Optimalios transportavimo kainos mikroautobusais į Angliją: ką 24 metai verslo mane išmokė

Dar 2001 metais, kai pirmą kartą sėdau prie mikroautobuso vairo kelionei į Londoną, buvau tikras, kad „optimali kaina“ reiškia tiesiog mažiausią skaičių skelbime. Po dvidešimt keturių metų kelių, pasienių ir kelių šimtų perkraustymų supratau – optimalios transportavimo kainos mikroautobusais į Angliją gaunasi tada, kai moki už tai, kas realiai įvyksta, o ne už gražų pažadą. Kiekvienas lagaminas, kiekviena euro tilto rinkliava ir kiekvienas tavo sprendimas pats krauti ar ne – viskas keičia galutinę sumą. Šiame DUK bandysiu atsakyti taip, lyg sėdėtume prie kavos: tiesiai, be kosmetikos, su kai kuo net ne visai tikras.

Kainos, logistika ir kodėl taip brangu?

Kiek iš tikrųjų kainuoja pervežimas mikroautobusu į Londoną?

Pradėsiu nuo to, ko nenori išgirsti – tikslią sumą pasakyti galiu tik sužinojęs, ką veši. Vilnius–Londonas su pilnu krovinu mikroautobusu dažnai sukasi apie 650–950 eurų, bet jei turi tik du lagaminus ir važiuoji drauge, dalinis krovinys gali kainuoti 180–300 eurų. Būna ir pigiau, būna ir dvigubai brangiau. Vienas klientas kartą bandė sutalpinti trijų kambarių butą į devynvietį mikroautobusą. Spėjau, kad neis, bet jis nepaklausė. Nepavyko. Teko antras reisas. Suma padvigubėjo. Taip kad jei nori optimalios kainos, pradžioje nepasistenk prisisiusti. Pagalvok, ar tilpsi vieniniu reisu.

Ar kaina priklauso nuo to, ar važiuoju vienas, ar su šeima?

Žinok, priklauso, bet ne taip, kaip bankas skaičiuoja paskolą. Jeigu užsakai pilną mikroautobusą, kaina dažniausiai fiksuota – nesvarbu, sėdi ten vienas ar penki. Tačiau jei važiuoji vienas su dviem lagaminais, gali rinktis vietą jau važiuojančiame transporte. Tada moki už savo daiktų tūrį, ne už visą. Šeima iš keturių žmonių su vaikais dažnai užima tiek vietos, kad pigiau išeina visas mikroautobusas, o ne dalis. Be to, važiuojant su mažais vaikais klientai nori mažiau persikrauti. Vairuotojai žino: vaikai = daugiau laiko kelionėje = reikia planuoti išmaniau. Tai netiesiogiai veikia ir maršruto logistiką. Šeima dažnai neapsieina be papildomų stopsų.

Kodėl vienur skelbimas rašo 300€, o kitur 1500€?

Atleisk, bet čia viena didžiausių šios rinkos problemų. 300€ dažnai yra masalikas – pamatęs tokią kainą žinau, kad ten arba pabrangsta vėliau, arba daiktai keliauja per tris rankas iki kažkokio furgono. 1500€ gali būti legitimi kaina pilnam namų turiniui su pakavimu, išmontavimu ir draudimu. O kartais tiesiog kažkas bando uždirbti ant tavo nežinojimo. Buvo atvejis, kai klientas pasirinko pigiausią variantą į Birmingamą. Mikroautobusas neatvažiavo. Telefonas išjungtas. Daiktai kurį laiką buvo... hm... net nežinau kur. Pigūs skelbimai kartais kainuoja brangiau nei brangūs. Aš tai sakau atvirai, nes man gaila tų žmonių. Rimta įmonė atvirai pasako, kodėl kaina tokia, kokia yra.

Ar savaite ar mėnesiu anksčiau užsisakius tikrai gaunasi pigiau?

Tu manęs paklausei, o aš dabar tikrai užsiknisau, nes net nežinau, kaip pasakyti. Iš vienos pusės – taip, ankstyvas užsakymas padeda suplanuoti maršrutą ir sukomplektuoti kelis krovinius į vieną reisą, tada kaina gali kristi. Iš kitos – jei užsisakai per anksti žiemai, o vežti reikia tik birželį, per tuos mėnesius gali pasikeisti degalų kaina, eurų kursas ar mokesčiai. Kartais net man atrodo, kad geriau rezervuoti 2–3 savaitės bėgyje, o ne pusmečiu į priekį. Nežinau, gal čia mano konservatyvizmas, bet per daug toli į ateitį prognozuoti – kaip spėlioti orus. O skubūs užsakymai paskutinę minutę beveik niekada nebūna pigūs.

Ką reiškia „pilnas mikroautobusas“ ir kaip tai keičia kainą?

Pilnas mikroautobusas – kai nebelieka vietos dar nė vienam krepšiui. Nesvarbu, ar turim keturių kubų „Volkswagen Transporter“, ar dvylikos kubų IVECO. Kai pilna – pilna. Kaina tada dažniausiai fiksuojama už visą transportą, ne už daiktus. Tai reiškia, kad jei turi tik dalį, bet užsakei pilną keturių kambarių buto turiniui, tu moki už visą mašiną. Kartais klientai galvoja: „nu, dar sutalpinsiu viršuje“. Negalima taip. Net jei tik vienas daiktas kyšo per saugumo ribą – vairuotojas gali gauti baudą. O baudas sumoka... na, iš tavo kišenės galiausiai. Pilnas reisas ir nepilnas – du skirtingi ūkiai.

Kas lemia galutinę sutartį ir kur slepiasi eurai?

Ar mano keturi lagaminai ir dviratis jau yra krovinys?

Dviratis yra krovinys, lagaminai – irgi. Bet jei keturi lagaminai ir dviratis – tai darbas maždaug dviem valandoms. Tikrai ne pilnas mikroautobusas. Klientai kartais galvoja: „ai, čia truputis, vairuotojas dar įmes.“ Ne, jei tau reikia vietos, kurios neužtenka šalia kitų krovinių, turi užimti dalį transporto. Mes skaičiuojam ne tik fizinį svorį, bet ir tai, kiek tavo daiktai „užkrauna“ laiko. Į Londoną ir atgal grįžti norisi kuo efektyviau. Jei dėl keturių lagaminų nukrinta kitas didelis krovinys iš konteksto – tai nuostolis. Realybė tokia. Tai lyg bandyti įlipti į autobusą su penkiomis rankenomis – teoriškai galima, bet visi aplink pyksta.

Kiek vietos užima sofa, ir ar verta ją vežtis?

Didelė sofa – maždaug 2–2,5 kubinio metro. Dviejų vietų miegamoji – dar daugiau. Ar verta? Na, jei tai IKEA sofa, kuri kainavo 300 eurų, o transportas jai 450 eurų – galbūt verčiau parduoti čia ir nusipirkti ten. Bet jei tai senelio apmušta sofa, kurios nebenupirksi – tada vešti reikia. Reali istorija: klientas iš Kauno vežė sofą į Mančesterį. Nepatikrino išmatavimų. Sofa netilpo pro duris Anglijoje. Teko perkrauti atgal, parduoti vietiniams. Šneka galų gale buvo daugiau nei vertė. Kartais netgi nereikia išmontuoti kojų, bet matmenys būna apgaulingi. Optimali kaina – tai žinot, kada daikto tiesiog nereikia tempti.

Ar reikia mokėti atskirai už degalus ir kelių mokesčius?

Ne, jei su tavimi kalba normali įmonė. Visa tai turi būti įskaičiuota į pasiūlymą. Karaliaus kelias į Londoną kainuoja apie 90 svarų sterlingų, o Prancūzijos–JK tunelio keltas – dar didelis kaštas. Degalų sąnaudos mikroautobusui didelės. Būna apie 22–28 litrai šimtui kilometrų. Jei po sutartimi randi paraštę „+ degalai + mokesčiai“, bėk. Tai senas triukas, kai rodai mažą kainą pradžioje, o paskui prirašo. Aš visada duodu viską „iki raktų“. Na, jei klientas paprašo nukrypti maršruto dviejų šimtų kilometrų – tada jau kitas pokalbis. Bet standartas turi būti aiškus. Nemoki du kartus, nemoki atskirai. Taip dirbu aš ir kolegos, kurie planuoja ilgai.

Ar reikia drausti daiktus atskirai, jei jie važiuoja su vairuotoju?

Čia... atleisk, niekada nežinau, kaip tiksliai su tuo draude. Standartinis vežėjo vežėjų draudimas dažnai dengia tik civilinę atsakomybę, o ne tavo sofos suplėšymą. Geriausiai – klausti raštu. Man atrodo, kad pilnas krovinio draudimas kainuoja apie 1–1,5% daiktų vertės, bet minimali suma būna 30–50 eurų. Kai kuriose įmonėse jis įskaičiuotas, kai kuriose ne. Kartais įmonės turi savo draudimą, bet jo limitai tokie žemi, kad beveik beprasmiška pasitikėti. Aš tiesiog visada sakau klientams: jei vežate antikvarinę spintą ar kompiuterius – apdrauskite atskirai. Geriau permokėti keturiasdešimt eurų, nei kentėti po to. (Nors poto – ne, po to, atleisk, rašau greitai.)

Mikroautobusas ar furgonas – kas ekonomiškiau?

Jeigu turi dvidešimt kartoninių dėžių – furgonas. Jei keturi lagaminai ir dviratis – mikroautobusas yra per didelis, bet furgonas tuščias važiuos brangiai. Žodis „optimalus“ čia ir atsiranda. Kai kuriems perkraustymams reikia mikroautobuso, nes ten keleiviai važiuoja kartu su daiktais. O furgonuose dažnai negali vežti keleivių taisyklės tvarka. Tai jei šeima – mikroautobusas. Vienam vaikinui į Braitoną – gal ir ne. Aš dažnai siūlau pamatuoti: jei daiktai užima mažiau nei pusę mikroautobuso – sakyk man, gal turim vietos jau einančiame reise. Sutaupysi kokią šimtinę. O gal ir daugiau. Furgonas be keleivių gi tuščias grįžta arba kraunamas kitaip.

Kas vyksta kelyje, apie ką niekas neparašo

Ar vairuotojai tikrai žino, kur statyti, kad neišrašytų baudos?

Londono centre sustoti krauti – iššūkis. Ypač tuose rajonuose, kur gyvena lietuviai – Walthamstow, Dagenham. Būna, kad laisvos vietos nėra, vienos valandos pertrauka galioja tik pirmadieniais iki devynių. Vairuotojai, kurie važinėja 10+ metų, mokosi gatvių atmintinai. Bet pasitaiko ir naujoko, kuris užsienietišką kelio ženklą pamato pirmą kartą. Bauda už neteisingą stovėjimą Londone – 65–130 svarų. Ją sumoka įmonė, bet galiausiai... na, srautai persiduoda. Rimtos įmonės planuoja štabą. O tie, kurie siūlo stebuklingai pigias kainas – kartais tiesiog rizikuoja tavo daiktų saugumu dėl baudų. Niekas nenori mokėti už kitos klaidas.

Kas būna, jei pasienyje randasi dokumentų trūkumą?

Prisimenu 2019-uosius, kai vienas vaikinas neturėjo tinkamo sąrašo dėl muitinės formalių dalykų. Mes stovėjime Prancūzijoje ilgiau nei valandą. Pasieniečiai gali patikrinti krovinio aprašymą. Jeigu sąrašas neatitinka realybės – stabdymas. Laikas – pinigai. Jei vairuotojas vėluoja į kitą krovą – nuostoliai. Ir ne, čia ne filmas, kur subyrės bėgiai. Tiesiog eilė pasimokės. Kartais pasieniečiai dėl principo viską išrašo popieriuje. Todėl prieš kelionę turėk sąrašą lietuvių ir anglų kalbomis. Nemeluok. Vienas klientas įrašė „asmeniniai daiktai“ ir bandė vežti dešimt dviračių pardavimui. Ne taip. Nuvarė į patikrą. Valandų valandas aiškinosi. Užtvėrė kelią kitiems.

Kodėl kartais tenka palaukti geležinkelio keltuose?

Eurotunelis po Lamanšu – greičiausias būdas, bet ten eilės būna kaip prie geriausios kebabinės penktadienį. Šventės, streikai, techniniai gedimai. Kartais lauki valandą, kartais – keturias. Mūsų vairuotojai nusiteikę, bet klientai stebisi: „kodėl neatvažiavote vakar?“ Nes sėdėjome eilėje. Tai fiksuoti kaštai. Planuojant maršrutą aš visada į tai įtraukiu buferį. Ne visada padeda. Kartais tiesiog nepadeda. Būna dienų, kai Lamanšas tave baudžia. O kainos tikrai nešoka žemyn dėl to laukimo. Vežėjas vis tiek turi mokėti vairuotojui, degalams... ir už savo nervus. Praleistas laikas vairuotojui – ne poilsis, o darbo sąnaudos, tai nepamiršk.

Ar verta tikėti, kad „per vieną dieną Vilnius–Londonas“?

Ne, arba tik labai teoriniame pasaulyje. Optimistinis skaičiavimas: 18–20 valandų be sustojimų. Realybė: 24–32 valandos. Du vairuotojai keičiasi, bet jie irgi turi būti žmonės – valgyti, nueiti, pailsėti. Kartais reikia remonto. Kartais – pasienio eilės. Jeigu kažkas rašo „per vieną dieną“ – tikrinau greičiausiai tik skaičiuotuve, ne realybėje. Optimalios transportavimo kainos mikroautobusais į Angliją neapima laiko mašinos nuomos. Greitai – brangiau, nes reikia dviejų vairuotojų ir didesnės rizikos. Aš rinkčiausi saugų tempą. Ypač jei vežu tau sofą, kurią tėvas dar 1985-aisiais gamino. Geriau gyvas ir sveikas krovinys nei rekordas.

Realios istorijos – ko nepasakoja gražūs skelbimai

Ar teko matyti, kaip klientai patys sužaloja daiktus bandydami sutaupyti?

Žinok, taip. Vienas jaunas vaikinas Vilniuje nenorėjo mokėti už pakavimo medžiagas. Sugalvojo suvynioti televizorių į antklodes ir užmauti į maišus nuo bulvių. Devynių valandų kelionės pabaigoje ekranas atrodė lyg po karo. Pakavimas kainuoja 40–80 eurų. Naujas televizorius – 600. Ar čia optimali kaina? Manyčiau ne. Kitas atvejis – porcelianą dėjo į pirkinių krepšius. Vairuotojas švelniai važiavo, bet Kalėdas girdėjai vis tiek praskriejo ant grindų. Pakuokite normaliai. Arba mokėkite mums, arba mokėkite salonui Anglijoje. Vidurinio kelio nėra, kai kalba eina apie stiklą ir elektroniką. Tupėk ant lagaminų jei nori, bet ne ant televizoriaus.

Kodėl kai kurios įmonės tiesiog nekelia ragelio po avanso?

Nes jos skaito „biznio planą“ kitaip nei tu. Kai kurie veikėjai surenka tris–keturis avansus po 150 eurų per savaitę, paskui „nutaria“ nepajėgti vežti. Pietaus prie jūros. Skambinti veltui. Aš su tuo susidūriau ne kartą – skambindavo mums iš nevilties žmonės, kurių daiktai strigo kažkur prie kolegų sandėlio. Patikėk, policija ten nieko nepadarys, nes civilinis ginčas. Todėl rinkis ne pagal kainą, o pagal tai, ar įmonė turi adresą, ar su ja galima pasirašyti sutartį, ar ji egzistuoja ilgiau nei pusantrų metų. Pigus skelbimas be istorijos – dažnai pinklės. Sakau kaip žmogus, kuris gelbėja tuos klientus paskui. Nebus gražu, bet realu.

Ar tikrai visi vairuotojai turi tarptautinius perkraustymų leidimus?

O čia... hm... aš jau nebežinau, kaip tiksliai formuluojasi tas leidimas po Brexit, bet privaloma turėti tarptautinį krovinių vežimo pasą, ir, žinoma, CE licenciją vežėjui. Jei mikroautobusas važiuoja kaip perkraustymas – skirtingos taisyklės nei komercinis krovinys. Ar visi tai turi? Ne. Tikrai ne. Yra tokių, kurie tuo pačiu VW Transporteriu veža ir keleivius „pašonėje“, ir daiktus gale – absoliutus pažeidimas. Mes taip nedirbam. Bet girdėjau. Nežinau tiksliai, kokią baudą ten rašo Vokietijos ar Prancūzijos inspekcijos, bet žinau, kad didelė. Rinkis vairuotoją, kuris gali parodyti dokumentus be vartymo akių. Jei vengia – vengk jo.

Ką daryti, jei mikroautobusas vėluoja dvi dienas?

Nekenksmingai visų pirma reikia turėti raštišką sutartį su vėlavimo sąlygomis. Realybė: jei taip nutinka dėl gedimo – vairuotojas ieško pagalbos, daiktai saugūs, bet laikas negrįžtamai prarastas. Jeigu dėl to, kad vežėjas perėmė per daug užsakymų – skaudžiau. Tuomet turi teisę reikalauti kompensacijos. Bet auksinė taisyklė: jei vėluoja, o tau reikia buto išsiregistruoti – pasisamdyti saugyklą Londone kainuos brangiau nei bute Vilniuje. Planuok bufferį. Aš visada sakau: atskrisk ar atvaryk pats tris–keturias dienas iki buto atidavimo. Mikroautobusas – ne FEDEX su sekimo nuoroda. Kartais nutinka. Gyvenimas toks. Kelias nepadarysi greitesnis nei yra.

Kaip sutaupyti be kvailysčių

Kaip išsirinkti įmonę, kuri neištiks su kaina?

Žiūrėk, jei po pokalbio gauni detalų rašytinį pasiūlymą – jau gerai. Jei ten punktai apie tai, kas jei pasikeis maršrutas, kiek kainuoja papildoma valanda krautojams – dar geriau. Skambink ne tik tam, kas pirmas išėjo Google. Paklausk draugo, kurie jau važiavo. Rimta įmonė nesislapsto už vienintelio telefono numerio. Turi ofisą arba bent normalų sandėlį. Ir jei bendrauji tik per Messenger'io žinutes – atsargiai. Normalios transportavimo kainos nepriklauso nuo to, ar gerai nusifotografavo mikroautobusas skelbime. Dažnai gražiausios nuotraukos – iš nuomos svetainės, o ne tos mašinos, kuri realiai atvažiuos. Pasitikrink VIN kodą jei abejoji.

Ar verta rinktis pigiausią pasiūlymą iš Facebook grupės?

Atsakymas trumpas – ne. Nebent tai tavo kaimynas ir tu matai jo mašiną kieme. Facebook grupėse šarlatonų netrūksta. Pamenu, vienas „vairuotojas“ paėmė avansą 200 eurų, paskui parašė, kad susirgo. Kitas pasiūlė vežti pustrečio kubo krovinį už 80 eurų. Atvažiavo „Citroen Berlingo“, kuriame jau buvo šunų narvai ir trys motociklų padangos. Tavo keturios kėdės tilpo... nelabai. Tai ne optimali kaina – tai ruletė. Geriau sumokėti 150 eurų daugiau, bet žinoti, kad daiktai neišbyrės kažkur ant A1 automagistralės. Rimti vežėjai ten irgi yra, bet rasti juos – kaip adatos šieno kupetoje. Nepatikink, kad pigu yra gerai.

Koks laikas metuose pigiausias važiuoti į Angliją?

Gruodis iki sausio – brangiausias. Visi skuba prieš Kalėdas. Vasaris–kovas dažniausiai ramesnis. Rugsėjis irgi aktyvus – studentai. Taigi optimaliausia rinktis vasaros pradžią arba pavasarį. Tada vežėjai labiau derinasi dėl kainos, nes jie irgi nori užimti mašiną. Bet oras tada... na, ne visada džiuginantis. Lietaus metu krovimas užtrunka. Žodžiu, nori sutaupyti – rinkis sausą kovo mėnesį. Arba lapkritį prieš chaosą. Žinoma, jei tau nereikia skubiai. Jei reikia dabar – kaina bus rinkos kaina, o ne tavo norima. Šiaip aš pats mėgstu balandį, bet tai jau mano skonio reikalas, ne ekonomika.

Ar galiu pats krautis daiktus, kad sumažėtų kaina?

Gali. Mes netgi skatiname, jei turi du sveikus vyriškius, kurie supranta, kad spinta nėra oro pagalvė. Vairuotojas gali laukti, bet paprastai jo darbo laikas – brangus. Jei krauni pats, sutaupai 20–40 eurų valandai. Bet turi būti greitas. Vienas klientas sakė „aš pats“, o paskui tris valandas rinko garažo turinį. Vairuotojas pradžioje džiaugėsi kava, paskui nervinosi. Laikas – pinigai. Ir dar – netinkamai sudėtas krovinys gali judėti važiuojant. Jei patvirtini, kad krova tavo atsakomybė ir kažkas subyra – ginčai prasideda. Aš dažnai sakau: padėk pakrauti, bet supakuotam palik profui. Sykį pats mačiau, kaip lagaminas atsidarė, nes nebuvo sutvirtintas.

Ko absoliučiai nedėti į mikroautobusą vykstant į Angliją?

Ginklai, sprogmenys, narkotikai – aišku, bet apie tai ne pas mane. Dėl buities: dažų, lakų, dujų balionų, degių skysčių. Anglijos muitinė ypač griežtai tikrina automobilius iš Lietuvos (nežinau kodėl taip yra, bet tikrinam dažniau nei suomius). Dėl palaidų buteliukų galima gauti ne tik baudą, bet ir konfiskavimą. Vienas klientas slėpė naminius kiaušinius ir rūkytą lašinį bagažinėje. Muitininkai rado. Turėjo atsakyti į klausimus, paaiškinti. Kiaušinius atėmė. Lavonas. Tiesiog nevesk maisto produktų negalvojęs apie taisykles. Anglija – ne Jungtinių Tautų sąskrydis. Geriau nusipirk vietoje kiaušinienės, jei jau taip.

Po dvidešimt keturių metų galiu pasakyti tik tiek – optimalios transportavimo kainos mikroautobusais į Angliją gaunasi ne iš skelbimų palyginimo, o iš pokalbio. Kainą lemia ne tik degalų kainos, bet ir smulkmenos, kurių nepastebi pirmo žvilgsnio. Jei radai bendrą kalbą su vežėju, jei jis nebijo raštiškos sutarties ir gali parodyti mašiną – jau pusę darbo padarei. Svarbiausia – neskubėti rinktis pigiausio. Nes dažniausiai tas pigiausias, kai suskaičiuoji sugaištą laiką ir nervus, išeina brangiausias. Valio, jei perskaitai iki čia. Šnekamės gyvai, jei reikia.