Patikimas transportavimas į Angliją – moderniais mikroautobusais

Žinai, prieš dvi savaites vėl skambino klientė iš Kauno. Sako: "Ar tikrai mikroautobusu į Angliją – saugu? Ar neišbyrės daiktai kelyje?" Nu, dirbu čia jau, galima sakyti, antrą dešimtį... na, gal kokie 22 metai, jei tiksliai (nors kas čia tiksliai skaičiuoja). Transportavimas į Angliją moderniais mikroautobusais – tai ne pasaka. Kartais greitai, kartais kamščiai prie kalno. Bet viena aišku: kai žmogus randa patikimą pervežėją, visa galva lengviau atsistoja. Aš čia tik papasakosiu, kaip tas procesas atrodo iš vidaus, ką klausti, kur pasisaugoti. Ne paskaita, o paprastas pokalbis. Nes tau rūpi tavo stuff'as, man – reputacija.

Na, pradėkim nuo kainos, nes visi apie tai galvoja

Kiek maždaug kainuoja pervežimas į Londoną su mikroautobusu?

Į Londoną kaina... nuo 800 iki 1400 eurų pilnas busiukas, o jei dalis – žiūrėk. Vieną kartą vežiau verslininkui iš Panevėžio, jis galvoj, kad 600 eurų – per brangu. Tada pasiėmė kažkokį "pigiausią variantą" – atsimena tik numeriu. Nuskambėjo į orą. Sakau tau: jei pervežėjas į Angliją prašo 300 eurų už pilną mikroautobusą, gerai pagalvok. Reali kaina priklauso nuo dyzelio, keltas, muitinės formalumai, nakvynė vairuotojui. Be to, jei važiuojam ne sezono metu, pvz., lapkritį, gali rasti pigiau. Bet tikrai ne trigubai pigiau. Normalu, kai kaina apie 1000 eurų pilnam reisui.

Ar kaina skiriasi, jei vežu tik dalį krovinio?

Skirasi, bet ne taip, kaip galvoji. Kartais žmoniai skambina: "Man tik sofa, šaldytuvas ir trys lagaminai." Aš sakau: ok, tada dalinis krovinys. Problema – mikroautobusas važiuoja taip pat, degalų sudegina tą patį kiekį. Skirtumas tik tame, kiek vietos užimi. Dabar pasakysiu atvirai – kai kurios kompanijos, jei turi laisvą kampą, paima tave už pusę kainos. Kiti kabina pilną kainą, nes "sistemoje taip". Aš asmeniškai mėgstu sąžiningumą. Jei telpa šalia kito kliento, kodėl gi ne. Bet jei reikia maršruto koreguoti specialiai, tada brangiau. Kartais sudėtingiau nei atrodo, bet čia jau mūsų galvos skausmas.

Ar dvi savaitės – realu spėti, ar čia tik popieriuose taip rašo?

Dvi savaitės? Realu, bet ne visada. Iki Didžiosios Britanijos – tai ne kaip į Kretingą nuvažiuoti. Mano patirtis sako: jei važiuojam tiesiai, be stočių, galima ir per 5–6 dienas atsidurti prie kliento durų Kente. Bet jei renkamės kelis dalinius krovinius pakeliui, gali temptis iki trijų savaičių. Kartą klientas laukė batsiuvio dėžių – na, ten buvo baldai – 18 dienų, nes muitinėj Greitlyje (ar kaip ten, Gravelyje? nu, prie Londono) strigo dėl popierių. Taip kad dvi savaitės – imant vidutiniškai. Jei reikia garantuotai, yra express variantas, bet ten kaina kitokia.

Ruošiant daiktus – čia visi prašovimai būna

Ar tikrai turiu viską dėti į dėžes, ar galiu tiesiog maišelius sumesti?

Maišeliai... žiūrėk, gyva eilutė iš vakar. Atvažiavom pas moterį Vilniuje, ji turi juodų maišų krūvą. Sako: "Ką, tikrai reikia dėžių?" Sakau – reikia. Nes kelyje, ypač keltu (kur viskas mėtosi), maišelis gali suplyšti. Ir tada tavo puodų rinkinys išbarstomas kažkur prie Doverio. Dėžė – bent jau forma laiko. Bet šiaip... ne, ne viskas. Antklodės, drabužiai – gali suktis į maišus. Tik pažymėk. Daiktai turi kvėpuoti? Nu, gal ir taip, bet svarbiausia – kad apsisaugotų. Kartais žmonės per daug sureikšmina pakuotę, kartais – per mažai. Auksas vidury.

Ką daryti su augalais? Ar galiu vežtis fikusą į Birmingamą?

Fikusas... pirmas dalykas – ar jis legalus? Nes jei tai kažkas reta, gali kilti problemų su fitosanitarija. Bet tavo kambarinis fikusas? Turėtų praeiti. Tik va – krovininis mikroautobusas nėra šiltnamis. Žiemą temperatūra gale gali kristi iki +5, o gal ir žemiau, jei per naktį stovime. Aš šiaip abejoju, ar augalas išgyvens 48 valandas be šviesos. (Nors ką aš čia, gal geriau orchidėjas siųsk atskirai). Praktiškai – vežam, jei klientas pasirašo, kad pats rizikuoja. Bet nepulk džiaugtis, kad tavo kaktusas jausis kaip lauke. Kelionė bus sunki.

Ar dviračius galima vežti ir jie turi būti išardyti?

Gali vežti. Išardyti – geriau, nes rankenos stverteli už visko. Žmonės galvoja: "čia dviratis, lengvas." O mikroautobuso viduje jis tampa torpeda, jei staigiai stabdom. Prisispyria prie kitų krovinių. Aš matau tai kas antrą kartą. Kartą vežiau du elektrinius dviračius – na, ne visai dviračius, o tokius hibridus – į Mančesterį. Nenuėmė pedalų. Rezultatas – subraižė medinę komodą, kuri buvo kaimyno krovinys. Neįsivaizduoji, koks vaidas po to. Tai jei gali – nulenk rankenas, nuimk ratus, apsiuk į paklodę. Tada ir tau ramiau, ir man neskaudės galvos.

Kaip su elektronika – kompiuteriai, televizoriai?

Čia tas atvejis, kai geriau permokėti už gerą pakavimo medžiagą, nei verkti paskui. Kompiuteriai, telikai, monitoriai – jie baimingi dėl vibracijos. Ypač važiuojant Londono apvažiavimuose, kur duobės... na, nėra ten rožėmis klotas. Aš klientams siūlau: jei yra originali dėžė – super. Jei nėra – mes turime apsauginių medžiagų, bet ne visada pakankamai. Kartais sakau – vežk pats priešakyje ant kelių, jei tik vienas kompas. (Nesąmonė, žinoma, dėl saugumo negalima, bet jausmas toks). Svarbu – atjunk laidus. Būna, kad klientai pamiršta, ir krovėjas (tai aš) netyčia nutrauka ką nors. Sorry, ne dėl blogos valios.

Kas darosi kelyje ir su tom mašinom – atvirai apie techniką

Kas per mašinos važiuoja? Tikrai modernūs mikroautobusai, ar tiesiog nudažyti?

Klausimas, nuo kurio man kartais neramu pasidaro. Yra tokių dėdulių, kurie nuperka seną Renault Master su 400 tūkst. km, nudažo ir "Naujas mikroautobusas!!!". Ne. Mūsų parkas – jei jau rėžiam tiesą – Mercedes Sprinteriai, Volkswagen Crafteriai, 2019+ metų. Euro 6 standartas. Kondicionierius gale, nes daiktai irgi turi neperkaisti. Kartą atvažiavau pas klientą su visiškai nauju Crafteriu, jis net nustero: "O čia tikrai krovininis?" Sakau – taip, tik atrodo kaip kosminis laivas. Bet kartais pamatai konkurentą su rūkstančiu Transit'u ir pagalvoji – oho, žmonės, tikrinkit, ką renkatės.

Kas vairuoja? Vienas žmogus visą kelią?

Žiūrėk, legaliai – jei važiuoji ilgą maršrutą, porą turi keistis. Aš asmeniškai mėgstu vieną konkretų vairuotoją, Rimą, kuris jau 15 metų šituos kelius žino kaip savo penkis pirštus. Na, ar dešimt. Bet kai reisas trunka 30 valandų, ir taisyklės, ir sveikas protas sako – pamiegam. Tad dažniausiai du. Būna toks formatas: vienas vairuoja kontinentą, kitas – UK pusę, nes ten kairė pusė eismas, reikia adaptacijos. (Aš pats vairuoju retai dabar, nugara ne ta, bet jei reikia – sėdu). Du vairuotojai = brangiau, bet daiktai saugesni, nes nemiega vairuodami. O tie, kur vienas veža – nu, laimės ratas.

Kuria kryptimi važiuojama – per Prancūziją, Nyderlandus?

Standartinis kelias: Lietuva, Lenkija, Vokietija, Nyderlandai arba Belgija, Prancūzija, kalnas (Lamanšas), Anglija. Kartais važiuojam per Liuksemburgą, jei reikia apvažiuoti kamščius. Būna, kad klientai klausia: "O per Daniją, keltą į Švediją?" Galima, bet kam? Ilgiau ir brangiau. Mes renkamės greičiausią logistiką. Nors... atvirai, kartais aš pats nežinau 100%, kurį maršrutą pasirinks dispečeris rytoj, jei ten koks protestas Paryžiuje ar tiltas uždarytas. Tada pasukam kitaip. Realybė – ne Google Maps idealus vaizdas. Kelias būna gyvas.

Ar per keltą, ar tuneliu po Lamanšu?

Keltas ar tunelis – amžinas klausimas. Man asmeniškai patogiau tunelis, nes greičiau (gal 35 minučių po vandeniu). Bet kainuoja brangiau. Keltas – gali užtrukti 1,5–2 valandas, bet ramiau, gali pavalgyti, snustelėt. Mikroautobusui – abu variantai veikia. Jei vežame gyvūnų – geriau keltas, ten kažkur yra patalpos. (O jei ne, tai aš nebepamenu tiksliai, bet ta idėja). Bet daiktams – nesvarbu. Tik vienas pastebėjimas: per pikas valandas (na, pikas, bet aš taip vadinu) tiek keltas, tiek tunelis turi eiles. Kartą laukėm 4 valandas Folkestone. Košmaras.

Popieriai, draudimai – nuobodus, bet reikalingas stuff'as

Ar reikia kokių nors dokumentų, ar tiesiog sutartį pasirašau?

Sutartis – minimumas. Bet jei vežame asmeninius daiktus į Angliją (tai dabar post-Brexit erdvė, btw), kartais muitinė gali paklausti: kas čia, ar ne pardavimui? Jei tau tai emigracijos krovinys – nieko papildomai. Jei verslo siunta – jau kitos dainos. Aš klientams visad sakau: pasidaryk daikto sąrašiuką, neoficialų. Angliškai pagrindinius punktus. Nebus blogai. Kartą be jo sulaikė konteinerį, tai savaitė dingo. Paprastai mikroautobusai per Lamanšą kerta lengviau nei didieji vilkikai, bet pasiruošimas niekada nepakenkė.

Ar draudimas dengia subraižymą, jei dėžė kelyje apsižarbuoja?

Va čia aš nežinau visų smulkmenų, nes draudimo sutartyse tiek išimčių, kad galva svaigsta. Pirma – koks draudimas? Krovimo? Vežėjo? Mūsų įmonė turi CMR pagrindą, bet tai nereiškia, kad kiekvienas įbrėžimas ant stalo daromas be problemų. Atsakymas: brangūs daiktai – aprašyk atskirai. Fotografuok prieš pakrovimą. Jei yra rimta vertė – papildomas draudimas. Aš esu matęs, kaip kliudėm sieną siauroj gatvėj Braitone. Nuostoliai buvo, vairuotojas turėjo atsiskaityt. Tai ne pasaka. Realybė – kroviniai retai kelyje "apsižarbuoja" (gerai sukrauti), bet blogi keliai padaro savo.

Ar muitinė kažko klausinėja, jei vežu savo asmeninius daiktus?

Brexitas viską pakeitė. Daugiau nei prieš penkis metus – tiesiog praleisdavo. Dabar – gali patikrinti. Bet asmeniniais daiktais laikoma tai, ką naudoji metų ir daugiau. Jei veži 30 identiškų plazminių televizorių – jie supras, kad verslas. Jei vienas senas tavo telikas iš garažo – praleis. Aš pats nesu muitininkas, bet kalbu iš to, ką girdžiu pasieniečiuose. Kartais jie tiesiog pamojuoja. Kartais paprašo atidaryti. Čia jų darbas. Mes, kaip vežėjai, galim tik turėti tvarkingą manifestą ir neslėpti. Paslėpti – blogiausia, ką gali padaryti. Tada baudos, tada ašaros.

Kaip visa tai tikrai vyksta – ne iš brošiūros

Ar geriau pirkti visą mikroautobusą, ar dalį vietos?

Pilnas mikroautobusas – tai tavo karalystė. Dalis – dalinimasis su kitais. Jei turi visą butą, paimk pilną. Jei dalis – sutaupysi, bet palauksi, kol surinksim kitus krovinius. Kartais tai trunka. Kartą klientas laukė savaitę, nes kitas klientas neišsikraustė laiku. Visas reisas pavėlavo dviem dienom į Redingą, nes planas griuvo. Pilnas busas to nepatirtų. Bet jis brangesnis. Aš draugiškai sakau – jei gali sulaukti – dalis. Jei skubi ar turi daug – pilnas. Verslas toks: arba laikas, arba pinigai.

Ką reiškia "durys iki durų"? Ar tikrai iki mano laiptinės?

Durys iki durų teoriškai reiškia, kad vežu iki tavo adreso. Bet jei gyveni septintam aukšte be lifto Londone – aš nešu daiktus iki laiptinės, o ne iki buto. Na, jei komanda didesnė, galima aptart ir daugiau, bet standartas – lygus paviršius. Kartą buvom Bristolyje, gatvė tokia siaura, kad mikroautobusas netilpo. Stovėjom 200 metrų. Ar tai durys iki durų? Techniškai – ne. Realiai – taip, tiek, kiek leidžia fizika. Būna, kad klientai pyksta: "o kodėl neįnešėt?" Draugeli, ar matei tą kalną laiptų? Mes pervežame, nesame Samsonite kurjerių tarnyba.

Ar prieš atvažiuojant paskambina, ar tiesiog stovi kieme?

Mes skambinam. Bent jau turėtume skambinti. Bet aš žinau, kad yra kompanijų, kurios siunčia tik SMS: "Atvažiuojam po 15 min." O tu tuo metu duše. Ne. Normalus pervežėjas paskambina bent prieš valandą. Mano komandoje – prieš dvi. Nors... prisipažinsiu, kartą Rimas (tas vairuotojas) pamiršo paskambinti, nes buvo naktinė pamaina prieš tai. Atvažiavo 6 ryto, klientė dar miegojo. Baisu. Bet žmogiška. Tada mes atsiprašėm, pasivedėm kavos. Taisyklė: jei neperspėja – rašyk skundą. Arba bent jau neik pas tuos antrą kartą. Respektas abiem pusėm.

Ar padeda nešti daiktus iki buto, ar tik išverčia iš mašinos?

Čia toks niuansas. Paprastai padedame nešti. Jei nėra lifto ir tai trečias aukštas – diskusijų klausimas. Aš pats nešiu, jei matau, kad žmogus vienas ar pagyvenęs. Bet jei tai pianinas... nu, už pianiną reikia mokėti atskirai. Daiktų perkraustymas į Angliją nevisada įeina į transporto kainą. Aš kartais nuleidžiu rankas ir sakau – imkim, padėsim, nes gaila žiūrėti. Bet jei komanda pavargusi (o ką, tu pabandyk kilnoti 40 kg dėžes 8 valandas), turi teisę pasakyti: iki mašinos ir stop. Verslas verslu, bet sveikata – svarbiau.

Ar galiu pats važiuoti kartu su daiktais mikroautobuse?

Teoriškai taip, jei yra laisva vieta. Bet praktiškai – mikroautobusas skirtas kroviniui, keleiviams vietos nėra, nebent šalia vairuotojo. O ir tos nėra visada. Aš siūlau: nevažiuok. Kelionė ilga, nepatogi, be miego galimybių normalių. Kartą mama nenorėjo skirtis su savo daiktais – sėdo šalia. Nuvažiavom iki Varšuvos, ji paprašė išleisti, nes suprato, kad busiukas krenta, triukšmas ir nėra kur atsisėsti. Bilietas lėktuvu – atskiras dalykas. Daiktai – viena. Tu – kita. Nepykit, bet taip yra geriau.

Blogos kompanijos ir signalai – galiu čia papiktint, bet reikia

Ką daryti, jei vairuotojas pavėlavo penkiom valandom be žinios?

Penkios valandos... nu, būna ir taip. Bet be žinios – čia jau raudona vėliava. Prasčiausia, kas gali nutikti su pervežimu į Angliją – nežinomybė. Kartą klientas skambino man ašarodamas, kad jų busas turėjo būti 8 ryto, atvažiavo 21 valandą. Vairuotojas nei atsiprašė, nei paaiškino. Aš jam tą vakarą pats paskambinčiau ir paklausčiau, kur jis, po velnių, vaikščiojo. Jei kompanija neatsako į skambučius, jei vėluoja be info – rašyk. Nes jei taip prasideda, taip gali pabaigtis ir dingimu. Geri vežėjai informuoja net jei kamštis. Blogi – tavęs laukia, kol nesusigaudysi pats.

Ar būna, kad dalinis krovinys susimaišo su kitų daiktais?

Būna. Ir tai ne visada kaltė. Kartais žmonės nepasižymi dėžes. Aš matau: 15 tokių pačių IKEA maišų. Rimtas vežėjas turi savo sistemą – lipdukai, sąrašai, galvos skaičiavimas. Bet jei vežia du bičiuliai su nuomotu Crafteriu, jie gali ir supainioti. Čia realybė. Pas mane yra protokolas: kiekviena dėžė – numeris, kiekvienas numeris – foto. Kartais klientas pats pasiima svetimą dėžę iš sandėlio, bet tada grąžina. Mikroautobusai turi mažiau vietos maišalui nei didelės mašinos, bet žmogiškas faktorius visada lenda. Profai tai žino ir draudžia. Amatoriai – savo bėda.

Kodėl vieni prašo visą sumą prieš, o kiti – po atvykimo?

Atsiskaitymo tvarkos... aš pats imu pusę avanso, pusę gavus. Nes kuras, keltas, vairuotojai – man reikia pinigų į priekį. Bet jei kas nors prašo 100% prieš savaitę, dar net neatvažiavus – žiūrėk atsargiai. Ypač jei bendravimas tik per messengerį ir jokios įmonės duomenų. Aš per 22 metus mačiau, kaip "verslininkai" gauna 800 eurų ir dingsta į orą. Reali situacija: moteris sumokėjo pilną sumą kažkokiam "Andriui", kuris turėjo labai gražų Facebook profilį. Paskui profilis dingo. Pinigai – irgi. Kurjeris – koks kurjeris. Tai mano patarimas: jei neįmonė, jei nėra sutarties – pilnos sumos neidėk. Never.

Kaip atpažinti, kad kompanija tikra, o ne du draugai su nuomotu busu?

Čia auksas. Registracijos numeris. Adresas. Sąskaita faktūra, o ne "parašysiu ant popieriaus galo". Tikras pervežėjas turi licenciją vežėjui, draudimą, o dabar – dar ir importo/eksporto EORI numerį, nes Brexit. Jei jie šito nežino – jie ne tarptautininkai. O tik du draugai, kurie nusprendė užsidirbti. Gali būti ir neblogi draugai, bet rizika tavo. Aš nepykstu ant šitu... ant šitų (taip geriau), tik perspėju. Nes jei kelyje suges mašina, kas toli ieškoti – nuomotojas nereikalaus grąžinti? O skubūs reikalai? Patikimas transportavimas į Angliją reikalauja atsakingo vežėjo, ne savaitgalio nuotykių.

Ar normalu, jei kaina per maža, kad būtų tiesa?

Ne. Ne normalu. Jei pasiūlė 400 eurų už pilną mikroautobusą į Londoną – tai arba klaida, arba afera, arba pamiršo pridėti keltą. Nėra logikos. Degalai vien į Londoną ir atgal – kokie 600+ km vien Lietuva-Vokietija, plius... nu, daug. Negali buti taip pigiai. Kartais žmonės skambina: "Va pas X kainą 500." Sakau: skambink X, bet aš neimsiu tokios rizikos. Kartą vežiau draugiškai pigiai jaunai šeimai – pamačiau vėliau, kad vos išsipirkau. Tai buvo klaida. Nežinojau, kad jie turi 80 dėžių. Verslui tai pražūtinga. Tad jei per pigu – neigiamas rezultatas arba tavo daiktams, arba piniginei. Nebent draugas veža. Tada viskas kitaip.

Anglijoje – pabaiga reiso, bet ne rūpesčių

O jei dar nespėjau gauti rakto iš nuomotojo, o daiktai jau atvažiavo?

Klasika. Skambina, verkia: "Mano daiktai prie durų, o aš dar Rygoje!" Atsakymas – sandėliavimas. Britų pusėj paslauga yra, bet brangi. Geriau suderink laiką. Jei žinai, kad raktus gausi tik penktadienį – sakau mums: pristatymas penktadienį. O jei atvažiuojam anksčiau – paliekam daiktus pas partnerių sandėlį. Tai kainuos papildomai, kartais ir ne mažai. Mano patarimas – laikas ir sklandumas svarbiau nei greitis. Geriau palaukti dieną, nei daiktai stovi koridoriuje lietuje. Būna tokių istorijų... verki.

Ar modernus mikroautobusas reiškia, kad daiktai neišsibarstys per duobes?

Ech. Modernus mikroautobusas – tai ne viskas. Geri sukimo diržai, minkšta pakaba, patyręs vairuotojas – svarbiau. Mašina gali būti 2023 metų, bet jei krovėjas sudėjo dėžę ant šono be fiksacijos – bus bėda. Aš esu matęs, kaip brangiausioje mašinoje subyrėjo porcelianas, nes kas nors sutaupė ant krovinių juostos. O matęs ir taip: senas Sprinteris 2008-ųjų, bet daiktai atvažiavo idealiai, nes vyras tris valandas fiksavo kiekvieną kampą. Tai modernumas – ne apie metus. Jei busiuj nėra net diržų kilpų, tai joks "modernus mikroautobusas" čia nepadės. Patikimumas slypi detalėse, ne metais ant puodo.

Išvada

Tai va. Nėra taip, kad pervežimas į Angliją moderniais mikroautobusais – tai pasaka be problemų. Būna visko. Bet jei randi tuos, kurie dirba jau ne pirmus metus, kurie atsako telefonu naktį ir žino, kur kas yra – tavo daiktai saugūs. Nepirk pigesnio varianto tik dėl kainos. Paklausk. Paplepėk. Pajausk, ar žmogus žino, ką daugina. Aš nežinau, ar aš pats geriausias pasaulyje, bet penkias minutes galiu kalbėti apie tai, ko niekur neparašyta. Ir tai yra svarbiausia. Sėkmės kraustantis. Arba kaip mes sakom – sėkmės kelyje.