Patikimas siuntinių gabenimas į Angliją mikroautobusais: ką verta žinoti prieš paskambinant

Jau gal kokią dvidešimt ketvirtą žiemą sukuosi tarp Vilniaus ir Londono, ir galiu pasakyti – mikroautobusai čia yra visai kas kita nei didžiulės furos. Tu tiesiog turi žinoti, su kuo kalbi, nes siuntinių gabenimas į Angliją mikroautobusais savaitę vyksta ne visur vienodai. Vieni paima tavo daiktus, kiti – pameta kontaktą. Aš paprastai sakau klientams: jeigu nori ramybės, pirmiausia paklausk, ar tas žmogus iš tikrųjų važiuoja pats, ar tik perparduoda tavo dėžę kam nors kitam. Nes patikimas siuntinių gabenimas į Angliją mikroautobusais prasideda nuo to, ar tavo siuntinys tikrai keliauja tuo mašinos, kurios nuotrauką matei.

Pirmas žingsnis – kaip viskas prasideda

Ar paimsite siuntinį iš namų Vilniuje, ar turiu pats kas nors vežti į terminalą?

Dauguma normalių pervežėjų paima nuo slenksčio, ypač jei gyveni Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Bet jei esi kaime už Marijampolės... na, gali tekti atvežti iki artimiausio miesto. Aš asmeniškai važiuoju ir paimu, bet tiksliau priklauso nuo maršruto. Kartais pasitaiko tokių, kurie pasako „pats atgabenk į mūsų sandėlį“, o paskui ten to sandėlio adreso net nepamini pokalbio metu. (Nors, palauk, ne, tai buvo ne mikroautobusas, o kažkoks ekspedijavimo ofisas Kaune.) Tai va, jei sakau, kad paimsiu – paimsiu. O jei kuri kita įmonė – geriau paklausk du kartus, nes nemokėsi dėl nieko kilnoti tos dėžės tris kartus. Mano manymu, kad geriausia, kai žmogus paima pats.

Koks didžiausias svoris, kurį dar galima pakrauti, jei mikroautobuse jau yra kitų žmonių daiktai?

Na, čia toks dalykas... standartinis Ford Transit ar panašus Ivecas paima maždaug 800–1200 kg krovinio, bet taip, mes dažnai vežam ir žmonių persikraustymo daiktus tuo pačiu reisu. Jeigu jau pakrautas visas baldų blokas į Londono šiaurę, tavo 120 kilogramų dėžė dar lenda, bet jei atsineši velniškai sunkų archyvų loštą... tada jau galvoju, kur čia sutalpinti. Tikslaus skaičiaus pasakyti negaliu iki galo, nes priklauso, kiek vietų liko. Kartais vairuotojas pats nežino, kol neatidaro durų. Yra buvę, kad klientas atsivežė tris lagaminus, o mes jau buvom pakraut viršuje. Teko dėti ant grindų tarp kojų. Negražu, bet faktas.

Ar tinka siųsti dėžę iš Maximos, ar reikia specialios pakuotės?

Dėžė iš parduotuvės tinka, jei ten ne trupiniai likę. Svarbiausia – nepalik tuščios vietos viduje, kur daiktai laksto. Aš esu matęs žmonių, kurie supakuoja puodų komplektą į duonos dėžę nuo batono – ir dar gyvi atkeliauja. Bet kita vertus, buvęs atvejis, kai klientas panaudojo šlapiminius maišus iš parduotuvės. Ne, negerai. Geriau jau rimtesnė pakavimo medžiaga. Jei dėžė šlapia, muitininkai gali pareikalauti perpakuoti. Kartonas turi būti sausesnis už mano humoro jausmą pirmadienio rytą. Na taip, aš žinau, kad tai ne pats geriausias palyginimas. Bet pakuotė turi atlaikyti, nes mikroautobuse viskas truputį laksto, nors ir pritvirtiname.

Kada reikia užsiregistruoti, kad spėčiau į šios savaitės reisą?

Ką tik pagalvojau, kad reiktų paaiškinti. Mes važiuojam kiekvieną savaitę, dažniausiai trečiadieniais ar ketvirtadieniais išvykstam iš Lietuvos. Jei nori, kad tavo siuntinys keliautų dar šią savaitę – geriau skambinti pirmadienį. Antradienį dar galima spėti, jei esi Vilniuje. Bet jei skambini penktadienio pavakare... na, tada jau kitai savaitei. Būna, kad žmonės paskambina sekmadienį vakare ir sako, kad jiems jau RYTOJ reikia Londone. Tada man belieka tik pasijuokti ir pasakyti, kad teleportacijos paslaugos dar nepradėtos. Realybė tokia, kad patikimas siuntinių gabenimas į Angliją mikroautobusais reikalauja bent kelių dienų rezervo.

Ar galiu siųsti šaldytuvą į Londoną, jei jis nedidelis?

Jei tai ne pramoninis šaldytuvas iš restorano – taip, bet turi jį paruošti. Išleisk vandenį, gerai išdžiovink, užtepk lipnią juostą ant durų. Ponas iš Panevėžio kartą man atvežė mažą šaldytuką, o viduje... vanduo. Ne, ne ledai – vanduo, kuris buvo vanduo. Išbėgo per visą mikroautobuso kampą. Teko valyti. Tai va, nedidelis šaldytuvas keliauja be problemų, bet aš paprašyčiau tavo pagalbos jį užkraunant, nes vienas pats nesu tikras, ar sutvirtinsiu gerai. Po Brexit buitiniai prietaisai paprastai praeina, bet jei naujas – gali reikėti čekio. Ir dar – nepamiršk nuimti plastikinių lentynėlių, laksto viduje.

Kelyje – kaip atrodo pats procesas

Kur laikote siuntinius kelyje, ar jie nesibarsto ir nesubyra?

Mikroautobuso gale yra specialiai sutvirtintas krovinų skyrius. Kartais tai įrengtos nuimamos sėdynės, kartais lentynos. Mes naudojam diržus, antčiužinius, kartais putų foliją. Bet žini ką – jei viduje yra dėžė su stikliniais indais, o ant jos užkrauta 30 kilogramų knygų... fizikos dėsniai čia patys sau iniciatorius. Kartais pakeliui reikia pervaryti, nes žmonių daiktai pajuda. Buvę taip, kad iki Doverio viskas stovėjo kaip pameistra, o nuo kelto kažkas atsitiko durelėms... hmm. Sutvarkom. Svarbiausia – informuok, kas trapi. Nes ne visada vairuotojas spėja patikrinti kiekvieną lipduką, ypač jei važiuoja vienas.

Ar mikroautobuse važiuoja tik siuntiniai, ar ir persikraustančių žmonių baldai?

Dažniausiai važiuoja viskas kartu. Tai ir vienas iš būdų, kodėl siuntinių gabenimas į Angliją mikroautobusais savaitę gali kainuoti mažiau nei atskira mašina. Tu moki už savo vietą, ne už visą transportą. Žinoma, jei veži visą svetainę, tada gal ir verta užsisakyti sau atskirą reisą. Bet jei dvi dėžes – tai jos stos šalia kažkieno sofos ar spintos. O žinai, kartais būna keista matyti šalia siuntinių vežamą augalą – fikusą ar ką nors. Gyvų augalų muitas ne visada praleidžia, beje. Tai ne į temą, bet tiesiog prisiminiau. Reikia žinoti, kad kartais tavo dėžė bus po kažkieno čiužiniu. Bet saugu.

Ar vairuotojas pats krauna daiktus, ar aš turiu padėti?

Na, pakrauti į mašiną – tai tikrai mūsų darbas, jei kalbam apie siuntinio paėmimą iš tavo laiptinės. Bet jei gyveni penktame aukšte be lifto ir dėžė sveria 80 kilogramų... pažiūrėk, aš ir kolega galim nunešti, bet samdyt profesionalių nešikų neišgalim. Būna, kad klientai pasako „paimkit, neškit“, o patys nueina atsigerti arbatos. Aš nesiskundžiu, dirbom ir blogiau, bet jei planuoji, kad tavo velniškai sunkus archyvas nukeliaus iki mašinos be tavo piršto prisilietimo – gali tekti sumokėti extra. Paprastai aš pats kraunu, bet jei esi šalia, dvi rankos visada palengvina darbą. Tai ne tik paslaugų teikėjas – ir tu esi žmogus šitame procese.

Ar galėsiu paskambinti vairuotojui ir paklausti, kur jis yra?

Taip, bet ne kas pusvalandį, gerai? Aš duodu kontaktą, bet kartais žmonės skambina trečią nakties paklausti, ar jau per Lenkiją. Na, pamiegočiau ir aš naktį mielai. Paprastai duodam numatytą atvykimo langą – pvz., penktadienį tarp dešimtos ir keturioliktos. Jei vairuotojas užstrigo kelyje dėl eismo ar keltų vėlavimo – pranešam. Buvę taip, kad Prancūzijoje stojo 200 kilometrų spūstis, ir žmonės skambino po dešimt kartų. Aš suprantu, neramu. Bet jei sakiau, kad penktadienis – tai tikrai ne ketvirtadienis. Skambink rytoj. Atsakysiu. O gal neatsakysiu iškart, jei vairuoju. Tada palik žinutę.

Kaip dažnai važiuojate į Angliją ir ar tikrai kiekvieną savaitę?

Žiūrėk, aš jau minėjau, kad važinėjam reguliariai. Kiekvieną savaitę, taip. Kartais net du kartus, jei užsakymai prisikaupia per šventes. Bet buvo ir taip, kad viena žiema – nežinau, ar prisiminsiu tiksliai, gal 2018–19? – sniego audros užlėmė viską. Tada nepavyko savaitės reiso. Labai retai, bet pasitaiko. Tai va, jei kas sako „tikrai kiekvieną savaitę be išimčių“ – meluoja. Mašinos genda, gali susirgti pats vairuotojas, o šiais laikais ir kuro kainos pakyla. Bet standartiškai – taip, siuntinių gabenimas į Angliją mikroautobusais savaitę vyksta kaip laikrodis. Tik ne toks pats tikslus visada.

Kainos, laikas ir smulkios smulkmenos

Kiek maždaug kainuoja pristatyti standartinę dėžę į Birmingemą?

Standartinė dėžė, sakykim, 30 kilogramų, nuo Vilniaus iki Birmingemo centro – maždaug nuo 70 iki 110 eurų. Čia tik labai apytiksliai, nes kaina priklauso nuo to, ar ten pakraunamas pilnas buto turinys, ar tik tu vienišas krovinukas. Jei esi vienas – gali būti brangiau, nes užimi vietą, bet ne pilnai. Buvę atvejų, kai klientas bando derėtis iki 30 eurų. Na, draugui, 30 eurų – tai kuro kaina iki Vokietijos gal. Tiesą sakant, jei rasi už 40 – kartais tai būna ponaitis, kuris tik perparduoda, o pats apie pervežimą nieko neišmano. Tada tavo dėžė pabeldžiasi po aštuonis tarpininkus. Geriau mokėti vidutiniškai ir žinoti, kad tavo siuntinio gabenimas į Angliją mikroautobusais kontroliuojamas.

Kodėl vieni prašo 50, o kiti 90 eurų už tą patį siuntinį?

Oi, čia jautri tema. 50 eurų gali prašyti tas, kuris vyksta pusiau tuščias ir nori užsidirbti kuro. Arba tas, kuris vėliau pridės mokesčių, kurių neminėjo. Aš pats einu tiesmukai – pasakau kainą, kuri apima viską, ką galiu numatyti. Brangiau gali būti, jei imi nuo durų ir iki durų, jei reikia liftu kelti, jei skuba. Bet jei 90 tik todėl, kad turi gražią svetainę – tai ne mano reikalas. Tik noriu įspėti: jei mažai moki, tikėkis, kad mažai ir gauni. Kelios įmonės, kurios meta super lowcost kainas, dažnai tiesiog neatsiliepia kai reikia atiduoti siuntinį. Buvę taip, klientas skambino man po to, kai kiti dingo su avansu.

Ar reikia mokėti prieš, ar galiu sumokėti gavus siuntinį?

Aš asmeniškai renkuos išankstinį apmokėjimą, ypač jei pirmą kartą bendraujam. Tai standartinė praktika individualių perkraustymų srityje. Bet jei jau esu tave vežęs tris kartus ir žinau, kad tu – ne aferistas – galiu sutikti ir gavus. Nors, palauk, yra vienas niuansas: jei mokėsi gavęs, o paskui siuntinys atvyksta naktį iš šeštadienio į sekmadienį, vairuotojas neturi mokėjimo terminalo. Kortele neatsiskaitysi kieme. Taigi dažniausiai pavedimas – geriausias variantas. Grynaisiais galima, jei sutariam. Tik nežinau, kaip dabar su tais grynaisiais – Anglijoje kiekviena antra parduotuvė jau nepriima. Tikriausiai pavedimas geriau.

Kiek laiko iš viso trunka siuntinio gabenimas į Angliją mikroautobusais savaitę nuo paėmimo iki durų?

Jeigu paėmimas pirmadienį – dažniausiai pristatymas būna ketvirtadienį ar penktadienį. Savaitė čia nereiškia, kad visą savaitę važiuojam, reiškia, kad kiekvieną savaitę vyksta reisas. Kelionė trunka kelias dienas, priklauso nuo to, ar važiuojam per Olandiją, ar tiesiog per Eurotunelį. Kartais tunelis užkištas, tada reikia keltu. O kelte eilės. Tada ir savaitgalis gali prailginti. Bet jei viskas sklandu – keturios penkios dienos. Buvę ir trys, bet tai kai pats skraidau oru, o siuntinys važiuoja ne mikroautobusu... ne, neskraidau. Turiu omeny, kad labai retai. Standartiškai planuok keturias–penkias darbo dienas viso gabenimo.

Ar kaina skiriasi, jei pristatymas ne į Londoną, o į Mančesterį?

Žinoma. Londonas ir jo priemiesčiai – tai mūsų duona ir sviestas. Ten važinėjam kaip taksi po savo rajoną. O jei reikia į Mančesterį, Birmingemą, Liverpulį – jau toliau. Kuras, laikas, amortizacija. Kartais sutinku pristatyti už papildomą mokestį, kartais pasakau: žinok, tau pigiau bus vietinis paštas ar kurjeris iš Londono. Aš nuoširdžiai taip manau. Buvęs klientas kartą prašė varyti į Glazgą už tokią kainą, kuri... nu, aš geriau pasiūliau pasidomėti vietine firma. Ne todėl, kad nenoriu – todėl, kad nenoriu, kad tu permokėtum. Esu per 24 metus supratęs, kad sąžiningumas grįžta atgal kaip bumerangas. Ar kaip ten sakoma.

Dokumentai, muitai ir ribojimai

Ar po Brexit vis dar galima siųsti maisto produktus į Angliją?

Hmm... čia jau tiksliai nežinau, kaip dabar su kiekviena prekės rūšimi, bet žinau, kad mėsos, pieno ir kai kurių augalų produktų siųsti negalima be veterinarinio patvirtinimo. Oatsas, granola, sausainiai – mačiau keliavus. Bet šviežias varškės sūrelis – tikrai ne. Muitininkai po Brexit pasidarė labai atidūs. Kartais atidaro dėžę tik dėl idėjos. Mano patarimas – geriau nesiųsk maisto, jei nebūtina. Jei jau siunti – tik fabrikinę pakuotę, su ingredientais, galiojimo data. Ir ne per daug. Nes jei pamatys komercinį kiekį, pradės klausinėti, ar neparduodi. O tu – tik mama, siunčianti sūnui bandelių. Kurios apledėsja pakeliui ar jau ne.

Ką daryti, jei muitininkai nusprendžia patikrinti būtent mano siuntinį?

Sėdėk ramiai. Tai jų darbas. Jei turi sąrašą, viskas supakuota skaidriai – atidarys, pažiūrės, uždarys. Kartais palieka lapelį, kad tikrinta. Aš būnu šalia, parodau, kas viduje. Būna, kad žmonės slepia cigaretes ar kažkokius skysčius, kurių negalima – tada jau bėda. Mes tokių daiktų nepriimam, bet kartais klientas nepasako. Buvęs atvejis, kai dėžėje radom beveik pilną butelį trauktinės. Klientas sake, kad „užmiršo“. Nu jo. Muitas paėmė. Siuntinys vėlavo. Nekenčiu tokių situacijų, nes tada visi žiūri į mane kaip į kaltą, nors aš tiesiog vežiau. Tai va – pakuok taip, kad nereiktų slėpti.

Ar reikia rašyti angliškai pakuočių sąrašą, ar galima lietuviškai?

Angliškai arba dviem kalbom. Muitininkas Calais pusėje dažnai nemoka lietuvių kalbos – nors būtų smagu, jei mokėtų. Aš pats padedu paruošti sąrašą, jei žmogus nežino terminų. Paprastai užtenka: „Household items, used, non-commercial value“. Kartais klientai rašo labai poetiškai: „knygos, kurios man primena vaikystę“. Miela, bet muitininkui nereikia poezijos. Jam reikia suprasti, kad tai ne prekyba. Turiu pripažint, kad kartais pats padedu parašyti netiksliai, jei daiktas senas ir jo vertė neaiški. Rašom simbolinę sumą. Beje, jei veži elektroniką – rašyk modelį. Kad nepasirodytų, kad veži keturis naujus iPhone’us parduoti po vieną.

Ar galiu siųsti dviratį be jokių dokumentų, tik kaip dovaną broliui?

Dviratis kaip dovaną – taip, bet jis turi būti naudotas. Jei nupirksi šiandien ir rytoj siųsi – tai jau prekė. Dviračio rėmo numerio niekas neklausinėja paprastai, bet gali paklausti vertės. Be dokumentų... na, sąrašas vis tiek reikalingas. Tu negali siųsti „kažko“ be aprašymo. Aš esu matęs, kaip žmonės bando siųsti dviratį, prie kurio prisukę dar keturis kelių spartintuvus. Prisuka juos prie rėmo. Muitininkai nekvaili – mato, kad parduoda. Tai jei tai broliui ir tikrai naudotas – rašyk seną vertę, 50 eurų, ir ramu. Įpakavimas svarbus. Nuimk priekinį ratą, sutvarkyk vairą. Nes jei bus aštrių kampų – subadys šoninę sienelę. O aš vėl piktas būsiu.

Kas atsakingas, jei muitas vis dėlto paaiškėsią didesnis nei tikėtasi?

Na, čia toks dalykas – jei muitas didesnis dėl to, kad aš neteisingai deklaravau – aš atsakingas. Bet jei tu sakei, kad viduje tik seni žurnalai, o iš tiesų – sudedamas mopedas – tada tu susimoki. Aiškinausi su klientu iš Kauno, kuris siuntė „santechnikos detales“. Buvau išputęs akis, kai muitininkas rado variklį. Klientas pyko ant manęs, bet aš apie jokį variklį nežinojau. Tai va, sąžiningumas. Mes pasirašom sutartį, kurioje aiškiai surašyta – siuntėjas atsako už turinį. Vežėjas atsako už saugų pervežimą. Muitai – atskira skylė biudžete, kurią reikia planuoti, jei siunti naujus daiktus. Dėl mano kaltes – taisau. Dėl tavo – sorry, drauge.

Kai kas nors nepavyksta – problemos, nervai ir kaip juos ištverti

Ką daryti, jei siuntinys vėluoja jau dvi dienas ir niekas nekelia telefono?

Užgniaužk pyktį. Aš žinau, kad tai lengviau pasakyti nei padaryti. Pabandyk rašyti žinutę – kartais vairuotojas tiesiog neturi ryšio tunelyje ar kelyje. Buvę taip, kad žmonės man paskambino į antrą numerį, kurį aš buvau pamiršęs neturiu... o, ten jis buvo. Tada piktas skambutis atėjo ten, kur aš atsiliepiu. Jei pervežėjas neatsiliepia savaitę – čia jau ne vėlavimas, tai afera. Skambink kitu numeriu, rašyk į el. paštą su skaitymo patvirtinimu. Geriausia – rinktis tikrą patikimą siuntinių gabenimą į Angliją mikroautobusais iš anksto, nes kai jau pinigai sumokėti ir dėžė kažkur pakely – variantų mažai. Konservai, kaip sakant.

Ar man atlyginsite žalą, jei dėžė atkeliaus su įduba, nors ji buvo idealiai supakuota?

Aš norėčiau pasakyti „taip, visada“, bet turiu būti sąžiningas. Jeigu dėžė buvo minkšta kaip bulvių maišas ir tu ją pažymėjai „trapi“ tik mintyse – tada dalis atsakomybės tavo. Mes vežam draudimu, bet jis turi limitus. Kartais įdūros atsiranda ne dėl važiavimo, o dėl to, kad kelyje kas nors krito ant dėžės kai persikrovėme. Aiškinamės individualiai. Buvęs atvejis, kai monitorius atkeliavo su įskilimu. Klientas pyko, bet viduje nebuvo jokios putos. Tik laikraščiai. Laikraščiai! Aš net išsiuntsiu nuotrauką. Atlyginau dalį, nes noriu turėti reputaciją, bet tai buvo abipusė klaida. Pakuok gerai. Aš saugosiu, kuo galiu. Ne visada aš kaltas.

Ar buvo taip, kad mikroautobusas su siuntiniais užstrigo pasienyje – kaip tuomet?

Buvo. Ne pasienyje tiesiogiai, bet Doverio uoste dėl streiko. Tada reisas vėlavo parą. Visi siuntiniai liko kaboti mašinoje, saugūs, bet nepajudinami. Mes informavom klientus. Yra buvę ir techninių gedimų Belgijoje. Tada teko laukti pagalbos vos ne pusdienį. Svarbiausia – nieko nepamest. Kartais blogos įmonės tada išvis dingsta, neatsiliepia, o klientai kreipiasi į mane, norėdami, kad aš surasčiau jų daiktus. Aš negaliu surasti, kas jau nebe mano. Tai rinkis atsakingai iš pradžių, kai renkiesi krovinių gabenimą į Angliją. Streso bus mažiau vėliau. Pasitikėk savo nuojauta.

Kodėl kai kurios įmonės pažada per 3 dienas, bet dažnai vėluoja?

Nes parduoda tai, ko neturi. Aš tai vadinu „orinėmis transporto įmonėmis“ – jie pažada viską, paima siuntinį, o paskui ieško, kas važiuos. Tavo daiktai savaitę stovi kažkokiame sandėlyje. Buvę atvejų, kai klientas kreipėsi į mane po to, kai „greitasis“ pervežimas užtruko septyniolika dienų. Tuo tarpu mano siuntinių gabenimas į Angliją mikroautobusais savaitę vyksta realiu laiku, nes aš pats važiuoju. Aš neperparduoju. Jei sakau trys dienos į Londoną – tai reiškia, kad trečią dieną mes stovim po tavo namais. Nebent tunelis uždarytas. O tie, kurie žada per tris dienas į Škotiją už trisdešimt eurų – na, patikėk, ten kažkas ne taip. Blogas verslas, bet jie dar gyvuoja ten kaip piktžolės.

Ar galima kažkaip atgauti siuntinį, jei paskutinę akimirką persigalvojau?

Jeigu dar nepakrauta į mikroautobusą – taip, be problemų, grąžinu pinigus arba palieku kitam reisui. Bet jei jau išvažiavom iš Lietuvos... na, tada turiu pasakyti, kad ne, nebent nori mokėti dvigubą kainą, kad kas nors kitas jį parvežtu atgal. Buvęs atvejis, kai moteris paklausė, ar gali atgauti sofą, kuri jau buvo pasienyje. Negaliu aš sustabdyti Europos dėl sofos. Tokiu atveju siuntinys atkeliauja į Londoną, mes jį saugojame kelias dienas, o tada randam sprendimą. Bet saugojimas kainuoja. Taigi mąstyk iš anksto. Persigalvojimai brangiai kainuoja logistikoje. Gyvenimas būtų per daug idealus, jei visi žinotų, ko nori. Bet aš suprantu – žmonės keičiasi planai. Tiesiog ne paskutinę sekundę.

Kiekvienas siuntinys turi savo istoriją, ir patikimas siuntinių gabenimas į Angliją mikroautobusais savaitę yra ne tik apie ratų sukimą – tai apie žmonių pasitikėjimą. Per tuos metus supratau, kad sąžiningumas svarbesnis nei gražūs žodžiai. Jei skaitai tai ir svarstai, ką pasirinkti – paklausk vairuotojo vardo. Jei jis pasako – tikėk. Jei slepiasi – bėk. Sėkmės siunčiant. Ir nepamiršk geros dėžės.