Patikimas transportavimas mikroautobusais į Angliją: ką verta žinoti prieš kraustantis?

Penkiolika metų važinėju tarp Lietuvos ir Anglijos – vežu daiktus, baldus, žmonių gyvenimo istorijas. Jei galvojate apie transportavimą mikroautobusais į Angliją, greičiausiai jau supratote, kad čia ne tik iš taško A į B nuvažiuoti. Yra kainų pinklės, pakavimo nesąmonės, muitai, o kartais ir vairuotojai, kurie pasiima pinigus ir pradingsta be jokių žinučių. Štai kas dažniausiai ridenasi per mano žinutes vėlai vakare – atsakymai be cukraus, kaip būtų pokalbis prie kavos apie tai, kas laukia kelyje.

Kainos – kodėl vieniems 800, kitiems 1800?

Kiek realiai kainuoja transportavimas mikroautobusais į Angliją ir kas įskaičiuota?

Na, žiūrėk. Pilnas mikroautobusas daiktų iš Vilniaus į Londoną dažniausiai kainuoja nuo septynių šimtų iki tūkstančio dviejų eurų. Kas viduje? Kuras, kelių mokesčiai Prancūzijoje, vairuotojo maistas ir nakvynė. Kai kas į kainą įtraukia pakavimo medžiagas, kai kas – ne. Būna, klientas sako: „o kodėl pas jus brangiau nei pas Joną, kuris skelbia už penkis šimtus?“ Atsakymas paprastas – Jonas nepilnai apdraustas, o mes turim CMR. Skirtumas kritinis.

Ar galiu susimažinti kainą, jei pats padėsiu krauti daiktus?

Taip, galima, bet čia yra vienas bet. Jūs stalines lempas į dėžes susipakuosite puikiai, bet spintą į mašiną įkraut nelabai. Vairuotojas vis tiek turi padėti, nes kitu atveju rizikuojat, kad dvi valandos pakrovimo pavirs šešiom. Kartais žmonės sako – mes viską sutvarkysim. Atvykstam, o ten dar dvidešimt tuščių maišų voliojasi ir nėra kas padeda. Tada laikas eina, o eismas Anglijoj nesustos, kad palauktų mūsų.

Kodėl kažkas siūlo perkraustymą į Angliją mikroautobusu be jokio draudimo ir ar tai pavojinga?

Pavojinga? Dar kaip. Yra tokių, kurie važinėja be jokio vežėjo atsakomybės draudimo. Jei sudegs mašina arba kelyje atsitiks bėda – jūsų daiktai tėra oro gaiviklis. Aš nekartą mačiau skelbimus: „pavežu pigiai, esu šiandien pilnas.“ Gerai, bet jei kažkas dūšta – skambinsit į orą. Kokybiškas transportavimas mikroautobusais į Angliją be draudimo yra ne transportavimas, o lažybos. Ir lažybas dažniausiai pralaimi klientas.

Ar reikia mokėti visą sumą prieš kelionę ar galima dalimis?

Paprastai imame trisdešimt procentų užstatą, kad žmonės rimtai. Likę septyniasdešimt – kai daiktai jau Anglijoj ir jūs juos apžiūrėję. Būna įmonių, kurios ima viską į priekį, o paskui dvi savaites neišrašo sąskaitos. Aš asmeniškai nenoriu girdėti, kad klientas nervinasi dėl pinigų, kai jo sofa dar net nepakrauta. Dalimis yra normalu. Tiesa, grynieji pakeliui kartais erzina, nes ne visur yra bankomatai. Geriau pavedimas.

Kai pradedi rinkti daiktus – kur dėti tą viską?

Koks pats svarbiausias patarimas prieš transportavimą mikroautobusais į Angliją?

Dėžės. Daugiau dėžių, nei manote, kad reikia. Viena klientė iš Kauno manęs kartą klausė – o ar ne per brangu pirkti naujas dėžes? Žinokit, bandžiau pasakyti, kad daiktai maišuose keliauja kaip šiukšlės ir atvažiuoja sulamdyti. Jei jūsų indai plaukios tarp drabužių – blogai. O dar – lipni juostą pirkite gerą, ne iš turgelio už centą. Atidarai dėžę Londone, o ji atsivėrusi kaip nasrai, viskas išbyrėję ant žolės. Tokių vaizdų prisižiūrėjau.

Ar tikrai negalima tiesiog suvynioti daiktų į maišus ir patikėti likimui?

Galima, jei jums nerūpi ar taurelės išgyvens. Maišai tinkami pagalvėms ir antklodėms. Bet knygos maišuose plyšta apačioje ir bumba ant grindų. Teko matyti, kai studentas visą biblioteką suvertė į penkis Rimi maišus. Atvykus į Braitoną (ar kaip ten jis gyveno – nesusigaudau dėl to tiksliai), maišai buvo kaip kraujuojančios žaizdos. Sunku net žiūrėti. Maišus naudokit, bet tik kaip pagalbą, ne kaip pagrindinę strategiją.

Ar galiu vežti maisto produktus ir augalus mikroautobusu į Jungtinę Karalystę?

Augalai – problema. Jungtinė Karalystė yra griežta su dirvožemiu ir gyviais augalais. Kartais muitininkai net žiūri pro pirštus, o kartais paprasčiausiai išmeta su visu vazonu. Maistas – dar įdomiau. Mėsos produktai, pienas, kiaušiniai – draudžiama. Mama nori atsiųsti šimtalapį? Geriau ne. Buvo atvejis, kai vežėm lietuviškų dešrų. Prancūzijoje muitininkai mus sustabdė, pasišnekėjom (na, jie šnekėjo, mes kinkom galvas) ir teko palikti pusę šaldytuvo prie pasieniečių. (Nebūtinai palikome – tiesiog suriznom su laikymu, bet laiko praradom labai daug.)

Kaip pažymėti dėžes, kad neišprotėtum iškrovus Londone?

Markeriu. Raudonu, storu, padoriu markeriu. Kambario pavadinimas ant kiekvienos dėžės viršaus ir šone. Nes kai mikroautobusą atidarai prie naujo būsto, o ten dvidešimt dėžių vienodos, prasideda košmaras. Vienas mano klientas turėjo sistemą – numeracija ir spalvotos lipnios. Kitas klientas rašė tiesiog „virtuvė“. Gerai, bet kurioje pusėje lėkštės? Pažymėkit, kur viršus, o kur dugnas – labai padeda. Dėžės nebūna tokios tvirtos, kaip atrodo, jei sudėtos bet kaip.

Kelionėje – kas vyksta realiai, kai ratukai sukasi?

Kiek laiko trunka kelionė iš Lietuvos į Angliją mikroautobusu su kroviniu?

Teoriškai – trisdešimt dvi valandos. Praktiškai – daugiau mažiau trys dienos. Kodėl? Nes vairuotojas privalo ilsėtis pagal tachografą, negali varyti parą be miego. Be to, orai, Doverio keltų eilės ir Londono spūstys viską gadina. Kartais keltas vėluoja penkiolika valandų, ir tada sėdi kelyje prie Doverio, geri brangų kavą ir keiki gyvenimą. Realybė tokia – reikia skaičiuoti ne dieną, o dvi. Taigi kantrybės stiklinė turi būti didelė.

Ar tikrai vairuoja vienas žmogus visą kelią ar keičiasi?

Mažose įmonėse dažnai važiuoja vienas vairuotojas. Tai ne idealiausias variantas, bet realus. Jei yra du – faina, bet kaina auga. Vienas vairuotojas privalo miegoti nakvynės namuose arba kabinoje. Aš pats vairuodavau iki vokiškų sienų, paskui prisimesdavo kolega. Nes jei užmiegi prie vairo, daugiau neperkraustysi nieko. Pažeidžiami žmonės kartais prašo varyti be sustojimo. Atsakau: ne, ne varysim. Norit, varykit patys, aš jūsų sofos nepaleisiu niekur.

Kas jei mikroautobusas suges viduryje Vokietijos?

Turi veikti draudimas ir pagalba kelyje. Bet jei gedimas rimtas – pvz., sankaba – tai diena ar dvi dūdų. Buvę taip, kai vežėm baldus į Mančesterį. Sukom į servisą netoli Frankfurt'o. Žmonės išsigando, bet daiktai saugūs, mikriukas uždarytas. Truputį pavėlavom, bet viskas parvežta. Svarbiausia – neparduoti daiktų vokiečiam ir nenuleisti rankų. Patikėkit, stresas didelis, kol stovi nepažįstamam servise tarp svetimų.

Ar galiu važiuoti kartu su savo kroviniu iki pat durų Londone?

Dažniausiai taip, jei yra laisva vieta. Bet ne visada patogu. Sėdėsi šalia daiktų, bus karšta (arba šalta), tualetų per kelias valandas mažai. Kartais klientai galvoja, kad tai kaip kelionė autobusu – ne. Tai darbinė mašina, kurioje jūsų lagaminas turi daugiau teisių nei jūs. Jei labai norisi sutaupyti skrydžiui – varykit, bet nesupykite, jei vairuotojas prašo tylos. Jis dirba, o ne touristauja po panoramas.

Muitai, popieriai ir visa kita biurokratija

Kokių dokumentų reikia asmeniniams daiktams gabenti į Angliją po Brexit?

Nebūsiu šimtu procentų tikras dėl kiekvienos lentelės, bet žinau esminį: asmens dokumentai, sąrašas daiktų ir, jei daiktai nauji – kvitai. Jei perkraustymas vyksta pirmą kartą, reikia pagrįsti, kad tai jūsų asmeniniai daiktai, ne prekyba. Muitininkai gali paklausti – kodėl vežatės penkis televizorius? Na, galbūt pardavinėjate. Tokie klausimai realūs. Formos, kodai – čia jau vežėjo galvos skausmas, bet verta žinoti, kad be popierių niekur.

Ar reikia mokėti muito mokestį už senus baldus iš Lietuvos į JK?

Jei daiktai naudoti daugiau nei šešis mėnesius ir priklauso jums asmeniškai – muito mokėti neturėtų reikėti. Bet. Bet jei muitininkas nusprendžia, kad jūsų sofa atrodo per daug švari – gali pakliūti į patikrinimą. Teko matyti, kai žmonės gabeno visiškai naują virtuvę ir sakė, kad naudojo trejus metus. Muitai tuo nepatikėjo. Sąžiningumas geriau. Kita vertus, jei tikrai naudota – ramia galva. Tiesiog turėkit popierių arba nuotraukų iš ankstesnės būstinę.

Ar galiu vežti dviratį, elektrinį paspirtuką ir du šaldytuvus vienu mikroautobusu?

Galima, bet čia jau klausimas apie vietą. Dviratis užima daugiau nei atrodo. Paspirtukas su baterija – papildomi popieriai, nes lithium baterijos turi taisykles. Jei paspirtukas galingesnis nei leistina – gali tekti jį palikti. O du šaldytuvai? Gerai, kad mikroautobusai į Angliją dažnai važinėja su tentais, bet viduje vietos nėra begalinės. Kartais reikia rinktis – arba tas šaldytuvas, arba laisvas praėjimas. Aš rinkčiausi praėjimą, nes kitaip negali pasiekti sofos.

Ką daryti, jei muitinėje sulaiko daiktus ilgiau nei planuota?

Kęstis (nors žinau, kad norisi rėkti). Rimtai – jūs nieko negalite pagreitinti, jei inspektoriai nusprendė tikrinti. Vairuotojas turi būti su mašina, jis negali palikti krovinio. Jūs negalite pagreitinti. Vienintelis variantas – turėti maržą laike. Jei planuojat atvykti konkrečioje dieną ir tą pačią dieną iškrauti, o muitininkai nusprendžia žaisti – nusivilsit. Aš visada sakau: planuokit įsikūrimui + tris dienas. O jei viskas greitai – šampanas.

Kai planas eina ne pagal plokštelę – o taip būna dažnai

Kaip elgtis, jei daiktai nepasilipa į sutartą mikroautobusą?

Hmm. Būna taip. Yra du keliai: arba daryt antrą reisą (brangu, baisu), arba palikt dalį daiktų (liūdna, bet realu). Mes dažnai matuojam priekaištais – ar tikrai sutelpa? Bet kai žmonės gyvena kukliau nei mano, paskui atsiranda dar viena spinta iš niekur. Tada tenka improvizuot. Kartais sudėliojam taip, kad stebuklas. Kartais prašom kliento atsiimti tą velnišką fotelį ir jį parduot. Jei antrasis variantas – jūsų galva skauda labiausiai.

Kas atsako, jei važiuodamas per Lenkiją sudūžta veidrodis arba kita vertinga siunta?

Jei yra CMR draudimas – turėtų padengti. Bet stiklas, porcelianas, veidrodžiai – tai subtilūs daiktai, kuriuos reikia atskirai deklaruoti. Aš paprastai sakau – veidrodį vežit rankinėj, jei įmanoma. Jeigu vis tiek lūžta, dokumentacija turi būti parašyta per tris dienas. Mačiau atvejį, kai veidrodis buvo įdėtas į specialią dėžę su putomis, o vis tiek įskilo. Kodėl? Nes kelią už nugaros kažkas blogai priėmė posūkį. Štai kodėl draudimas kelionėje yra šventas dalykas.

Ar visi perkraustymai vyksta sklandžiai, ar tik atrodo taip nuotraukose?

Ha. Nuotraukos rodo tik baigtį – gražus mikroautobusas, besišypsantis vairuotojas, saulėlydis. Realybėje būna prakaito, ašarų, sraigių spūsčių, pamestų raktų nuo būsimo buto ir kartais specialiai apsimetusių bedarbių vairuotojų. Buvę, kad klientai atvyko į naują adresą, o šeimininkas pamiršo, kad iš viso nuomoja. Tada mikroautobusas stovi gatvėj, skambučiai, ašaros. Transportavimas mikroautobusais į Angliją sklandus būna tada, kai visi sąžiningi ir pasiruošę. O žmonės kartais ne.

Ką daryti, jei vairuotojas nepasirodo sutartą dieną?

Pirmas žingsnis – neimti į galvą. Antras – skambinti. Būna, kad mašina sugedo, arba vairuotojas kažkur užstrigo muitinėje (kalbu iš patirties, pats buvau užstrigęs prie Calais keturiolika valandų). Bet jei jis nekelia visą dieną – gali būti apgavikas. Tokių istorijų girdėjau iš klientų, kurie sumokėjo užstatą per Facebook rinkoje randamam tipui. Vakar buvęs, šiandien – profilio nėra. Todėl rinkitės įmonę, o ne anonimą su gražia nuotrauka ir žemu tarifu.

Renkiesi kas veš – arba kodėl ne visi vairuotojai yra lygūs

Kaip atskirti profesionalų perkraustymą nuo pavienio plagiatoriaus?

Profesionalus būna sutartis aiški, ne pasirašytas popierėlis ant tualetinio. Profesionalus nelaksto po skelbimus su frazėm „pavežu betką betkur." Turi būti draudimas, veiklos kodas, sąskaitos išrašymo galimybė. Būna pavieniai vaikinai tikrai sąžiningi, bet aš pats esu matęs, kai toks „sąžiningas" pasiėmė avansą ir išvažiavo į Ispaniją atostogauti. Nejuokauju. Tad transportavimas mikroautobusais į Angliją per pažįstamą geras, jei pažįstamas yra patikimas. Kitaip – tik per įmonę.

Ar svarbu, kad mikroautobusas būtų jaunas ar gali būti ir devyniolikos metų senumo?

Gali būti ir senesnis, jei techniškai tvarkingas. Aš turėjau devyniolikmetį Mercedes Sprinter, kuris važinėjo kaip vilkas. O turėjau ir penkerių metų trantą, kuris stovėdavo servise dažniau nei kelyje. Deklaruojama apkrova svarbiau. 3,5 tonos riba, jei viršijama – problemos su policija ir draudimu. Kartais jauni vairuotojai važinėja apkrauti dvigubai – čia ne juokai. Jie galvoja, kad du šimtai kilogramų čia niekis. Policijai tai atrodo kaip tūkstantis eurų baudos viršus.

Ar verta rinktis Anglijoje registruotą mikroautobusą, ar lietuvišką?

Lietuvis su lietuvišku numeriu dažnai žino vietinius kelius mažiau nei vietinis. Bet JK registruotas mikriukas kartais turi kitokius svorio apribojimus – būna, kad ten leidžia šiek tiek daugiau, bet čia aš jau gilinasi per daug į techniką. Šiaip skirtumas klientui minimalus, jei įmonė dirba legaliai. Svarbiau, kad vairuotojas mokėtų kalbėtis ir nenukentėtų jūsų sofos. Atvirai, kai kuriems klientams numerių klausimas apskritai neįdomus, kol kaina žema. Ir tai logiška.

Kaip sužinoti, ar perkraustymo įmonė realiai specializuojasi į tarptautinius reisus, o ne tik šiukšlių išvežimą?

Paklauskite, ar jie žino, kas yra CMR. Jei žiūri kaip į karvę oro uoste – bėkit. Paklauskite, kaip yra su vairuotojo poilsio laiku, ar turi jie tarptautinių reisų licenciją. Būna, įmonė veža kompostą Kauno rajone, o staiga nusprendė, kad Londonas – irgi rajonas. Nusprendė, pasiėmė užsakymą, o paskui sėdi prie Lamanšo ir nesupranta, kur dėti karnetą (nors mikriukui jo nereikia, bet esmę supratot). Tarptautinis transportavimas mikroautobusais į Angliją reikalauja patirties, ne tik drąsios širdies.

Paskutiniai patarimai prieš startą

Ar reikia iš anksto užsakyti vietą keltui per Lamanšą?

Taip, ypač vasarą. Kartais žmonės galvoja, kad keltas – kaip autobusas, atvažiuoji ir plaukiam. Nebe tie laikai. Doverio–Kalė eilės gali užsitęsti pusdieniui ar ilgiau. Jei vairuotojas neturi rezervacijos – sėdi ir lauki. Tai kainuoja laiką, kurį jūs mokate arba nervais, arba papildomai. Aš rezervuoju kelionę kelias savaites į priekį, kai tik žinomi adresai. Jei klientas dar nepasirinkęs buto – labai sunku planuoti. Būna situacijų, kai tenka pervaryti visą grafiką.

Ką daryti, jei atvykus į vietą paaiškėja, kad durų raktai neveikia arba ne tos spynos?

Buvę ir taip. Atvarai per du tūkstančius kilometrų baldus, o naujas šeimininkas pamiršo, kad keitė spyną. Tada sėdi ant sofos gatvėj, skambini, raudi. Vienintelė išeitis – turėti atsarginį planą: pažįstamą, kurio bute palikti daiktus porai valandų, arba tiesiog mokėti vairuotojui laukti. Vairuotojas nėra jūsų priešas, jei mokate už laiką. Bet geriau rugsėjo pirmą praleidus nei gatvėje su skalbinių mašina laukiant stebuklo iš dangaus.

Išvada

Išvada paprasta – jei ieškote patikimo transportavimo mikroautobusais į Angliją, nepirkite katės maiše. Geriau mokėti šimtu eurų daugiau, bet turėti žmogų, kuris parūpins sutartį, draudimą ir nesąžiningų situacijų nepaliks ant ledo. Nepasitikėkit skelbimu, kuriame viskas per gražu, ir nepasitikėkit pervarais lengvabūdiškai. O jei ką nors skaitant kilo klausimas – rašykit, nebijokit. Aš čia ne pardavinėju pasakų, o bandau paaiškinti, kaip tai veikia jau penkiolika metų. Sėkmės kraustantis.