Optimalus siuntų vežimas į Angliją kasdien dabar – ką 23 metų kelyje išmokau pasakyti

Žinai, dažnai man paskambina ir sako: „Bet jūs rašote, kad važiuojate kasdien, tai reiškia, kad rytoj jau bus pas mus?“ Ne, taip nėra. Kasdienis siuntų vežimas į Angliją dabar reiškia, kad mašina iškeliauja iš Lietuvos beveik kasdien, bet tavo dėžė gali būti surinkta per porą dienų. Čia toks subtilus skirtumas, kurį daug kas praleidžia. Dirbu šitame kelyje jau dvidešimt trejus metus, mačiau, kaip viskas keitėsi nuo paprastų fūrų laikų iki dabar, kai kiekvienas antras turi gražų interneto puslapį. Bet ar tos nuotraukos atitinka realybę? Štai čia ir prasideda tikrasis pasakojimas.

Apie tą „kasdienį“ važiavimą

Ar tikrai važiuoja kasdien, ar tai tik reklaminis triukas?

Kartais tai yra šventa tiesa, o kartais – padrikas pažadas, kurį duoda žmogus, kuris pats niekada nesėdėjo vairuotojo vietoj. Aš pažįstu vežėjų, kurie tikrai pajuda iš Lietuvos penkis kartus per savaitę, bet pažįstu ir tokių, kurie „kasdienį“ važiavimą išskiria tik tada, kai surenka pakankamai siuntų. O jei surenka tik keturias dėžes antradienį? Tada laukiama iki ketvirtadienio. Būna ir taip – neslėpsiu. Jeigu turi skubų dokumentą, geriau rinkis tuos, kurie turi fiksuotus maršrutus, net jei kaina didesnė. Pernai vienas klientas iš Plungės laukė savo siuntos beveik savaitę, nes vežėjas „rinko krovinį“. Tai buvo nemalonus siurprizas.

Koks skirtumas tarp kasdienio vežėjo ir to, kuris išvažiuoja dukart per savaitę?

Šiaip skirtumas paprastas – jei tau nėra skubu, du kartai per savaitę visiškai pakanka. Tačiau kasdienis siuntų vežimas į Angliją naudingas tuomet, kai turi smulkių partijų, kurios turi išvažiuoti nekauptos sandėlyje. Maža įmonė iš Kauno, kuri siuntė detales į Birmingemą, bandė taupyti – naudojo dukart per savaitę važiuojantį autobusiuką. Problema ta, kad jų sandėlio nuoma kainavo daugiau nei vežimo skirtumas. Kartais mokėti truputį daugiau už lankstumą atsiperka šimteriopai. O jei siunti asmeninius daiktus? Tada du kartai per savaitę dažniausiai yra viskas, ko reikia, jei tik nepalieki visko paskutinei minutei.

Iš kurių Lietuvos miestų geriausia siųsti, jei reikia Anglijos pasiekti greitai?

Na, logiška, kad iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos – ten kur kas daugiau vežėjų. Bet aš turiu pasakyti, kad ir iš Panevėžio, ir net iš Marijampolės dabar gaunasi puikiai, jei randi vietinį vežėją, kuris turi fiksuotas jungtis su didžiaisiais terminalais. Tiesa, pernai vienas vyrukas iš Utenos skambino – jis pats vežė dėžes į Vilnių, nes vietinis variantas buvo tik savaitgaliais. Taigi, kartais paprasčiau nusivežti į artimiausią didmiesčio surinkimo tašką. Kainos nesikeičia, o laikas sutrumpėja. Ai, dar Šiauliai dabar turi gerą padėtį – ten susikerta keliai, tačiau (taip, čia pataisymas) ne visi vežėjai ten sustoja, nors galėtų.

Ar galiu palikti siuntą prie durų, jei pats negaliu būti namie?

Techniškai taip, bet aš asmeniškai to nerekomenduočiau. Buvo atvejis – paliko prie durų Vilniuje, gera vieta, saugus namas, bet sugrįžęs rado, kad dėžė dingo. Turbūt kaimynas pagalvojo, kad tai atliekos, galbūt – nežinau. Bet vežėjas pasakė, kad paliko, klientas patvirtino, toliau ginčai – mėnuo laiko ir nulinis rezultatas. Jeigu turi galimybę, vežk į terminalą. Arba susitark dėl konkretaus laiko. Aišku, jei tai garaže ar patikimo žmogaus kieme – gal ir nieko. Bet palikimas prie laiptinės Anglijos kryptimi vykstančiam krovininiam – na, čia jau loterija. Nors kai kurie vežėjai ir sutinka, tai jų rizika, bet galutinai – tavo nuosavybė.

Kiek laiko realiai užtrunka nuo pakrovimo iki pristatymo Londono apylinkėse?

Žiūrėk, jei mašina išvažiavo šiandien iš Kauno terminalo, rytoj ji jau bus kelyje per Lenkiją, poryt galbūt prie Kanalo. Realiai Londono priemiesčiuose dažniausiai atsiduriame trečią–ketvirtą dieną. Kartais antradienį iškeliavusi mašina šeštadienį jau pristato, bet būna ir taip, kad pasienyje arba Liuksemburge užstringa dėl eilių. Prieš dvejus metus buvo tokia savaitė, kai pakeliui lūžo tiltas ir teko laukti papildomą parą. Tai ne vežėjo kaltė, bet skambučių tada gavau dešimt. Planuok keturias–penkias darbo dienas. Galima ir greičiau, bet tada kalbam ne apie standartinį siuntų vežimą, o apie atskirą fūrą, kuri kainuos visai kitus pinigus.

Kalbant apie kainas – ką išleidi ir ko gauni

Kiek dabar kainuoja siuntų vežimas į Angliją, jei turi kelias dėžes?

Štai čia visada atsakymas, kurį žmonės nenori girdėti: kaina svyruoja. Viena standartinė dėžė, sakykim dvidešimt kilogramų, kainuos nuo keturiasdešimt iki septyniasdešimt eurų, priklausomai nuo to, kiek esi toli nuo maršruto. Jos link. Aha, toli nuo maršruto – tada brangiau. Ai, jei turi tris tokias dėžes, gali sulaukti pasiūlymo už šimtą ar šimtą dvidešimt. Bet jei esi Vilniuje ir siunti į Londoną, turėsi daugiau pasirinkimo. Kuo mažesnė siunta, tuo brangiau relative atrodo. Čia kaip taksi – vienas žmogus neša kainą, o aštuoni kartais net pigiau. Sutartys ilgalaikės keičia situaciją, bet apie tai – vėliau.

Kodėl vieni vežėjai prašo keturiasdešimt, o kiti šimtą dvidešimt eurų už tą patį krovinį?

Atsakymas yra paprastesnis, nei atrodo. Kiekvienas vežėjas skaičiuoja pagal savo maršruto efektyvumą, degalų kainą ir ar jis turi pusiau tuščią vietą, kurią reikia užpildyti bet kokia kaina. Mažesnė kaina dažnai reiškia, kad tavo dėžė bus kraunama į pilną fūrą, kurioje vietos mažai, bet ji važiuoja. Brangesnis variantas – tai greitesnis surinkimas ir mažiau perkrovimų tarp mašinų. Yra ir tokių, kurie tiesiog prisideda ant kainos, nes turi gražų puslapį. Čia kaip restoranuose – kartais moki už interjerą. Bet žiūrėk, jei vežėjas prašo dvigubai daugiau už standartinį krovinį iš Vilniaus į Londoną, aš tiesiog pasiūlyčiau paskambint dar dviem. Nes taip yra pigiau rasti rinkos vidurkį.

Ar tikrai verta mokėti daugiau už ekspresinį pristatymą, ar skirtumas tik simbolinis?

Ekspresinis pristatymas dažniausiai reiškia, kad mašina pajuda tą pačią dieną ir vyksta tiesiai, be perkrovimų. Ar verta? Jeigu turi verslo pavyzdį arba testamentą, tada taip, verta. Jei siunti močiutei megztinį – nelabai. Bet žinok, dabar terminai taip sutrumpėję, kad įprastas siuntų vežimas į Angliją ir taip dažnai pasiekia greičiau nei per savaitę. Tada tas „ekspresinis“ skambesys kartais yra tiesiog rinkodaros triukas. Aš mačiau atvejų, kai klientas sumokėjo šimtą eurų ekstra, o jo dėžė atsidūrė toje pačioje mašinoje kaip ir standartinės siuntos. Tiesiog jis to nežinojo. Štai kodėl svarbu klausti, ką konkrečiai reiškia „ekspresinis“ pas tavo pasirinktą žmogų.

Ar yra kokių nors paslėptų mokesčių, apie kuriuos sužinai tik vėliau?

Yra. Būna. Nors sąžiningi vežėjai to nedaro, bet rinkoje plaukioja įvairių. Dažniausiai pasitaiko tokie momentai: muitinės tarpininko paslauga, kuri nebuvo įskaičiuota, arba papildomas mokestis už pristatymą į tolimą Anglijos rajoną, kai paaiškėja, kad Londonas jiems yra tik centras, o Edinburgas – na, juk ne Lietuva aišku, bet jei vežėjas dirba tik Anglijoje, tai taip. Kartais viskas priklauso nuo to, ar dėžė viršijo numatytą svorį. Aš patarčiau visada klausti: „Ar kaina galutinė nuo durų iki durų?“ Jei atsako neigiamai ar vangiai – mažink greitį. Geriau tiek kartų paklausti prieš, nei gauti sąskaitą paskui. Man pačiam buvo nemalonu aiškintis dėl papildomo „kuro antkainio“, kurio niekas nesitikėjo.

Kaip sutaupyti, jei siunti ne pirmą kartą ir planuoji reguliariai?

Reguliarumas yra tavo supergalia. Vežėjas myli užpildomus maršrutus labiau nei bet ką kita. Jei žino, kad kas mėnesį turėsi dvi dėžes į Mancesterį, jis tau padarys kainą, kurią vienamkartiniam klientui rodytų tik po ilgų derybų. Sakykim, pirmoji siunta kainuoja septyniasdešimt, antroji jau gali būti šešiasdešimt, o jei sutinki dešimčiai siuntų – penkiasdešimt. Aišku, visada pasirašyk bent jau elektroninį susitarimą, nes žodžiai nelieka. Buvo atvejis, kai klientas metus siuntė reguliariai, o paskui vežėjas pakėlė kainą be įspėjimo. Neturėjo jie sutarties. Tai labai nemalonu, kai jau esi įsivaizdavęs biudžetą. Aš visai neseniai pats stebėjausi, kaip greitai ta „draugiška kaina“ gali pakilti.

Dėžės, popieriai ir tai, ko paprašo muitinė

Ar mano sena avalynė, supakuota į maišelį, bus priimta vežėjo?

Nebūtinai. Vežėjas ne muitinė, jis paprastai neprekiškai žiūri į turinį, bet jis privalo atsisakyti, jei pakuotė neatitinka minimalių standartų. Maišelis gali plyšti, batai išbyrės, vairuotojas piktinsis. Aš rekomenduočiau tik kartonines dėžes, lipnią juostą ir, jei yra trapių daiktų, burbulinę plėvelę. Vieną kartą klientas siuntė vitrininius batus, supakuotus į tą didelį „Ikea“ maišą. Maišas atlaikė iki Varšuvos, o paskui rankena nutrūko. Batų pora dingo niekur. Aišku, vežėjas neatsakė, nes pakuotė buvo neadekvati. Geriau per investuoti į pakuotę nei vėliau gailėtis. Tai toks dalykas, kur nereikia ekonomikos ant lipnios juostos.

Kas bus, jei muitiniai užduos klausimų dėl siuntos turinio – aš juk neprekiauju?

Oho, čia dažnas panikos šaltinis. Jei siunti asmeninius daiktus, turėk paprastą sąrašą – ranka rašytą irgi tinka, nors kai kurie vežėjai prašo kompiuterizuoto. Svarbu nurodyti, kad tai naudoti daiktai, be komercinės vertės. Jei muitinė įtars, kad prekiauji be dokumentų, gali kilti problemų. Prieš porą metų viena ponia siuntė rankdarbių į Bristolį – muitininkai pagalvojo, kad tai nelegali prekyba. Teko aiškinti dvi savaites. Asmeniniams daiktams ES ir Anglija dabar jau nebe tokia paprasta situacija, ypač po išstojimo. (Taip, Brexit vis dar turi reikšmės, nors daug kas galvoja, kad jau viskas kaip anksčiau.) Neseniai vienas biuras klausė, ar reikia eksporto deklaracijos siuntiniams – atsakymas yra neaiškus ir priklauso nuo vertės.

Ar reikia drausti siuntą atskirai, jei vežėjas sako, kad viskas apdrausta?

Paklausk, koks draudimas. Rimtai. Būna, kad vežėjas turi CMR draudimą, kuris dengia tik dalį atsakomybės ir pagal gana archajiškus skaičiavimus. Jei siunti vertingą kompiuterį ar seną veidrodį, tas draudimas gali nepadengti pilnos vertės. Aš asmeniškai siūlyčiau viskam, kas viršija tris šimtus eurų, pasidomėti papildomu krovinių draudimu. Kai kurie vežėjai patys siūlo pilną draudimą už papildomą penkiasdešimt centų ar eurą už kilogramą. Verta. Kita vertus, jei pervei senus vadovėlius – gal ir nereikia jaudintis. Nors aš visada sakau: nerizikuok dėl dalykų, kuriuos pakeisti blogai. Draudimas ramina ir tave, ir vairuotoją, nors pripažinsiu, kad pats nebežinau visų draudimo biržų limitų iš atminties, tenka pasitikslinti.

Ar galiu siųsti maisto produktus, pavyzdžiui, šaldytą duoną ar sūrį?

Šaldytą duoną? Na, techniškai... ne, ne, sūrį gali be problemų, jei tai yra tikras lietuviškas sūris, o ne šaldytas produktas su mėsos priedais. Duona šaldyta nepraeis – Anglijoje jie tokiam maistui turi griežtas taisykles. Šiaip aš nelabai mėgstu vežti maistą, nes jei atsivėsta konteineris, prasideda atsakomybės tema. Ne pats maloniausias vairuotojas tuomet, kai automobilyje pradeda dvokti šlapia duona. Buvo atvejis, kai kažkas siuntė šaldytus grybus be termoįpakavimo. Fūroje pašilo, skysčiai išbėro... Tada visi kenčia. Jei labai nori nusiųsti močiutei lietuvišką duoną – geriau atsiųsk sausą, paprastą vasarinę. Ji atlaikys kelionę tikrai geriau nei šaldomoji variacija.

Kiek faktūrų reikia pildyti, jei siuntinėju asmeninius daiktus sūnui, gyvenančiam Birmingeme?

Paprastai viena–dvi deklaracijos pakanka, jei daiktai tikrai asmeniniai. Kai kurie vežėjai prašo EORI numerio, bet jei esi privatus asmuo, pakanka tinkamai užpildyto turinio aprašymo. Sakykim: „Naudoti drabužiai, knygos, virtuvės reikmenys, vertė apytiksliai – keturi šimtai eurų.“ Jei nurodysi „krovinys“ be turinio – muitinė stabdys. EORI dabar reikia labiau verslams. Aš pats padedu klientams pildyti tuos popierius, nes viena klaida laukimo dienas gali prailginti. O jei sūnus priims siuntą, jam gali tekti parodyti ID. Daugiau didelių formenų nereikia, nors pirmą kartą atrodo, kad reikia toną popierių. Tai tikrai ne taip baisu, kaip atrodo iš pradžių.

Kas nutinka, kai viskas nesiklosto pagal planą

Ką daryti, jei siunta pavėluoja tris dienas, o mano brolis turėjo ją gauti iki pirmadienio?

Pirma, skambink vežėjui, ne broliui. Rimtai – daug žmonių pradeda pykti ant gavėjo. Antra, klausk, kur mašina dabar yra. Jei vežėjas nepasiekiamas – jau blogas ženklas. Patikimi žmonės atsiliepia net savaitgaliais, jei žino, kad krovinys kelyje. Kartais delsa būna logistikos centre Olandijoje, kur perkelia krovinius. Tada pasikeičia automobilis ir tavo dėžė tiesiog laukia eilėje. Jei laikas kritinis – sakykim, medicininės prekės ar dokumentai – reikėjo rinktis ekspresą. Bet ir tada nėra šimtines garantijos. Aš patarčiau iš karto tartis dėl kompensacijos, jei buvo garantuotas terminas. Beje, jei brolis laukia Bristolyje – ten kartais spūstys didesnės nei Londone, nors atrodo atvirkščiai.

Ar vežėjas turi teisę atsisakyti vežti, jei pakuotė atrodo įtartinai?

Taip, ir tai jo pareiga. Jei paketas kliba, skleidžia garsą, kvepia chemija ar neaišku kas viduje – vairuotojas privalo atsisakyti. Ne tik dėl jo pačio saugumo, bet ir dėl visų kitų krovinių. Aš pažįstu vairuotoją, kuris vieną kartą priėmė dėžę, kuri pasirodė esanti su senais dažais viduje. Viskas pažeista. Jis turėjo mokėti žalą kitiems. Tai labai nemalonu. Žinok, net jei esi piktas, kad tau nepriėmė siuntos, pagalvok apie tai, kad kitos pusės mašinoje gali būti tavo siunta, kurią kažkas kitaip „saugiai“ supakavo. Čia toks bendras interesas, kurį lengva pamiršti, kai stovi prie savo garažo su dėže rankose.

Buvau girdėjęs, kad kai kurios įmonės tiesiog „dingsta“ su kroviniais – ką tada?

Būna. Nenoriu būti ciniku, bet taip būna. Yra mažų, vienkartinių įmonių, kurios surenka pinigus, pakrauna mašiną ir... tyliai išeina iš rinkos. Arba parduoda krovinį kažkam kitam. Ką daryti? Pirma, tikrink, ar vežėjas turi licenciją, antra – niekada nemokėk visos sumos prieš pakrovimą. Sutikimas yra standartinis: dešimt–trisdešimt procentų prieš, likutis pristačius. Jei prašo šimto procentų iš anksto ir neturi ilgos istorijos – raudona vėliava. Teisiškai gali kreiptis į policiją, bet tiesą sakant, jei įmonė užsidarė, atgauti pinigus bus labai sunku. Aš tokių istorijų girdėjau per metus gal tris. Skamba mažai, bet jei pakliūni į tuos tris procentus, kuriuos sudaro tos istorijos...

Kaip elgtis, jei pristatymo metu dėžė sudaužyta, bet kurjeris sako, kad taip jau buvo?

Čia klasikinė situacija, kurioje laimi tas, kuris turi nuotraukų. Visada, visada nufotografuok siuntą prieš pakratymą. Jei pats negali – paprašyk, kad vežėjas padarytų pakuotės nuotraukas iš visų keturių pusių. Klausysi pasakymo „taip jau buvo“? Gerai, parodyk akto įrašą su mano parašu, kad aš priėmiau tokią. Nėra? Tuomet diskutuojam. Aišku, jei dėžė tik truputį įdubusi, o viduje burbulinė plėvelė – tikriausiai nieko baisaus. Bet jei skylė – nepriiminėk, jei gali. Kartais žmonės priima su defektu, nes skuba, o paskui skambina man. Tada jau vežėjas gali sakyti, kad tai nutiko po pristatymo. Saugok save iš anksto. Būna ir atvirkštinių situacijų, kai klientas pats apdaužęs siuntinį prieš atiduodamas vežti, bet tai jau kita tema.

Ar galiu atsiimti siuntą kelyje, jei persigalvojau ir nenoriu, kad ji važiuotų toliau?

Teoriškai taip, praktiškai – didžiulė galvos skausmas. Kai mašina jau kelyje, sustabdyti ją gali brangiai kainuoti. Jei ji dar Lietuvoje – gali būti įmanoma, bet jei jau per Vokietiją ar Nyderlandus – reikės derėtis dėl naujo adreso arba saugojimo mokesčio. Buvo situacija, kai klientas nusprendė, kad jo sofos negalima vežti į Londoną, kai fūra jau buvo prie Liuksemburgo. Teko mokėti už grąžinimą ir saugojimą penkias dienas. Štai kodėl siunčiant kasdieniu reisu svarbu nešokinėti su sprendimais. Dieną ar dvi palaukti prieš pakrovimą – normalu, bet kai išvažiavo – tada jau logistikos grandinė juda ir kiekvienas sustojimas kainuoja. Geriau paskambink ir paklausk, ar galima peradresuoti, bet tikėkis papildomos sąskaitos.

Kaip nepasimesti renkantis tarp vežėjų

Ar verta pasitikėti tik tais, kurie pirmi išmeta Google paieškoje?

Ne, nebūtinai. Google pirmoje vietoje dažnai būna ne pats geriausias vežėjas, o tas, kuris sumokėjo daugiausiai reklamai ar turi geriausią SEO specialistą. Aš pažįstu puikių mažų įmonių, kurios skelbimų neturi, bet veža dvidešimt metų. Ir atvirkščiai – žinau tokių, kurie puikiai atrodo internete, o realybėje nuolat keičia vairuotojus ir mašinas. Paklausk kaimynų, pažįstamų, parašyk į grupes facebook'e. Ten giriamas žodis yra daugiau vertas nei gražus puslapis. Nors šiais laikais neturėti puslapio keista, bet nereiškia, kad jis turi būti tobulas. Aš sakau – rinkis pagal rekomendacijas, o ne pagal poziciją paieškoje. Jei turi grafologą (ai, ne, čia ne į temą) – turiu galvoje, jei turi pažįstamą, kuris vežėsi – paklausk jo. Toks žodis iš lūpų lūpas yra auksas.

Ką reiškia, kai vežėjas sako, kad turi „savo žmogų“ Londone?

Tai reiškia, kad jis turi vietinį tarpininką arba sandėlį, kuriame priima siuntas. Tai gali būti labai gerai – greitesnis pristatymas, vietinis telefonas skambinimui. Bet kartais tai reiškia, kad tavo siunta bus perduota trečiai šaliai, kurią pats vežėjas tik puse lūpų pažįsta. Aš pats turiu kolegą Barking'e, su kuriuo dirbu penkiolika metų, ir jis mano rankų pratesimas. Bet kai vienas klientas naudojosi „savo žmogumi“, tas žmogus buvo tiesiog koks nors giminaitis, palikęs dėžes kieme. Neprofesionalu. Paklausk adreso, pasižiūrėk, ar tai realus sandėlis. Jei ten tiesiog gyvenamasis kvartalas su laiptine – gali kilti klausimų. Tas „savo žmogus“ turi būti veikianti struktūra, o ne telefono numeris pas draugą.

Kaip suprasti, ar mašina tikrai važiuoja pilna, ar mano dėžė bus sumesta į kažkokį sandėlį ir lauks savaitę?

Klausimas, ačiū, kad užduodi, nes čia slapta klientų baimė. Jeigu vežėjas siūlo konkretią išvykimo datą ir mašinos numerį – didelė tikimybė, kad tavo daiktai iškart kraunami į keliaujantį transportą. Jei data vis stringa, o jie sako „surinksim per kelias dienas“ – tai jie renka, kol užsipildys grupinis krovinys. Tai nėra blogai, jei esi informuotas. Būna taip, kad sandėlys yra logistiškai protingas sprendimas, nes mašinos važiuoja pilnesnės. Bet jei tavo dėžė stovi Karoliniškėse tris dienas, nes laukia dar trijų klientų, o tu galvojai, kad ji jau prie Kanalo – negerai. Paprašyk tvarkaraščio. Jei neduoda – pats suprask, kad tai susidėjimas, o ne tiesioginis važiavimas. Nors abi versijos turi teisę egzistuoti.

Ar galiu derėtis dėl kainos, jei turiu didesnį kiekį daiktų?

Žinoma. Logistika – tai viena iš tų sričių, kurioje kaina visada yra truputį elastinga. Jei turi penkiasdešimt dėžių, vežėjas tikrai neims už kiekvieną atskirai, kaip už pirmąją. Yra vietų, kur kaina krenta eksponentiškai. Bet jei turi tris vidutines dėžes – nelabai yra kur spausti. Čia jau standartinis tarifas. Kartais galima prašyti nemokamo pakavimo, nemokamo pakėlimo iš aukšto aukšto – tai irgi yra pinigai. Aš deruosi beveik kasdien su didesniais klientais. Smulkus siuntėjas paprastai neturi tokios galios. Bet nesigėdyk paklausti: „O jei aš dar turėsiu antrą siuntą kitą mėnesį?“ Kartais tai atveria duris nuolaidai, kurios kitaip nebūtų pasiūlyta. Vežėjai irgi žmonės, vertina apyvartą.

Koks paskutinis patarimas iš tavo 23 metų patirties, kai renkiesi kasdienį siuntimą į Angliją?

Nepasitikėk tik vienu sąrašu, nepasitikėk tik gražia kalba. Paskambink, paklausk kelių kvailų klausimų, pajausk, ar kitame gale yra žmogus, kuris tikrai žino, kur yra jo mašina šią minutę. Jei jis nežino – greičiausiai tai tarpininkas, o ne vežėjas. O tarpininkai būna ir labai geri, ir labai prasti. Dar – saugok savo popierius. Jei vežėjas sako „viskas bus gerai, nereikia jokių sutarčių“ – tai panašu į pasimatymą, kai tau sako „tikėk manimi“. Rimtai. Parašyk el. laišką su visais įsipareigojimais. Ir paskutinis dalykas – neskubėk taupyti ant pakuotės. Aš jau minėjau, bet pakartosiu: geriau sumokėk penkiais eurais daugiau už dėžę, nei vėliau raudok dėl sulamdyto turinio. Štai – turiu omeny, kad verkt nereikia, o tiesiog dėžę paimk tvirtesnę.