Mikroautobusų transportavimas baldų į Angliją: patogu ir saugu

Kai prieš dvidešimt kelerius metus pirmą kartą rinkau kėdes į Londoną, galvojau – nieko čia ypatingo, tik tolesnė kelionė. Dabar prisimenu tuos pirmuosius reisus ir šypsausi. Mikroautobusų transportavimas baldų į Angliją pasikeitė be galo, bet esmė liko ta pati: jei nori savo daiktų sveikų ir nenori kelionės paversti vargu, mikriukas – vienas protingiausių variantų. Ne fūra, ne jūrinis konteineris, o paprastas krovininis mikroautobusas. Šiandien papasakosiu kaip viskas vyksta, nes turbūt jau trečią valandą skaitinėji skirtingus variantus ir galva apsisuko nuo tų puslapių.

Pradžiai – kas tai apskritai

Ar galiu iš viso vežti savo baldus į Angliją mikriuku po visų tų Brexitų?

Ai, čia pirmas klausimas, kurį girdžiu beveik kiekvieną savaitę. Taip, gali. Brexitas nepadarė stebuklo – baldai vis dar keliauja. Tik reikia kiek daugiau popieriaus. Ne tūkstančių formų, bet sąrašo. Tu susipakuoji, mes atvažiuojame, kraunamės ir važiuojame per Lenkiją, Vokietiją, Olandiją arba Prancūziją. Kartą vežiau komodą į Braitoną – muitininkas pasienyje pažiūrėjo į vežėjo pažymėjimą, pasiknaisiojo popieriuose ir paleido. Nei dramos, nei filmo. Svarbu, kad baldai būtų tavo asmeniniam naudojimui, o ne parduotuvei. Nes jei bandysi apgauti sistemą, gali pakratyti ant muitinės kilimėlio, ir tada nebe taip smagu.

Kuo mikroautobusas geresnis už fūrą ar konteinerį?

Fūra veža dvidešimt tonų, o tau reikia dvidešimt kartų mažiau. Konteineris per didelis vienam butui. Mikriukas laimi dėl lankstumo. Įsistatai į kiemą prie pat laiptinės, nereikia kranų, nereikia perkrauti į kitą mašiną. Vežiau spintą į Mančesterį – fūra toje gatvėje būtų užstrigusi per minutę, o mikroautobusas pralindo kaip žąsis į vandenį. Be to, krovinys nepersikrausto iš mašinos į mašiną. Mažiau rankų liečia – mažiau subraižymų. Žmonės kartais bijo, kad mikriukas per mažas, bet tų keturiolika kubinių metrų paslepia siurprizingai daug. (Oi, čia turėjau parašyti tiesiog daug, o ne šitą keinį angliškai – bet vaizdžiai daug suprantat.)

Kaip apskaičiuoti kainą ir susiplanuoti

Kiek maždaug kainuoja baldų pervežimas iš Kauno į Londoną?

Čia tas klausimas, kurio nenoriu atsakyti tiesiai, bet atsakysiu. Maždaug nuo keturių šimtų iki aštuonių šimtų eurų. Kartais daugiau, jei spintos akmeninės. Kiekvienas atvejis skiriasi, nes jei gyveni Kauno centre ant penkto aukšto be lifto, vairuotojas turi žinoti iš anksto. Buvęs atvejis – klientas sakė, kad liftas yra, o jis buvo sulūžęs. Praradom valandą. Pasakysiu atvirai: jei kas nors cituoja kainą per 30 sekundžių be jokių sąlygų, galbūt nori prisivilioti. O paskui staigmena. Kuro kaina šokinėja, ir tarifai juda paskui. Geriausia parašyti, ką turi, nufotografuoti, tada gauti realų skaičių.

O jeigu aš turiu tik vieną sofą, ar verta užsakinėti visą mikroautobusą?

Viena sofa... Žinai, čia kaip vežti katę veterinarui taksi. Techniškai prabangu, bet realiai – kas gi dar? Aš dažnai surenku "miksius" – keli klientai, panašios datos. Tavo sofa važiuoja su kito žmogaus komoda. Sutaupai, bet reikia luktelti tinkamos savaitės. Jei skubi – mikriukas visas tavo. Būna, sako "tik sofa", o ištraukia lentynas, kėdes, dvi dėžes. Krovini organiškai auga. Tada pilnas mikriukas ir pilna kaina. Nepriekaištauju, taip būna. Tik iš karto pasakyk viską, nes jei netelpa, problema. Ir nereikia slėpti paskutinės kėdės už durų.

Kiek laiko užtrunka kelionė iš Lietuvos iki kliento durų Anglijoje?

Dvi paras grynai važiavimo, jei nevarytum kaip aš tais beprotiškais laikais. Realiai – trys, kartais keturios dienos. Reikia pamiegoti, pavalgyti, į degalinę sukišti. Pačiam teko sėdėti prie vairo penkiolika valandų kai smarkiai snigo. Nerekomenduoju. Dabar vežėjai dirba pagal tachografą – privalomos pertraukos. Į Londoną paprastai pristatome trečiadienį, jei išriedame pirmadienį. Keltai per Lamanšą turi eiles. Kartą keltas vėlavo aštuonias valandas. Klientas nervinosi, bet aš nieko nepadarysiu – vanduo nesitraukia. Planuok švelnią buferį.

Pakavimas ir pasiruošimas – kur žmonės klysta labiausiai

Kaip supakuoti baldus, kad jie nesubraižytų ir neiškristų kelyje?

Čia žmonės taupo ten, kur nereikia. Mano, kad pakaks antklodės. Ne. Burbulinė plėvelė – tavo draugas. Stikliniam staliui – kartono kampučiai. Loperiai svarbūs, nors daug kas nežino kaip jais naudotis. Mačiau komodą, suvyniotą į du užuolaidų audinius. Rezultatas – skylė šone, nes kampainė trinasi visą kelią. Užkraunant diržais pritvirtinti būtina. Kartais pats padedu, jei matau, kad žmogus nežino kur dėti diržą. Bet aš nebaldų pakavimo įmonė, ta prasme. Bent lipni juosta ant pagrindinių kampų padeda. Ir neišimti daiktai iš stalčių važiuoja viduje kaip puzzle. Išimk. Tada nebus garso, kuris primena katastrofą posūkyje.

Ar būtina išrinkti lovą prieš vežant?

Dažniausiai taip, jei didelė dvigulė. Kartą vežiau tokią IKEA lovą, kuri lankstėsi per vidurį. Tilpo atsukus kojas. O štai kampinę sofą beveik visada tenka ardyti. Matuoti reikia ne tik baldą, bet ir laiptus. Vilniuje kartą blogai pamatavome – lovos grotelės užstrigo tarp aukštų. Galiausiai nunešėm per balkoną. Anglijoje durys siauresnės, liftų mažiau. Sakau visada: geriau pusvalandį papildomai išrinkt, nei valandą kapotis prie durų angos. Jei neturi instrukcijos, padaryk nuotraukas prieš ardamas. (Čia patarimas, kurio aš pats ne visada laikau, bet žinau, kad turėčiau.)

Ar reikia kažko atskirai vynioti, jei baldai jau yra naudoti ir "tatini"?

Logika tokia – kam rūpintis sena spinta, jei taip jau pribraižyta. Bet pažadu, kad naujas įbrėžimas pervežimo metu vis tiek užknisins. Tu žinosi, kad jis atsirado dabar. O senų nematai. Be to, purvas, dulkės kimba į apmušalus ypač jei skyrius kiauras. Vežiau fotelį, kuris kvepėjo dūmais – pats klientas rūkė. Kvapas liko visam reisui. Neturėjau užvalkalo, tai dabar vežu visada. Nuotraukos prieš pakrovimą – tavo draudimas nuo ginčų. Būna ne smagu sakyti "tai jau buvo", kai žinau, kad galbūt ne, bet be jų apsisaugoti neįmanoma.

Kas vyksta kelyje ir kaip vairuotojai dirba

Ar mikroautobuse baldai važiuoja atskirai nuo keleivių, kaip tolimieji reisai?

Klausimas neteisingai sudėliotas, bet teisingas. Krovininis mikroautobusas skirtas daiktams – keleiviai nevežami ofifcialiai. Kartais pats klientas prašo važiuoti šalia, bet tada jau keleivinis automobilis ir kitos taisyklės. Kalbu apie krovinius. Juose baldai keliauja už pertvaros. Vairuotojas nemato daiktų, bet jaučia, jei koks diržas atsilaisvino. Temperatūra krovinyje tokia pat, kaip kabinoje, tik be šildymo žiemą gali būti minusinė. Kartą termometras rodė minus keturis gale, bet baldai buvo mediniai, jiems buvo nesvarbu. (Oi, ne taip – mediena tam atspari, tiesiog nereikėjo jaudintis.) O apmušalai gali sušalti.

Kas jei kelyje apdaužo lietuje ar sniege – ar baldai nesušlampa?

Mikriukai turi stogą ir sienas, bet durų tarpinės gali laidėti jei senos. Prieš šešerius metus vežiau sofą, lijo kaip iš kibiro, o galinės durys varvėjo. Kampas sušlapo. Klientas buvo piktas, teisiškai. Dabar tikrinu kiekvieną tarpinę. Druska kelyje gali pakenkti metalinėms detalėms jei nėra folijos. Ir dar vienas dalykas – kondensatas. Jei dieną šilta, naktį šalta, viduje susidaro drėgmė. Todėl bent plėvelė reikalinga. Kitaip gali atsirasti pelėsis ant odinio fotelio. Baisiau nei subraižymas. Netekau dviejų klientų tokiu būdu prieš daug metų. Dabar visada turiu vėdinimą.

Ar vairuotojai padeda nešti, ar tik vairuoja?

Aš asmeniškai padedu, jei matau, kad žmogus vienas. Tai nėra savaime suprantama. Yra įmonių, kur vairuotojas atsidaro duris ir sako – aš tik vežu, nori, susirask pagalbininkų. Nesuprantu to, bet taip yra. Padedu, jei aukštas viršutinis arba jei žmogus vyresnis. Kartą nešiau spintą su septyniasdešimtmete moterimi Liverpuly. Ji pasiūlė arbatos. Užnešėm kartu, nors ji beveik nieko nekėlė, bet moralinė parama padėjo. Jei aukštas be lifto – kaina derama atskirai. Nesakau kad visi taip elgiasi. Kai kurie – tik vairuotojai. Kiti – ir pusiau baldžių pigiau. Rinkis atidžiai.

Kliūtys, muitai ir kitokie nemalonūs siurprizai

Ar reikia mokėti muitą už naudotus baldus, kai vežu persikraustydamas į Angliją?

Brexitas pridarė problemų. Jei persikraustai pirmą kartą, gali kreiptis dėl atleidimo. Bet reikia deklaruoti. Baldai turi būti naudoti mažiausiai šešis mėnesius (jei neklystu, pasitikslink su muitinės konsultantu, nes taisyklės kartais pasikeičia). Naujiems – PDV ir muitai. Kartą klientas vežė iš Lenkijos pirktą sofą, užregistravo kaip naudotą. Muitininkai rado parduotuvės dokumentus. Bauda, delsimas penkios valandos. Aš tik vairuotojas buvau, bet stovėjau kaip kaltas vaikas. Nestumk į krūmus. Geriau sąžiningai. Anglijos muitinė Dovere griežta. Ypač dabar kai visi kitaip tikrina nei prieš tai.

Kokie popieriai reikalingi, kai veši baldus mikriuku?

Krovinio sąrašas anglų kalba – privalomas. Inventorius su vertėmis. Jei persikraustymas – gal prireiks nuomos sutarties ar darbo santykių įrodymo. Vežėjas turi CMR arba važtaraštį. Aš prašau asmens dokumento kopijos, kartais klientai klausia kam. Tam, kad jei kas, žinau kam skambinti. Muitinėje CMR pildo vairuotojas, turinį – tu. Ir nerašyk "įvairūs daiktai". Būna, kad žmonės rašo "personal stuff". Netinka. Detalizuok: "sofa, 1 vnt., naudota". Kitaip atidarys tikrinti. O atidarius – laikas eina, vairuotojas piktas, visi pikta. Aš vengiu tokių dienų kaip maro.

Ar verta drausti krovinį atskirai, jei vairuotojas sako, kad turi draudimą?

Taip. Dažnai vežėjo draudimas dengia ne tai, ką tu galvoji. Kartais tik privalomasis transporto draudimas. Kroviniui – atskira tema. Jei vertė didesnė nei du tūkstančiai eurų, apsvarstyk krovinio draudimą. Kaina nedidelė, ramybė didelė. Yra vežėjų, kurie apskritai neturi jokio draudimo, bet tai jau kitas lygis... blogas lygis, turiu omeny. Tikrink pažymas. Ir štai – jei pats pakuoji, draudimo bendrovė gali sakyti, kad netinkamai. Fotografuok procesą. Aš nesu draudimo agentas, kaip supranti, bet per dvidešimt metų mačiau, kad mokama nedaug, o nauda tikra kai atsitinka. Geriau permokėti dešimt eurų nei vėliau raudoti.

Realybė – kas būna blogai ir kaip to išvengti

Ką daryti, jei baldai atvažiavo subraižyti?

Pirma – neprimetinėk, kad nutiko kelyje. Gal jau buvo. Arba blogai pritvirtinta. Taisyklė: prieš pakrovimą darome foto. Po iškrovimo – foto. Lyginam. Jei aiškus brokas, rašom aktą vietoje, kol vairuotojas dar yra. Pasirašius, kad gavai gerai, o paskui vakare randi įbrėžimą – bus sunku įrodyti. Geriausia turėti tavo asmenines nuotraukas. Buvo atvejis Birmingeme – klientė paskambino po trijų dienų. Atsakymas toks, kad po trijų dienų gali būti visko. Nelabai sąžininga nei vežėjui, nei tau. Fiksuok viską iškart, net jei atrodo paranoja. Aš neįsižeidžiu.

Kaip atskirti patikimą vežėją nuo sukčių arba diletantų?

O, čia jautru. Jei kaina per maža – klausk kodėl. Jei vengia telefonu kalbėti, rašo tik messengeriais ir nenori sutarties – bėk. Sutartis nereikia būti dešimt puslapių, bet bent el. laiškas su sąlygomis. Reali įmonė turi transporto licenciją, EC licenciją vežti į trečiąsias šalis. Matau skelbimus "vežame į Angliją pigiai" – kartais tai studentas su kaimyno furgonu. Būna, kad pusę kelio kažkas numeta krovinį, nes sugedo mašina. Oficialus vežėjas turi keitimo planą. Ir dar – jei atvažiuoja su priekaba, kuri atrodo po dvidešimt nelaimių, pagalvok. Apgailėtina, bet taip yra.

Ar gali kartu su baldais vežti augalų, maisto ar degių dalykų?

Ne. Na, žiūrėk, augalai be fitosanitarinio – neleidžiami. Maisto produktai... jei konservai tarp daiktų, muitininkai randa. Turi problemą. Mėsos gaminiai – tabu. Dėl degiųjų – dažai, balionėliai – ne. Absoliučiai ne. Kartą klientas norėjo dekoratyvias žvakes, kurios kvepėjo vanile. Didžiuliai blokai. Muitininkas Dovere pagalvojo, kad kažkas įtartina. Tikrino dvidešimt minučių. Praradom keltą. Geriau nesąmonių nepakuoti. Beje, vaistų irgi nereikia gabenti dideliu kiekiu – gali pagalvoti, kad prekyba. Palik tuos daiktus, pasiimsi vėliau siuntiniu. Mikriukas tam, kad baldai saugiai atvažiuotų, o ne keliautų ant policijos kilimėlio.

Techniniai niuansai, kuriuos pravartu žinoti

Telpa ar netelpa – kaip išmatuoti, ar mano baldai supsis į mikroautobusą?

Gaunu nuotraukas. Tu nufotografuoji, aš maždaug žinau. Standartinis Mercedes Sprinter ilgoji bazė – apie keturiolika kubinių metrų krovinio. Daugiau nei atrodo. Bet trijų dalių kampinė sofa su pouf'U (oi, su pufu, atsiprašau) gali neužtekti ilgio. Prašau matmenų: ilgis, plotis, aukštis. Ir svoris – mikriukas be didelės perkrovos gali tempti apie toną krovinio. Kartą vežiau keturių dalių sekciją, klientas sakė "tik trys skyriai", o ketvirtas buvo paslėptas už durų. Teko kilnoti ant stogo, ką daryti labai nenorėjau. Pirmas aukštas dar kaip nors, bet antras – nelabai. Matuok du kartus.

Mikroautobusų transportavimas baldų į Angliją – tinka ir pianinui?

Pianinas... Oi. Skaitosi baldų kategorijoje tik kai klientas labai nori. Svor šimtas kilogramų ir daugiau. Be ratukų – beveik neįmanoma dviese. Tilptų, bet pakrauti ir iškrauti be liftų praktiškai neįmanoma. Bandžiau du kartus. Pirmą kartą pavyko, bet nagočiau sieną laiptinėje. Klientas neužpyko, bet aš piktas ant savęs buvau. Antrą kartą atsisakiau. Geriau specializuoti muzikos instrumentų pervežėjai. Jie turi vežimėlius ir keltuvus. Brangiau, bet jei pianinas vertingas – verta. Aš nesiimu tokių jau dešimt metų, nebent pirmas aukštas ir ne Steinway. Tiesiog atvirai.

Ką reiškia "galutinis kainos patikslinimas" iškrovimo vietoje?

Dažniausiai tai apgaulės sinonimas. Geri vežėjai nurodo kainą iš anksto ir jos nepakeičia, nebent tu pridėjai daiktų ar sąlygos pasikeitė. Blogi atvažiuoja ir sako "oi, pasirodo, sunkiau, mokėkit daugiau". Aš niekada taip nedarau. Kas sutarta telefonu, tas galutinis. Kartais klientas sako "tik dėžės", o jos su knygomis – svoris trigubas. Tada deramesi. Ne iškrovimo metu. Rašau sąmatas el. paštu, kad liktų pėdsakas. Jei kas spaudžia tave iškraunant, kai esi pavargęs ir nori rakto – tavo teisė atsisakyti. Geriau sumokėk sąžiningam iš karto, nei taupyk ir gauk staigmeną prie slenksčio.

Pabaigai – dažnai sutinkamos keistenybės

Ar galiu pats važiuoti šalia vairuotojo, jei labai bijau dėl savo daiktų?

Gali, bet ne visada. Krovininis mikroautobusas turi dvi sėdynes. Kartais prašo, aš nedraudžiu, jei vieta. Bet kelionė ilga. Tu norėsi miegoti, valgyti, o vairuotojas vairuoja. Pokalbiai pabosta po penkių valandų. Buvo klientas, kuris važiavo į Box (o gal į Boksitą? tiesą sakant nežinau tiksliai kaip tariamas, bet Anglijos miestelis toks) ir klausinėjo kas dvidešimt minučių ar saugu. Atvežiau sveiką krovinį, bet beveik išprotėjau. Jei nori ramybės – GPS sekimas geriau. Matai kur mašina. Nereikia kvėpuoti į kaklą. Be to, keleiviui reikia vizų ir taisyklių, o čia nebe mano sritis.

Kas jei aš iš viso nemoku angliškai – kaip tvarkysiu dokumentus?

Įsivaizduok, daugelis taip jaučiasi. Bet dokumentus dažnai pildo vairuotojas. Tu tik pasirašai. Anglijos muitinėje retai kalbina lietuviškai, bet "goods", "personal effects" žino beveik visi. Kartą klientė verkė, kad bijo. Nu, neverk, pasakiau. Atvažiuojame, pareigūnas paklausia ar gyvensi UK, ji sako "yes home". Tas linktelėjo. Jokių konfliktų. Jei baimė didelė, rašyk vertimus ant lapo. Bet rimtai, dažniausiai viskas vyksta mechaniškai. Aš tikrai nesiūlau mokytis anglų metus tam, kad persikraustytum. Nors pagyvenus praverstų. Ai, čia jau nebe mano reikalas. Vairuotojai pasirūpina popieriais.

Koks geriausias metų laikas gabenti baldus mikriuku į Angliją?

Pavasaris, vasara. Ne dėl to, kad žiema bloga, bet dienos šviesesnės, keliai sausesni. Nors vasarą keltai per Lamanšą kartais perkrauti, eilės. Žiemą keliai šlapi, bet kainos kartais šiek tiek mažesnes, nes mažiau žmonių kraustosi. Spalį ir lapkritį studentų banga. Tuomet mikriukai laukia eilėje. Rekomenduočiau balandį ar rugsėjo pradžią. Ne karščiausia sezono, bet ir ne šaltys. O jei skubi – važiuok kada reikia. Tik prieš Kalėdas venk. Ne tik dėl kainų, bet vairuotojai irgi žmonės, nori būti su šeima per šventes, ir tu nori atgauti daiktus iki Naujųjų.

Mikroautobusų transportavimas baldų į Angliją – ar tai tikrai saugu ir patogu, kai galutinai palygini?

Po visų šitų metų galiu sakyti: patogu taip, saugu – jei tinkamai pasiruoši ir išsirinksi ne pirmą pasitaikiusį. Negrįši atgal į tarybinį šaldytuvą, nebent pats sugniuždysi pakeliui. Anglija pasiekiama per dvi tris dienas, baldai važiuoja be perkelimų iš konteinerių. Saugiau nei paštu arba siuntų tarnybose, kur daiktai kraustomi penkis kartus. Žinoma, yra rizikos. Yra vairuotojų, kuriems nusispjaut. Yra muitinių keblumų. Bet mano galva – tai vienas žmogiškiausių būdų persikraustyti. Bent jau aš taip jaučiu. Ir daug klientų grįžta antrą kartą. Nu, ne į Angliją, o kur nors kitur, bet su mikriuku. Tai sako labai.

Daugiau nei du dešimtmečiai kelyje pamokė, kad mikroautobusų transportavimas baldų į Angliją nėra raketų mokslas. Tai žmonių darbas, kuriame svarbiausia sąžiningumas iš abiejų pusių. Jei pasiruoši daiktus, neslėpsi nieko ir išsirinksi normalų vežėją – viskas bus gerai. Nebijok klausti. Nebijok atsiųsti nuotraukų. Ir tikrai nepradėk pakuotis paskutinę naktį. Geros kelionės tavo baldams. Aš čia pat, jei kas – rašyk.