Patikimos pervežimo paslaugos į Londoną – kaip neišsiųsti daiktų velniop

Dvidešimt ketvirti metai šitam versle ir, žinai, vis dar nustembu, kai žmonės paskambina paklausę: „O kaip ten yra iš tiesų?“ Tai nėra raketų mokslas, bet tikros patikimos pervežimo paslaugos į Londoną susideda iš daugybės smulkmenų, kurias pamatai tik kai kartoji maršrutą du šimtus kartų. Londonas – tai ne Klaipėda, ten viskas brangiau, greičiau, o kartais ir beprotiškai lėčiau. Šiandien kalbamės kaip žmonės: tu klausi, aš atsakau. Paprastai, be tos oficialios grybo kalbos, kurią rašo marketingo skyriai. Jei ieškai partnerio, kuris nuvežtų tavo gyvenimą per Lamanšą – pradėkim nuo esmės.

Kainos, skaičiavimai ir kodėl niekas nemėgsta šnekėt apie eurus garsiai

Kiek maždaug kainuoja perkraustymas į Londoną iš Lietuvos?

Žiūrėk, studijų tipo butas iš Vilniaus į Londono rajoną, tarkim, Croydoną ar Ilfordą, kainuoja nuo devynių šimtų iki tūkstančio keturių eurų. Jei turi didesnį namą Kaune ir pilną mašiną baldais, šoksi iki dviejų tūkstančių ar daugiau. Mes skaičiuojam pagal kubus ir atstumą, bet svarbiausia – ar pilnas krovinys, ar dalinis. Kartais žmonės prisisiunčia penkias dėžes ir galvoja, kad čia pigu. Būna, kad taip ir yra, o būna – ne. Nu, žinai, kaip yra.

Ar galiu gauti tikslią kainą telefonu, jei dar nežinau, kiek tų dėžių bus?

Jei atvirai, tikslią – ne. Galiu numest intervalą. Sakau: nuo šito iki šito. Kartais žmonės paskambina ir sako: „pas mane visko mažai“, o atvažiuoji – pilnas garažas senų knygų, dviejų šaldytuvų ir vintažinės sofos. Knygos yra sunkios. Ne, rimtai, žmonės nežino, kad biblioteka sveria daugiau nei spinta. Tai kaina gali pašokti. Geriausia, kai atsiunti nuotraukas, arba kai mes atvažiuojam apžiūrėt. Tada nebelieka jokių staigmenų.

Kodėl viena įmonė prašo aštuonių šimtų, kita – aštuoniolikos šimtų už tą patį?

Čia tas pats kaip ir su mašinom. Yra naujų, yra padrikų. Pigus vežėjas kartais neturi licencijų, arba neturi draudimo, arba turi seną furgoną, kuris gali sugesti kalnuose ties Reimsu. Brangesnis dažnai turi sandėlius, pilną komandą, o ne vieną bičiulį su pasenusiu vilkiku. Aš neimu jokių šalių, bet esu matęs, kaip žmonės sutaupė tris šimtus eurų, o paskui prarado pusę baldų. Vertink ne tik kainą, bet tai, kas bus jei kas nutiks.

Ar yra paslėptų mokesčių, apie kuriuos man meluoja iki paskutinės minutės?

Normalioj įmonėj – ne. Bet „normali“ šiandien retas paukštis. Būna, kad kaina be muitinės mokesčių, jei vežam ne ES piliečio daiktus (o po Brexito viskas apsunkėjo). Dar Londone kartais reikia papildomos rinkliavos (taip, rinkliavos, ne mokesčio – aš pats dažnai sumaišau šituos žodžius) už mašinos įvažiavimą. Aš visada sakau: štai sąskaita, ir štai sąlygos, kur dar gali būt trys šimtai eurų. Aišku, jei nenorėsit skaityt smulkaus šrifto – stebėtis nereikia.

Kas jei paskutinę dieną prisiranda dar du lagaminai ir lempa – suma pasikeičia?

Žinoma. Mes matuojam pagal erdvę. Du lagaminai – ne pasaulio pabaiga, bet didelė lempa gali reikšti, kad nebetelpa optimizuota vieta ir reikia didesnės mašinos. Kartais klientas sako: „tik truputį papildomai“, o tai yra dvidešimt proc. viso krovinio. Aš nebe pirmus metus šitam versle ir žinau: paskutinę naktį visada atsiras dar kažkas. Tad prieš finalinę sutartį pasakyk apie viską. Gerai? Ačiū.

Kaip tai atrodo realybėj – nuo tavo laiptinės iki Anglijos durų

Kas atvažiuoja pas mane – didelis vilkikas ar mažas furgonas?

Priklauso nuo kiekio. Daliniams kroviniams dažniausiai važiuoja didelis vilkikas su keliolika siuntų viduje. Jei perkraustymas visas tavo butas – bus arba krovininis furgonas dvidešimt kubų, arba atskira mašina. Smulkūs kroviniai Londone dažnai persikrauna į mažesnius furgonus, nes centre su vilkiku nepasuks nei kairėn, nei dešinėn. Kartais klientai nesupranta, kodėl jų daiktai keliauja per sandėlį Klaipėdoje – ogi todėl, kad vilkikas neatvažiuos prie tavo kiemo.

Ar jūs supakuojate daiktus, ar aš turiu kone viską suktis pats?

Mes galim supakuot, bet už papildomą mokestį. Daugelis taupo ir pakuoja patys. Žinok, trečdalis mano galvos skausmo kilę iš to, kad žmonės panaudoja senius laikraščius ar dėžes nuo kiaušinių. Kiaušinių dėžės yra silpnos. Kartais atvažiuoji ir matai – fiksuojasi, kad daiktas kris. Jei tu nepakuoji rimtai, aš galiu tik įspėt. Įpakavimas – tai pusė pervežimo. Rimtai. Neturėdamas reikalingų medžgų (taip, medžiagų, matyt susijaudinau) rizikuoji labiau nei reikia.

Ką daryti, jei mano laiptinė siaura kaip šulinys ir sofa netelpa?

Būna. Ypač tuose senesniuose Vilniaus centro namuose arba Londone prie Victorian terraced house. Tada reikia lipti pro langą arba sofą apynyti virvėmis. Tai kainuoja. Yra buvęs atvejis (prieš kokius dešimt metų, Anglijoje), kai turėjom kelti pianiną per balkoną antrame aukšte. Savininkas pamatė ir pravirko. Ne iš baimės – iš džiaugsmo, kad pagaliau išsikraustė. Bet tos papildomos paslaugos kainuoja, ir apie tai reikia žinot iš anksto.

Ar privalau užsakyti parkavimo vietą Londone, kai pristatote daiktus?

Privalai, jei nenori, kad vairuotojas gautų baudą šimtą trisdešimt svarų ir tada dėtų tave ant menčių. Londone parkavimas – tai atskiras mokslas. Yra zonų, yra leidimų. Jei tu pats nežinai, koks tavo gatvės kodas, gali paskambinti savo borough council. Mes dažnai klausiam kliento: ar gavai leidimą? Jis sako: o reikia? Oi, kolegos, Londonas ne Druskininkai. Ten sustot kelioms valandoms be leidimo – prabanga, kuri brangiai kainuoja.

Dokumentai, muitinė ir viskas, kas susiję su Brexitu (o Dieve, ten visko)

Ar man reikia specialių popierių, kad vežti asmeninius daiktus į Londoną?

Reikia. Po Brexito lietuviškas pasas nebegalioja kaip stebuklinga lazdelė. Reikia packing list'ą – sąrašą daiktų. Kartais muitinė gali paklausti, ar neveži prekių pardavimui. Turi įrodyti, kad tai tavo asmeniniai daiktai. Dar reikia gyvenamosios vietos deklaracijos arba darbo sutarties, priklauso nuo statuso. Žodžiu, popieriai dabar yra svarbiau nei vaistas nuo galvos skausmo. Aš pats kartais paskambinu savo agentui pasitikslint, nes taisyklės ten keičiasi dažniau nei oras Londone.

Ar galiu įsimesti butelį vyno, konservų ir savo mylimiausio augalo?

Ne. Na, augalą – gal ir gali, bet muitinė gali jį sudegint. Alkoholis ir maistas – tabu. Ne kilogramas šokolado, bet jei veši penkis butelius vyno ir šaldytuvą mėsos, tai jau nebe asmeniniai daiktai, o prekyba (ne, rimtai, taip jie žiūri). Augalai pavojingi dėl parazitų. Buvo atvejis, kad klientė labai mylėjo savo fikusą. Iš pradžių pyko ant mūsų, kad nepaėmėm, o paskui pagalvojo – o jei jį konfiskuos ir dar baudą duos? Pasiėmė su savo lėktuve kaip rankinį bagažą. Protingai padarė.

Ar tikrins kiekvieną dėžę pasienyje?

Ne kiekvieną. Jie skenuoja, renka rizikos grupes. Bet jei maišeliai kvepia keistai arba rentgenas rodo kažką neaiškų – atidarinėja. Ir žinai kas baisiausia? Jei atidarius pamatys netvarkingą kratinį, kad negali patvirtint turinio, gali stabdyti visą konteinerį. Buvo, kad Doverio uoste laikė pusdieniu ilgiau, nes kažkas įsimetė daiktų be sąrašo. Vairuotojas vėluoja, klientai nervinasi, o aš iš Lietuvos nieko padaryti negaliu. Muitinė – tai šventa karvė. Kaip sakoma, nemeluok jai.

Kas gali nepasiteisinti, arba apie ką niekas nekalba

Ar buvę, kad daiktai dingo ar buvo sulaužyti?

Taip, yra buvę. Avarijų metu, vairuotojams netinkamai fiksuojant krovinį. Vieną kartą vilkike įvyko avarija (maža, bet atsidarė durelės), ir vienas lagaminas iškrito ant asfalto. Nieko nebuvo, bet jei ten būtų buvęs nešiojamas... Supranti? Vairuotojas negali žinoti, kas viduje, jei dėžė nepažymėta „vaizdo įranga – brangu“. Draudimas dažnai kainą grąžina, o ne prisiminimus. Atsargumo dėlei – brangius daiktus veškit atskirai. Rimtai.

Kas jei sugesti kelionės metu ar vairuotojas užmigs prie vairo?

Prie vairo niekas nemiega, mes turim tachografus ir keičiamus vairuotojus. Bet sugesti – taip, technika yra technika. Tada skambinam vilkikui iš paramos tarnybos. Dėl to esame apdraudę krovinį bet kuriam atvejui. Buvo, kad sugedo ne mašina, o keltas. Doverio uoste rūkas – ir visa eilė stovi. Ko tuomet gali reikalauti? Kad rūkas išsisklaidytų? Būna ir taip. Svarbu, kad įmonė nepradingtų su tavo daiktais, o smulkmenas išsprendžiam. Esu matęs visko.

Ar esate matę, kad įmonė pasiima daiktus ir pradingsta?

Taip, yra buvę. Ne su mumis, ačiū Dievui, bet teko padėti žmonėms, kurie skambino verkiant. Vieną kartą toks „vežėjas“ iš „Facebook'o“ pasiėmė dešimt tūkstančių eurų vertės krovinį į Vokietiją, o paskui... telefonas išjungtas. Jie rado mus per draugus. Mes tiesiog patarinėjom, kaip kreiptis į policiją. Patarimas: jei kaina per gera, jei nėra sutarties, jei reikalauja visą sumą į priekį – sprunk. Rimta įmonė prašo dvidešimt–trisdešimt procentų, o ne viską. Ir visada turi rašytinę sutartį.

Kas jei darbuotojai atvažiuoja be uniformos, be logotipų ir atrodo, lyg ką tik ištrūkę iš baro?

Aš čia smarkiai nenoriu smerkti, bet realiai – jei du vyrai atvažiuoja su apatiniu trikotažu ir neaiškiu vagonu (na, furgonu be ženklų), pagalvok. Tai nereiškia, kad jie blogi – gal tai asmeniniai pervežimai. Bet jei jie nesutinka fiksuot būklės, neduoda popieriaus, prašo grynaisiais – tai raudona vėliava. Buvo atvejis, kai klientė skambino: „jie atvažiavo negrabiai ir pradėjo švilpt“. Paaiškinom: tai ne mūsų žmonės. Ji samdė nelegalius. Deja, tokios istorijos pačios skaudžiausios, o juk galėjo paklausti pirma.

Ką reiškia, kai įmonė sako, kad draudimas „yra, bet ne visam kroviniui“?

Tai reiškia, kad kai prisižengia, gausi trisdešimt centų už kilogramą pagal CMR sąlygas, o ne pilną vertę. Rimtos patikimos pervežimo paslaugos į Londoną turi All Risk draudimą arba bent jau papildomą krovinio draudimą. Aš savo klientams visada sakau: štai suma, štai kas apdrausta, štai kaina. Jei kas nors nutinka dėl mūsų kaltės – mokame. Jei dėl stichijos – dalinai. Jei dėl to, kad tu supakavai blogai – atsakomybė tavo. Aišku turi būti viskas. Nešnekam apie draudimą tada, kai jau vyšnios dėžėje sudužo.

Realybės nesąmonės ir tai, kas iš tikrųjų nutinka kelyje

Kaip dažnai važiuoja mašinos į Londoną ir kiek man laukti?

Mes važiuojame maždaug du kartus į savaitę į pietų Angliją ir Londoną. Jei dalinis krovinys, dažnai laukimas – nuo trijų iki septynių dienų, kol surenkam pilną konteinerį. Pilnas krovinys gali išvykti kitą dieną po pakrovimo. Kartais žmonės skambina pirmadienį ir nori, kad trečiadienį jau būtų Hampsteade. Na, nebent samdysi lėktuvą. Realybė – keturiolika šimtų kilometrų, keltas ir dar eilės. Viskas greitai tik pažaduose. Aš mieliau pasakysiu keturios dienos ir pristatysiu per tris, nei atvirkščiai.

Ar tikrai verta pasitikėti pervežėjais su vertingais daiktais, kaip kompiuteriais?

Kompiuterius, pinigines, svarbius dokumentus ir papuošalus – vežkis pats. Ne todėl, kad mes vagys – bet štai reali istorija. Kartą vilkike įvyko avarija (maža, bet atsidarė durelės), ir vienas lagaminas iškrito ant asfalto. Nieko nebuvo, bet jei ten būtų buvęs nešiojamas ir SSD diskas... Vairuotojas negali žinoti, kas viduje, jei dėžė nepažymėta „vaizdo įranga – brangu“. Draudimas dažnai kainą grąžina, o ne prisiminimus ar duomenis. Atsargumo dėlei – brangius daiktus laikyk šalia savęs. O tada jau kita kalba.

Ką daryti, jei aš dar neturiu buto Londone ir daiktai jau iškeliavo iš Lietuvos?

Sandėlis. Londone yra daug sandėlių, bet jie kainuoja. Paprastai pirmos dvi savaitės nemokamos arba simboliškai brangios, paskui – po dvidešimt–trisdešimt svarų per savaitę. Buvo toks jaunas vaikinas, kuris atsiuntė daiktus į Londoną, o pats dar gyveno AirBnB. Daiktai atvyko, o jis neturėjo kur jų dėt. Teko mums ieškot trumpalaikio sandėlio Harrow'e. Jis paskui rašė atsiliepimą – viskas gerai, bet pinigai... Na, tai Londonas. Sandėliavimas kainuoja, ir ne mažai. Planuok iš anksto.

Ar tikrai visada verta rinktis pačius pigiausius pervežimo pasiūlymus?

Jei skubiai galvoju... ne. Ne visada. Jei turi laiko ir energijos viską kontroliuot – gal ir galima. Bet šitam versle pigus dažnai reiškia seną mašiną, pavargusį vairuotoją, be draudimo. Aš myliu sutaupytą eurą tiek pat, kiek ir tu, bet kai kuriose srityse taupymas smogia dvigubai. Geriau sumokėti šimtu eurų daugiau ir miegot ramiai, nei klausti kas ketvirtą valandą, kur tavo sofa. Taip, kartais pigu yra gerai. Dažniausiai – ne. Ypač kai kalbam apie visus tavo baldus.

Daliniai kroviniai, keistos situacijos ir paskutiniai patarimai

Ką reiškia „dalinis krovinys“ ir ar gali mano kėdė važiuoti su kažko kito sofa?

Daliniame krovinyje mašinoje ar konteineryje yra kelių klientų daiktai. Tavo kėdė stovi šalia kito žmogaus dviračio ir trečio dėžių. Tai pigiau, nes daliniesi kurą ir kelionės kaštus. Minusas – gali tekt palaukt, kol surenkama pilna mašina. Kartais žmonės galvoja, kad jų daiktai keliaus vieni ir tuo pačiu metu atvažiui. Ne, tai vadinasi ekskliuzyvinis perkraustymas ir kainuoja daug daugiau. Dauguma renkasi dalinį, nes Londonas ir taip jau praretina piniginę. Aš ir pats taip daryčiau.

Ar galima kartu važiuoti vilkike ir stebėti kelionę?

Negalima. Na, techniškai galima, jei samdai atskirą transportą, bet mūsų vilkikuose vietų keleiviams nėra. Vairuotojai vairuoja, nekalba angliškai (na, dalis kalba, bet ne tam, kad bendravitų), o salone turi snaust. Buvęs klientas kartą labai norėjo važiuoti kartu. Aiškinom, kad draudimas nekels kito žmogaus be įrašo. Jis supyko, bet paskui atsiprašė. Kelias ilgas, pavojingas, o atsakomybė – milžiniška. Geriau nusipirk lėktuvo bilietą ir pasitik savo daiktus. Arba nepasitik, bet mes pristatysim sveikus ir saikingai sudėtus.

Ar vežate ir šaldytuvus, ir skalbimo mašinas, ar tik dėžes?

Viską vežame, kas telpa ir nėra sprogmenų. Buitinė technika – kasdienybė. Tik turi žinoti: šaldytuvą reikia atitirpint prieš dvi dienas. Jei ne, vanduo išbėgs ir nupliks kitų klientų kartono dėžes. Turėjom situaciją, kai neprižiūrėtas šaldytukas užliejo konteinerį. Klijavo vieną parketlenkių dėžę. Draudimas tą padengė, neturėjom pykčių, bet štai – net tokia smulkmena kaip atitirpinimas sutaupo streso. Smulkmenos, žmogau, smulkmenos. O jos svarbiausios.

O jei mano katinas ar šuo netilps rankiniame bagaže – gal galit paimti?

Ne, mes nevežame gyvūnų. Ne todėl, kad nemėgstam – oi, mano Mika (taip, turiu katę) niekur neišeitų, bet reikia specialaus gyvūno pervežimo pažymėjimo, veterinarinio paso, o vilkikas nėra pritaikytas gyvūnams. Ten nėra oro kondicionieriaus gyvūnui, nėra narvo tvirtinimų. Yra specializuotos tarnybos, kurios skraidina gyvūnus, veža su pertraukomis. Nesiūlau rizikuoti šuns gyvybe dėl kelių sutaupytų eurų. Rimtai, neveltui ten yra sertifikuoti pervežėjai gyvūnams. Nenoriu to matyti.

Ar man reikia daryti inventorizaciją – skaičiuoti kiekvieną šaukštelį?

Ne kiekvieną, bet grupuoti taip. Pavyzdžiui: stalo įrankiai – 1 dėžė, knygos – 2 dėžės, vinilai – 1. Sutvarkymas padeda suprasti, kas kur, ir jei kas dingtų, žinosi. Kartais paklausiu kliento: o ar žinai, kur dėtų tavo mėgstamiausios puodeliai? Jis sako – hm, kažkur. Ne, taip nebus. Geras sąrašas – tavo ramybė. Be to, Londone jis gali praversti, nors dabar tikrina retai asmeninius daiktus. Bet geriau turėt nei pagailėt.

Ar turiu pats būti Londone, kai pristatote daiktus?

Idealiu atveju – taip. Bet jei negali, galima patikėti draugui, agentui arba bendradarbiui. Svarbu, kad tas žmogus žinotų, kas kur turėtų stovėti, ir pasirašytų aktą. Buvo, kad klientas – chirurgas – operavo, o jo žmona Londone neturėjo paso, kad pasirašytų (na, neturėjo su savim). Paskambino, patikrinom tapatybę kitaip, atidavėm. Bet tokiu atveju visada reikia suderint iš anksto. Negalima tiesiog palikt rakto po kilimėliu. Šitam versle turim būti tikri, kam atiduodam. Ir daiktus, ir atsakomybę.

Ką daryti, jei pristačius randu subraižytą stalą – kreiptis po trijų dienų ar trijų mėnesių?

Kuo greičiau, tuo geriau. Mūsų sutartyse yra parašyta – fiksuoti per tris dienas. Bet realiai, jei kreipsiesi per savaitę, dar tikrinsim. Per mėnesį bus sunkiau įrodyt, kad tai mūsų kaltė. Kiekviena rimta įmonė turi aktą, kurį pasirašai gavęs daiktus. Jei tada nepastebėjai ir nepasižymėjai – mūsų rankos iš dalies surištos. Aš mieliau išklausysiu ir padėsiu net vėliau, bet draudimo kompanija gali pasakyti: „per vėlai“. Tai atidaryk dėžes, kai gali, net jei pavargęs. Pavargęs pavarysi.

Išvada

Žodžiu, patikimos pervežimo paslaugos į Londoną – tai ne tik mašina ir vairuotojas. Tai planas, žinojimas, kad viskas gali nepasisekti, ir supratimas, kad jei dirba protingi žmonės – turi planą B. Dvidešimt ketveri metai išmokė, kad geriausia politika – sakyti tiesą. Nežinai – pasakai, kad nežinai. Skubi – randam sprendimą. Ieškai partnerio į Londoną? Surask tą, kuris nežada auksinių kalnų, o parodo kelią.