Operatyvus siuntinių gabenimas mikroautobusais į Angliją kasdien

Operatyvus siuntinių gabenimas mikroautobusais į Angliją kasdien – štai kuo aš užsiimu jau gerą dvidešimtmetį. Ir žinai, ką? Žmonės dažnai galvoja, kad čia paprasta: susikrauni daiktus, nuvažiuoji, iškrauni. Realybė kiek kitokia. Kasdieniai reisai į Londoną, Birmingamą, visur kur tik reikia – tai daugiau nei vairavimas. Tai derinimas su klientais, muitinėmis, tais keistais Londono ULEZ apmokestinimais... O kartais ir su nervu visą dieną važiuojančiu vairuotoju. Bet jei klausi manęs – būtent mikroautobusas yra tas balansas tarp greičio ir kainos. Ne kamionas, ne kurjeris per didžiąsias įmones, o normalus, greitas pervežimas tarsi kaimynui padėtum.

Iš pradžių – apie greitį ir maršrutus

Kada išvažiuoja mikroautobusas ir kada būna Anglijoje?

Paprastai mes renkamės Vilniuje arba Kaune dar tamsiomis valandomis – apie trečią, ketvirtą ryto. Ne dėl to, kad romantiška, o dėl to, kad Doverio keltas arba Eurotunelis geriau „suvalgo“ mikroautobusą ryte. Kelias per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją – žinomas kaip savo penki pirštai, bet vis tiek nenuspėjamas. Paprastai Londone jau kitą dieną po pietų, jei viskas tvarkoj. Būna ir vėluoja – tarkim, dėl avarijos prie Liuksemburgo. Tada atidavimas nutinka vakare arba kitą rytą. Realiai skaičiuok 24–36 valandas nuo išvažiavimo.

Ar tikrai važiuojate kasdien, netgi sekmadieniais?

Nestabdome reisų jokioms šventėms, nes kam to reikia? (Juokauju, poilsio dienų irgi turime, bet reisai vyksta net tada). Sekmadienį išvažiuoti nėra patogu, bet jei susirenka siuntų – važiuojame. Aišku, pristatymas tą dieną Londone sunkesnis, nes daugelis gavėjų sako „aš darbe“. Tada deriname pirmadienį. Mes vazinejam (atsiprašau, važinėjame) kasdien, bet pats išdavimas gali šiek tiek nukrypti pagal jūsų poreikį.

Kur Londone galima atsiimti siuntą?

Turime kelis taškus – vienas prie Šiaurės Londono, kitas Rytuose. Aišku, ne pačiam centre, nes ten parkavimas kainuoja brangiau nei degalai, jei trumpai tariant. Kartais atvežame iki durų, jei siunta stambi arba sutarta individualiai. Bet dažniausiai žmonės atvažiuoja patys – tiek lietuviai, tiek lenkai. Adresą duodame tikslų, su kodu. Būna, kad žmogus ieško valandą, rašo „aš prie parduotuvės stoviu“. Sakau – kokių parduotuvių Londone šimtai, duok namo numerį.

Ar galima siuntą pristatyti ne į Londoną, o į Birmingamą ar Mančesterį?

Birmingamas, Mančesteris, Liverpulis – taip, su sąlyga. Mikroautobusai mūsų nėra tokie, kad vaikščiotų po visą salą kaip pašto automobiliai. Jei reikia toliau į šiaurę, dažnai perduodame vietiniams partneriams arba vairuotojas nulekia tolokai. Kaina tada didesnė. Būna atvejų, kai klientas sako „nuvežkit iki Birmingamo, bet mokėsiu kaip iki Londono“. Na ne, degalai nekainuoja tiek pat. Bet pažįstamiems – pasiderame. Realiai galima, bet reikia derėtis prieš savaitę, ne paskutinę minutę.

Kodėl kartais pristatymas užtrunka ilgiau nei tas pats 1 dieną?

O čia jau atsakomybė ne tik ant mūsų pečių. Muitinė kala vinis – ypač jei siuntinys kvepia maistu arba atrodo kaip dovana. Kartais tenka laukti eilėje 3–4 valandas. Arba Doverio uoste vėjas toks, kad keltai atšaukiami. Buvę ir taip, kad mikroautobuso stabdžiai užspyruoklavo – teko stoti Vokietijoje remontui. Tai ne pasiteisinimas, o realybė. Mes irgi žmonės, leidžiame mašinoms pasiduoti. Todėl kai sakome operatyvus – turime omeny normalų, greitą, bet ne stebulingą tempą.

Kainos. Visi klausia kainų.

Kiek kainuoja 20 kg siuntinį nugabenti į Londoną mikroautobusu?

Priklauso nuo paruoštumo. Jeigu dėžė normali, adresai aiškūs, pats atveži į mūsų terminalą Vilniuje – tai kokie 55–70 eurai. Jei reikia paimti iš namų Panevėžio rajone – plius dvidešimt. Kartais žmonės skambina ir sako „o mano kaimynui mokėjo 40“. Na galbūt, bet aš nežinau, kokius stebuklus jis darė. Dvidesimt kilogramų yra normalus svoris. Bet mikroautobuso vietos ribotos – jei siuntinys didelis pagal gabaritus, gali būti kaip už 30 kg. Taip jau yra.

Ar kaina priklauso nuo to, ar siuntą reikia paimti iš namų Kaune?

Taip, ir dar kaip priklauso. Kaunas nuo mūsų pagrindinio kelio nėra už kampo, bet reikia nukrypti. Benzinas, laikas, miesto spūstys – viskas turi kainą. Jei pats atvežate mums, taupote mažiausiai 15–20 eurų. Kartais žmonės pyksta: „o kodėl taip brangu, jūs ten važiuojate pro šalį“. Pro šalį, bet ne pro jūsų gatvę. Aš žinau, kad kai kurios įmonės žada nemokamą paėmimą, bet tada padaro kainą didesnę pačiame pervežime. Mes nemėgstam slėpti. Kas matosi – tas ir mokama.

Kodėl vieni vežėjai prašo 80 eurų, o kiti – 150?

Deja, rinkoje pilna įdomių pasiūlymų. Vieni pigiai paima, bet paskui siunta guli sandėlyje savaitę. Kiti – brangiai, bet nebūtinai geriau. Visi skaičiuoja savo kaštus skirtingai: naujesnis mikroautobusas, draudimas, aršus vairuotojas ar pigi darbo jėga. Aš asmeniškai mačiau atvejų, kai už 80 eurų vežta, bet siunta atkeliavo sutrypta kaip blynas. Tai ne visada brangiau yra geriau, bet jei kaina žemiau rinkos – pagalvok kodėl. Mes laikomės vidutinės juostos.

Ar galima kokį nors nuolaidą gauti, jei siunčiu du kartus per mėnesį?

Galima, ir net nereikia ypatingai derėtis. Stebuklų čia nėra – jei esi pastovus klientas, mes žinome tavo vardą, žinome, kad nepagrasinsi grąžinti siuntos. Tai sutaupo laiko, nervų. Nuolaidos realiai svyruoja 10–15 procentų. Kartais už trečią siuntą pridedame nemokamą pakavimo juostą, nors skamba juokingai, bet praktiškai. Tik neprašyk nuolaidos paskutinę minutę penktadienio vakare. Tada net aš pats nebesuprantu savo skaičiavimų.

Ar mokėti reikia prieš, ar po pristatymo?

Paprastai 50 proc. prieš, ypač jei naujas klientas. Tokia tvarka jau dešimt metų. Pasitikėjimas abipusis, bet siunta važiuoja per dvi šalis – rizika mūsų. Pažįstamiems – kartais ir po pristatymo, per savaitę. Buvo atvejų, kai klientas pasiėmė siuntą Londone ir dingo kaip į vandenį. Ne šiaip legenda, o faktas. Telefonas išjungtas. Tai dabar esu atsargesnis. Kai kurios įmonės ima viską iš anksto – irgi neblogas variantas, tik reikia būti tikram, kad ne afūjeriai (aferistai, taip geriau).

Siuntinio paruošimas – čia visi suklumpa

Kokia didžiausia dėžė gali būti, kad tilptų į mikroautobusą?

Būtent mikroautobusiukas nėra begalinis. Jei dėžė viršija metrą penkiasdešimt kuria nors kryptimi, pradedame galvoti. Ilgis gali būti ir du metrai, bet plotis ir aukštis turi leisti sutalpinti šalia kitų daiktų. Kartais žmonės pakuoja į šaldytuvo dėžes. Nejuokauju – atnešė Samsung šaldytuvo dėžę. Tilpo, bet vos vos. Geriausia – ne didesnė nei 60x60x80 cm. Tada aišku, kad ir mikroautobuse vietos užteks, ir neprireiks dviejų žmonių nešioti į viršutinį aukštą.

Ar galiu siųsti slidų daiktą – pavyzdžiui, dviratį be dėžės?

Dviratis be dėžės... na, galima, bet aš pats rekomenduočiau bent jau pridengti vairą ir pedalus. Nes vyksta trintis, o trintis kelyje – blogas dalykas. Buvę, kad nuvažiavęs dviratis subrėžė šalia buvusią odinę kėdutę. Klientas pyko. Aš pykau ant vairuotojo, kad nepririšo. Ilgai aiškinomės. Tai geriau supakuoti. Slidūs daiktai – tai dar ir atsakomybės klausimas. Jei tu pats supakuoji prastai, o aš perspėjau – paskui nereikia kaltinti vežėjo. Šiaip mes vežame, bet su išlyga.

Ką daryti, jei siuntinys labai lengvas, bet milžiniškas?

Nu va, čia ir yra gabaritų priešas. Plunksnių čiužinys sveria nieką, bet užima visą koridorių. Mes skaičiuojame ne tik kilogramus, bet ir kubinius metrus. Mikroautobusas – keleivių, ne fūra. Kartais toks siuntinys kainuoja kaip 50 kg, nors sveria 10. Būna, kad atsisakome vežti, jei tai reiškia, jog kiti keturi klientai liks be savo daiktų. Reikia teisingumo, ar ne? Siūlau suspausti, suvynioti, sutalpinti. Jei įmanoma – padalinti į du atskirus.

Ar reikia lipinti etiketes ant dėžių, jei pats pakuoju?

Reikia, ir ne tik lipniosios, bet ir su aiškiu gavėjo telefonu. Kartais žmonės rašo tik vardą. Londone gyvena tūkstančiai Jonų. Kuris Jonas? Numeris, adresas, pašto kodas – privaloma. Aš rekomenduočiau dar į vidų įdėti lapelį, jei etiketė nubyrės. Buvę, kad lietus per pravirą tarpą sušlapino dėžę, etiketė tapo minkšta koše. Tada atidarinėjame, ieškome dokumentų viduje. Sutaupykite mums valandos – lipkite ant kelių pusių, jei nežinot, kuri pusė viršus (tai nutinka).

Ar galima pervežti stiklinį vitražą, kurį siunčiu močiutei?

Stiklas... stiklas yra blogas keleivis. Ypač vitražas, nes jis ne tik stiklas, bet ir turi švino linijas. Jei jį gerai neapvyniosite burbuline plėvele ir neįdėsite į fanerinę dėžę su paklotėmis – aš atsakomybės neprisiimu. Ne todėl, kad nenoriu, o todėl, kad angliški keliai ne idealūs. Duobės, žiedinės sankryžos – viskas duoda vibraciją. Buvę, kad vežėme veidrodį. Atkeliavo įskilęs. Nuo to laiko stiklai – tik geriausioje pakuotėje. Bet jei labai reikia – galima, tik pasirašysite, kad suprantate riziką.

Kas nutinka, kai... (problemos kelyje)

Kas jei vairuotojas stringa pasienyje – ar mano siunta vėluos?

Tikėtina, kad taip. Pasienis – ypač kelyje į Angliją – tai loterija. Kartais per 20 minučių, kartais 4 valandos. Jei muitininkai nusprendžia patikrinti būtent mūsų mikroautobusą – sėdi ir lauk. Nėra čia ką varyti. Aš skambinu klientui, sakau „stringame, atidavimas vėluos“. Nemeluoju, nes pats nekenčiu, kai meluoja į akis. Jeigu pasienyje problema rimta – pavyzdžiui, dėl dokumentų – gali vėluoti ir visa diena. Bet operatyvus siuntinių gabenimas vyksta tol, kol ratai sukasi.

Ar buvę atvejų, kad siuntinys visai neatkeliavo?

Noriu pasakyti „ne“, bet būtų melas. Buvo, bet labai seniai, kai dar dirbau su nepatikrintais pašaliniais. Kartais siunta pasimeta dideliame Londone tarp kitų 200 dėžių. Arba – gėdingiausia – paima „ne tas“ žmogus. Mes dabar kiekvieną siuntą fotografuojame, siunčiame kodą. Bet šimtamylė garantija neegzistuoja jokioje kompanijoje. Jei kas nors sako kitaip – melagis. Mes stengiamės maksimaliai, bet žmoniška klaida galima visur. Svarbu – kaip viską taisome po to.

Ką daryti, jei gavėjas Londono pakraštyje neatsiliepia į telefoną?

Klasika. Skambiname tris kartus, paliekame žinutę. Tada vairuotojas vyksta toliau – kitų žmonių siuntos taip pat svarbios. Jei per dieną nėra atsakymo – vežame atgal į saugojimą, o paskui į Lietuvą, jei negalime sutarti. Taip, tai kainuoja papildomai. Aš nekaltinu gavėjo – gal miręs telefonas, gal pamiršo. Bet mikroautobusas nestovi dėl vieno žmogaus. Kartais gavėjas skambina po savaitės pykdamasis. Aš tuomet lieku ramus, bet viduje truputį... ne, lieku profesionalus. Derinam antrą kartą.

Kaip suprasti, kad vežėjas – ne šiaip koks aferistas?

Aha, geras klausimas. Žiūrėk – jei neturi ofiso, nieko nenufotografuoja, o kaina 40 eurų viskam – tai jau signalas. Aš pats nuoširdžiai pasakoju, kad turiu draugų, kurie „veža pigiai“, bet tai tiesiog vyrukai su pasibaigusiais draudimais. Tikrasis vežėjas atsakys į telefoną ir po darbo valandų, atsiųs nuotrauką, pasakos, kur šiuo metu mikroautobusas. Jeigu apskritai nieko nenori rašyti – tik žodžiai telefonu – bėk. Tokių dalykų mačiau per 20 metų. Daug. Per daug.

Ar tikrai viskas apdrausta, jei vairuotojas taip sako?

Ne visada, ir čia aš turiu prisipažinti – ne visi vežėjai turi krovinio draudimą. Kai kurie turi tik civilinę atsakomybę, kuri dengia ne viską. Aš asmeniškai... hm, aš galvoju, kad mūsų draudimas galioja, bet buvęs atvejis kažkoks ten buvo su išlyga. Geriau parašykite, kad atsiųstume popierių. Aišku, brangūs daiktai – geriau apdrauskite papildomai. Nes jei siunčiate nešiojamą kompiuterį be dėžės ir tikite, kad draudimas padengs subraižymą – klystate. Draudimas piktnaudžiauti nemėgsta.

Dokumentai ir ribojimai – nuobodus, bet reikalingas reikalas

Ar reikia pildyti jokių muitinės deklaracijų siunčiant į Angliją?

Reikia, nors žmonės galvoja, kad po Brexit niekas nepasikeitė. Pasikeitė. Dabar siuntiniai turi turėti customs declaration, net ir asmeniniai. Mes padedame pildyti, jei žmonės nežino. Bet jei siuntinys vertingesnis nei 135 svarų – gali kilti papildomų klausimų. Aš pats muitinės formas žinau, bet vis tiek kartais nustembu, ko jie ten paprašo. Ilgai neaiškinsiu, nes pats vengiu biurokratijos. Bet taip – popieriai reikalingi. Pažymėkite tikrą vertę, ne 10 svarų šaldytuvui.

Ką reiškia tas Brexit dabar siuntiniams – ar kas nors pasikeitė?

Pasiėmė ir pasunkino gyvenimą. Anksčiau siuntinys į Anglija eidavo kaip į ES narę. Dabar – trečioji šalis. Muitinė gali tikrinti daugiau, gali užduoti klausimų apie kilmę, maistą, augalus. O augalų ir taip nevalia. Dėl to kai kurie vežėjai nustojo važiuoti – per daug baimės. Mes adaptavomės, bet... nu, sakau juk, kad operatyvus siuntinių gabenimas įmanomas, tik reikia tvarkingų dokumentų. Ir kantrybės. Kantrybės tikrai reikia. Kartais labai.

Ar galiu siųsti maisto produktų savo sūnui į Angliją?

Deja, ne. Mėsa, pienas, kiaušiniai, medus – tai tabu. Kartais močiutės bando įsiūti sūrelį ar dešrą. Aš suprantu, nostalgija. Bet muitinė nežaidžia. Buvo atvejis, kad sūrį aptiko pasienyje. Pridarė problemų visai mašinai – 2 valandos vėlavimo. Aš pats mėgstu lietuvišką duoną, bet nevežu jos. Jei sūnus pasiilgo – tegul važiuoja pats į Lietuvą arba ieškosi vietinių parduotuvių. Tokia realybė, nors ir liūdna. Neskanu, bet faktas.

Ar elektronika (telefonai, kompiuteriai) turi būti kaip nors specialiai deklaruojami?

Taip, turi. Kiekvienas prietaisas su baterija – potencialus pavojus. Reikia nurodyti, kad yra ličio jonų baterija, modelį, vertę. Kartais žmonės įmeta seną iPhone'ą į siuntinį be jokio aprašymo. Muitinė gali konfiskuoti arba grąžinti. Aš rekomenduoju išimti SIM kortelę, atkurti gamyklinius nustatymus, įdėti į originalią dėžę su etikete. Tai ne šiaip mano kaprizas – tai taisyklės. Nežinau tiksliai visų kodų, bet mūsų ofise padeda biuro žmonės. Jie žino tuos skaičiukus.

Ar galima siųsti grynųjų pinigų siuntinyje?

Absoliučiai ne. Negalima, draudžiama, pavojinga. Jei pinigai dingsta – draudimas nekompensuos, o randami grynieji bus konfiskuoti. Aš žinau, kad seniau žmonės taip darydavo. Ir žinau, kad kai kurie vis dar prašo. Aš atsisakau. Pirma, dėl taisyklių. Antra, dėl sąžinės. Jei reikia pervesti pervedimu, padėsiu surasti būdą. Bet dėžėje su kojinėmis pakišti 500 eurų? Ne. Elementaru, drauge. Kita vertus, suprantu, kodėl taip norisi – bankiniai mokesčiai kartais užknisa. Bet rizika per didelė.

O jei aš pats noriu važiuoti drauge su mikroautobusu – ar galima?

Hm, čia ne mano sritis, bet galima, jei yra laisvų sėdimų vietų. Mikroautobusai skirti kroviniams, bet turi 2–3 keleivių vietas. Reikia pasienio dokumentų, vizų jei reikia. Aš ne visada žinau ar vairuotojas nori bendrakeleivio, todėl geriau teirautis atskirai. Kaina – maždaug kaip autobuso bilietas plius bagažas. Smulkmenos: reikės pakentėti važiavimo režimą, nes sustojimai reti. Bet taip, drauge galima. Tada jūs ir pats matysite, kaip vyksta operatyvus siuntinių gabenimas mikroautobusais į Angliją kasdien, gyvai.

Tai va, apibendrinant – operatyvus siuntinių gabenimas mikroautobusais į Angliją kasdien yra realus, greitas ir dažniausiai patikimas būdas. Ne be trūkumų, ne be vėlavimų, bet su žmogišku veidu. Aš per tuos 20 metų supratau, kad svarbiausia – neapsimetinėti tobulu ir kalbėti tiesą. Jei reikia išgabenti siuntinį rytoj – skambinkite. Jei po mėnesio – irgi skambinkite. Bet ne šiandien penktadienio vakarą dešimtą valandą, nes tada aš jau su antra koja namie. Sėkmės ir tvarkingų dėžių.