Operatyvus siuntinių pristatymas mikroautobusais Anglijos kryptimi: ką verta žinoti prieš skambinant?

Dirbu tarptautinių perkraustymų ir krovinių pervežimų srityje jau... na, praktiškai 23 metai. Skaičiuoti jau net tingiu. Per tą laiką į Angliją ir atgal nuvažiuota tiek, kad galėčiau netyčia rasti kelią į Londoną užsimerkęs, nors geriau neužmerkti – saugumas vis dėlto svarbiau. Klientai dažnai skambina paskutinę minutę: reikia rytoj, jei ne šiandien. Bet operatyvus siuntinių pristatymas mikroautobusais Anglijos kryptimi nėra stebuklas. Tai paprasčiausiai mažesnis transportas, kuris juda greičiau nei TIR kamščiuose ir gali pristatyti tiesiai prie durų, neperkraunant per didžiulius sandėlius Olandijoje ar kur ten jie perkauna. Realybė tokia, kad viskas priklauso nuo maršruto, muitinės eilių ir to, ar klientas sugebėjo teisingai užpildyti popierius. Šiame tekste – kas tai yra, kiek kainuoja ir kur prasideda problemos, nes jos tikrai prasideda, dažniausiai nuo smulkmenų.

Greitis ir kaip jį suprasti

Kiek tai realiai trunka, kai sako "operatyvus"?

Na, žiūrėk. Iš Lietuvos į Londoną paprastai trys–keturios dienos. Ne diena, ne valanda. Į Birmingemą gal keturios–penkios. Į Liverpulį – dar ilgiau. Viskas priklauso nuo to, ar mikroautobusas pilnas, ar dar kažkur pasiimame, ir ar Doveryje eilė iki trilapio. Būna dienų, kai per La Manšą prasispraudžiam per pusdienį. Būna, kad stovim penkias valandas. Operatyvus nereiškia "Štai čia teleportas". Reiškia, kad važiuojam tiesiai ir nepilsim siuntos trijose sandėliuose pakeliui. Kartais žmonės skambina penktadienį ir pyksta, kad šeštadienio vakare dar nėra. Aš irgi turiu miegot.

Tai galiu tikėtis, kad siunta bus Londone kitą dieną?

Tik jei esi Panevėžyje ir aš taip jau nutariau važiuoti šianakt, ir dar visi popieriai idealūs. Realiai – ne. Kitą dieną įmanoma tik oro uoste su avialinijomis, bet ten kaina... na, ne visiems. Deja, daugelis skelbimų internete rašo "next day delivery London", bet patikėk, tai dažniausiai blefas. Ypač jei matote kainą trisdešimt eurų. Aš už tiek biški į Lietuvą neišvažiuoju su dyzeliu, ką jau kalbėt apie visą kelią. Nešdinkit pinigus tokioms įmonėms, kurios žada stebuklus.

Kaip vyksta pats procesas

Tai kaip – pasiimate iš namų, ar turiu į terminalą vežti?

Pasiimam. Bet turiu būti sąžiningas – jei gyveni pasienyje su Latvija ir turi vieną mažą dėžutę, greičiausiai paprašysiu, kad pristatytum į Vilnių arba Kauną, kur grupuojam. Kitaip mikroautobusas daugiau degalų sudegs važinėdamas paiminėti negu kelyje į Angliją. Jei esi didmiestyje arba pakeliui – atvažiuoju pats. Randu aukštą, paspaudžiu durų skambutį, pasiimu dėžes. Kartais sutinku klientą tik su chalatu. Nesijuokiu, rytais taip būna, ypač jei skambinu aštuntą ryto.

Man labai jau specialiai reikia pakuoti siuntas?

Kartonas. Lipnia juosta. Daugiau nieko supermeniško. Buvo atvejis – moteris Skuode supakavo sportbačius į pirkinių maišą. Maišas neatlaikė. Cobhamo stovėjimo aikštelėje radau batą ant asfalto. Teko lipnia juosta laipinti. Dėžė yra dėžė, maišas yra maišas, ne maišą, o... (ne, ne maišą, turiu galvoje dėžę, kartoninę dėžę, atsiprašau) – dėžė turi būti. Ir tų dėžių nepieškite per daug lengvomis, nes kartonas drėksta. Jei siunta paslėpta po drabužiais – vistiek lipduką priklijuokite, nors tai skamba elementariai, bet žmonės užmiršta.

O kiek tilps į tą mikroautobusą? Dvi spintos?

Ne, dvi spintos jau furgonas, o gal net sunkvežimis. Mikroautobusas, kai nuimamos sėdynės, paima pakankamai, bet jis nėra stebuklų dėžė. Realiai – dešimt–penkiolika vidutinių dėžių. Arba viena didelė, bet ne sofa. Kartais žmonės skambina ir sako: turiu šaldytuvą. Aš atsakau – tada reikia ne siuntinio, o perkraustymo. Kodėl žmonės galvoja, kad mikroautobusas gali praryti viską? Aš irgi nežinau. Nors parkuotis Londone su mikriuku žymiai lengviau nei su sunkvežimiu, bet tai jau kita tema.

Kainos. Čia jau rimčiau

Kiek realiai kainuoja toks pristatymas į Angliją?

Nėra kainoraščio kaip parduotuvėje. Maža dėžė, iki dešimt kilogramų, į Londoną – kaina prasideda nuo nuo šimto eurų į viršų. Daugiau svorio, didesnė, į šiaurę – brangiau. Kartais pigiau, jei mikroautobusas važiuoja beveik pilnas ir galim "įspausti". Bet neskaitau kaip taisyklės, kiekviena situacija kitaip. Kartais sakau kainą telefonu, o paskui pasižiūriu į siuntą – ai, mažesnė negu galvojau – mažinu. Kartais atvirkščiai. Šitame darbe reikia pažiūrėti akis į akį, o ne tik diagramas. Dėl to skiriasi.

Ar kaina skiriasi, jei siunčiu ne į Londoną, o į Anglijos šiaurę?

Skiriasi kaip diena ir naktis. Londonas pakeliui, ten nuvažiuojame tiesiai. O jei reikia į Mančesterį, Lyversį arba Niukaslą – tai papildomos trys–keturios valandos ir kuras. Nebent turim kitą siuntą tame rajone, tada galim susimažinti. Paprastai plus dvidešimt–keturiasdešimt eurų. Lyginu kaip su Klaipėda ir Nida: iki Klaipėdos visi važiuoja, o iki Nidos jau reikia papildomos kelionės. Logiška. Nereikia pykti ant vežėjo, jei tolimesnis taškas brangiau.

Kodėl vienur matau trisdešimt eurų, o pas jus šimtą? Kur gudraujama?

Čia bus nepatogu, bet pasakysiu. Tos trisdešimt eurų dažnai yra sukčiai, kurie pasiima avansą ir dingsta. Arba tarpininkai, kurie surenka siuntas, bet neveža savaitę, kol susidarys pilnas krovinys. O degalų kaina Londone ir Doverio keltas nekainuoja trisdešimt eurų. Nebent važiuoji tik iš Vilniaus į Kauną. Mačiau tokius skelbimus. Žmonės skambina raudomis akimis po to. Gali būti sąžiningų pigių pasiūlymų, bet tik tuomet, jei mašina važiuoja pilna. Šiaip pigumas siuntų versle gali kainuoti siuntos netekimu.

Popieriai po Brexito. Čia viskas apsunko

Ar dabar reikia kažkokių papildomų dokumentų, jei siunčiu siuntą sesei į Angliją?

Reikia. Po Brexito viskas pasikeitė. Reikia pakavimo sąrašo – kas yra kiekvienoje dėžėje, kokia vertė, ar naudota. Jei dovana – nurodyk, kad dovana. Komerciniai daiktai… ten jau sudėtingiau, reikia sąskaitų. Buvo atvejis, kai vežiau senas plokšteles – vinilinius albumus – ir neužpildžiau tiksliai. Folkestone sulaikė tris valandas. Valandinė stovėjimo aikštelė ten brangi, beje. Dabar jau atidžiau rašau. O dėl PVM limito iki šimto trisdešimt penkių svarų asmeniniams daiktams... na, šimtas penkiasdešimt? (ar kiek jie dabar nustatė... ne, man atrodo, kad prekėms tai galioja, o asmeniniams – atskira tvarka, tikrai nežinau šimtu procentų, bet pakavimo sąrašas visada gelbėja).

Ką tiksliai rašyti į tą muitinės deklaraciją, kad neiškristų?

Tiesą. Rašai, kas yra, kiek kainavo, ar naudota. Jeigu nauja dovana – jos vertę. Nemeluok, kad viduje nieko nėra, nes jei atidarys ir pamatys tris mobiliuosius telefonus, nebebus juokinga. Muitininkai viską matę. Kartais paima tik vieną dėžę patikrinti, kartais visas. Asmeniniai daiktai, jei persikraustai – kita procedūra. Bet siuntiniui viskas turi būti aišku kaip dieną. Geriau parašyk per daug nei per mažai. Popierius yra popierius, bet Doveryje jo tikrai reikia.

O kur ta muitinė? Jūs jau pravažiuojate Europą lyg namie?

Ne, Doveris visada. Ei, arba Kalesas iš prancūzų pusės. Važiuoji per Eurotunelį ar keltu, sustoji. Kartais tik pasą parodyti, kartais atidaro visas dureles ir krauna dėžes ant asfalto. Prancūzai kartais patikrina, britai dažniau. O Kaleso terminale kava brangi ir negera, keturi eurai už vandeninį nescafe, bet tai jau šoninė tema. Svarbu turėti viską po ranka, o ne bagažinėje po penkiolika kitų dėžių. Laikas – pinigai, ypač kai už stovėjimą moki.

Kai neviskas eina pagal planą

Buvote kada nors apvogti ar praradę kieno nors siuntą?

Apvogti – dievų užmirškit, ne. Bet praradę... na, Tilbury sąvartyno aikštelėje kartą palikau dėžę už sėdynės. Radau tik kitą savaitę grįžtant. Pasisekė, kad ten buvo tik pagalvės. O matęs esu, kaip kiti vežėjai prikrauna mikroautobusą iki pat lubų, durelės vos užsidaro. Tai pavojinga ir kvaila. Jeigu avarija – viskas išbyra. Aš ne taip. Būna gaila siųstis pas tuos, kurie pažadėjo stebuklus, o paskui paskambina iš oro uosto, kad lagaminas dingo. Pas mus tas pats mikroautobusas, tas pats vairuotojas.

Kas jei siunta sudūžta kelyje? Kas atsakingas?

Mes turime CMR draudimą, bet jis limituotas. Jeigu viduje porcelianas ir tu jį supakavai į du sluoksnius popieriaus – nedaug padarysiu. Buvo atvejis: keramikinis šviestuvas. Supakavo gerai, bet M25 duobė pramušė. Sudužo. Dėl to aš siūlau drausti brangius daiktus atskirai. Pinigai yra pinigai. Aš galiu atlyginti pagal sutartį, bet jei siunta verta tūkstančio, o draudimas duoda šimtą – skauda abiems pusėms. Tiesa, jei klientas pats blogai supakavo – atsakomybė jo.

O jei aš neatsiliepiu, kai atvežat? Siunta sueis?

Ne. Bet paskambinu dukart, palaukiu penkiolika minučių. Jei Birmingeme, o tu miegi – palieku kaimynui, jei sutikai. Kartais su klientais taip – paskambina po to, pikti, kodėl neatvežiau. Sako, telefonas išsikrovė. Na ką aš padarysiu. Grįžtu kitą kartą, bet papildomai kainuoja. Buvo, kad toks klientas verksleno, kad skubu, o pats neatidaro durų. Nei aš magicianas, nei policininkas, kad atrakinčiau. Sutartas laikas yra sutartas laikas.

Kas tilps, kas ne, ir kam nepatartima

Ar galiu siųsti maistą, vaistus, įrankius su akumuliatoriumi?

Maistas – tik hermetiškai uždarytas asmeniniam vartojimui, bet aš vengiu. Kvapai prasiskverbia. Vaistai – receptiniai? Muitinė gali užduoti klausimų. Geriau ne. Akumuliatoriai – taip, jei atitinka pavojingų krovinių normas, turi būti deklaruoti. Bet žinokit, yra vairuotojų, kurie pasiima bet ką į šoną už keturiasdešimt eurų. Kvailiai. Jei sugautų, mašiną konfiskuoja. Aš tokio nesidarau. Tavo dėžė, tavo atsakomybė, bet mano mašina. Neprasidėkim.

Kiek gali sverti viena dėžė? Ar yra kokia riba?

Trisdešimt kilogramų – idealu. Keturiasdešimt – jau girdžiu, kaip mano stuburas protestuoja. Buvo kartą – penkiasdešimt kilogramų hantelių rinkinys. Klientas pasakė, kad nedidelė dėžutė. Atvažiavau – ji maža, bet iš akmens, matyt. Nelaikiau pykčio, bet pasakiau, kad kitur gal užsakys sunkvežimį. Mikroautobusas gali tempti, bet aš nebe dvidešimt trejų, ir mano nugara primena apie tai kaskart.

Ar galima pervežti augalą? Kačiuką gal?

Katiną – ne. Tam veterinariniai pasai, specialūs pervežėjai, ne mikroautobusas su trimis dėžėmis ir dviračiu. Nors kartą vežiau augalą – didelį fikusą. Užsakingosios motinos prašymu. Išgyveno. Bet tai išimtis. Gyvūnai – atskira industrija. Neverkit, jei kažkas pasiūlys įkišti šunį po sėdyne. Tai ne tik nelegalu, bet ir žiauru. Yra geresnių būdų išsiųsti gyvūną į UK, nors ir brangesnių.

Saugumas ir patikimumas

O jūs tikri? Kaip man žinoti, kad neapgaule?

Teisėtas klausimas. Paprašyk įmonės kodo, pažiūrėk review internete, paklausk sąskaitos faktūros išrašo. Jei tik bankinis pavedimas iš anksto ir jokios buveinės adreso – bėk. Aš per dvidešimt trejus metus turiu pakankamai klientų, kurie grįžta. Žinoma, senumas ne visada reiškia sąžiningumą, bet kartu ir ne šimtaprocentinė apsauga. Yra buvę, kad patikėjau kolegai perduoti siuntą, o jis pavėlavo savaitę. Žmogiškas faktorius. Bet suktybių mano komandoje nebuvo.

Ar man reikia papildomai drausti siuntą?

Jei verta daugiau nei penkis šimtus eurų – taip. Mes turime krovinio draudimą, bet jis dengia tik pagal tarifą. Jeigu siunti kompiuterį, televizorių, kolekciją – padaryk pilną draudimą. Brangiai nekainuoja, o ramybė – didelė. Aš kamuoliuko nerodau, bet ir nemeluoju, kad už milijoną eurų draudimas yra. Jei nesudrausi – rizikuoji kaip lošėjas kazino. Kartais pasiseka, kartais ne.

Siuntą galiu atsiimti tiesiai iš jūsų rankų, o ne palikti prie durų?

Žinoma. Tai netgi geriau, nes pasirašai. Nesu didieji kurjeriai, kurie meta dėžę į laiptinę ir pabėga. Mikroautobusas sustoja, aš išnešu, pasišnekam. Jei tu darbe, galim sutarti su broliu, su kaimynu – bet tik tavo sutikimu. Kartais žmonės bijo, kad paliksime prie durų Londone ir dings. Ne, taip nedarom, nebent raštu prašai. O ten visokių gali būti.

Ar galima siųsti daiktus atgal iš Anglijos į Lietuvą tuo pačiu mikroautobusu?

Taip, vadinamasis "grįžtamasis krovinys". Mikroautobusas nėra tuščias važiuoja atgal, tai absurdas. Bet grafikas mažiau lankstus, nes turi derintis su kitais klientais. Kaina pigesnė nei pirmyn dažnai. Užpildai tuos pačius popierius, tik atvirkščia kryptimi. Balandžio mėnesį vežiau Londone surinktus archyvinius dokumentus į Kauną. Devynios dienos – ne, na... devynios dienos? Ne, savaitė. Savaitė, tiesiog tikrinau atmintį.

Paskutiniai klausimai prieš užsakymą

Kodėl rinktis jus, o ne DHL ar UPS?

Dėl tiesiogumo. Pas mane ta pati mašina, tas pats vairuotojas nuo tavo durų iki adresato durų. Jie keliauja per Amsterdamo ar Frankfurto sandėlius, perkraunamos, skenuojamos, pametamos. Aš skambini tau iš keltoro ir pasakau – rytoj bus. Nėra gražaus internetinio numerio sekimui, bet yra mobilus telefonas ir žmogus. Už didžiąsias įmones geresni tuomet, kai reikia siųsti į Kaimanų salas. O į Angliją mikroautobusu? Čia mes greitesni ir lankstesni su neįprastais siuntiniais.

Kada reikia užsakyti, kad Kalėdų sulauktų gavėjas?

Lapkritį. Gruodis yra pragariškas. Praėjusiais metais gruodžio dvidešimtą skambino ir pyko, kad negaliu. Drauge, aš irgi noriu būti su šeima, o ne M1 greitkelyje per apledėjimą. Kalėdiniu laikotarpiu visi važiuoja, keltai perkrauti, muitinė piktesnė. Užsisakyk iki šventų Kalėdų gerokai anksčiau. Arba siųsk sausį, kai visi atsikvėpia. Sausio mėnesį mikroautobusai važiuoja kaip prabangūs kruizai – ramu.

Ar galima į vieną dėžę sukrauti kelių žmonių daiktus?

Galima, bet nerekomenduočiau. Jei muitinė atidarys ir pamatys maišelį su žaislais, greta marškinių, o šalia – dokumentai – bus klausimų. Kuriam asmeniui priklauso? Kokia vertė? Geriau atskirai dėžes ir kiekvienai lipdukas. Bet jei jau labai reikia – surašykite turinį smulkiai ant popieriaus ir pritvirtinkite. Aš ne draudimo agentas, bet patirtis rodo: kuo aiškiau, tuo greičiau praleis.

Mikroautobuse yra šaldymo kažkokio, jei siunčiu šokoladą?

Ne. Standartinė temperatūra, kaip salone. Vasarą viduje gali būti trisdešimt laipsnių, jei saulė kaitina per langus. Šokoladas liks lengvai deformuotas, o kai kurie plastikai – minkšti. Jei tai vaistai, kuriems reikia +2 +8 – ne, ne čia. Tam specialūs šaldymo servisai, vadinami cold chain. Aš vežu dėžes, ne šaldytuvą ant ratų. Nors žiemą tai atvirkščiai – turiu baimės, kad neužšals skystis. Bet čia jau retkarčiais pasitaiko problema.

Ar galima stebėti, kur yra mikroautobusas? Toks GPS?

Nėra puslapio su žemėlapiu, kuriame mašina šokinėja kaip pas viešbutininkus. Aš rašau žinutę: štai, Kalesas. Rytoj ryte Doveris. Po pietų Londonas. Seno studento stilius, bet veikia. Jei nori trackinti kas penkias minutes – rinkis didžiąją įmonę. Aš važiuoju, o ne programuoju. Kartais pamirštu parašyti, nes vairuoti reikia, o policija Anglijoje baudžia už telefoną už vairo. Tada paskambinu sustojęs kavos. Supratingi klientai išlieka.

Taigi, prieš rinkdamiesi operatyvų siuntinių pristatymą mikroautobusais Anglijos kryptimi, nepulkite į pirmą pasitaikiusį skelbimą. Paklauskite apie draudimą, paprašykite aiškios kainos, patikrinkite, ar žmogus žino, ką veža. Po 23 metų galiu pasakyti: geriausi klientai yra tie, kurie klausia daug. Blogiausi – kurie tiki, kad siunta gali nuskristi. Mes važiuojame keliu, o ne oru. Tvirtai supakuokite, sąžiningai užpildykite popierius ir viskas bus gerai.