Patikimas krovinių draudimas nuo durų iki durų į Angliją

Na, jei jau 17 metų vežiojame baldus, dėžes, kartais net ir motociklus į tą Angliją, galiu pasakyti vieną dalyką: patikimas krovinių draudimas nuo durų iki durų į Angliją yra tas dalykas, kurio žmonės dažniausiai nepasirūpina iki paskutinės minutės. O tada, kai kelyje tarp Kauno ir Folkestone kas naks, prasideda rankų laužymas. Aš nekalbu, kad bėdos yra kiekvienoje kelionėje – jų nėra dažnai, – bet kai atsitinka, norisi turėti po ranka ne skolintą vežėjo paguodą, o normalų draudimo polisą, kuris padengs žalą be jokių pasiteisinimų. Iš tiesų, dažniausiai skambinate jūs man, o ne aš jums, kai viskas jau baigta ir krovinys apdaužytas.

Pradžiai – apie patirtį ir pagrindus

Ar man tikrai reikia drausti daiktus, jeigu pervežėjas sako, kad jis ir taip atsakingas?

Žiūrėk, vežėjo atsakomybė pagal CMR konvenciją yra labai... na, ribota. Jei pilnai sudegs visas automobilis ant keltos – tada turbūt ir vežėjas dengs, bet pavyzdžiui dėl netinkamo pakavimo ar krovimo įbrėžimų – ne visada. Kartais man tenka aiškinti klientams, kad vežėjas nėra stebukladarys. Jam paprastesnė išeitis pasakyti „viskas bus gerai“, o ne veltis į smulkmenas. Dėl to atskiras draudimas yra kaip oro pagalvė: gal ir nereikia, bet jei reikia – tada labai reikia. Aš asmeniškai siūlau jį turėti visada, kai daiktai vertingesni nei tūkstantis eurų.

Koks skirtumas tarp vežėjo atsakomybės ir atskiros draudimo poliso?

Vežėjas atsakingas tik tam tikrose situacijose, o draudimo polisas – tai tavo asmeninė apsauga. Vaizdžiai: vežėjas yra kaip kaimynas, kuris pasiūlo pervežti sofą savo furgonu. Jei jis trenksis – kaltas jis, bet jei furgoną pavogs – tu liksi be sofos ir be pinigų. O atskiras krovinio draudimas dengia vagystes, gaisrus, avarijas, net katastrofas kelyje. Dar vienas dalykas – vežėjas dažnai turi didelę franšizę, o su savo polisu gali rinktis nulinę. Štai tau ir visas skirtumas, nors žmonės dažnai juos sumeta į vieną maišą.

Ką reiškia „nuo durų iki durų“ – ar tikrai nuo mano buto Vilniuje iki namo Londone?

Teoriškai taip, praktiškai... reikia žiūrėti smulkųjį šriftą. Nuo durų iki durų reiškia, kad draudimas galioja nuo tavo senųjų namų slenksčio iki naujųjų Anglijoje. Bet jeigu daiktai porą dienų pūps vežėjo sandėlyje Klaipėdoje – klausk, ar galioja. Būna, kad ne. Mes su partneriais stengiamės organizuoti taip, kad perkraustymas būtų tiesioginis, bet jei tenka kukuoti sandėlyje, aš visada perspėju klientą. Tiesą sakant, kartais pats susimuiliuosi aiškindamas, kaip čia yra, bet svarbiausia – kad žmogus žinotų, jog draudimas galioja visos kelionės metu, ir ne tik kol išvažiuoja iš Lietuvos.

O jeigu aš pats kraunu daiktus, o ne samdau profesionalus – ar tada galioja draudimas?

Galioja, bet su išlyga. Jei daiktai supakuoti neprofesionaliai ir dėl to kelyje į Londoną sudūžta – draudikai pradeda ieškoti skylės. Buvo toks atvejis prieš trejus metus: pilietis pats suvyniojo porcelianą į laikraščius. Na, ir kas nutiko? Teisingai – trupiniai. Draudimo bendrovė atsisakė mokėti dėl blogo pakavimo. Tai jei nori ramybės, geriau tegul pakuoja tie, kurie tai daro kasdien, arba bent pasiklausk vežėjo, kaip teisingai suvynioti. O tada jau draustis. Kitaip gauni dublį – ir sugedę daiktai, ir tuščias polisas.

Kai planai sugriūva – ką tada daryti

Kolega sakė, kad jo draugui sumušė visą baldų komplektą važiuojant į Birmingamą – ar tai kas nors atlygino?

Šitą istoriją aš net pažįstu, nes pats vežiojau tą siuntą. Treilerio vairuotojas nepastebėjo, kad nepakankamai sutvirtino krovinio viduje spintą, ir posūkiuose ji trankėsi kaip beprotiška. Atvykus į Birmingamą – gražu žiūrėti nebuvo. Laimei, klientas buvo pasidraudęs atskirai, nes vežėjo limitas būtų padengęs tik dalį žalos. Išmokėjo per tris savaites. Be draudimo – gyventum su mumputėmis spintos durelėmis ir pykčiu ant viso pasaulio, o ten jau ir taip emigracijos stresas didžiulis.

Kaip dažnai pasitaiko, kad daiktai sulūžta arba pavagiami kelyje iš Lietuvos į Angliją?

Pavogti daiktus iš užrakinto sunkvežimio – sunku, o dažniausiai nerealu. Bet avarijos nutinka. Ir svarbiausia – būna pakrovimo klaidų. Kartais man klausia tų dažnių procentais. Na, aš ne statistikos departamentas, bet realiai rimtų gedimų matome vieną kitą per kelis šimtus reisų. Skamba kaip mažai, kol nepataikai į tą vieną. O jei pataikai – tada procentai tampa 100 tavo asmenine katastrofa. Dėl to aš ir sakau – draustis verta ne dėl dažnumo, o dėl pasekmių. Geriau saugus, nei tada verkti prie sulaužytos spintos.

Ar draudimas padengia pasiklydusį konteinerį? (esu girdėjęs tokią istoriją)

Konteineriai paprastai nebūna pasiklydę, jie turi GPS ir kontrolę, bet buvo atvejų, kai siunta kelias savaites „pakibo“ kokiame nors Vokietijos terminale dėl dokumentų klaidų. Jei draudimas yra nuo durų iki durų į Angliją ir apima stovėjimą sandėliuose – tada gali gauti kompensaciją už vėlavimą ar pažeidimus. Bet standartinis krovinio draudimas nuo sugadinimo vėlavimo paprastai nepadengia. Čia jau reikia specialaus poliso. Tai klausk konkrečiai, o ne tikėkis, kad viskas po viena skėčiu dengiasi. Aš pats iki galo nežinau, kaip kiekviena bendrovė reglamentuoja vėlavimą, bet paprastai jie pinigų už laukimą nemoka.

O jeigu vežėjas paprasčiausiai nepasirodo su mano daiktais – ką daryti?

Tokia situacija reta, bet gyvenime būna visko. Jei vežėjas pradingsta – pirmiausia skambini policijai, antra – tikrini, ar jis apskritai turėjo licenciją. Trečia – jei turėjai draudimą, jis dažnai dengia ir tokią vagystę ar dingimą. Buvo atvejis, kai vežėjas paėmė avansą ir išvažiavo... ne į Angliją, o į Ispaniją. Klientas be daiktų, be avanso. Su draudimu bent jau daiktų vertę atgavo. Be to – teko aiškintis teismuose, o ten be popierių esi niekas. Dėl to veikiau per patikrintas įmones, ne per pavienius vairuotojus iš skelbimų, kurie žada auksą ant balto žirgo.

Ką daryti, jeigu draudimo bendrovė sako, kad žala yra dėl blogo pakavimo – o pakavau aš pats?

Tada prasideda ilgas ir varginantis procesas. Draudikai žino tą triuką: „pats susipakavai, pats kaltas“. Aš dažniausiai patariu – jei jau pakuojiesi pats, nufotografuok kiekvieną kampą prieš pakraudami. Telefonas kišenėje, kam juo naudotis? Jei yra vaizdas, kaip dėžė atrodo idealiai prieš išvykstant iš Lietuvos, o Anglijoje viduje šlamštas – lengviau kautis. Kartais padeda ir vežėjo parašas ant važtaraščio, kad priėmė tvarkingą krovinį. Be tokių įrodymų – teks nurauti nagus su draudiku, nes jie mėgsta žaisti žaidimą „surask skylę“.

Apie pinigus – kiek, kam, kodėl

Kiek kainuoja tokio draudimo polisas vidutiniškai – gal turite kokių tai skaičių iš galvos?

Priklauso nuo dalykų: koks kiekis, kokia vertė, ar baldai, ar tik dėžės. Bet kad pajustumėte – paprasto buto perkraustymas iš Kauno į Londoną su daiktais už kokius 6–8 tūkst. eurų apdrausti kainuoja nuo 80 iki 150 eurų. Kartais pigiau, jei be elektronikos. Kartais brangiau, jei veši meno kūrinius arba antikvarą. Na, čia tokios preliminarios sumos, kiekvienas brokeris turi šiek tiek savo kainodarą. (Palauk, brokeris ne visada – tiesiogiai tai per draudimo kompanijas daroma.) Bet va, maždaug tiek. Nebijokite, tas mokestis nurodomas prieš sutartį, jokių staigių mokesčių.

Ar verta drausti seną sofą, kuri kainuoja 50 eurų, ar tai beprasmiška?

Ne, nėra prasmės. Draudimo mokestis bus beveik pusė sofos vertės, o gal ir didesnis. Tokiu atveju rizikuok. Draudimas skirtas dalykams, kurių netektis smogtų per kišenę ir per nervus. Seną sofą gali nusipirkti ir Anglijoje iš Skelbiu ar vietinės versijos. Bet štai stalas iš močiutės, nors ir nebrangus sentimentas – čia jau kita kalba. Aš sakau: drausti reikia tai, ko nenori ar negali pakeisti. Kaina, žinoma, turi būti proporcinga. O jei sofą veši tik todėl, kad tingi parduoti – palik kaimynui, jis apsidžiaugs ir dar padebesuos tau atsisveikindamas.

Mano daiktai verti apie 8 tūkstančius eurų – kaip nustatyti teisingą draudimo sumą?

Surašyk sąrašą. Ne apytikslį, o normalų su kainomis. Kompiuteris – 1200, sofa – 900, o ta sena gramofoną, kurį tėvas paliko? Jo net Ebay kaina gali būti 400. Kai turi sumą, apdrausti reikia bent jau tiek, kiek verta, o dar geriau – su 10–15 procentų ant viršaus, nes naujai pirkti Anglijoje kainuoja kitaip. Būna, kad žmonės taupo ant draudimo sumos, o kai reikia keisti daiktus – supranta, kad trūksta pustrečio tūkstančio. Verčiau mokėk keliasdešimt eurų daugiau dabar, nei spoksok į tuščias lentynas būsimuose namuose.

O dėl buitinės technikos – kaip vertinti, jeigu pirkau prieš penkerius metus?

Draudikai dažnai naudoja amortizaciją. Tai reiškia, kad penkerių metų šaldytuvo jie gali nevertinti kaip naujo, o sumažinti kainą 30–50 procentų. Būna nesąžininga, bet realu. Aš patariu drausti naująją vertę, jei tokia sąlyga galima, nes kitaip gausi mažiau. O jei jau pirkai prieš penkerius metus už 800, tai dabar jis vertas gal 300, bet naujas kainuoja 700. Tai kiek drausti – spręsti tau. Aš asmeniškai drausčiau pagal tai, kiek man reikės mokėti parduotuvėje Londone, jei senas sudūš. Čia jau ne apie sentimentus, o apie kišenę.

Popieriai, kuriuos verta suprasti

Kas yra CMR draudimas ir ar jis mane saugo važiuojant į Angliją?

CMR – tai ne draudimas, o tarptautinė vežėjo atsakomybės konvencija. (Čia aš kartais pats susipainioju kalbėdamas greitai, atsiprašau.) Jos limitai yra maždaug 8,33 specialiosios piešinio teisės už kilogramą. Jei tavo krovinys sveria 500 kg ir vertas 8000 eurų, tai CMR padengs tik apie 4000. Likusią dalę – spjauti į vandenį. Tai dėl to žmonės ir perkrauna su CMR tikėdamiesi pilnos apsaugos, o realybėje saugomi tik pusiau. Turi aiškiai skirti: CMR – vežėjo atsakomybė, o draudimo polisas – tavo ramybė. Pamiršk vieną kartą, sutaupysi, o paskui Gailėsi per ašaras.

Kur pasižiūrėti, kad draudimas tikrai galioja tarptautinėje kelionėje, o ne tik Lietuvoje?

Ant poliso tikrinti teritorijos žymėjimą. Turi matytis „Europe“ arba konkrečiai pagrindinės kryptys. Kartais draudimai galioja tik ES, o Anglija (na, JK dabar jau nebe ES, bet geografiškai vis tiek toje pačioje kelionėje) gali būti išimtis. Aš esu matęs polisų, kurie specialiai nepaveikia Brexit'o zonos, nors to reta. Svarbu – kad būtų parašyta, jog galioja krovinio pervežimui tarptautiniais maršrutais. Jei abejoji, paprašyk brokerio raštiško patvirtinimo. Ne tik žodinio, nes žodžiai klaidina, o popierius – rimtas dalykas. O jei neaišku – rašyk laišką, tegu atsako el.paštu, tada turi įrodymą.

Ar aš pats galiu surašyti daiktų sąrašą, ar reikia vertintojo?

Gali pats, ir dažniausiai taip ir daroma. Vertintojai reikalingi tik labai brangmenims – meno kūriniams, antikvariniams automobiliams. Paprastiems butų daiktams pakanka tavo sąrašo su apytikslėmis vertėmis. Žinoma, jei deklaruosi, kad televizorius kainavo 5000, o tai buvo paprastas Samsungas – draudikas gali pakilti ant bačkos. Būk sąžiningas. Aš pats klientams atsiunčiu Excel lentelę, jie užpildo, viskas paprasta. Tik nepamirškit buitines smulkmenas – kai kurios bendrovės jas vertina kitaip nei baldus. Jei trūks sąraše daiktų, gali kilti problemų paskui, kai reikės įrodinėti, kad tikrai turejai tą kavos aparatą.

Kokia ten ta „franšizė“ – ar tai reiškia, kad man vis tiek kažkiek teks mokėti?

Taip. Franšizė – tai suma, kurią mokėsi pats, o draudimas dengia tik viršijančią dalį. Pavyzdys: franšizė 300 eurų, žala 1000. Draudikas sumoka 700, tu – 300. Gali rinktis polisą be franšizės, bet jis brangesnis. Aš dažniausiai siūlau mažą franšizę, nes keli šimtai eurų skauda mažiau nei keli tūkstančiai. Kartais pasitaiko „išskaičiuojamoji“ ir „neišskaičiuojamoji“ franšizė – šitą tikrai pasitikrink, nes skirtumai slepiasi smulkmenose. Pats pirmą kartą girdėjęs terminą irgi galvojau, kad tai kokia vasarnamis, o pasirodo – duok pinigus pats.

Praktikos, apie kurias niekas neparašo brošiūrose

Vežėjas sako, kad jis turi draudimą – ar man vis tiek pirkti atskirai?

Klausk, kokį jis turi. Vežėjo draudimas dažniausiai yra atsakomybės draudimas, ne krovinio. Jis saugo jį, jei jis kaltas. Tave saugo tavo paties draudimas. Būna pigūs pervežėjai, kurie blefuoja, kad jie viską padengs, o pasirodo – neturi nieko, kas galėtų apmokėti. Buvo atvejis, kai klientas patikėjo vežėju iš skelbimu, tas pasakė „jau padrausta“, o pasirodo – tik automobilį nuo avarijos buvo apdraudęs. Baldai liko be priežiūros. Tai jei vežėjas rimtas, jis nesibjaurės parodyti policio kopiją. O jei bijo – atsargiai, nes gali būti, kad ti vežėjai, kurie neturi nė licencijos, meluoja ir dėl kitų dalykų.

Ką reiškia „visiškai sugadinta siunta“ – jeigu šaldytuvas įbrėžtas, bet veikia, ar tai jau žala?

Draudikai daro skirtumą: visiškas gedimas, dalinis gedimas, kosmetinis pažeidimas. Jei šaldytuvas veikia, bet spynelės sulaužytos – tai dalinė žala, ir turėtum gauti atlyginimą už remonto arba keitimo kainą. Bet jei tik paviršinis įbrėžimas ant šono, kurio nematysi – čia jau gali būti, kad nieko negausi. Aš asmeniškai manau, kad įbrėžimai ant technikos, kurią vėliau parduosi, irgi yra žala, nes sumažina vertę. Deja, ne visi draudikai taip galvoja. Čia vėl priklauso nuo poliso sąlygų. Kartais tenka pakovoti papildomai, ypač kai draudimų eilutės parašytos taip, kad į akis nekrenta, o paskui tviska kaip žuvies kaulas.

O jeigu dėžė atrodo sveika, o viduje viskas sudaužyta – kam kaltinti?

Kliūva dažniausiai pakavimui. Jei dėžė nesugadinta – vadinasi, vežėjas nėra kaltas dėl mechaninių pažeidimų (nors kartais gali būti ir smūgio bangos dėl blogos amortizacijos, bet įrodyti sunku). Dėl to vidinis pakavimas yra svarbiau nei išorinis kartonas. Aš matau tai nuolat: graži dėžė atkeliauja, atidarai – stiklo šukės. Kam kaltinti? Save, kad sutaupytai ant burbuliukų plėvelės. Kartais vežėjas gali būti kaltas dėl staigaus stabdymo, bet be vidinio įrodymo – dzin. Burbuliukai, pakavimo popierius – tavo draugai. Kai pakraunama į furgoną, vairuotojas nemato, kas po kartonu, jis tik žino, kad nevartyti ir nestabdyti staigiai, bet realybė kelyje kitokia.

Ar galima drausti daiktus, kurie jau yra supakuoti vežėjo sandėlyje, o ne pas mane namie?

Galima, bet čia jau nebe „nuo durų iki durų“ pilna prasme. Dauguma patikimų draudimų nuo durų iki durų į Angliją pradeda galioti nuo tavo slenksčio. Jei daiktai sandėlyje be tavęs – paklausk, ar egzistuoja perėjimo draudimas. Kai kurie brokeriai tai padarys, kai kurie ne. Aš pats stengiuosi palaukti, kol klientas priduoda daiktus tik tada, kai asmuo pats stebi krovimą. Kitu atveju gali kilti klausimų – kas buvo sukrauta, kaip atrodė. Jei neturėjai galimybės pabuvoti – bent jau parašyk laišką su nuotraukomis prieš transportavimą. Kitaip draudikas sakys: o kaip mes žinom, kad ten nebuvo sulaužyta jau prieš pakraunant?

Paskutiniai dalykai, kuriuos verta žinoti

Kiek laiko trunka išmokėjimas, jeigu kas nors nutinka kelyje į Londoną?

Vidutiniškai nuo dviejų savaičių iki kelių mėnesių. Viskas priklauso nuo to, ar greitai pateiksi dokumentus, ar draudikas nedrebins. Buvo atvejų, kai viskas išsisprendė per 10 dienų, nes žmogus turėjo nuotraukas, važtaraštį, policijos pažymą. O buvo ir taip, kad klientas pametė popierius – tada trys mėnesiai ieškojimo. Aš rekomenduoju viską daryti elektroniniu būdu, fotografuoti, siųsti laiškus. Greičiau nei paštu siuntinėti popierius tarp Lietuvos ir Anglijos. Kuo tvarkingesnė byla – tuo greičiau pinigai. O jei žala didelė, kartais atsiunčia savo ekspertą įvertinti, o tai prideda dar savaitę kitą.

Ar galiu apdrausti vien tik veidrodį, kurį labai bijau pervežti, o kitus daiktus palikti be draudimo?

Teoriškai taip, praktiškai – retas draudikas sutiks drausti vieną daiktą viduryje didelio krovinio. Jie bijo, kad tu nebandytum padaryti nesąmonių, jei su veidrodžiu kas nutiks. Kita vertus, jei tai labai vertingas meno veidrodis, gali rasti specializuotą brokerį. Aš asmeniškai nerekomenduoju tokių eksperimentų, nes jei jau vyksta perkraustymas į Angliją, paprasčiau apdrausti visą krovinį. Ne tik dėl veidrodžio, bet ir dėl to, kad galbūt pamirši dar kokį brangų daiktą. Rizika – viena, o galvos skausmas – mažesnis. O jei tik dėl sentimento vežies labai seną veidrodį – paskolink kaimynui, gal bus ramiau.

Kur geriausia pirkti tokį draudimą – tiesiai iš vežėjo, ar pas brokerį, ar internetu?

Lietuvoje tarptautinių perkraustymų brokeriai dažnai turi geresnes sąlygas nei bendrosios draudimo kompanijos. Vežėjas kartais pasiūlo kaip priedą, bet nežinai, kas tas draudimas. Internetu yra patogu, bet jei kas nutiks – su kuo kalbėsi? Aš pats renkuosi brokerį, kurį pažįstu, ir galiu paskambinti 10 vakaro. Bet čia mano įprotis. Svarbiausia – patikrinti, ar draudikas turi licenciją Lietuvoje ar ES, o poliso sąlygos suprantamos. Ne tik pats pigiausias variantas. Kartais sutaupai 20 eurų, o paskui vargsti pusę metų. O kai jau reikia išmokėjimo – tai nebe pinigai, o nervai, ir gerai, jei turi su kuo vėl paprašyti pagalbos be eilių telefonu.

Ir paskutinis – ar tikrai verta? Ar čia ne pinigų metimas į balą?

Na, žiūrint kaip pažiūrėsi. Mes perkraustymų srityje negalime pažadėti, kad niekas niekada nenutiks. Keliai ilgi, orai keičiasi, žmonės – irgi tik žmonės. Aš 17 metų mačiau visko: ir laimingų kelionių, ir tokių, po kurių plakdavau kavą raminamąją. Dėl to krovinių draudimas nuo durų iki durų į Angliją man nėra balos reikalas, o priemonė miegoti ramiau. Sumos nedidelės, o ramybė – brangus daiktas. Jei daiktai pigūs, gal ir gali rizikuoti. Jei turi vertingų – nedvejok. Verčiau keliasdešimt eurų atseikėk iškart, nei po to sėsk skaičiuoti nuostolius ant grindų naujame bute.

Išvada

Iš esmės, perkraustymas į Angliją jau ir taip pakankamai sudėtingas – naujas gyvenimas, dokumentai, aviabilietai ar keltas. Dėl to nesibraidžiok ir dėl daiktų saugumo. Patikimas krovinių draudimas nuo durų iki durų į Angliją leis sutelkti dėmesį į svarbesnius dalykus, o ne į tai, ar spinta atlaikys keltą per Lamanšą. Pasirūpink iš anksto, perskaityk sąlygas ir atsimink – draudimas ne apsaugos nuo visko, bet apsaugos nuo finansiško smūgio, kai to labiausiai reikia. Sėkmės renkantis ir geros kelionės jūsų daiktams.