Patikimas siuntinių gabenimas į Angliją su mikroautobusais dabar

Jau kokius dvidešimt plius metų dirbu tarptautinių perkraustymų srityje, ir Anglija man – kaip antrieji namai. Dabar vis dažniau klientai klausia ne apie fūras, o apie siuntinių gabenimą į Angliją su mikroautobusais. Kodėl? Nes paprasčiau, greičiau iki durų ir mažiau biurokratijos. Bet ne viskas auksas, kas auksu žiba. Paruošiau atsakymus į klausimus, kuriuos man užduoda nuolat. Na, ne paruošiau kaip robotas – tiesiog susirašiau, kaip šnekame prie kavos.

Iš pradžių – kas apskritai yra šitas reikalas

Kas yra tas siuntinių gabenimas į Angliją su mikroautobusais ir kam to reikia?

Vaizduok situaciją: turi dėžę, o gal penkias, reikia iš Kauno į Londoną. Ne visą konteinerį, o ne vienintelį lagaminą sau. Mikroautobusas – toks baltas žvėris, Orwen arba panašus – paima prie tavęs garaže ar biure ir važiuoja. Nereikia tempti į terminalus. Aš asmeniškai mėgstu, kai klientas sako: „vežk kaip sau“. Tada aišku, kad nereiks penkis kartus aiškinti krovinio vertės. Aišku, mikroautobusas ne fūra, vietos mažiau, bet iki šešiolikos kubinių metrų telpa daug. Net ir senas motoroleris.

Ar tai tas pats, kas courier paslauga, ar vis dėlto kažkas kita?

Iš esmės... ne. Courier dažniausiai reiškiasi mažais vokeliais, ten DPD, DHL, sistema. O čia – mikroautobusas, realus vairuotojas, dažnai aš pats arba kolega Mantas. Ne robotizuoti centrai Olandijoje, o žmogus, kuris skambina: „esu po penkias minutes“. Nors dabar daug kas maišo. Buvo atvejis, kai klientė pamanė, kad dviratis atsitūks į Liverpulį per dvi dienas. Realybė – trys, nes vairuotojas dar kelis krovinius paima pakeliui. Tai ne express, o tiesiog patikima alternatyva tiems, kas nori ramiai.

Kainos, vietos ir laikas kelyje

Kokia kaina dabar, 2024-iais, už vieną normalią dėžę į Londoną?

Čia visada bėda su kainom, nes kiekvienas atvejis... na, unikalus. Viena dėžė, tarkim, trisdešimt kilogramų, iš Vilniaus į Londoną – maždaug nuo šešiasdešimties iki devyniasdešimties eurų. Bet jei dėžė didelė, kubinis metras – gali ir šimtas dvidešimt. Ką slėpti: kai kurios įmonės, kurios tik brokeriai, parduoda orą. Paima šimtą, o realus vežėjas gauna šešiasdešimt. Geriau dirbti tiesiai su tais, kurie turi mašiną. Aištu, (arba aišku?) jei siunti visą mikroautobusą – kaina jau skaičiuojama už maršrutą.

O jei siuntinių daugiau – tarkim, visas kambarys daiktų – ar sutalpins?

Nebandyk žaisti Tetriso su realybe. Standartinis mikroautobusas – dvylika, penkiolika, šešiolika kubinių metrų. Kartais žmonės atsiunčia nuotrauką penkių daiktų, o išeina dvidešimt dėžių. Praėjusią savaitę vienas pone bandė įkišti šaldytuvą. Neįkišai, per aukštas. Ribos yra. Bet jei tai dėžės, krepšiai, kompaktiški baldai – telpa puikiai. Augalas, dviratis, keturiasdešimt dėžių – mačiau, tilpo. Tik reikia protingai sustatyti ir nepamiršti, kad kiti klientai irgi turi daiktų.

Kiek laiko važiuoja siuntinys nuo Vilniaus iki Londono su mikroautobusu?

Na, žiūrėk, be eilių, be sienų. Anglijoje dabar sienų nėra, bet jūra yra. Kelionė krovininiu mikroautobusu iš Lietuvos iki Anglijos – maždaug trys su puse dienos, realiai keturios. Nes vairuotojas nepila kuro be sustojimo, miega, pavalgo. Kartais Folkestone ar Doverio uoste palauki kelias valandas. Buvo atvejis – negalėjom įlįsti į keltą dėl vėjo. Praleidom beveik dieną. Klientas pyko. Suprantu, bet ką padarysi. Oro sąlygos. Jei skubiai – yra lėktuvai, bet brangu. Mikroautobusas – ne raketa, bet ir ne vėžlys per aikštelę.

Dokumentai, maistas ir kiti nemalonūs dalykai

Ar reikia dabar kažkokių popierių siunčiant daiktus į Angliją po Brexit?

Čia... na, reikia. Anglija už ES ribų dabar, faktas. Daiktams, kurie naudoti, asmeniniai – CMR nereikia labai griežtai, bet reikia packing list. Tai sąrašas, kas yra viduje. Jei siunti naujas prekes pardavimui – jau kitas reikalas, ten muitai ir PVM gali laukti. Štai čia aš nežinau visų subtilybių šimtu procentų, nes muitinės konsultantai geriau žino. Bet daiktams, perkraustymams – packing list, ID kopija, kartais nuomos sutartis įrodymui, kad kraustaisi. Tik neramink – žmonės labiau išsigąsta nei realiai reikia.

Ar galiu siųsti maisto produktų su mikroautobusu į Londoną?

Oi. Na. Techniškai... ne. Anglijos muitinė žiūri į maistą griežtai. Dešros, sūriai, kiaušiniai – ne, ne, ne. Buvo situacija, kai močiutė įdėjo šviežių kiaušinių į dėžę su megztais megztiniais. Muitinė atidarė, išmetė, dar baudą grasino. Aš pats vairuotojas tuo metu stovėjau kaip įbestas – nesmagu. Jei konservai, sausainiai, uždaryti produktai – kartais praeina, bet tai loterija. Ir aš nenoriu būti tuo, kuris sako: vežk, kai paskui bėdos. Greičiausias atsakymas: nepatariu. Tavo rizika.

Ar siuntinys bus apdraustas, jei kas nutiks kelyje?

Klausimas į dešimt balų. Daug kas galvoja, kad vairuotojas turi stebuklingą draudimą viskam. Ne. Yra CMR draudimas, bet jis dengia ne viską. Jei siunti vertingą kompiuterį, fotoaparatą – geriau papildomai apdrausk. Tikrinti brokerį ar vežėją: ar turi krovinio draudimą? Buvo atvejis prieš dvejus metus – ar ne, pernai (o gal užpernai) – kai viena įmonė vežė be jokio draudimo. Įvyko eismo įvykis Prancūzijoje. Klientas liko be baldų ir be kompensacijos. Šlykštu. Kad ir kaip pasitiki, visada paklausk draudimo. Aš savo klientams siūlau tai užrašyti sutartyje aiškiai.

Kas vyksta su siuntiniu prieš išvykimą ir kelyje

Kur mano siuntinys bus laikomas, kol atvažiuoja mikroautobusas?

Paprastai – sandėlyje. Mes turime vietą Kaune, kiti turi Vilniuje. Vairuotojas renka krovinį savaitę prieš išvažiuodamas. Tavo dėžės stovi ant paletės, sužymėtos. Bet kartais žmonės pristato daiktus vakarą prieš išvykimą. Tada jie kraunami tiesiai į mašiną. Nėra jokių didžiulių logistikos centrų kaip pas tuos didžiuosius. Tai maži, asmeniški sandėliukai, garažai. Kartais net kelioms dienoms pas mane garaže. Svarbu, kad būtų sausa ir kad niekas nepalaistytų kavos ant kartono. Būna ir taip, na.

Ar galiu siųsti gyvūną mikroautobusu į Angliją?

Oho, kita tema. Katės, šunys... Aš asmeniškai neskraidinu ir nelaikau narvuose, nors dabar ne apie tai. Gyvūnams reikia vet paso, skiepų, mikroschemų. Mikroautobusas ne visada tam pritaikytas. Geriau kreiptis į specus. O jei kalbam apie augalus – galima, tik be dirvos, nes Anglija griežta. Tai grįžtant prie siuntinių... jei kas paklaus ar galima mopsą – sako: ne per mane. Nors šiaip jo, draugiškas reikalas būtų. Bet dokumentai sudėtingi ir aš to nedarau. Nesinori gailestio vakaruose.

Ar vairuotojas padės man neštis dėžes iki buto Londone, penktam aukšte be lifto?

Štai kas daug kam kliūna. Gabenant siuntinius į Angliją su mikroautobusais, paslauga dažniausiai yra durų iki durų. BET. Durų iki durų nereiškia, kad vyras nešios į aštuntą aukštą be lifto. Padės iki namo durų, gal net iki laiptinės. Jei nesunku – tikrai padės. Jei dėžė šimto kilogramų – turi pati susitarti su draugu ar samdytis pagalbą. Aš pats anąkart nešiau sofą iki trečio aukšto. Buvau kaip miręs vakare. Ne visada gali fis-kul-tininkas kiekvienas vairuotojas būti. Pasitark iš anksto.

Kas gali pakrypti blogai ir kaip to išvengti

Ar yra buvę, kad siuntinys vėlavo labai ilgai?

Būna. Ne pas mane – tikiuosi – bet rinkoje tikrai. Yra tokių, kurie paima krovinį, o paskui savaitei dingsta. Skambini, rašai – tyla. Paskui paaiškėja, kad mašina sugedo, o jie neturėjo atsarginės. Arba dar blogiau – pardavė vietą kitam brangiau ir tavo daiktai stovi sandėlyje. Buvę ir taip. Turiu pažįstamą, kuris laukė dviračio tris savaites vietoj trijų dienų. Tai... ne aukso amžius. Todėl vertink ne tik kainą, bet ir tai, ar žmogus atsako į telefoną. Jei iš karto neaišku – bėk.

Kai pasitaiso daiktai pakeliui – ar dažnas dalykas?

Kroviniai mikroautobusuose, gerai sustatyti, retai krinta. Bet važiavimas keltu kartais supurto. Buvo, kad vežiau stiklų dėžę – vairuotojas pamiršo pažymėti „dėžė“ ir sustatė po variklio dalim. Rekvizitai – sugadinti. Atsakingas vairuotojas visada turi spančių, antklodžių, kartono. Bet jei pakavote be burbulinės plėvelės... na, tų plastikinių burbulų... tada ir nedidelis smūgis gali būti pražūtingas. Gerai supakuok. Aš vis sakau: ne taupyk ant pakavimo medžiagų. Tai investicija, ne sanaudos. Rimtai.

Renkiesi kam patikėti – į ką žiūrėti

Kaip atskirti normalų vežėją nuo sukčiaus ar nevykėlio?

Žiūrėk, jei pažadas nuvežt siuntinį į Angliją per vieną dieną – melagis. Fiziškai neįmanoma. Antra, jei nėra sutarties, nėra įmonės kodo – bėk. Trečia, jei telefoną atsiliepi tik vakarais ir rašo rašybos klaidomis... na, aš ir rašau klaidom, bet aš bent jau turiu leidimą vežti krovinius. Tikrinti, ar turi [licenziją] – oi, neteisingai, leidimą vežti. Kai kurie vežioja be jo – tavo rizika. Geriausia rekomendacija – jei pažįstamas jau vežėsi. Ne Google apžvalgos, o realus žmogus. Taip saugiau.

Ar verta rinktis tik pagal kainą, jei skelbimą randu internete?

Ne. Ne. Dar kartą – ne. Mažiausia kaina dažnai reiškia mažiausiai patikimą. Buvo atvejis, kai klientas sumokėjo trisdešimt eurų mažiau, o siuntinys atsidūrė visai kitam mieste. Paskui ten reikėjo mokėti dvigubai, kad pervežtų į reikiamą adresą. Pinigų taupymas pavirto išlaidų baliumi. Logiška, kad nori sutaupyti. Bet kai veža pigiai, vadinasi, kažkur kerta kampą: draudime, degaluose, algose. Arba neapmokestina. Rizika visada tavo. Aš siūlyčiau rinktis vidurį, ne dugną.

Kad nereikėtų gailėtis – pakuotė ir žymėjimas

Kaip teisingai supakuoti siuntinius, kad jie išgyventų kelionę mikroautobusu?

Dviguba kartoninė dėžė, burbulinė plėvelė, nieko neturi būti laisvo viduje. Jei kratosi – lūžta. Aš visada sakau: tikrink dugną. Kartonai nuo bananų... supranti, tie lengvi... jie neatlaiko. Geriausia – plastikinės dėžės su dangčiu. Svarbu pažymėti: viršus, netampyti, stiklas. Ir angliškai – nes Anglijoje vairuotojas gali būti lenkas, rumunas, o etiketė lietuviška. Aš moku kalbas, bet ne visi. Štai – parašyk didelėm raidėm: LONDON, FRAGILE. Simple as that. Kartais žmonės rašo mažais pieštukais, tipo kodėl. Aš nežinau kodėl.

Ar turiu numeruoti dėžes ir rašyti sąrašą?

Taip. Absoliučiai. Numeracija išgelbėda gyvybes, na, gal ne gyvybes, bet nervus tikrai. Tu pasirašai: dėžė 1 iš 5 – stalo įrankiai. Dėžė 2 – knygos. Kai vairuotojas krauna, mato, ar visos vietoje. Kai iškrauna Londone – taip pat. Klientas turi tikrinti. Buvę, kad viena dėžė pasimetė pasienyje. Ne pas mus. Kolegos pasakojo. Ir be sąrašo – nežinoi, ko ieškoti. Liko be nieko. O taip, packing list – dar geriau. Word ar popierius, nesvarbu. Svarbu – turėti.

Ką daryti, jei siunčiu didelį, keistos formos daiktą – pvz., gitara ar veidrodį?

Gitara – dėklas, tada dėžė, tada antklodė. Veidrodis – ne tik kampai, bet visas paviršius. Aš siūlyčiau dvigubą burbulinę, kartoną, medinius rėmus jei didelis. Buvo vežęs paveikslą – be rėmo. Sudužo pirmam posūkyje. Rėmas ne tam, kad gražu, o tam, kad išlaiko. Jei keista forma – nestumk į stačiakampę dėžę per prievartą. Kartais geriau padaryti nestandartinę dėžę iš faneros. Taip, kainuoja. Bet jei veidrodis ar antikvarinis stalas – verta. Aš pats kartais padedu sukonstruoti. Nesinori verkiančio žmogaus pasitikti rytiniame Londone.

Pristatymas Anglijoje ir baigiamieji niuansai

Kas atsitinka, kai mikroautobusas atvažiuoja į Londoną – kaip aš sužinosiu?

Skambina. Arba rašo. Na, dabar daug kas Whatsapp naudoja. Vairuotojas paskambina pusvalandį, gal valandą prieš. Jei Londone – trafficas baisus, tai laikas gali šokt. Būna, kad klientas sako: „aš darbe, palikit prie durų“. Ne, mes taip nedarom. Reikia pasirašyti, perduoti. Jei tu negali – sprendimai: kaimynas, draugas, saugotojas. Bet ne prie durų palikimas. Neseniai kolega vežė siuntinį Islington. Klientas vėlavo trisdešimt minučių. Vairuotojas negalėjo stovėti – dvipusė gatvė. Susitarė kitą dieną. Taip ir gyvenam.

Ar reikia mokėti atskirai už keltą ar Eurotunelį, ar tai įskaičiuota?

Paprastai – įskaičiuota į bendrą kainą. Mes skaičiuojam: kuras, keltas arba tunelis, mokesčiai. Kartais klientai klausia: o jei tunelis brangesnis? Tai taip, tunelis kartais greičiau, bet kaina didesnė. O keltas – pigiau, bet lėčiau. Jei vairuotojas renkasi Ekstraubą... oi, Eurotunelį – nutraukiu mintį – tai dažnai dėl laiko. Bet nieko papildomai mokėti nereikia, nebent sutarta kitaip. Svarbu, kad prieš išvažiuojant žinotum, kas apmokama. Čia kaip su kainoraščiu – viskas turi būti aišku iš pradžių.

Ar galiu siųnti siuntinį iš Italijos, o ne iš Lietuvos, bet vis tiek per jūsų mikroautobusą?

Techniškai taip, bet praktiškai – beprasmiška. Mes dažniausiai renkamės krovinius Baltijos šalyse. Jei tu esi Romoje, mes nevažiuosim specialiai ten dėl vienos dėžės. Nebent turi didelį krovinį ir mokėsi už tuščią važiavimą iki ten. O jei nori sujungti – gal ieškok Italijos vežėjų. Taip nedarom. Aš sakau tiesiai: mūsų maršrutai – Lietuva, Latvija, Estija, tada link Anglijos. Kartais Varšuva, Berlynas pakeliui. Italijoje mūsų mikroautobusai nebūna, nebent atostogos vairuotojui. O tada nedirbam ir nevežam. Ieškok ten vietinio.

Keletas klausimų, kuriuos užduoda visi

Koks skirtumas tarp krovininio ir keleivinio mikroautobuso siuntiniams vežti?

Krovininis – pikapas arba uždaras skydelis. Keleivinis – sėdynės, langai. Siuntiniams geriau krovininis, nes telpa aukščiau, platesnė įlanka. Keleivinis tinka, jei veža ir žmogų, ir du lagaminus. Bet jei penkios dėžės – jau painu. Be to, muitinė gali klausti: kodėl keleivinėje mašinoje tiek daug daiktų? Jei tai asmeniniai daiktai – OK, jei prekyba – kils klausimų. Aš pats renkuosi krovinius. Nesenai kolega bandė su keleiviniu Combo. Nesutilpo ir nervinosi visas kelias. Kam tas vargas. Geriau balta skrynia be langų.

Ar dabar, po visų pasikeitimų, vis dar populiaru gabenti siuntinius į Angliją būtent mikroautobusais?

Gal net populiariau nei anksčiau. Žmonės pavargo nuo didelių logistikos grandinių. Nori žinot, kur jų daiktas. Nori matyti vairuotoją. Mikroautobusas – tarsi asmeninis kontaktas. Taip, brangiau negu konteineris, jei siunti vieną smulkmeną. Bet jei tai vidutinis kiekis – verta. Ypač po Brexit, kai maži kroviniai muitinėje sparčiau praeina negu dvidešimt konteinerių. Jau nekalbu apie tai, kad gali siųsti neįmenamais... neįmanomais... laiko intervalais lėktuvams. Iš tikrųjų – taip, populiaru ir manau, dar ilgai bus. Patogiau tiesiog.

Ar tu pats važiuoji, ar tik organizuoji siuntinių gabenimą į Angliją?

Aš jau šiek tiek per senas kas savaitę į Londoną ir atgal. Keliai pavargina. Bet taip, kartais dar išsirengiu, ypač jei senas klientas prašo. Dažniausiai – organizuoju, renku krovinius, derinu laikus. Turiu keletą patikimų vairuotojų, dirba su manim jau kurį laiką. Vienas iš jų, Andrius, apskritai gyvena Londone, tai grįždamas paima krovinius. Toks žiedas gaunasi. Bet ar pats važiuoju? Tik jei reikia rimto pokalbio ar įvyko bėda. O tai būna. Ne taip jau retai, kaip norėtųsi. Bet toks jau darbas.

Išvada

Tai va. Dabar jau žinai, kad siuntinių gabenimas į Angliją su mikroautobusais – ne stebuklas, bet ir ne raktažodis tuščioms pažadams. Reikia sveiko proto, geros pakuotės ir žmogaus, kuris atsako į telefoną. Jei tai radai – pusė darbo padaryta. O jei dar liko klausimų, koks normalus vairuotojas ar koordinatorius visada paaiškins. Svarbiausia – nebijok paklausti du kartus. Geriau paklausti negu verkti paskui. Sėkmės kraustantis.