Mikroautobusų transportas krovinių į Angliją pigiai ir greitai – ką verta žinoti prieš paskambinus

Na, jei skaitai šitą tekstą, greičiausiai turi dėžių ar baldų, kurie turi kažkaip atsidurti Londone ar Birmingeme. Aš čia jau beveik 24 metus kaip žuvis vandeny – pakuoju, keliu, siunčiu. Mikroautobusų transportas krovinių į Angliją pigiai ir greitai yra tas dalykas, kurį darome kasdien... bet vis tiek kiekvienas reisas kaip pirmas. Kartais viskas eina kaip per sviestą, kartais – na, pasakysiu atsakymuose. Šitas straipsnis – ne enciklopedija. Tai paprasčiausiai aš, prie kavos, bandau paaiškinti vienam žmogui (tau), kaip šitas reikalas sukasi iš tikrųjų.

Kiek kainuoja ir kaip čia viskas vyksta

Kiek dabar kainuoja nusivežti daiktus mikroautobusu į Angliją?

Taigi, žiūrėk. Jei nori skaičiaus įsijungus telefoną, galiu pasakyti labai apytiksliai, bet tiksliai – tik kai žinosiu ką vežam ir iš kur. Šiaip dalinis krovinys į Londoną gali kainuoti nuo 250 eurų, visas mikroautobusas – kuriuo ir norėtum variantas – nuo 1200 iki 1800, pagal tai iš kurio Lietuvos kampo startuojam. Į pietinę Angliją paprastai pigiau negu į šiaurę, nes kelias ilgesnis. Kartais žmogus sako „bet man tik dvi dėžės“ – tada bandome sukomplektuoti su kito kliento daiktais. Atsižvelgiu į kainą kaip į dėsningumą, bet realybė tokia – kiekvienas atvejis unikalus. (Turiu galvoje, kaina unikali, ne atvejis. Na, ir atvejis.)

Ar galiu gauti kainą iškart, pirmo pokalbio metu?

Galiu bandyti pasiūlyt jau pokalbio metu, bet būsiu atviras – kartais pataikau, kartais nepataikau. Jei tu turi penkias padėklines dėžes ir nurodai tikslų adresą Kaune, tada taip, galiu pasakyti beveik galutinę sumą per tris minutes. Bet jei sakai „o pas mus trys spintos, nežinau ar išardytos, dar turiu sofa-lenką, hm, ir gal dar dviratį“ – tada aš tik numesiu intervalą. Būna, kad per pamatavimą pacituoju 900, o pabaigoje gaunasi 1100, nes kažkas netilpo. Geriau atsiųsk nuotrauką. Taip mažiau šansų, kad vienas iš mūsų nustebsim.

Kodėl vieni vežėjai siūlo 300 eurų, o kiti 800?

Aha, čia amžinas klausimas. Atsakymas toks: yra vežėjų, kurie turi normalų mikroautobusą, draudimą, degalus ir kitas išlaidas. Yra ir tokių, kurie vakar dar vežė grybus į turgų, o šiandien „patapo“ tarptautiniais pervežėjais. Tas 300 eurų dažnai būna be muito mokesčių, be normalios licencijos arba su vairuotoju, kuris nemiega. Aš nesakau, kad visi pigūs blogi – kartais studentas tikrai nusivež pigiai. Bet kai girdi 300 už pilnus baldus į Londoną, pagalvok: ar jis ne pribręs kelias valandas prie Kalo. Šaunu.

Ar reikia mokėti užstatą prieš kelionę?

Paprastai taip, imame trisdešimt procentų. Ypač jei rezervuoji datą konkrečiai. Būna atvejų, kai žmonės paskambina, mes susitariam, o paskui jie pradingsta kaip žvirbliai rūke. Tada aš turiu tuščią vietą ir nuostolį. Užstatas – tai abipusė pagarba. Jei nekantrauji mokėti, gali nusiraminti, nes paskui tas užstatas įskaitomas į galutinę sąskaitą. Grynaisiais, pavedimu, per Revolut – kaip patogiau. Tik neseniai vienas ponas norėjo atsiskaityti kriptovaliuta, ten abejojau, bet sutikau, kai pasirodė, kad juokauja. Gal kai ateis pensija.

Ar galiu mokėti kai mikroautobusas jau atvažiavęs?

Gali, tiksliau – pusę sumos prieš, pusę kai pakrauta, arba pilnai gavęs. Bet jei sakai „atvešiu pinigus kai parduosiu telefoną“, tada jau ne. Esu matęs per 24 metus visko. Nekenčiu, kai tenka aiškintis dėl pinigų gyvai, nes visiems neramu. Pats suprantu – nepasitikima internetu, ypač dabar. Bet jei firmos neturi jokio fizinio adreso, jokių atsiliepimų, tada net mokėdamas grynais gali pasiknis. O šeip – taip, atsiskaitymas atvykus įmanomas, tik reikia sutart kaip su kaimynu, ne kaip su robotu. Supranti ka.

Kelias ir laikas – ką ten matome per parą kitą

Kiek dienų mikroautobusas važiuoja iš Lietuvos į Angliją?

Pigiai ir greitai – taip, bet ne teleportu. Realybė tokia: jei išrieda iš Vilniaus antradienį ryte, Londone daiktai dažnai jau trečiadienio vakarą arba ketvirtadienio ankstyvą rytą. Važiuojam per Lenkiją, Vokietiją, Vokietiją, o tada per Belgiją arba Prancūziją – priklauso nuo to, kaip eilės Calais. Kartais bandau per Olandiją, nors ten tiltai brangūs, bet jei mažesnės spūstys. Ne, faktas toks: dviejų parų kelias su normaliomis poilsio pertraukomis. Jei kas sako „rytoj vakare jau bus“, tikėkis stebuklo arba melo. Aš linkęs į pirmą variantą, bet paprastai dejuoju antrą.

Ar sekmadieniais irgi veikia tas pats režimas?

Sekmadienis... na, sekmadienis Europoje daug kas nedirba, užeigos atviros, bet krovinių pakrovimai iš vakarų Anglijos sudėtingesni. Mes stengiamės išvykti darbo dienomis, nes pasieniečiai irgi žmonės – sekmadienį kartais lėčiau tikrina, o kartais tiesiog nepraleidžia būtent todėl, kad „rytoj bus daugiau laiko“. Buvo atvejis, kai Doverio uoste sekmadienį prastovėjom septynias valandas. Tai ne dėl mūsų – čia apskritai sistema taip sukasi. Taigi techniškai galima, bet praktiškai aš stengiuosi vengti savaitgalių. Nebent labai skubu. Tada kentam visi.

Kas jei mikroautobusas užstringa pasienyje arba lūžta?

Čia mano nemėgstamiausias scenarijus, bet realus. Prieš trejus metus – o gal ketverius? laikas greitai bėga – turėjom situaciją netoli Lelystado: sankaba pradėjo smirdėt, paskui visai dingo. Teko statyti šone, kviesti techninę pagalbą. Kliento baldai pasiekė Londoną keturiomis paromis vietoj dviejų. Mokėjom už viešbutį vairuotojui ir laukėm atsarginio mikroautobuso. Draudimas padengė dalį, bet ne visus vėlavimo nervus. Gerų įmonių ženklas – ne kad jos niekada negeda, o kad žino, ką daryt kai gedžia. Mes tuos kontaktus turim kaip savo penkis pirštus.

Ar galiu pats važiuoti kartu su kroviniu?

Iš principo galima, jei yra vietos šalia vairuotojo. Bet turiu būti sąžiningas – ne visada tai patogu. Keleivių vežimas turi savas taisykles, ir jei sėdi ant krėslo šalia suktų ratų, teorijoje aš tampi ne tik krovinių pervežėju. Hmm, čia jau tiksliai nepasakysiu apie visas licencijas, reikia pasitikrinti su kolega, kuris tvarko popierius. Praktiškai tai darome, kai žmogus turi augintinį arba tiesiog labai bijo dėl savo porceliano. Bet paprastai patariu skristi lėktuvu. Nuvažiuos greičiau ir nugarą neisdžios.

Ar galiu žinoti kur dabar yra mano daiktai realiu laiku?

Gali, bet ne visada GPS stebėjimas būna toks romantinis kaip filmuose. Mes turim įrangą, kuri rodo maždaug kur esam pagal mobilų ryšį. Jeigu vairuotojo baterija nusilpsta arba jis įvažiuoja į požeminę keltų salę – signalas dingsta. Tada pats skambinėji „o kur“, ir aš skambinėju vairuotojui, o jis miega kambaryje tris aukštus žemiau. Realybė: parašau SMS kai per vieną ar kitą sieną pravažiuojam. Tikslaus kaip Uberis – ne. Bet kad neprapulsi – tai garantuotai žinau. Jau 24 metai niekas neprapuolęs. Na, gal rakto pakabukas, bet ne sofa.

Ką galima prigrūsti ir kaip paruošti

Ar tilps dviejų kambarių buto baldai į tą mikroautobusą?

Standartinis mikroautobusas, pvz., Mercedes Sprinter, turi apie 15 kubinių metrų naudingos erdvės. Arba 14? Kažkur tarpinėje zonoje. Jei turi normalią sofą, spintą, stalą ir krūvą dėžių – tikrai tilps, jei išardysi. Nemėgstu, kai klientai sako „o mums viską reikia vežt išardžius“, o paskui susidaro, kad ruošia tai tris dienas patys. Praeitą mėnesį vežėm jaunai porai iš Panevėžio – jie patys išardė, supakavo į maišelius nuo 15 kilogramų. Atvykom, pakraut per valandą. Tvarka. Jei tai palieki paskutinei dienai – bus tankiai ir brangiau.

Ar galima kišti šaldytuvą ar net alkoholio butelį?

Šaldytuvą – taip, bet privalu išleisti freoną arba palikti atitemptas duris, kad nesutrūktų kompresorius kelionės metu. Kas dėl butelio... Na, atvirai, vienas kitas butelis pervežimas nėra muitinės tragedija, bet jei veši dvidešimt dėžių alaus – jau nebe baldiniai asmeniniai daiktai, o prekyba. Buvo atvejis, kai klientas slėpė putų polistirolą dėžėse. Muitininkai paprasčiausiai nusijuokė ir paėmė šampaną. Aš taip nepatenkintas. Geriau būk atviras ką vežam, nes jei aš nežinau, o jie randa – problemos. Ir ne mano tos problemos, bet vistiek gadina nervus.

O jei turiu tik kokias penkias didesnes dėžes? Ar verta?

Penkios dėžės – tai vadinasi dalinis krovinys. Tu sumoki už savo vietą, o likusią erdvę užpildo kažkas kitas. Tokiu būdu mikroautobusų transportas krovinių į Angliją pigiai ir greitai įgauna prasmę. Nes jei samdytumei pilną mašiną už kelių dėžių – būtų kvaila kaip pirkti limuziną duonai vežt. Paprastai sukomplektuojam keturis-penis klientus į vieną reisą. Tuomet kaina tave, sakykim, dvi simbolines sumas. Klasika. Pats dažnai sakau žmonėms – jei turi mažai, palauk iki pirmadienio, surasiu kam pridėt tavo daiktus. Taip ir veikia.

Ar man pačiam reikia supakuoti ar jus tai padarote?

Mes galime padaryti, bet papildomai kainuoja, aišku. Jei nori sutaupyt – pats. Pakuojant svarbu ne estetika, o funkcija. Kartais žmonės klijuoja dėžes kaip dailės projektą, o viduje – neapvyniotas stiklas. Aš rodau pirštu ir sakau „čia truputį per plonai“. Užtenka storų burbulinių plėvelių, kartono kampų ir tvirto juostos sluoksnio. Buvo atvejis – vežėm šviestuvą iš Kauno, klientas apvyniojo laikraščiais. Atidaręs Londone rado švitrinio popieriaus dėlionę. Jei nežinai kaip – geriau sumokėk mums. Mes darom dažnai, rankos jau pačios lenkiasi.

Dokumentai, muitinė ir neįmenkli biurokratija

Brexitas – ar dabar daugiau popierių reikia lyginant su senais laikais?

Oi, čia jautri tema. Techniškai dabar reikia CMR lapo, daiktų sąrašo su vertėmis, kartais muitinės deklaracijos jei vertė didelė. Anksčiau, prieš tą visą brexitą, tiesiog važiuodavom kaip į Biržus. Dabar... yra niuansų. Ypač jei veši naujus daiktus – tada gali būti PVM ar muito klausimų. Mūsų darbas – maksimaliai supaprastinti tau. Aš pats nepildau tų deklaracijų, turiu partnerį muitinėje, bet žinau, kad be sąrašo popieriaus niekur nepriimsi. Sąžiningai pasakyk kas viduje, nebandyk apgaut – tada viskas įmanoma. Ir draugelis laimingesnis liks.

Ar reikia rašyti sąrašą kiekvienos dėžės turiniui?

Taip, pakankamai tiksliai. Nereikia rašyti „dėžė nr.3: trys megztiniai, vienas su kišene“, bet bendras sąrašas – būtinas. Muitinė kartais prašo, o kartais nereikalauja. Būna muitininkė šypsosi, būna kad nelabai. Bet jei sugauna kažką neįrašyto – tenka atidarinėt ir aiškintis. Atsimenu 2022 metais vieną krovinį – klientas parašė „buitinė technika ir drabužiai“, o viduje buvo pusė paveikslų galerijos. Muitininkas pakraipė galvą, bet paleido, nes vertė nebuvo milžiniška. Mes tą sąrašą padarom kartu telefonu, jei reikia. Ne visi moka rašyti exel, aš pats irgi nelabai.

Ar muitinė tikrai tikrina kiekvieną dėžę?

Ne kiekvieną. Jei tikrintų kiekvieną – mes gyventume šitam poste iki Naujųjų. Tikrina atrankos būdu, dažniau naujas mašinas arba jei jų sistema sušvyturi raudonai. Kartais tiesiog kvapo testas – nors tai juokinga, bet retkarčiais prašo atidaryt vieną dėžę atsitiktinę. Jei krovinys atrodo kaip persikraustymas, o ne prekyba, požiūris kitoks. Blogos įmonės, kurios tempia cigaretes ar alkoholį slėptuvese, sugadino visam reikalui reputaciją. Dėl jų kartais ir mane įtaria, nors aš tik senas mikriukas su baldais. Šūdinas reikalas, bet realybė.

Ar reikia kokia draudimo prisiimti?

Mes turime CMR draudimą pagal tarptautinius įstatymus – jis dengia tam tikrą sumą už kilogramą. Jei turi antikvarinę komodą vertą dešimt tūkstančių... na, tada reikėtų papildomai apdraust. Hmm, tikslaus limito kiek draudžia CMR šiuo metu gal ir nežinau iki cento – reikia peržiūrėt sutartis. Bet standartiniai baldai, drabužiai, buitinė technika – pilnai pakanka. Jei kas nors nutiktų, beje, per tuos 24 metus nutikdavo – dėžės įbrėžtos, kartais kažkas subraižyta. Būna ir taip. Draudimas veikia, tik prašyk raštiškai visko fiksuoti pakraunant. Žodžiai vėjas.

Dienos realybė – ką mačius per ketvirtį amžiaus

O jei atvažiavus paaiškėja kad daiktai netelpa ko pasižadėjau?

Būna. Būna tokių situacijų nuolat. Sakykim sutarėm dėl dešimt dėžių, o tu išsinešiojai dvidešimt du. Tada turiu rinktis: ar krautu antrą reisą (brangu tau), ar atiduot dalį kitam klientui (rietinga man). Paprastai derinu vietoje. Kartais mikroautobusas pilnai užsikaišuoja ir vairuotojas skambina „ar čia normalu?“. Aš atsakau – daryk kaip gali. Kartais prietaisų skydelis lūžta nuo knygų dėžių svorio. Realiai – matuojam, svėrim, ir jei daugiau nei sutarta – koreguojam kainą arba atsisakom dalies. Nėra stebuklų, kubai nebesiplečia.

Kas jei aš pats nežinau ar mano sofa išardoma?

Tada vairuotojas, kuris jau matęs šimtus sofų, apžiūri ir pasako per penkias minutes. Kai kurios sofos turi paslėptus varžtus nugaroje, kai kurios – tiesiog neturi rankenų ir neardomos. Jei neardoma ir netelpa pro duris – lieka tikėtis balkono arba lipti per langą. Buvo, Anglijoje, Braitone, penktame aukšte be lifto... tas atsiminimas kaip šiandien. Vairuotojas su vietiniais vaikinais nešė sofą per laiptinę, praktiškai vertikaliai. Išardžius būtų buvę penkios minutės. Patarimas: prieš pirkdamas baldus matavk durų angas. Pamenu tą sofą kaip keistą sapną.

Ar galiu paskambinti jums naktį jei mane apėmė panika?

Gali, bet ar surasiu – kitas klausimas. Po vidurnakčio mano telefonas dažniausiai nutildytas, nes miegu kaip numirtąs. Rimtai, per 24 metus supratau – jei dirbsiu visą parą, nebeturėsiu jėgų kai reikės budraut kelyje. Bet jei šešta ryto ar dešimta vakaro – tikrai atsiliepsiu net jei žiūriu televizorių. Panikos priepuoliai prieš persikraustymą normalūs. Aš pats jaudinuos prieš kiekvieną ilgą reisą, kol nepasidarau antros kavos. Tai skambink, rašyk, kartais atsakau lėtai. Bet neapleidžiu. Tai svarbiau negu idealus grafikas.

Kas jei klientas Londone neatvyksta atsiimti krovinio?

Aha, klasika. Skambinam, laukiem pusvalandį, skambinam dar kartą. Jei tikrai neatsiliepia – vežam trumpalaikį saugojimą ir skaičiuojam papildomas dienas. Anglijos saugyklos nėra pigios. Kartais žmonės tiesiog pamiršta laiko skirtumą – mus aplankę rytą jie galvoja, kad Lietuvoj dar tik pietūs. Buvo atvejis – klientas tiesiog užmigo po naktinės pamainos. Nekenčiu, bet suprantu. Jei tai tęsiasi ilgiau nei diena – reikia raštiško įspėjimo. Daugelis supranta, bet yra tokių, kurie galvoja kad mikriukas stovi kaip taksi laukdamas nemokamai. Nors ir pykstu, nervai neretai pakyla.

Kaip yra su gyvūnais – ar galima priglaust šunį mikriuke?

Gyvūnai – jautru. Techniškai galima, bet turiu būti atviras: mikroautobusas skirtas kroviniams, ne keleiviams. Jei tai mažas šuo dėžėje ir tu važiuoji kartu – galima derėtis. Bet jei du dideli vokiečių aviganiiai ir tu nori juos įkrauti kaip žaislus – neatvešiu. Reikalavimai gyvūnų pervežimui griežti – dokumentai, skiepai, čipai. Aš ne veterinaras ir ne gyvūnų pervežėjas. Kartais padedu kai žmogus persikrausto ir turi katę, bet tai išimtis. Tiesiog vengiu, nes viena alergija vairuotojui ir viskas – reisas į šikšnosparnius. Rimtai ne.

Ar galit paimti daiktus ir iš Panevėžio, ir pristatyti ne tik Londone?

Žinoma. Nors daugelis galvoja, kad mikroautobusų transportas krovinių į Angliją pigiai ir greitai egzistuoja tik Kaunas-Vilnius-Londonas, realybė kita. Paimam ir iš Mažeikių, ir iš Klaipėdos, tik tada kaina didėja nes reikia iki mūsų bazės parvežt. Pristatom ir į Birmingemą, ir į Mančesterį, ir į glūdų Škotijos kampelį jei reikia – bet Anglijos šiaurė brangiau. Vienintelė sąlyga: jei į kaimą kur tik avys vieškeli matomos – pasitiksik ar tikrai ten gal privažiuoti. Buvęs atvejis kai navigacija vedė per batsiuvio takelį. Lengvųjų mikroautobusų pakaba nėra bepiliė.

Na štai, išsidūsnojau viską ką žinojau. Mikroautobusų transportas krovinių į Angliją pigiai ir greitai nėra raketų mokslas, bet reikalauja žmogaus, kuris matė kelyje ne tik saulę. Paskambink, papasakok ką turi, ir mes jau susidėliosim – ar tai bus viena dėžė, ar keturių kambarių butas. Per šitiek metų išmokau: svarbiausia sąžiningumas ir kad daiktai atvažiuotų sveiki. Visa kita – matematika ir benzinas. Iki pasimatymo pakrovime.