienas teisingas būdas. Nėra. Jei siunti dokumentus, tinka visai kas kita nei pervežant baldus. Buvo toks klientas iš Panevėžio, kuris metus siuntė į Londoną rankdarbius per oro uostą. Brangu. Paskui perjungėm į grupinį krovinių pervežimą – sutaupė beveik trečdalį. Dabar... klausyk, čia svarbu – ar turi kur saugoti Anglijoje, kol pasiims? Nes jei ne, reikia durų iki durų. O jei taip, gali ir į terminalą. (čia turėjau omeny sandėlio terminalą, ne autobusų) Kartais mažiausia kaina nėra patogiausia, kai skaičiuoji savo laiką.

Ar tikrai turiu pakuoti kitaip nei vienkartinei siuntai?

Taip. Absoliučiai taip. Kai siunta važiuoja vieną kartą, gali kiaurą dėžę aprišti ir tiek. O kai tai kartojasi nuolat... velniop, ten važiuoja šimtai kilogramų, fūros juda, stumdosi. Buvau pas klientą Klaipėdoje – jis siuntė į Angliją įrankius. Dėžės buvo silpnos. Atvarius į Essex, pusė jų atsidarė. Savo sąskaita. Daugiau to nekartokit. Dviguba banga, lipni juosta, kampų apsauga. Kartais pakuotė svarbiau nei pats vežėjas, nes bloga pakuotė lygiai tas pats, kas sugadinti daiktai, ir vėl kainuos tavo kišenei.

Kuo skiriasi dalinis krovinys nuo kurjerio, kai kalbam apie nuolatinį siuntimą?

Čia tas dalykas, kur visi apsivemia galvon. Kurjeris – greitai, į namus, brangiau. Dalinis krovinys, arba LTL, less than truckload, lėčiau, bet jei turi stabilią apyvartą, kaina ženkliai kitokia. Sakykim, siunti penkias dėžes kas mėnesį. Kurjeris – gal trisdešimt eurų už dėžę. O dalinis krovinys į Jungtinę Karalystę gali kainuoti penkiolika. Skirtumas toks, kad turi sudėti į vieną didelį plombuotą krovinį arba palaukti, kol surinks kitas daiktus. Jei turi lankstų grafiką, dalinis krovinys – tavo draugas. Jei skubu – tik kurjeris.

Kiek realiai reikia laiko siunčiant reguliariai į Londoną?

Standartiškai, jei fūra važiuoja iš Vilniaus, apie tris–penkias dienas iki Londono. Bet aš sakau – skaičiuok keturias. Nes visko būna. Kartais vilkikas užstringa prie Lamanšo dėl kažkokio patikrinimo. Kartais pasienietis nusprendžia, kad tavo dokumentai per daug prirašyti. Buvo atvejis, kai siunta iš Kauno į Mančestrą važiavo savaitę, nes vairuotojui kažkas nutiko su mašina. Nenoriu pramanuoti detalių. Tiesiog taip būna. Jei tau reikia garantuotos datos, reikia skrydžio arba premium kurjerio. Bet kainą pamatysi. Ir nelengvai nusinešiosi.

Ar galiu sudėti viską į vieną didelę siuntą ar geriau skaidyti?

Čia daug kas klysta. Anglijos muitinė, ypač po visų šitų pasikeitimų, žiūri į masę. Jei siunti vienam asmeniui dešimt didelių dėžių per mėnesį, gali kilti klausimų. Ar tai prekyba? Turi deklaruoti. Aš paprastai patariu – jei tai asmeniniai daiktai, skaidyk. Jei verslui ir turi EORI numerį, gali sujungti į vieną krovinį. Buvęs atvejis – klientas siuntė trisdešimt dėžių draugui Braitone. Muitinai užkliuvo. Savaitę užtruko išaiškinimai. Geriau mažiau, bet skaidriau. Ypač dabar, kai HMRC vis griežtesni į taisykles.

Kainų keblumai

Kiek dabar kainuoja siuntų gabenimas į Angliją jei tai darau nuolat?

Oi. Čia tas klausimas, kurio aš nekenciu, bet suprantu kodėl klausiate. Šiuo metu, jei kalbam apie standartinę dėžę iki dvidešimties kilogramų su kurjeriu, tai greičiausiai dvidešimt–trisdešimt eurų. Bet nuolat? Jei esi verslas ir pasirašai sutartį, gali nusileisti iki penkiolikos. O jei fūra – grupinis krovinys – gali ir dešimt. Ar prikaisiu? Nebūtinai. Kartais mažesnė įmonė padarys geresnę kainą nei didysis vardas, nes didieji turi šimtus biurokratų, kuriuos reikia išlaikyti. Čia kaip su maisto prekėmis – ne visada brangiausia yra saugiausia, bet ne visada pigiausia ir patogiausia. Verta palyginti.

Ar yra kokių nors paslėptų mokesčių, apie kuriuos nekalbama?

Yra. Ir ne tik pas mus – visur. Pavadinkime tai papildomais rinkliavomis. Vienas dalykas – kuro priemoka. Jei degalai pašoka, kurjeriai beveik visada perskaičiuoja. Kitas dalykas – pristatymas už miesto ribų. Jei tavo adresas Anglijoje kaime netoli Oksfordo, gali primokėti. Dar – muitinės išlaidos. Jei siunta sustoja muitinėje ir reikia dokumentų taisymo, kai kurie pervežėjai priskaitys už laiką. Buvo toks vežėjas – nevardinsiu – kuris prisidėdavo administracinį mokestį net už kvito atspausdinimą. Nesąmonė. Klausk iš švenčiosios apie visas galimas priemokas prieš pasirašant ką nors.

Ar verta pirkti draudimą kiekvienai siuntai?

Draudimas... hm. Jei siunti vertingus daiktus, taip. Bet dažnai basic draudimas jau būna įskaičiuotas, tik žmonės to neskaito. Praktikoje matydavau, kad klientai perka papildomą draudimą, nors jau turi. Viskas priklauso nuo vežėjo sąlygų. Vieni apdraudžia iki šimto eurų kilogramui, kiti – tik visą krovinį. Reikia tikrinti. Kartais pigiau nepirkti draudimo, o geriau supakuoti ir pasirinkti patikimą įmonę. Buvo atvejis, kai dėl drėgmės sugadino elektroniką. Draudimas to nepadengė, nes netyčinis pažeidimas neįėjo į sąlygas. Taisyklė paprasta: jei bijai – apdrausk, bet skaityk smulkųjį šriftą.

Kaip su kainomis, jei siunta grįžta atgal?

Atgal? Tu moki dukart. Tie, kurie siuntų gabenimą į Angliją daro pirmą kartą, nustemba. O juk taip. Jei adresatas nebuvo namie, arba atsisakė priimti, arba adresas buvo neteisingas – siunta grįžta ir tu moki už kelionę atgal. Kartais net brangiau, nes dabar tai eksportas iš UK. Yra vežėjų, kurie bando padėti ir laikyti sandėlyje savaitę, bet galiausiai vis tiek tu moki. Todėl visada patikrink adresą. Ir dar geriau – iš anksto pasakyk gavėjui, kad siunta važiuoja. Anglijoje žmonės dažnai neatsiliepia į durų skambutį. Aš nežinau kodėl. Gal bijo.

Kas realiai vyksta pakeliui

Ar tikrai visos siuntos pasiekia gavėją per nurodytą laiką?

Ne. Nebūna taip. Jei tau kas pasakė, kad šimtas procentų – jis meluoja, arba naujokas. Aš turiu kolegą, kuris dvidešimt metų sako: planuok plius dvi dienas. Fūros stringa, pasieniečiai tikrina, o dabar dar ir tas visas reikalas prie Doverio eilių. Buvo Kovo mėnesį... arba Balandžio, neatsimenu tiksliai, kai Londone siuntos vėlavo savaitę dėl ilgų patikrinimų. Ir nieko nepadarysi. Jei tau reikia būtent tą dieną, reikia oro siuntos arba savo vairuotojo. Bet kainą tada pamatysi, ir aiksi iš nuostabos. Realiai devyniasdešimt procentų pasiekia laiku, bet tie likę dešimt – gerai pagalvok ar tau priimtina.

Kas atsitinka, jei siunta pradingsta?

Pradingsta? Retai, bet būna. Ypač jei pervežama per trečiąją šalį arba persikraunama dideliame terminale prie Birmingemo. Aš asmeniškai turėjau atvejį prieš kokius septynerius metus, kai dėžė tiesiog dingo iš fūros. Radome po trijų savaičių kitame sandėlyje. Kažkas suklydo etiketėje. Jei pradingsta, visas patikrinimas – kur paskutinį kartą matyta, kas pasirašė. Daugelis žmonių nežino, kad turi teisę reikalauti sekimo duomenų. Ir dar vienas dalykas – fotografuok siuntą prieš palikdamas. Aš tai kartoju kiekvieną kartą. Neišeisiu iš namų be nuotraukos. Net jei atrodo beprotybė – tai yra tavo draudimas.

Ką daryti, kai gaunu pažeistą siuntą?

Gali keiktis. Tada imi telefoną. Svarbiausia – nepasirašyti priėimo akto be pastabų. Kartais vairuotojai spaudžia: ach, čia nieko tokio, tik kampas. Nepasirašyk. Užrašyk: priimta su išoriniais pažeidimais. Tada fotografuoji viską, net savo batų nuotrauką šalia dėžės, jei reikia. Ir rašai per dvidešimt keturias valandas. Žinok, yra kompanijų, kurios specialiai vilkina iki termino pasibaigimo. Nesąžiningai. Buvau matęs, kaip vežėjas atsisakė mokėti, nes klientas pranešė po dviejų dienų. Terminas – paraą. Atrodo žiauriai? Toks yra transportas. Būk greitesnis už juos, niekam nepasitikėk aklai.

Ar sekimas realiai veikia, ar tai tik žalia varnelė žemėlapyje?

Ha. Taip ir ne. Didesnės kompanijos turi GPS realiu laiku. Tikrai matai, kur fūra. Mažesni vežėjai kartais atnaujina rankiniu būdu. Kartais vairuotojas spauskia išvyką ir tai reiškia, kad jis dar tik pirmadienio rytą plaunasi veidą. Bet rimtai – sekimo sistema yra naudinga, ypač jei stato siuntų gabenimą į Angliją ant nuolatinės sistemos. Tu matai, kada paleisti prekes. Bet žinai ką? Aš mažai tikiu tomis sistemomis. Geriau paskambinti vežėjo dispečeriui. Žmonės ten sėdi ir mato viską. Sistema gali strigti. Žmogus gali meluoti. Abu kartu yra idealu.

Ar galiu pats atvežti siuntas į surinkimo tašką, ar tik pasiėmimas iš manęs?

Žinoma, gali atvežti. Daugelis kolegų turi surinkimo taškus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Aš neturėčiau sakyti visur, bet didžiuosiuose miestuose dažniausiai taip. Tu pats ieškai – galima ir taip. Iš mano patirties, žmonės, kurie patys atveža į terminalą, sutaupo penkis–dešimt eurų. Nes pasiėmimas kainuoja kurjerio laiką. Bet jei turi daug siuntų ir mašiną – verta. Yra vienas BET: turi žinoti tvarkaraštį. Jei atveši penktadienio vakarą, kai fūra jau išvažiavusi, sėsk ir lauk kitos. Skambink prieš atvažiuodamas. Kitaip gali atvažiuoti į tuščią sandėlį.

Dokumentai, muitai ir kiti dalykai

Kokių dokumentų reikia siunčiant dažnai į Jungtinę Karalystę?

Pasikeitė daug po visų šitų Brexitų. Dabar reikia sąskaitos faktūros, pakavimo lapo, kartais kilmės sertifikato. Jei verslas – EORI numeris privalomas. Jeigu asmeniniai daiktai – reikia rašyti deklaraciją, kas viduje, vertė. Aš nežinau kodėl, bet žmonės vis dar siunčia su senais adresais ar be telefono numerio. Anglijoje be telefono – niekas nieko nepristatys. Ir nepamiršk – gavėjo pašto indeksas. Ten iš viso kitokia sistema nei pas mus. Aš matydavau siuntas, kurios dėl blogo postkodo važinėjo Hertfordshire apskrities ratais visą savaitę. Ir paskambina gavėjas piktas.

Kiek muitas kainuoja dabar ir nuo ko priklauso?

Hm. Čia turbūt vertėtų pasitikrinti su muitininku, nes aš ne muitininkas. Bet ką matau praktikoje: jei siunta iki 135 svarų vertės ir asmeninė, dažniausiai jokių muitų nėra. Viršijus – gali taikyti importo mokestį ir PVM. Jei verslui – viskas kitaip, ten PVM beveik visada. Ir dar vienas niuansas – tam tikros prekės, pavyzdžiui maisto papildai, gali būti apmokestinti kitaip nei drabužiai. Aš tiksliai nežinau visų kodų. Nėra vienodos formulės. Geriausia – prieš siunčiant pirmą didelę siuntą, pasiklausti muitinės tarpininko. Arba tiesiog vežėjo, jei jie teikia tas paslaugas.

Ar galiu siųsti maisto produktus, jei siunčiu reguliariai šeimai?

Aš pats esu siuntęs skilandžių, nes pusbrolis Londone prašė. Ir tai praėjo. Bet teorija sako – po Brexit negalima be sertifikatų. Praktika sako – priklauso nuo to, kas tikrina. Mėsa, pienas – tikrai rizikinga. Deklaruot negalima, o jei suras – šiukšlės. Kai kurios džiovintos, sandariai supakuotos prekės praeina. Bet aš negaliu patarti laužyti taisyklių. Tai ne tik neteisėta, bet jei esi verslas ir tau svarbus nuolatinis siuntų gabenimas į Angliją – vienas toks įvykis gali sugadinti ir jūsų, ir vežėjo reputaciją. Tiesiog ne. Nebent sausainiai. Sausainiai turbūt gerai.

Kas yra EORI numeris ir ar man jo reikia?

EORI – Economic Operators Registration... kažkas ten. Registracijos numeris. Jei esi verslas ir eksportuoji importuoji į JK, privalai jį turėti. Jei siunti asmeniškai draugui – nereikia. Bet jei siunti dažnai ir dideliais kiekiais, muitinė gali pagalvoti, kad prekiauji. Tada reikia. Kaip gauti? Registruojiesi Lietuvos muitinėje. Nemokamai. Užtrunka dieną–dvi. Kai kurie klientai galvoja, kad tai kažkoks klubas. Ne. Tai tiesiog tavo ID muitinėje visoje Europos Sąjungoje. Dabar jau nepamenu ar JK turi atskirą sistemą... turi savo, bet EORI vis tiek naudojamas eksporto pusėje dabar.

Ar reikia specialiai žymėti prekes, jei siunčiau verslui?

Taip. Nepamiršk HS kodų. Harmonizuotas sistemas... kodas. Kiekvienai prekių grupei – savo. Drabužiai vienas, elektronika kitas. Jei nenurodysi, muitinėje stabdys ir patys surašys. Brangiau ir ilgiau. Be to, ant dėžių gera pažymėti ne tik adresą, bet ir turinį anglų kalba. Clothes, documents, machine parts. Anglijoje dispečeriai neskaito lietuviškai. Štai dėl ko kartais siuntos stringa – neaišku turinys. Atspausdink didelėmis raidėmis. Nepatingėk. Maža pastaba – mano klientas karta prarado dieną, nes parašė daiktai. Ne taip aišku muitininkui.

Ieškome patogumo

Ar egzistuoja durų iki durų paslauga, kuri verta pinigų?

Taip. Bet ne visada. Durų iki durų yra patogiau, nes nereikia temptis į terminalą. Ypač jei gyveni Anglijos užkampyje. Bet kaina... jei siunčiam per didžiuosius kurjerius, tai standartas. Jei per fūra – durys iki durys kainuoja papildomai. Aš siūlyčiau taip: Lietuvoje pats atvežk į terminalą, o Anglijoje tegul pristato. Sutaupysi. Buvo klientė iš Šiaulių, kuri siuntė drabužius į Angliją dukrai. Ji neturėjo mašinos. Durų iki durų – išsigelbėjimas. Sumokėjo trisdešimt eurų daugiau, bet neiškentėtų autobusu su dėžėmis. Verta. Kartais patogumas svarbiau.

Kaip supakuoti, kad nereikėtų iš naujo krauti pakeliui?

Krauti iš naujo yra blogiausia, kas gali nutikti. Kiekvienas perkrovimas – rizika. Todėl fūroje turi būti EUR padėklai, dėžės turi sutapti. Jei siunčiu nestandartinius matmenis, privalu pranešti iš anksto. Aš dažnai sakau: jei netelpa į standartinę dėžę, skambink. Nes tada reikia specialaus planavimo. Ir dar – nepalik tuščios vietos dėžėje. Užpildyk burbuline plėvele. Nes kai fūra stabteli per aštuonis kartus, daiktai vaikšto. Matau tai kas savaitę. Kietos sienelės, tvirtas apačia. Ir neik į šunis dėl pakuotės kainos – ji vis tiek mažesnė nei sugadinto turinio vertė.

Ar galima stebėti keletą siuntų vienu metu, jei siunčiu verslo prekes?

Žinoma. Daugelis vežėjų dabar turi kliento paskyras internete. Ten matai visas siuntas, datas, sąskaitas. Aš pats naudoju kelių kompanijų sistemas ir galiu pasakyti – kai kurios puikios, kai kurios atrodo dar iš dviejų tūkstančių dešimtųjų. Bet funkcija yra. Ypač jei esi el. prekyba ir siuntų gabenimas į Angliją vyksta kas savaitę. Reikia matyti, kur krovinys, kur jau pristatytas, kam reikia sąskaitos. Neretuoja man klientai, kurie viską rašo į Excel lentelę. Irgi variantas. Tik neprarask failo. Buvau su juo – prarado. Savaitę ieškojo kaip katinas šilumos.

Koks yra pats nepatogiausias dalykas, kurį reikia priimti?

Tikėtis, kad visada bus tobula. Nebus. Transportas – tai ne chirurgija, čia nėra sterilios aplinkos. Čia yra žmonės, oras, eismas, mašinos. Kartais vežėjas pavėluoja. Kartais dėžė įbrėžta. Jei tu to nesupranti, nusiteik nervinimuisi. Aš esu matęs klientų, kurie keičia vežėją kas mėnesį, nes tai neidealūs. Ne, ne atrodo, kad pataikau sau, bet realiai nebūna taip, kad viskas šimtu procentų pagal planą. Yra vežėjų, kurie šūdina paslauga – ten tikrai keisk. Bet jei vėluoja diena per metus – nurimk. Taip yra. Taip buvo visada.

Kaip rasti patikimą partnerį ilgalaikiui siuntimui?

Čia patarimas iš dvidešimt ketverių metų: ieškok ne pagal kainą, o pagal tai, kaip su tavim kalbasi. Jei dispečeris atsako per dvi dienas – bėk. Jei vadybininkas žino tavo vardą ir ką siunti – lik. Patikimumą matosi per mažus dalykus: ar perspėja apie vėlavimą, ar padeda sutvarkyti popierius, ar pasiūlo ne patį brangiausią, o tinkamiausią variantą. Buvę atvejai, kai pigiausias vežėjas dingo mainant po mėnesio. Kartais reikia mokėti dvidešimt procentų daugiau už ramybę. Aš moku. Ir miegu naktimis. Tai patogiausia, ką gali sau duoti. Nepirk vien tik pagal gražią interneto reklamą.

Ar verta turėti atsarginį planą, jei pagrindinis vežėjas užsiėmęs?

Absoliučiai. Aš visada turiu B planą. Kartais tiesiog neturi laisvų fūrų per Kalėdas ar prieš mokyklų pradžią – ten visi kraustosi. Jei turi verslą ir sutartis su vienu vežėju, jis gali tave pastatyti į eilę. Gerai turėti bent du kontaktus. Aš turiu tris. Skirtingi maršrutai, skirtingi pliusai. Vienas greitesnis į pietų Angliją, kitas stipresnis į šiaurę. Ir žinok – nėra gėdos klausti o ką daryt jei. Gėda – neturėti supratimo ir likti be parinkties paskutinę minutę. Planuok iš anksto. Ir nepamiršk pasakyti gavėjui telefonu.

Išvada

Tai va. Daugiau nieko ir nepasakysiu. Siuntų gabenimas į Angliją nuolat yra kaip rytinis kavos virimas – atrodo paprasta, bet jei sugadinsi grūdus, visa diena perkraipyta. Rinkis ne pagal gražų skelbimo tekstą, o pagal tai, kas realiai mažina tavo galvos skausmą. Kartais tai brangesnis kurjeris, kartais – savo terminalas. Svarbu, kad po mėnesio nenorėtum viską keisti. Ir dar – nepamiršk paskambinti gavėjui. Tiek to. Sėkmės siunčiant.