Mikroautobusu vežame siuntinius į Angliją – kaip tai vyksta realybėje?

Jau dvidešimt ketverti metai sukuos tarp Lietuvos ir Anglijos. Pradžioje didžiaisiais furais, paskui supratom, kad daugeliui žmonių tereikia kelių dėžių, o ne pilnos konteinerio. Dabar mikroautobusu vežame siuntinius į Angliją ir atgal, ir žinok, tai visai kitas temperamentas nei su krovininiu vilkiku. Žmonės klausia visko – nuo kainų iki to, ar galima gabenti katę kartu su dviračiu. Šitame tekste surašiau, ką paprastai atsakau prie kavos puodelio arba kai skambina vėlai vakare. Nes realybė visada kitokia nei svetainėse piešia.

Dažniausi klausimai, kuriuos girdžiu beveik kasdien

Kiek maždaug užtrunka siuntinys į Londoną važiuojant mikroautobusu?

Žiūrėk, jei viskas sklandžiai – tai keturios, gal penkios dienos. Bet aš sakau „jei", nes realybė visada įsiterpia. Vakar tiesiog kalbėjau su Tomu, kuris vežė siuntinį į Birmingemą. Įtariu, kad jam pavėlavo dėl to nelemtavo kelto į Doverį – ten kas antrą dieną eilės. Kartais pasieniečiai užtrunka, kartais orai. Priklauso nuo mėnesio. Šiaip mikroautobusu vežame siuntinius į Angliją greičiau nei didelis vilkikas, nes lengviau manevruojame per miestus. Bet guarantee – nėra nė vieno normalaus vežėjo. Jei kas pažada per dvi dienas garantuotai – meluoja arba šventai tiki stebuklais.

Ar paimsite siuntinį iš namų Kaune, ar reikia kažkur atvežti?

Dažniausiai paimame. Ai, tiesa – ne į pačią kaimo galią, jei ten žvyrkelis trims kilometrams. Bet Kaunas, Vilnius, Panevėžys – normalu. Kaimelis prie Alytaus – jau pasiūlom sutartis vietoje arba atvežti iki artimiausio miesto. Būna, klientas supyksta: „o kodėl?" Ogi todėl, kad mikroautobusas ne traktorius. Jis ir taip pilnas kitų siuntinių. Kartais pats nuvažiuoju paimti vakare, jei diena užimta. Parašykit adresą – pažiūrėsim. Randames, dažniausiai randame. Nebui žiema ir viskas apledėję, tada kaip ir visi kiti – stygom.

Ar galiu gabenti kartu ir savo asmeninius daiktus, ne tik atskirą siuntinį?

Žinoma. Tai vienas didžiausių pliusų, kodėl žmonės renkasi mus. Tu gali būt su savo daiktais. Mikroautobusu dažnai vežame ir persikraustančius žmones, ir vien siuntinius. Jei yra laisvų vietų – sėdi ir važiuoji. Kaina kitokia nei siuntiniui, aišku. Būna atvejų, kai žmonės paskambina pikti: „o kodėl mano kėdė kainuoja tiek pat kaip žmogus?" Na, kadangi kėdė neina pavalgyti pakeliui, bet užima vietą. Logika paprasta. Ir dar – jei turi lagaminų pilną bagažinę, nepasiūlysiu tau sėdėti ant dviračio. Būna tokiu situacijų (čia mano klaida, turėjau sakyti tokių), kai visi nori verslumo klasės sąlygų už autobuso kainą.

Kokia kaina siųsti standartinę dėžę į Londoną mikroautobusu?

Čia tas klausimas, kuriuo viskas prasideda ir niekada nesibaigia. Nėra vienos kainos. Standartinė dėžė – kas tai? Vienam tai 30 kg dėžė su knygom, kitam – tuščios plokštelės. Kalbant apie sumas, šiuo metu dažniausiai nuo trisdešimt iki šešiasdešimt eurų už normalų gabaritą, priklausomai nuo svorio. Sidabriukas – kad mes ne tik vežam, bet ir paimam, ir perduodam į rankas. Vieną kartą turėjom klientą, kuris siuntė tris dėžes. Paskui paskambino iš to pačio Londono rajono, kur buvom buvę prieš dvi savaites, ir pyko, kad pas kurjerį buvo pigiau. Žinai ką? Pas kurjerį reikia neštis į terminalą. O mes – prie durų. Skirtumas akivaizdus.

Kelionė, saugumas ir kaip nepridaryti klaidų

Ar tikrai saugu siųsti kompiuterį ar televizorių mikroautobusu į Angliją?

Gali būti saugu, gali būt katastrofa. Viskas nuo pakavimo. Aš mačiau žmonių pakavimą – tai ašaros srūva. Televizorių apvynioja popieriumi ir stebisi, kodėl ekranas sutrūkęs. Kompiuterį įkiša į lagaminą su skalbiniu. Dėl to mes reikalaujame arba tinkamos originalios dėžės, arba kad patys supakuojat su burbuline plėvele – rimtai, sluoksnis kitas. Mikroautobusu važiuojant mažiau dūra nei dideliu vilkiku, bet posūkiai pas mus gyvesni. Užtat greičiau. Jei siunčiat vertingą techniką – pats darau draudimą, nors kai kurie pervežėjai užsispyrę sako, kad „nieko nenutiks". Tai jie gal pranašai. Aš – ne.

Kaip ten su pačiu pakavimu – ar turite reikalavimų?

Reikalavimų – ne, bet rekomendacijų – krūva. Dėžės turi būt dvigubos sienelės. Jei siunčiate stiklinį šviestuvą – tai ne siuntinys, tai tikras iššūkis. Būna, paskambina: „o ar pakaks vienos dėžės?" Ne, nepakaks. Kas antras siuntėjas galvoja, kad mes važiuojam kaip per salę. Ne, važiuojam per Lenkiją, kur duobės, o prie eurotunelio – spūstys. Daiktai juda. Imkit dėžes iš degalinės, ten kietos. Spauskit lipnia juosta taip, kad neatsivalytų. Kartais net suorganizuoju dėžes klientui, jei senjoras skambina ir neturi kaip nuvažiuoti. Bet už papildomą kelis eurus. Mes gi ne labdara.

Ar mikroautobusas tikrai patogiau nei didelis krovininis automobilis?

Ai, čia dviprasmiškai. Krovininis automobilis gali vežti daugiau. Bet mikroautobusu į Angliją važiuojam mes – su mažesniais kroviniais, lankstesni. Į Londono centrą su dvylika tonų neįvažiuosi. Mes įvažiuojam. Užsukam prie durų. Nereikia perkrauti į mažesnį autą. Kita vertus, jei reikia vežti penkioms šeimoms po sofa – mikroautobusas per mažas. Tada tik fura. Bet retai kas to klausia. Dažniausiai tai porą dėžių, vaikiškas vežimėlis, dešimt maišų drabužių. Tam mikroautobusas – idealus. Ir važiuojam greičiau, nes nereikia specialių stovėjimo vietų didžiajai mašinai. Kelių stotelėse stojom kur norim, be to, mūsų vairuotojai geriau mato kelią.

Muitai, draudimai ir keblūs dalykai

Ar reikia kokių popierių muitinei, kai vežate siuntinius į Angliją?

Štai čia aš nebesu šimtu procentų tikras, kaip bus po tų visų naujų tikrinimų. Buvo paprasčiau anksčiau. Dabar Anglija juk visai ne Europos Sąjunga. Prekių siuntimui reikia deklaracijų. Asmeniniams daiktams – sąrašo. Geriau mums išsiųsti sąrašą prieš savaitę, mes peržiūrim. Jei ten alkoholis ar cigaretės – čia jau nebe siuntinys, o kontrabandinis triukas. Turėjom atvejį, kai pakuotėje radom butelį viskio. Klientas „pamiršo" pasakyti. Muitininkai nepamiršo paklausti. Valanda derybų ir baudos. Dėl to sąžiningumas sutaupo nervų. Bet apie naujausias taisykles – pasitikslinkit oficialiai, nes ten kinta kas pusmetį.

Ar galima per jus siųsti maisto produktus ar namines dešras?

Ne. Gaila, bet ne. Anglijos muitinė ypač griežta su maistu – mėsos, pieno produktai, kiaušiniai. Ir net jei tai tavo močiutės virta spirgų sriuba. Buvo toks atvejis, kai studentas siuntė pilną lagaminą koldūnų. Na, supratau sentimentą, bet prarado viską. Mes vežame siuntinius į Angliją, bet ne restoraną. Kartais žmonės pyksta: „o kodėl kaimynas pravedė?" Gal todėl, kad kaimynas melavo muitinės deklaracijoje. O mes ne meluojam. Mokomės per klaidas, bet ne per tokius eksperimentus. Verčiau atsiųskit drabužius, knygas, techniką. Maistas – per oficialius kanalus.

Kas jei dėžėje yra kažkas, ko siųsti negalima, o aš to nežinojau?

Tai priklauso nuo to, kas tai yra. Jei antgamtinis ginklas ar narkotikai – viskas aišku. Bet jei dezodoranto flakonas ar žiebtuvėlis – techniškai negalima, bet kartais praslysta. Mes tikrinam, kiek galim. Tikrai neatidarom kiekvienos dėžės – privatumas. Bet jei matom, kad kažkas čia ne taip – klausiame. Blogiausia, kai atsakomybė nusveria mūsų pusėn. Buvo, kad klientas siuntė daiktų dėžę, o apačioje – akumuliatoriai. Anglijos pusėje muitinė sučiupo. Vairuotojas sėdėjo valandą. Dėl to dabar kiekvieną kartą klausiu: „ar yra ką tikrinti?" Daugelis sako ne. Kartais meluoja. Nežinau kodėl.

Ar reikia draudimo siuntiniui ir ar jūs jį darote?

Darome, bet ne visada įskaičiuotą į kainą. Standartiškai galioja vežėjo atsakomybė, bet ji ribota. Jei nori pilno draudimo – pasakau atvirai: kainuoja papildomai. Ne visi sutinka. Būna, sako – „kam mokėt, juk nieko nenutiks". Po kelių savaičių skambutis: dėžė suivežta. Tada kalti mes. Ne, taip neveikia. Vertingiems daiktams draustis privaloma. Maždaug du-trys procentai vertės. Pigiau, nei kaskart nervintis. Ir patikėkit, mačiau įmones, kurios žada draudimą, o kai nutinka bėda – jų kontaktinis numeris jau nebeegzistuoja. Tokių šarlatanų pilna rinkoje. Atsargiai su tais, kurie viską žada už dyką.

Ar važiuojate tik į Londoną, ar pristatote ir į mažesnius miestus?

Važiuojam ir ten, tik reikia suderinti maršrutą. Londonas – kas antra siunta. Bet būna savaitė, kai surenkam tris siuntinius į Liverpulį, vieną į Bristolių. Tai ir važiuojam per vidurį Anglijos. Kiekvienas papildomas miestelis padidina kelionės laiką. Jei skuba – siūlom perduoti kitam kurjeriui Londone. Bet tada jau ne mes kontroliuojam. Aš asmeniškai mieliau pristatau pats arba mūsų vairuotojas. Mačiau, kaip kurjeriai meta dėžes per tvoras. Ne, aš ne perdedu. Tikrai mačiau. Mūsų mikroautobusas stoja prie durų, paspaudžiam ranką. Kitaip ir nedirbam.

Kas dedasi kelyje ir kaip tvarkom nesklandumus

Ar galima siųsti gyvūną – katę ar šunį – mikroautobusu į Angliją?

Ne per mus. Gyvūnams reikia veterinarinių pasų, mikroschemų, o Anglijoje dar griežčiau nei kur kitur. Žmonės kartais klausia: „o gal tiesiog kišenėj?" Ne, negalima. Tai ne tik nelegalu, bet ir žiauru gyvūnui. Kelias ilgas. Užtat yra specializuoti gyvūnų pervežėjai. Mes vežame siuntinius – daiktus, baldus, sieną. Gyvūnai – ne daiktai. Nors prisipažinsiu, kartais važiuojant per Prancūziją, keltų komplekse matau žmones su šunimis. Jie atrodo geriau organizavę nei pusė mano klientų. Bet aš nesu veterinarinis. Geriau kreiptis į tuos, kurie specializuojasi. Čia mano patarimas ne dėl pinigų praradimo, o dėl gyvūno sveikatos. Ir dėl to, kad muitinė kailį nuluptų.

Kas nutinka, jei siuntinys neatėjo numatytu laiku?

Pirmiausia – skambinat mums. Ne pikti, tiesiog klausk. Nes kartais vairuotojas neturi ryšio tuneliu po Lamanšu. Kartais pakrante užstrigom dėl avarijos. Turėjom ir savo problemų – prieš porą metų Anglijoje padangą pradūrėme. Na, stiklas kelyje. Pakeitėme per valandą, bet vėlavo dvi dienos. Klientai nervinosi, bet mes informavom. Blogai, kai kurios įmonės dingsta – nekelia, nerodo. Mes ne tokie. Jei vėluojam – paaiškinam. Kartais siūlom nuolaidą kitai kelionei. Nes reputacija svarbiau nei šimtas eurų. Ai, kartais pašto sistema Anglijoje irgi veluoja, bet ten jau ne mūsų daržas.

Ar jūsų vairuotojai kalba angliškai ir kaip su jais susisiekti kelionės metu?

Kalba, bet ne visi kaip Šekspyras. Pakankamai, kad paaiškintų muitinei, kad surastų adresą Londone, kad paskambintų jums. Vienas mūsų vaikinas – šiaip iš Klaipėdos, tai jo akcentas angliškas kaip iš kapitono Flinto laivo, bet anglai supranta. Susisiekti galit telefonu, WhatsApp. Koordinuojam realiu laiku. Kartais klientai nori rašyti žinutę du kartus per valandą – nereikia. Vairuotojas vairuoja, ne rašinėja. Būna, kad per Prancūziją dingsta ryšys – tai normalu. Mes turim navigaciją, schemas. Jei jūsų namai sunkiai randami – geriau nurodyti kaimyno telefoną arba pašto kodą. Anglijoj pašto kodas – tai šventas dalykas. Lietuviai tokių neturim, bet ten be jo – nė žingsnio.

Ar galima atsiskaityti grynaisiais ar tik pavedimu?

Abiem būdais. Grynaisiais kai paimam – patogu senjorams. Pavedimas – jaunimui. Kartais žmonės nori mokėti grynais Anglijoje, kai pristatom. Taip, galima ir ten, bet reikia iš anksto pranešti, nes vairuotojas ne visada turi grąžos. Buvo, kad klientas padavė penkiasdešimties svarų kupiūrą už dvidešimties eurų siuntinį. Vairuotojas puse dienos galvojo kaip grąžinti. Dabar aiškiai susitariam iš anksto. Ir nepamirškit – jei mokate pavedimu, įsitikinkit, kad rašote teisingą įmonės pavadinimą. Nes kartais perveda kažkam kitam, tada ieškom. Valandos dingsta. Komunikacija sutaupo laiko visiems.

Ar galima sekti, kur mano siuntinys yra kelyje?

Galima, bet ne kaip DHL su žemėlapiuku internete. Skambinat vairuotojui – jis pasako: „esu ties Birmingemu" arba „vakar buvau Dovery, šiandien Bristolyje". Mes dirbam mažesniu formatu, todėl nėra tokio automatinio trackinimo. Bet jūs gaunate numerį ir galit rašyti bet kada. Nors geriau ne naktimis, nes tada vairuotojas miega tunely arba kely. Prisipažinsiu – kartais pats nežinau tiksliai kur jie yra, jei keltas atideltas. Ryšys jūroje prastas. Bet tai nereiškia, kad siuntinys dingo. Reiškia, kad yra tarp kito kranto ir jūsų.

Kas jei mano siuntinys tiesiog pradingsta?

Tikrai pradingsta? Per dvidešimt ketverius metus taip buvo gal du-trys kartai. Tada ieškome. Klausiame kiekvienos stotelės. Jei randame – puiku. Jei ne – draudimas. Bet sakykime atvirai: pilna kompanijų, kurios tiesiog paima pinigus ir pameta daiktą kaip nemokamą priedą. Mes ne tokie. Kiekvienas siuntinys registruojamas sąraše. Vairuotojai pasirašo. Jei praradimas – mes atsakom. Neišeina atmesti ranka. Bet ir praradimai, kadangi vežame mikroautobusu, mažesni nei furuose, kur kraunasi trisdešimt skirtingų dėžių iš skirtingų žmonių. Čia viskas su vardu ir pavarde.

Ar mikroautobuse galima palaikyti temperatūrą, jei siunčiau jautresnių daiktų?

Šiek tiek jautresni – tai kas? Šokoladas? Nuotraukos? Mes neturime šaldymo kameros. Bet salonas šildomas žiemą, vėdinamas vasarą. Kitaip nei krovininis furgonas, kur gale gali būti plius keturiasdešimt vasarą. Mikroautobusu vežant yra oro kondicionierius. Bet jei siunčiate vaškines figūras – rizikos zonoja (čia turėjau galvoje zona). Per vidurvasarį karščius niekas neapsaugos visiškai. Geriau jautrius daiktus siųsti rudenį ar pavasarį. Arba suderinti laiką, kad nesisuktų saulėje. Vairuotojai stengiasi statyti pavėsy, bet ką padarysi, kai stotelėje nėra medžių. Realybė.

Koks pats didžiausias daiktas, kurį esate vežę mikroautobusu į Angliją?

Sofa-lova, kurią praktiškai išardėm. Ir dvigulė lentyna, kuri netilpo pro duris. Turėjom ją neštis per langą – rimtai. Buvo juokinga ir pikta vienu metu. Savininkė sakė: „o tikrai tilps". Aš pažiūrėjau į gabaritus ir abejojau. Bet klientas visada teisus, kol nepareina sąskaita. Tilpo, bet be vienos kojos, kurią atskirai sumetėm. Po to surinkom vietoje. Tai va – mikroautobusas lankstus, bet jis nėra stebuklingas maišas iš kurio viskas iškrenta. Yra fiziniai dydžiai. Bet jei norit – galim pamėginti. Kartais pakrauname dviračius, vaikų lovytes, net nedidelį pianiną. Vieną kartą. Daugiau nebekartosiu – skaudėjo nugarą.

Kodėl kai kurie pervežėjai siūlo žemesnes kainas negu jūs?

Oho, čia jautri tema. Kai kurie veža pigiai, nes neturi licencijos, draudimo, mokesčių. Prisipildo mašiną iš skelbimų, paima pinigus ir jei ką – numerio nebėra. Arba vairuotojas pavargęs, nes dirba keturiasdešimt valandų be miego. Jie nepakuoja, nepaima – tu atnesi daiktus į aikštelę prie Kauno. Mes dirbam kitaip. Kainos atspindi kokybę, draudimą, mokesčius ir tai, kad mes grįžtam. Bet šimtu procentų drįstu pasakyt – brangiau ne visada reiškia geriau. Yra ir aukso vidurys. Mes stengiamės ten būt. Pigiausi – rizikingiausi. Patikėkit, aš mačiau pakankamai ašarų dėl to.

Ar man reikia siųsti savo ID ar paso kopiją?

Dažniausiai nereikia. Bet jei siuntinys didelis arba vertingas – pasitikrinam tapatybę. Ne dėl to, kad norim žinot jūsų zodiako ženklą. O dėl saugumo. Kartais žmonės pyksta: „o kodėl klausiat?" Todėl, kad jei dėžėje pasirodys kažkas įtartino – atsakomybė krinta ant mūsų. O mes nekenčiam nemalonumų. Dokumentų kopijos nesaugom amžinai, sunaikinam po kelionės. Bet pradiniame etape – taip, gali reikėti. Geriau būti atsargiam nei turėt problemų prie Doverio su pasieniečiu, kuris galvoja, kad vežate ne savo daiktus. Tada jau nebėra juokinga.

Ar pristatote į butą, jei nėra lifto, ir kokį aukštą galima užnešti?

Pristatom iki durų. Jei be lifto – dažniausiai iki antro-trečio aukšto. Ne, nenešam į dvyliktą. Atsiprašau. Vairuotojas ir taip vairavo visą parą. Jei reikia aukščiau – galit pasamdyti laiptininkus Londone arba paprašyti kaimynų. Mes nešiotojai, o vežėjai. Bet vieną kartą padėjome klientei pensininkei Panevėžyje iki pirmo aukšto. Dėl to, kad buvo viena dėžė ir lengva. Jei penkios sunkios – jau kitas pokalbis. Mikroautobusu vežame siuntinius į Angliją, o ne dirbame kaip samdiniai. Nors kartais gerą žodį padarius – ir ranką padeda. Viskas sutariama iš anksto, ne akyse.

Kuo jūsų pervežimas skiriasi nuo paprasto kurjerio paslaugos?

Kurjeris turi taisykles: dėžė tinka arba netinka, pristato per tris dienas arba grąžina. Mes – lankstesni. Geriam kavą su klientu jei laikas yra. Palaukiam, jei vėluoja atidaryti duris. Kurjeris meta prie durų ir važiuoja. Mes paskambiname. Kita vertus, kurjeris turi sekimo numerį ir aiškią internetinę sistemą. Mes – žmogiškesni ryšiai, bet mažiau automatizacijos. Jei jums reikia idealaus logistikos grandinės – kurjeris. Jei reikia, kad daiktus paimtų iš namų, supakuotų jei reikia ir nuneštų ten, kur sunku surasti – mes. Aš nematau konkurencijos. Yra skirtingi žmonės ir skirtingi poreikiai. Mikroautobusas tam tikrose situacijose tiesiog humaniškesnis.

Išvada

Tai štai. Mikroautobusu vežame siuntinius į Angliją jau ne vienerius metus ir žinom kiekvieną duobę nuo Kauno iki Doverio. Jei ką nors ne taip supakavot – pasakysim. Jei reikia patarimo – padėsim. Nebūnam tobuli, bet esam sąžiningi. Skambinkit, rašykit, klauskite. Kartais atsakymo teks palaukti, nes vairuotojas tiesiog ne prie ryšio. Bet atsakysim. Sėkmės kraustantis, siunčiant arba tiesiog vežantis atsiminimus namo. Kelias yra svarbu, bet svarbiau – į kuri rankas patenka jūsų daiktai.