Nuo durų iki durų siuntinių gabenimas į Angliją – ką verta žinoti prieš pakuojant dėžes?

Daugiau nei du dešimtmečius vežioju siuntas ir žmonių mantą per visą Europą, ir galiu pasakyti viena – nuo durų iki durų siuntinių gabenimas į Angliją po Brexit tapo kitoks nei buvo anksčiau. Neblogesnis, ne geresnis, tiesiog... kitoks. Žmonės vis dar galvoja, kad tai kaip paštu siųsti – pakalbi telefonu, duodi dėžę ir pamiršai. Realybė? Yra niuansų. Ypač su muitais, pakavimu ir tais mažais dalykais, apie kuriuos niekas internete neparašo. Šitame tekste – kas iš tikrųjų vyksta, kai skambinate man ar kitam vežėjui, ir ko jūsų laukia nuo to momento, kai užsakote, iki kol dėžė atsidurs prie durų Birmingame, Braitone ar kur ten gyvensite.

Kas tai apskritai yra ir kiek kainuoja

Kas yra tas „nuo durų iki durų siuntinių gabenimas į Angliją“? Ar tikrai jūs atvažiuosite iki mano namų?

Iš esmės tai reiškia, kad mes atvažiuojame pas jus į kiemą, į laiptinę, į sodybą – kur ten reikia – pasiimame dėžes, o Anglijoje nuvežame ne iki kokio nors sandėlio Dagerio rajone, kur turėsite samdyti taksi, bet tiesiai prie jūsų naujųjų durų arba to žmogaus, kuriam siunčiate. Aišnu, jei ten yra Londono centras ir negalima sustoti, gali tekti išlipti į gatvę, bet fiziškai daiktai atvažiuoja iki adreso. Taip, šitą patvirtinu – per 22 metus mačiau visko, nuo kurų giraitės iki karališkų vartų (na, beveik). Viskas priklauso nuo vietovės, bet principas – paimame ir nuvežame, jums nereikia niekur važiuoti.

Kiek maždaug kainuoja nugabenti dėžę su drabužiais iš Kauno į Londoną?

Sunku pasakyti kiekvieną savaitę, nes kaina – kaip benzinė, kinta. Standartinė dėžė iki 30 kilogramų Kaunas–Londonas kainuos kur nuo keturiasdešimt iki šešiasdešimt eurų. Ai, palauk, jūs klausėt iš Kauno – nu, maždaug tiek pat, gal keliais eurais mažiau. Bet jeigu jūsų kaimas prie Marijampolės, gali kainuoti brangiau, nes privažiuoti reikia. Taip pat skaičiuojame, ar telpa į standartinį furgoną, ar reikia ekspreso. Jeigu skambinsite žiemą prieš Kalėdas, kaina bus kitokia nei rugsėjį. Paskambinkit, aš paskaičiuosiu konkrečiau.

Ar galiu pats atnešti siuntinį jūsų sandėlį, ar tikrai reikia, kad paimtų iš namų?

Galit, žinoma. Daug klientų taip ir daro, ypač kauniečiai, nes sandėlis netoli. Tiesiog tada jau nebe visai „nuo durų“, o „nuo sandėlio iki durų“, bet principas tas pats. Užsakymo mete pasakot, kad atnešite patys, atnešate, mes pasveriame, pažiūrime, ar pakuotė tvarkinga, ir pradedame kelionę. Žinot, kartais žmonės atneša saujomis maišelių, aš galvoju – o Dieve, kaip čia dabar, bet jei deklaruota ir supakuota, ne mano reikalas vertinti. Svarbu, kad turinys atitiktų popieriuje parašytą. Taigi galite atnešti patys, sutaupysite kelis eurus.

Kiek laiko tai trunka? Savaitė? Dvi?

Paprastai – savaitė, aštuonios iki dešimties dienų. Būna greičiau, jeigu furgonas pilnas ir išvažiuoja antradienį, o jūsų daiktai – pirmi maršrute Anglijoje. Būna ir dviejų savaičių, ypač jei muitai nusprendžia padaryti tikrinimą arba jei pasienyje eilės. Šiaip per 22 metus geriausia promesinti ne anksčiau nei po septynių dienų. (Tiksliau – po septynių darbo dienų, ne kalendorinių.) Kartais klientas skambina jau trečioj dienon ir klausia, kur daiktai. Atsakymas – dar nepasiekė net jūros. Kantrybės. Furgonai nėra teleportacija.

Ar reikia kokių nors popierių, jeigu siunčiu tik savo mantą?

Reikia. Savo manta – dar ne argumentas muitinei. Reikia packing listo, t.y. sąrašo, kas yra kiekvienoje dėžėje. Jums nereikia mokėti muitų asmeniniams daiktams, jei jie naudoti ir senesni nei pusę metų, bet deklaruoti privaloma. Aš dažnai sakau klientams: „parašykit, kad ten yra 5 poros batų, o ne Adidas 42 dydžio, juodi, 2023 m.“ – nes taip jau pernelyg detalu. Bet be sąrašo siuntinys stos. Buvęs atvejis, kai jaunuolis siuntė „savo mantą“ be jokio popieriaus, muitai atidarė, rado keturis identiškus telefonus ir pavadino tai prekyba. Teko aiškintis.

Apie dokumentus – po Brexit viskas kitaip

Aš girdėjau, kad po Brexit dabar viskas sudėtingiau. Ar man reikia muitinės deklaracijos?

Girdėjot teisingai. Dabar Anglija – tai trečioji šalis, kaip JAV ar Australija. Tad taip, reikia muitinės deklaracijos. Jei siunčiate asmeninius daiktus, rašome packing listą ir kartais pridedame pro formą invoice. Muitinėje Didžioj Britanijoje gali paprašyti įrodyti, kad tai jūsų daiktai, o ne prekė pardavimui. Atsimenu 2021 metų sausį – visi galvojo, kad niekas nepasikeis, o pasikeitė kardinaliai. Dabar net siunta, vertinama daugiau nei 135 svarų sterlingų, gali būti apmokestinama. Ne visada apmokestina, aišku, bet galimybė yra. Todėl dabar prieš siunčiant pasitariame daugiau nei anksčiau.

Ką reiškia EORI numeris ir ar man jis būtinas?

EORI... hmm. Iš principo jis reikalingas juridiniams asmenims, prekybai. Jeigu jūs siunčiate asmeninius daiktus, jums nereikia savo EORI. Mūsų įmonė turi savo numerį, ir mes juo naudojamės. Bet čia aš šimtu procentų nepasakyčiau dėl kiekvieno atvejo, nes po 2022 metų ten buvo kažkokių pasikeitimų su importu. (Gal ir reikia dabar, jei daiktų vertė didelė – reikia pasitikrinti.) Taip kad šioje vietoje geriau pasikonsultuoti tiesiogiai. Paprastai ne fiziniam asmeniui siunčiant kelias dėžes, nerimauti nereikia. Bet jei siunčiate verslui ar brangų daiktą, gali prireikti. Muitininkai kartais prašo, kartais ne – priklauso nuo nuotaikos.

Ar galiu siųsti maistą į Angliją? Turiu omeny tėčio sūrį ir mamos sausainius?

Sūrį ir sausainius – taip, jei tai prekiškai supakuotas produktas su etiketėmis, ir ne šviežia mėsa ar pieno produktai be termopakuočių. Buvęs atvejis, kai klientė siuntė lietuvišką šakotį. Nuostabus šakotis, bet be jokios pakuotės, tiesiog dėžėje. Muitai jį išėmė, nes nesuprato, kas tai, ir bijojo, kad gali būti pavojingas produktas. Taip kad sūrį galit, bet tik virtą ar fermentuotą, o ne šviežią varškę. Sausainiai – be problemų, jei komerciškai pagaminti. Naminiai? Čia jau rizikingiau. Aš asmeniškai nerekomenduočiau siųsti naminio maisto, nes jei uoste pakvips kitaip nei popierius, gali kilti klausimų.

Kas bus, jeigu muitai patikrins siuntinį ir ką nors išims?

Tai jūs to daikto ir negausite. Arba gausite, bet apmokestintą, su brokerio mokesčiu, kuris kartais didesnis už patį mokestį. Tikroji tragedija yra ta, kad kai kurios įmonės, ypač tos, kurios žada „viską padaryti už jus“, užslėptai prideda mokestį, apie kurį nepasako. Muitai gali atidaryti bet ką, jei įtaria. Kartais atidaro dėl šventos ramybės. Jūsų pareiga – teisingai deklaruoti. Jeigu ten yra 20 marškinių, nerašykit 5. Mačiau, kaip dėl vieno neįminto siuvimo aparato, kurį klientė bandė įvežti kaip „naudotą buitinį daiktą“, bet jis buvo naujas dėžėje, muitai parašė baudą. Taip kad deklaruokit atvirai. Kitaip liūdnai bus.

Ar siuntinio gavėjas Anglijoje turi mokėti kokius nors mokesčius?

Jei tai asmeniniai daiktai ir deklaruota teisingai, paprastai ne. Bet jei vertė viršija tą ribą, kurią HMRC nustato – rodos 135 svarus per siuntą (ar gal per daiktą? čia jau reikia patikrinti) – gali tekti mokėti importo PVMą. Standartiškai tai yra dvidešimt procentų nuo vertės. Yra išimtis: jei jūs jau gyvenote Anglijoje, o daiktai vyksta paskui jus, galite prašyti atleidimo, bet reikia jau nebe Formos C3, o kitos procedūros. Atsiprašau, tikslaus formato dabar neprisimenu (reikia pasitikslinti), bet faktas – gavėjas gali gauti laišką iš Royal Mail, kad privalo sumokėti prieš atsiimdams. Tai nemalonus siurprizas.

Pakavimas ir draudimai

Ar turiu pats supakuoti dėžes, ar jūs tai padarysite?

Geriau patys. Ne todėl, kad mes nemokam, bet todėl, kad jei supakuosite patys, o daiktas sudužo, draudimo kompanija pasakys: „Jūsų pakuotė prasta, nekompensuojam.“ Mes galime atvežti medžiagas už papildomą mokestį – dėžes, burbulinę plėvelę – bet pakuojate jūs. Buvo toks atvejis Panevėžy: pakrautojai supakavo kilimą, o klientė paskui pyko, kad kilimas suplyšo. Paaiškėjo, kad sulankstė. Nuo to laiko aš sakau – jūs pakuojat, jūs atsakot. Jei reikia, atsiunčiam instrukcijas. Bet rankų darbo vazų geriau patiems suvyniokite. Mes neporceliano meistrai.

Kokia yra taisyklė su dėžių svoriu? Ar gali būti 50 kg vienoje dėžėje?

Gali būti, bet kas ją kels? Vairuotojas vienas. Mačiau, kaip žmonės sudeda knygas į vieną dėžę – svoris beveik šešiasdešimt kilogramų. Vargšas vežėjas traumavosi nugarą, siuntinį paliko laiptinėje, o klientas dar pyko. Standartas – iki trisdešimt kilogramų vieneta. Jei daugiau, reikia palečių, o tai jau kitokia kaina. Be to, Anglijoje pristatantis vairuotojas irgi turi tempti iki jūsų durų. Jei nėra lifto ir reikia nešt į septintą aukštą – na, pagalvokite apie tą žmogų. Mes nesame iš Hercules komandos. Todėl racionaliai skirstykite. Knygos – mažesnėse dėžėse, pledai – didesnėse.

Ar verta drausti siuntinį ir nuo ko tas draudimas apskritai saugo?

Verta, jei siunčiate elektroniką, meno dirbinius arba viską, ką brangiai perkate. Draudimas nuo visko nenudraudžia – yra išimčių. Pavyzdžiui, jei supakavote į ploną maišelį ir daiktas dūžo – nekompensuoja. Draudžia nuo avarijos, gaisro, vagystės. Nors vagysčių furgonuose per tiek metų mačiau labai mažai. Dažniausia žala – netinkamas pakavimas arba kartu važiuojančių daiktų slėgimas. Dėl tos priežasties mes fotografuojame siuntas prieš pakraudami. Taisyklė tokia: jei neišlaikysite parduotuvės sąskaitos įrodyti vertei, draudimas gali sumokėti tik dalinai. Skaitykit smulkųjį šriftą, nes brangūs daiktai turi būti atskirai deklaruoti.

Kas, jeigu vežėjas pridurs mano monitorių? Buvau girdėjęs, kad taip būna.

Girdėjote, nes taip būna. Ypač jei renkate pigiausią pasiūlymą iš skelbimų portalų. Skraido dėžės, lipdomos lipniomis juostomis, o viduje – monitorius be putų plastiko. Mūsų atveju kiekviena siunta užfiksuojama, sudedama taip, kad neslidinėtų. Bet jei jūs dėjote į dėžę švyturėlį ir keletą knygų ant viršaus – kaltės neieškokite vežėjo. Čia kaip su lagaminais oro uoste: jei viduje stiklas ir aplink jį nieko – kris, dūš. Rašau jums dabar ir prisimenu vieną atvejį: klientas siuntė „gerai supakuotą“ kompiuterį, o dėžėje buvo tiesiog rūbų pridėta šonuose. Ne, taip neveikia. Vežėjas nestumdo dėžių kaip vaikų kaladėlių.

Kiek daug galima sutalpinti į standartinį furgoną? Aš turiu dviejų kambarių buto daiktus.

Dviejų kambarių butas – sakykim, sofa-lova, spinta, stalas, kėdės, dėžės – telpa į standartinį krovininį furgoną, jei jis tikras krovininis. Būna, kad klientas sako „ne tiek ir daug“, o atvažiavus paaiškėja, kad dar yra sandėliukas rūsyje ir dviratis balkone. Tada reikia dviejų furgonų. Mes paprastai siunčiam vietą įsitikinti arba prašom nuotraukų. Paskutinės minutės pakeitimas – brangu ir logistiškai kančia. Geriau matuoti du kartus. Standartinis furgonas talpina apie dvidešimt kubinių metrų. Dviejų kambarių butui paprastai užtenka dešimties–dvylikos. Bet jei jūsų spinta – dvimetrinė ir neardoma, gali ir dviejų reikėti.

Kai vežėjas jau pakeliui

Ar vežėjas paskambins prieš atvažiuodamas, ar tiesiog dygs prie durų?

Priverstinai paskambins. Ne dėl to, kad toks jau mandagus – tiesiog niekas nenori važiuoti veltui. Anglijoje ypač: jei ten reikia mokėti ULEZ mokestį sulaukiui į zoną, o namie nieko nėra – pykstama ant visų. Paprastai skambina valanda ar dvi prieš tai. Jei ilgas maršrutas – gal ir prieš vakarą, kad žinotumėt apytikslų langą. Nepradėkit jo klausinėti, ar jis jau prie geležinkelio stoties Birmingame, nes jis dar gali būti Oksforde. Leiskite dirbti. O jūs būkit prieinami telefonu. Buvęs atvejis, kai klientas įsijungė telefoną tik po pietų, o vežėjas stovėjo prie durų nuo ryto. Užsakymas atidėtas kitai savaitei.

Ką daryti, jei aš negalėsiu tą dieną būti namie pristatymui?

Tada reikia kito asmens, kuris priims. Kaimynas, draugas, pusbrolis – nesvarbu, bet su raštišku įgaliojimu arba bent jau žinute telefone. Jei nieko nėra, furgonas važiuoja toliau ir daiktai keliauja į saugyklą. Saugykla Anglijoje kainuoja – rodos dešimt svarų per dieną ar panašiai. (Tiksliai dabar nežinau, ar 10, gal 12, priklauso nuo regiono.) Be to, pakartotinis pristatymas – tai naujas maršrutas, nauja diena, gal net nauja savaitė. Tad jei numanot, kad negalėsite, praneškite kuo anksčiau. Geriau atidėti išvykimą nei paskui gaudyti siuntą po visus sandėlius. Tai brangiausias variantas.

Ar galiu gauti tikslų laiką, kada bus pristatyta siunta Londone?

O jūs galit pasakyti, kada nebus kamščio M1 greitkelyje? Aš – ne. Vežėjas duoda apytikslį langą: „trečiadienis–penktadienis“, „rytoj po pietų.“ Tiksliau neišmanau ne dėl to, kad neturiu valios, o kad negaliu kontroliuoti eilių Doverio uoste, oro sąlygų ir to, ar prieš tai esantis klientas pasiruošęs. Būna, kad viskas pagal grafiką, būna – vėluoja trys valandos. Kiekvienas klientas galvoja, kad jo siunta – vienintelė, bet furgone jų dvidešimt. Aš dažnai sakau: jei reikia chirurginio tikslumo, siųskite oro paštu DHL už kelis šimtus. Mūsų transportas – ekonominis, todėl ir langai – dideli.

Koks yra tvarkaraštis? Ar važiuojate tikrai kas savaitę į Angliją?

Taip, kas savaitę, sezono metu – dažniau. Žiemą kartais rečiau, jei furgonas nepilnas. Bet standartiškai renkame krovinį pirmadienį–antradienį, išvykstame trečiadienį ar ketvirtadienį, pristatymas kitą savaitės pradžią. Būna maršrutų į vakarinę Angliją, būna į rytinę. Jei jums reikia Skotijos ar Velso – tai jau retesnis reisas. Šiaip „nuo durų iki durų siuntinių gabenimas į Angliją“ pas mus vyksta nuolat, tik ne visada į jūsų konkretų miestą tą pačią savaitę. O dėl to, kad dažniau važiuoja į Londoną ir gretimas apylinkes nei į Lancashiro kaimelius – čia jau geografija ir paklausa. Tiesiog taip yra.

Kas būna, kai ne viskas pagal planą

Ar tikrai mano daiktai važiuos tiesiai į Angliją, ar bus kraustomi per Antverpeną?

Priklauso. Jei renkate pilną furgoną – važiuoja tiesiai per Prancūziją ar Belgiją, keltu arba tuneliu. Jei siunčiate dalinį krovinį – taip, gali būti perkrauta terminale. Tiksliai kur – nenoriu meluoti, bet Europos sandėliuose daiktai persėda. Čia kaip oro uostuose: jūsų lagaminas ne visada tiesiai į lėktuvą. Svarbu, kad kiekviena siunta pažymėta, su lipdukais, su numeriu. Būta karto, kai kliento dėžė pasimetė Bazelio terminale dėl to, kad lipdukas nusitrynė. Radome per dvi savaites, bet jis buvo be galo piktas. Suprantu. Dėl to mes darome dvigubą žymėjimą. Tiesioginis reisas garantuotas tik pilnai mašinai.

O jeigu furgonas suges kelyje – kas tada su mano daiktais?

Tada skambina mūsų vairuotojas, mes siunčiame techninę pagalbą, o jei remontas ilgas – kitą furgoną. Jūsų daiktai lieka užrakinti, nepaliekami pakelėje. Per dvidešimt dvejus metus sugesdavo kelis kartus. Kartą Italijoje, kartą Prancūzijos–Belgijos pasieny. Kaskart viskas buvo išsaugota. Kitaip nei pas „vieniši vilkiko savininkus“ iš skelbimų, kurie paskui rašo: „atleiskit, bėda, antradienį sugesau, dabar guliu ligoninėje.“ Mes turime draudimą, turime numerius, turime planus B. Žinoma, vėluoja pristatymas. Tai nepatogu. Bet daiktai nesudyžta ir nedingsta.

Kodėl kai kurios įmonės pasako vieną kainą telefonu, o po to prisideda papildomi mokesčiai?

Todėl kad kai kurios įmonės yra ne įmonės, o du vyrai ir telefonas. Jie pasako kainą be muitų, be keltų bilieto, be draudimo, o paskui: „o, pasirodė siuntos svoris kitoks“, „reikia dar mokėti už terminalo paslaugą.“ Terminalo paslauga! Kurio velnio? Taip elgiasi brokeriai, kurie nieko neveža. Jie perparduoda jūsų siuntinį tris kartus, kiekvienas prideda savo antkainį, o pabaigoje jūs mokate dvigubai. Tai reali problema rinkoje. Kaip atpažinti? Jeigu jie neprivažiuoja apžiūrėti, jei nėra raštiško pasiūlymo – pabėkit. Sąžiningas vežėjas pasako viską iš anksto, net jei skamba brangiau.

Ar egzistuoja toks dalykas kaip slapti mokesčiai arba brokeriai, kurie nieko neveža, tik perparduoda mano siuntinį?

Egzistuoja, ką tik apie juos šnekėjau. Yra portalai, kur registruojasi bet kas, pasiima užsakymą už du šimtus, parduoda kitam už šimtą penkiasdešimt, o jei perduotasis dar pagrįstas, tas parduoda už šimtą. Galų gale jūsų daiktus ima vežti kažkas, kam nemokama kelių savaitę ir draudimo nėra. Arba daiktai guli sandėlyje, kol surenkama krovinys. Brokeris neblogas, jei sąžiningas ir turi su kuo dirbti. Bet slapti mokesčiai – tai dažnai būna „muito formalumai“, „pasienio mokestis“ ar kiti išmislai. Aš nesugebu suvokti, kaip žmonės tiki, kad pasienyje reikia mokėti atskirai už kiekvieną ratą. Neskubėkite. Jeigu kaina per gera – kažkas negerai.

Ar mano pažįstamas Ramūnas teisus, kad pigiausia yra siųsti per man pažįstamą, kuris važiuoja su mikroautobusu?

Ramūnas... šiaip tai ne. Ne, jei ten yra vertingų ar lemiamų daiktų. Pažįstamas su mikroautobusu gali būti puikus vairuotojas, bet ar turi jis CMR draudimą? Ar žino, ką daryti Anglijos muitinėje? Ar grąžins pinigus, jei avarija? Aš nekalbu, kad visi tokie blogi – buvo patenkintų klientų. Bet buvo ir atvejis, kai „pažįstamas“ išmetė siuntą restorano kieme Hertforšyre, nes gavėjas neatsiliepė. Ir dingo. Jei tai pigūs daiktai, kuriems nereikia užtikrintumo – rizikuokit. Bet jei tai būtini namų daiktai, geriau sumokėti trisdešimt eurų daugiau ir turėti sutartį. Ramūnas dažniausiai neturi sąskaitos faktūros. Rimtai.

Kaip aš galiu būti tikras, kad mano siunta nenuklys į Kroatiją vietoj Kornvalio?

Paklauskite manęs arba bet kurio kito vežėjo: ar lipdukas ant dėžės turi unikalų numerį, ar matote savo siuntą foto prieš pakraunant, ar gausite važtaraštį su CMR numeriu. Jei taip – tikimybė nukeliauti į Kroatiją yra maža. Nors per tiek metų mačiau ir tokių stebuklų. Bet jei lipdukas tiktai ranka užrašytas „London“ ir pridėta prie kitų šimto dėžių terminale – taip, gali atsidurti Zagrebe. Mes skenuojame kiekvieną siuntą į sistemą, ji turi savo kelionės ID. Jūs galit sekti. Tai nėra raketa, tiesiog logistika. O Kornvalis, beje, toli gražu ne Londonas, tad jei rašysit Londone, o gyvensite Liskearde, pasitikslinkit, ar vežėjas supranta, jog tai ne tas pats.

Išvada

Būti tikru profesionalu šitoje srityje nereiškia žinoti viską – reiškia nesimelsti ir nežadėti to, ko negali įvykdyti. Nuo durų iki durų siuntinių gabenimas į Angliją yra įprastas dalykas, bet kiekviena siunta turi savo veidą. Pasiruoškite popierius, supakuokite taip, kad pats drąsiai mestumėte dėžę, ir rinkitės ne pagal kainą, o pagal tai, ar su jumis kalba kaip su žmogumi. Jei turit klausimų – skambinkit. Aš čia, galbūt kelyje į Doverį, bet atsakysiu. Sėkmingo gabenimo.