Patikimas krovinių pervežimas į Angliją su visais sertifikatais

Dirbu šitoje srityje jau... na, geriau nesakysiu kiek, bet mano pirmas reisas į Angliją buvo tada, kai dar litas buvo. Žmonės dažnai skambina ir klausia: „O ar jūs tikri? Ar patikimas krovinių pervežimas į Angliją su visais sertifikatais nėra tik rinkodaros triukas?“ Atsakymas: ne, tai ne triukas. Tai yra apsauga tavo daiktams, tavo nervams ir mano licencijai. Dabar jau nebe tie laikai, kai įsispaudi į fūrą ir važiuoji. Po Brexit viskas pasikeitė. Šitam pokalby noriu atsakyti į klausimus, kuriuos man užduoda beveik kiekvienas klientas. Kai kurie atsakymai bus tiesūs, kai kurie — su kartėliu, bet visi — tikri.

Apie kainą ir sutartis

Kiek maždaug kainuoja pervežimas į Angliją, jei turiu apie 20 dėžių ir stalą?

Žiūrėk, kaina — kaip orai. Nuo ko priklauso? Nuo kurio miesto vežam, kokio dydžio mašinos reikia, ar patys įsikrausit. Jeigu iš Vilniaus į Londoną — visiškai kita suma nei iš Koklių kaimo į Birmingamo užkampį. Vidutiniškai, su furgonu ir vienu vairuotoju, jei daiktai telpa — nuo 800 iki 1200 eurų. Bet jei prisidės antras vairuotojas arba liftas reikalingas, nes jūs gyvenat penkiaukšty be lifto — tada prisideda papildomi šimtai. Aš asmeniškai nemėgstu žaisti to žaidimo „o dabar pasirodo, kad...“. Geriau pasakau brangiau, o paskui, kai realybė būna paprastesnė, klientas gauna malonią staigmeną — na, turiu galvoje, mažesnę sąskaitą, negu bijojo.

Ar man reikia mokėti viską iš karto, ar galima kaip nors dalimis?

Mes paprastai imame trečdalį užstato, kai tik susimetam į kalendorių. Likę du trečdaliai — prieš pakraunant daiktus arba pristatymo metu. Tokia tvarka. Nors žinot, buvo toks klientas iš Kauno — sutarėm, kad mokės viską pasiekus. Nuvežėm į Mančesterį, o jis sako: „Oj, užmiršau kortelę“. Teko palaukt. Nuo to laiko — arba pavedimas prieš pristatymą, arba gryni. Nepasitikiu jau tokiais pažadais. Kai kurios įmonės ima viską iš karto — irgi okei, jei jau seniai dirbot vieni su kitais. Bet aš linkęs duoti kvėpavimo laisvės, nes pats žinau, kad persikraustymas jau ir taip išvargina galvą ne dėl pinigų tik.

Ar kaina kils, jei pats supakuosiu daiktus į maišus, o ne į dėžes?

Tai čia net ne kainos klausimas — čia sveiko proto. Maišai maišeliams nelygu. Jei tai rūbams skirti dideli juodi maišai — gerai. Bet jei sumetei dubenius į prekybos centro maišelį su mintim „išsilaikys“ — nelaikys. Fūroje viskas važiuoja, viskas krenta. Kartą vežiau krovinį, kur klientas supakavo knygas į maisto prekių maišelius. Atidarom — trys popieriniai maišai suplyšę, knygos po visą furgono grindų. Tuomet jau arba valom, arba ginčijamės, kam priklauso pažeidimas. Paprastai jei pakuotė prasta — vežėjas neatsako. Dėl to aš ir sakau: dėžės, lipni juosta, niekada nepakenks.

Kodėl vieni pervežėjai siūlo žmonišką kainą, o kiti — tūkstančiu brangiau?

Matot, yra gabenti daiktai, o yra — pervežimas į Angliją su visais sertifikatais. Tas tūkstantis gali reikšti draudimą, licencijuotą vairuotoją, apmokytus krovėjus, mokamą keltą per Doverį. O pigus variantas kartais reiškia: paimsiu pinigus, susipilsiu tavo daiktus su kažkieno trąšom iš Naujosios Europos — ir nebežinai, ar pasieksi. Būna ir taip. Bet ne visi pigūs blogi, tiesa. Kai kurie tiesiog neturi viršgalvio, dirba sau. Brangūs irgi ne visada šventi. Žiūrėkit, ar kaina atitinka tai, ką pasakoja. Paprašykite CMR draudimo numerio pažiūrėti — jei neduoda, atsistojat ir išeinat. Nesekite pigumo aklai.

Ar jūsų kainoje jau viskas įskaičiuota, ar dar bus pikų po pristatymo?

Turiu sąžiningą atsakymą: jei tu pats nepriduri papildomų paslaugų, sąskaita nekinta. Ką turiu galvoje? Jeigu pasakai, kad liftas yra, o jis sugęsta išvakarėse ir reikia tempti komodą iš ketvirto aukšto — tada už papildomą darbą mokėsi. Arba jei Anglijos gatvė per ankšta furgonui ir reikia pernešti du šimtus metrų — irgi ne mano kaltė. Standartinė kaina yra krovimas, vežimas ir iškrovimas adresu. Bet jei reikia kelti per balkoną arba naktį dirbti, nes tu tik penktą ryto atsikėlei — tada brangsta. Paprasta.

Dokumentai, sertifikatai ir ta biurokratija

Kokie sertifikatai turėtų būti pas normalią įmonę, vežančią į Angliją?

Žiūrėk, šito klausdami žmonės dažnai laukia kažkokio magiško sąrašo. O realiai reikia mažiau, nei galvojat, bet jie turi būti teisingi. Pirmiausia — tarptautinio vežėjo licencija. Antra — CMR draudimas, kuris dengia krovinį kelyje. Trečia — jei veža pavojingas medžiagas ar labai specifinius daiktus, ADR. Ketvirta JK įregistracija, nes po Brexit jau nebeužtenka vien ES licencijos. Būna (o čia kai ką pataisau — anksčiau taip nebuvo, naudodavom ES licenciją) kad dabar reikia atskirų leidimų. Nesusimaišykit: autofurgono techninė apžiūra nėra sertifikatas kokybei, tiesiog privalomas popierius.

Ar CMR draudimas skirtas man, ar jūsų įmonei?

CMR — tai tarsi sėdynės diržai jūsų sofai. Diržai yra, bet kas juos segasi? Vežėjas turi pirkti tą draudimą, kad dengtų krovinį. Jei fūra apvirsta ar sudega, draudimas moka ne man, o jums. Bent jau teorijoje. Praktiškai buvo tokia istorija — daiktai apsemti keltu per labai audringą reisą. Draudimo bendrovė mokėjo, bet reikėjo nuotraukų, popierių, kantrybės. Tris mėnesius. Taigi CMR draudimas — taip, skirtas jūsų daiktams. Bet atminkit: dėl pakuotės broko arba neišsakyto turinio (pavyzdžiui, paslėpto alkoholio) draudimas gali atsakyti mokėti. Jie — draudikai — visada skiria kaltę, jei gali. Aš to nemėgstu, bet taip yra.

Ką daryti, jei vežėjas sako, kad sertifikatų nereikia — jis veža į Angliją jau dešimt metų?

Tada atsistojat ir ieškot kitos įmonės. Nejuokauju. Dešimt metų — nieko nereiškia, jei tos patirties paskutiniai treji buvo šešėlyje. Anglija po 2021-ųjų tapo trečiąja šalimi, nebe ES nare. Pasikeitė viskas: muitinės, leidimai, net svarstyklės pasienyje. Vežėjas, neturintis JK licencijos, gali būti sustabdytas. Tada jūsų daiktai stovi, o jis skambinėja prašydamas „palaikyti“. Buvo klientas, pasakė: „bet jis toks malonus“. Malonumas nemoka mokesčių ir neatstato sugadintų dalykų. Reikia dokumentų. Arba ne. Bet rizikuojate patys.

Ar pats turiu paruošti popierių, kai vežu asmeninius daiktus į JK?

Taip. Pavydžiai (oi, ne, pavyzdžiai) rašo sąrašus, bet pakaks detalaus inventorinio sąrašo angliškai. Daiktų aprašymas, vertė, kiekis. Jei vežate augalus — fuj, nežinau ar gali... gerai, ne apie tai. Buitinė technika, baldai, drabužiai — viskas turėtų būti surašyta. Muitinė gali paklausti, ar neketinat parduoti. Tiems, kurie persikrausto pirmą kartą, siūlau pasidaryti kopijas. Originalus — vairuotojui, kopija — jums. Ir nepamirškite pasirašyti ant kiekvieno lapo datą ir pavardę — taip atrodo rimčiau muitininkui į akis. Ir dar vienas patarimas: jei turite labai brangią techniką, paveskite vertę.

Po Brexit viskas pasikeitė — ar mano seni popieriai iš 2019-ųjų dar tinka?

Ne, nebetinka. Tada Anglija dar buvo ES, o dabar — ne. Netgi tie, kurie gabeno į Škotiją (kur visai kits jausmas, bet tai jau mano šališkumas), dabar tvarkosi kaip su trečiąja šalimi. Reikia muitinės deklaracijų, daiktų aprašymo, kartais — T1 tranzito dokumento. Jei jūsų vežėjas sako, kad „taip, taip, viskas kaip anksčiau“ — meluoja. Arba pats nežino. O dar blogiau. Dabar reikia apgalvoti, ar verta vežti viską, ar parduoti ir pirkti naujai. Bet jei jau vežat — popieriai turi būti švieži kaip bandelė iš maksimos ankstų rytą. Tik nepamirškite, kad muitinė Doverio uoste dirba savo tempu, o jūs skubate į naują butą Mančesteryje. Jie nesidomi jūsų Įsikūrimo epopėja.

Kas dedasi kelyje

Ar mano daiktai važiuoja tiesiai iš Lietuvos į Angliją, ar bus perkraunami?

Dauguma mūsų furgonų važiuoja tiesiai. Bet jei pasirinkote dalinio krovinio paslaugą — t.y., jūsų daiktai užima pusę vietos, o likusi dalis priklauso kažkam kitam — tada gali būti perkrovimas mūsų terminale Belgijoje. Ne visada, bet kartais logistika taip suveikia. Buvo atvejis, kai kliento dėžės buvo perkrautos tris kartus. Trečias kartas buvo nemalonus — viena dėžė pamesta. Radom ją po savaitės. Todėl jei turite brangių daiktų, rinkitės pilną krovinį. Taip, brangiau. Bet ramiau. O jei jau renkates dalinį — paklauskite, ar bus perpilta. Turi žinoti. Neseniai vežiau į Bristolį — tiesiai, per Prancūziją kartu. O aną savaitę Londone snigo. Nepatogu.

Kaip aš žinosiu, kur mano krovinys yra kelyje į Angliją?

Gerai klausimas. Mes siunčiam vietą realiu laiku, jei klientas prašo. Ne visi prašo. Kartais žmonės skambina kas tris valandas, o aš pradžioj nervinuosi, paskui suprantu — tai jų viskas. Kai fūra kerta sieną, aš pats rašau žinutę. Bet va, dėl keltų dabar yra menkų vėlavimų — ne visada laivai išplaukia pagal grafiką. Tada aš skambinu ir sakau: „Doveris užsikimšęs, arba vėjas 90 km/h“. Žinot, kartais jaučiuosi kaip orų laidų vedėjas. Jei vežėjas nesako, kur yra — blogas ženklas. Geras pervežimas į Angliją su visais sertifikatais apima ir pagarbą kliento nerimui.

Kas būna, jei mašina sugesti pakeliui, pavyzdžiui, Vokietijoje?

Statistika sako, kad taip nutinka rečiau nei manote, bet kai nutinka — visi prisimena. Mūsų furgonai techniškai tikrinami prieš kiekvieną ilgą reisą, bet... velnias žino. Jeigu gedimas rimtas, mes kviečiame pagalbą. Jeigu taisyti ilgai — perkeliam krovinį į atsarginę transporto priemonę. Buvo, kad Kauno kliento sekcija penkioms paroms stringo Hamburge, nes laukti teko detalę iš Italijos. Pinigų neatgavo už vėlavimą — sutartyje parašyta, kad force majeure. Skaudu, bet taip yra. Vežėjas privalo greitai informuoti. Jei tylėjo dvi dienas — netvarkinga. Pykstu tada. Nors pykstu ne ant kliento, o ant situacijos. Kartais ir ant vairuotojo, jei neprižiūrėjo.

Kiek laiko užtrunka kelionė iš Lietuvos iki Londono, jei viskas sklandžiai?

Optimalu — dvi paros, kartais pusantros. Išvažiuoji ryte iš Vilniaus, vakare esi Vokietijoje, sekančią dieną — keltas iš Kalo arba Doverio. Vėlai vakare jau Londono apylinkės. Bet realybėje trečia diena dažnai pasitaiko. Po Brexit muitinė užtrunka. Vairuotojai turi fiksuotus poilsio intervalus. Kartą vairuotojas Tomas pamiršo leidimo JK kopiją ir mes padarėm klaidą neatkreipę dėmesio. Teko atgal traukti. Na, bet tai buvo smulkmena. Planuokit tris dienas. O jei reikia Birmingamo — pridėkit pusdienį nuo Londono. Nes greitkelis M25 aplink Londoną kartais būna padangų keitimo vieta, ne autostrada. Ypač penktadieniais.

Ar vežėjas gali pristatyti man daiktus į Angliją ir kitą dieną pasiimti ką nors kito?

Taip, vadinamasis tolimasis vykstas... palaukit, taip nevadinam. Grįžtamasis krovinys. Vežėjai taip veikia: jei turi ryšius, Anglijoje pasiima kokių tai eksporto prekių ir grįžta. O kartais — tuščias grįžta, jei nieko nesutarė. Tuomet jis dirba nuostolingai, bet planavo taip. Aš asmeniškai stengiuosi užsisakyti krovinį į abi puses, nes tuščias važiavimas — pinigų deginimas. Bet jeigu jūsų sofos pristatymas kainavo pigiau nei tikėtasi — greičiausiai vežėjas tikėjo rasti grįžtamąjį. Jei nerado, o jūs jau sumokėjot — jo bėdos, ne jūsų. Tokia rinka. O kažkada vežiau pianiną į Liverpulį, o atgal — dvylika dėžių su verslo apranga. Neįsivaizduojat, kaip pianinas slysta, jei blogai pritvirtini. Bet tai jau kita istorija.

Kai nepaeina pagal planą — blogos patirtys

Kaip atpažinti pervežimo sukčius ar tiesiog nevykėlius?

Pradžiai — interneto svetainė padaroma per naktį, o kaina skambanti geriau nei radijo hitas. Paskui — jokių adresų, tik mobilaus numeris, kurį meta išjungęs. Dar: 100% išankstinis apmokėjimas be sutarties. Reali įmonė nesibaido parašyti savo UAB pavadinimo, suteikti veiklos adresą, atsiųsti sąskaitą faktūrą. Būna, kad ir maži žaidėjai dirba sąžiningai, bet kai nėra jokio kontūro (kontūro... oi, norėjau pasakyti konteksto) — bėkite. Patikrinti per Registrų centrą kainuoja du eurus ir tris minutes. Arba teirautis mūsų asociacijos LINAVA. Nors LINAVA irgi ne šventieji, ten yra visokių. Bet bent jau žinai, kad kažkas už jų nugarų stovi.

Ar tikrai egzistuoja atvejų, kai vežėjas pasiima užstatą ir dingsta?

Deja, taip. Per dvidešimt metų esu girdėjęs dešimtis tokių istorijų. Dažniausiai — per „Skelbimą“. Skambina, sako: „vežam pigiai, galima net šiandien“. Paima du šimtus eurų avanso — ir tyla. Telefonas išjungtas. Adreso nėra. Policija rašo, bet pinigų neatgausi, nes pervesi į kokį neaiškų IBAN. Dėl to aš ir kartoju: mokėkit užstatą tik įmonės sąskaitą, niekada — į asmeninę. Asmeniniai pavedimai yra raudona vėliava. Neištardytas vežėjas — nepatikimas krovinių pervežimas į Angliją. Blogai, kai taip nutinka. Mūsų srityje tai turėtų baigtis. Neseniai skambino moteris iš Panevėžio — prarado keturis šimtus. Verkė telefonu. Aš pasiūliau paduoti pareiškimą, bet vilties ten mažai. Skauda.

Ką daryti, jei daiktai atrodo sulamžyti ir kas už tai atsakingas?

Pirmas žingsnis — fiksuoti. Nuotraukos, vaizdo įrašai, kol vežėjas dar stovi kieme. Antras — skaityti sutartį. Jei pakuotė tvarkinga, o viduje sulūžę — CMR draudimas turėtų dengti. Bet jei dėžė buvo suplėšyti, nes jūs panaudojot seną šaldytuvo dėžę be juostos — vežėjas turi argumentą. Buvo atvejis: klientas pats supakavo statulas lemputes. Jos atvažiavo — traškios. Draudimas atsisakė, nes pakuotė netinkama. Aš iš savo kišenės neskubėjau mokėti. Jei krovinys priimtas be priekaištų ir tik vėliau randat daužytą — sunkiau įrodyti. Todėl atidarinėkit akis iškarto, nors ir pavargę būnat po kelionės.

Ar teko matyti, kad klientai patys neišsimuša, nes blogai apibūdino turinį?

Ne tik teko — aš tai vadinu klasikine klaidos rūšimi. Žmogus sako: „dešimt dėžių su rūbais ir knygomis“. Atvažiuojam — trys dėžės knygų (jų niekas nepasakė), o viena dėžė — įrankiai. Įrankiai sveria. Fūra persisveria. Pasienyje prasideda uždelsimai, baudos ar perkrovimas. Kas kaltas? Na, techniškai vežėjas turėjo pasverti, bet klientas melavo. Dėl to mes visada klausiam: „Ar tikrai tik rūbai? Ar nėra ko slėpti?“ Nes jeigu paslėpta kažkas draudžiama — dujų balionėlis, sirpėlės (ar kaip ten jos, nepamenu pavadinimo) — tada mes turim problemą. Tikrina, randa, šluoste valo. Vienąkart radom peilių rinkinį — ne mūsų kaltė, bet uždelsėm.

Kodėl kai kurie vežėjai nenori pasirašyti sutarčių prieš vežant į Angliją?

Nes jie planuoja dingti, arba jie individualūs verslininkai, kurie taupo ant popieriaus. Nei viena, nei kita neduoda jums apsaugos. Sutartis — tai ne formalumas. Tai įrodymas, kad buvote susitarę dėl ko, kainos, datos. Be jos jūs — kaip be dokumentų pabėgėlis: esat, bet niekas nepripažįsta. Buvo atvejis Klaipėdoj — vyrukas pasirašė chat'o žinute. Mes taip nedirbom. Chat'as nėra sutartis, o jeigu ginčas — teismas juokiasi. Rimtas pervežimas į Angliją reikalauja ir rašto. Arba bent jau el. parašo su timestamp. Aš visada siunčiu PDF. Nes jeigu kas, nenoriu aiškintis kaip mokyklinis paauglys. Nors prisipažinsiu, kad ir paauglys buvau tvarkingo būdo. Bet čia ne apie mane.

Ruošiesi vežtis — ką verta žinoti

Ar tikrai reikia burbulinės plėvelės, ar galiu naudoti laikraščius?

Laikraščiai — praeitis. Dabar dažniausiai jų net neturim namie. Ir jeigu laikraščiai sudrėksta — rašalas ant jūsų porceliano. Burbulinė plėvelė — lengva, nepigiai, bet apsaugo nuo smūgių. Aš sakau: ką nori taupyk, bet ne ant plėvelės. Kartą klientas spaudė į savo lagaminą sukilusius drabužius. Lagaminai netinkami — jie lūžta, spynos subyra. Geriau dėžės. O dėl laikraščių — dar vienas dalykas: muitinė kartais tikrina turinį. Jei popieriaus bomžas (oi, negražiai, atleiskite) — turiu galvoje, jei sumestas chaosas — muitininkas ilgiau užlaiko. Tvarkinga pakuotė = sklandesnė kontrolė. Ypač Doverio punkte, kur jie visko bijo. Nuo tada, kai buvo nutikimų. Žinot, politika.

Ar baldus verta ardyti, ar galiu vežti surinktus?

Ardyti. Visada. Jeigu tik yra galimybė. Surinkti spinta furgone užima tris kartus daugiau vietos, nei keturios jos sienos sugrūstos prie sienos. O jeigu dar stiklas — dūžta nuo vibracijos. Buvo, kad vežėm Lundos kampą (ne, Lundo kampą? Oi, kur ta baldų parduotuvė... Ikea? Taip, Ikea) sofą nenardytą. Atvyko — viena koja atsiskyrus. Grąžinti negalima, nes transporto žala, o pakuotės nebuvo. Klientas pats surinko, pats kaltas? Ne, aš prisiėmiau. Dabar primenu visiems: ardykit. Atsuktuvas — jūsų draugas. Nes mano eilinis reisas į Angliją neturi laiko gilintis į montavimą kieme. Nors grąžinti dalis trumpai būtų buvę paprasčiau.

Ar galiu į dėžes su daiktais pridėti maisto produktų ar alkoholio?

Techniškai — negalima. Praktiškai — žmonės deda. Bet jei muitinė randa draudžiamus maisto produktus, ypač mėsą, pieną, kiaušinius — šluoste. Alkoholis — limituotas. Jei viršijat, muitas plus bauda. O ir CMR draudimas nepadengs, jei gaisras kilo dėl neišsakyto degio skysčio butelio. Aš vienąkart vežiau... na, klientas slėpė degtines. Nepasakė. Laimei, per kontrolę prasislydo, bet jei būtų radę — pats būčiau atsakingas. Nuo to laiko: kas ne mūsų sąraše — lieka, arba pasirašom atskirai. Rizikos nenoriu. Jūs irgi nenorit. Nors boružėlės alaus dar neturėjo. O jei turite, atskleiskit prieš pakrovimą. Man ramiau.

Kokia dažniausia klaida, kurią žmonės daro ruošdamiesi perkraustymui į Londoną?

Blogas (oi, tiksliau — katastrofiškas) planavimas. Žmonės galvoja: darom vienu metu, supakuosim per naktį. Ne. Tai turi trukti savaitę. Ir dar dažniausia klaida — nepažymėtos dėžės.