Mikroautobusų transportas į Angliją nuo durų iki durų: 22 metai kelių, klientų ir vienas sulūžęs sankabos diskas

Įsivaizduok – septintą ryto skambutis. Klientas iš Kauno rajono, balsas toks, lyg būtų pragėręs trijų kavų, nors dar tik pirmadienis. Klausia, ar tikrai atvažiuos mikroautobusas į jo kiemą, pakraus daiktus ir nuveš į Angliją, į tą mažą kambarį prie Birmingamo, kur jau laukia pusseserė. Atsakau: taip, būtent toks ir yra mikroautobusų transportas į Angliją nuo durų iki durų. Daugiau nei du dešimtmečius vežame žmones ir jų daiktus – ne sandėlių centre nepraleidžiam savaičių, o krauname namuose ir iškrauname ten, kur reikia. Žinoma, būna visko. Būna ir vėlavimų, ir dingsnių. Bet kai veikia – veikia puikiai.

Kainos, mokėjimai ir kodėl kartais norisi nusipirkti bilietą lėktuvu

Kiek maždaug kainuoja toks reisas, pvz., iš Vilniaus į Londoną?

Žiūrėk, čia ne autobusas į Palangą, kur kaina ant sienos parašyta. Mikroautobusų transportas į Angliją nuo durų iki durų dažniausiai kainuoja tarp 1200 ir 1800 eurų už visą furgoną, priklauso nuo sezono. Rugsėjis – brangiausias, visi studentai skuba. Kovo mėnesį kartais ir už 900 pavyksta. Mes skaičiuojam kilometrus, kurą, tiltus ir darbuotojo dienpinigius. Vieną kartą klientas bande derėtis lyg turguje. Nesuveikė. Bet papasakojau, kad jei tik vienas lagaminas – gali pasiūlyt pigesnę siuntų vietą. (Čia gal šiek tiek pabrangsta, jei reikia antro vairuotojo – pataisau, ne visada).

Ar galiu susimokėti tik tada, kai pamatau furgoną savo akimis?

Teoriškai – taip, bet praktiškai mes imam pusę avanso. Buvo atvejų, kai žmonės rezervuoja datą, o paskui pradingsta lyg į vandenį. Furgonas stovi, degalai nepigūs, darbuotojai laukia. Tai dabar rutina – 30 proc. iš anksto, likę kai įsėdi arba kai atvažiuojam. Vieną kartą ukmergiškis sumokėjo viską grynais prie iškrovimo. Pasakė: „tik tada, kai pamatau savo komodą sveiką“. Supratau, buvo apgautas anksčiau. Komoda atkeliavo, jis atsipūtė. Toks jau gyvenimas.

Kodėl vieni siūlo 800, o kiti 2500 eurų už tą patį kelią?

Aš ir pats kartais nesuprantu. 800 eurų – arba sėdi ant parako statinės, arba kažko nematai. Mačiau skelbimus, kur mikroautobusas į Londoną kainuoja mažiau nei degalai pirmyn-atgal. Kaip? Na, arba vairuoja be pagalbinio, arba be draudimo, arba kemšą tris klientus į vieną – ir tavo daiktai važiuoja su kažkieno šaldytuvu. O tie, kurie prašo 2500, tikriausiai užsideda maržą kaip akcijų brokeriai. Reali kaina viduriukas. Nepasiklysk tarp piguolių ir auksarankių. Geriau paklausk, kas įskaičiuota.

Ar brangiau, jei gyvenu prie Ignalinos, o ne Vilniaus centre?

Taip, brangiau. Nes ten ne kas antras gatvės kampas, tad mašina turi pasukti. Bet nežinau tiksliai, kiek dabar kainuoja nuvažiuoti iki paties ryčiausio taško. (Gal kokį šimtą kilometrų prisidės, pataisysiu, jei atsakymas nepakankamai tikslus). Paprastai tolimesnis aptarnavimas – 50–80 eurų antkainis. Buvo situacija – klientas Pašventinyje, ten kelias kaip tiesiai į Sovietmetį. Furgonas grįžo su įbrėžtu slenksčiu. Brangiau? Taip. Bet jis bent jau neatidirbo į valdišką autobusą.

Ar reikia palikti arbatpinigių vairuotojui?

Čia ne restoranas, bet jei vaikinas neša tavo spintą į trečią aukštą be lifto, tai protinga būtų pagalvoti apie padėką. Kažkurią vasarą vairuotojas Jonas gavo penkiasdešimt eurų arbatinių iš emigrantės. Ji pasakė: „tu pats buvai ramstis, kai aš verkiau dėl dokumentų“. Aš gi atsakau – neprivaloma. Bet jei pervežimas praėjo sklandžiai, nesugadino nuotaikos... na, bus malonu. Furgono nesuremontuosi už arbatpinigius, bet kavą pasigardinti gali. Kitas keistas atvejis – klientas paliko metalinius trijų eurų centus. Nesusipratimas. Jei neturi – neskubėk. Geriau nuoširdus ačiū nei prievartinė mikrobangų krosnelė.

Planavimas, laikas ir kaip nesužioplinti likus savaitei

Kiek prieš reikia užsakyti, jei noriu į Londoną rugpjūtį?

Idealiu atveju – trys-keturios savaitės. Realiu atveju – kai kuriems paskutinė savaitė ir inkščia, kad niekas neatlaisvinęs. Rugpjūtis ir rugsėjis – pikas. Tada net tie, kurie dirba mikroautobusų transportą į Angliją nuo durų iki durų dešimt metų, turi pilnus sąrašus. Buvau matęs, kad klientas pirmadienį skambina norėdamas išvykti trečiadienį. Ne, nebūna taip. Geriausia – užsakyti kuo anksčiau. Tada ir datai galima derėtis, ir kainą šiek tiek numušti.

Ar vairuotojas padės man panešti iš buto?

Žiūrėk, tai nėra du duobkasiai, bet jei sakai, kad esi vienas ir turi kėdę... tai taip, padės. Bet nedaryk to klaidos, kai žmonės sako „oho, tai jūs ir kraunate?“. Taip, bet tai nereiškia, kad mes supakuosime jūsų indus į popierių. Pamenu, Panevėžyje senolis atidarė butą, o ten – šimtas dvidešimt kilogramų knygų. Vairuotojas padėjo, bet grįžo su iškritusiu disku. Švelniai tariant, krauti gali, bet tavo atsakomybė pasiruošti.

Kas jei aš pavėluosiu pusdienį – jis paliks mane?

Neturėtų palikti, bet nereikia bandyti proto. Vieną kartą klientė Zarasuose užmigo, nes naktį rūpinosi vaikais. Vairuotojas pakeliui, tiesa, prie kokių nors degalinių, prasėdėjo dvi valandas. Skambino, pyko. Bet palaukti gali tik protingas laikas. Jei žinai, kad vėluosi – skambink. Nes kitų klientų grobis laukia. O jei delsi be žinios... gali grįžti tuščias. Buvo taip. Ne gražu, bet logiška. Karštaakiai klientai niekada netenka pirmenybės, tik kantrybės.

Ar galiu vežtis katę tame pačiame mikroautobuse?

Taip, jei katinėlis dėžėje ramus ir turi veterinarinį pasą. Buvo atvejis – klientė turėjo tris kates. Mikroautobuse jos klykavo be perstogės nuo Kauno iki Doverio. Vairuotojas vėliau sakė, kad jautėsi kaip vežikas į skerdyklą. Ne, klykiu – tiesiog nervinosi. Gyvūnams reikia dokumentų, ypač po to palaiminto Brexito. Veterinariniai pasai, skiepai, viskas tvarkinga. Ir žinok, katė tarnybos metu neatsidarinėja. Jeigu mielas gyvūnėlis labai jautrus – sakyk iš anksto, kad nebūtų staigmenų. Kelionė ilga, oras keičiasi, katės nepatenkintos. Kartais reikia sustoti paleisti orą, bet neleisk vaikščioti po furgoną. Protingiausia – ramunėlių arbata ir tavo artimumas.

Kaip atrodo ta pati diena, kai furgonas atrieda prie kiemo?

Ryto rutina. Klientas neišsimiegojęs, kavos puodelis rankoje. Mes atleidžiame. Jis pats netiki, kad tai vyksta. Pirmiausia – apžiūra, ar viskas sutampa. Tada krovimas. Daiktai lipdomi į furgoną kaip tetris. Jei tvarkinga – valanda. Jei chaosas – trys. Vairuotojas užpildo važtaraštį. Tu pasirašai. Ir važiuojama. Kartais pakeliui stabtoma pasimelsti prie kokio degalinės sumuštinio. Ne viskas pagal laikrodį. Bet taip jau būna.

Daiktai, kuriuos žmonės slepia po pagalvėmis, ir kitos istorijos

Ar tikrai negaliu tiesiog susikrauti maišuose – kam tos dėžės?

Gali. Bet neverta. Pamenu, kaip klientas iš Alytaus supako viską į ryšuliukus. Atvažiavus į Notingamą – pusė indų sudaužyta. Maišai plyšta, daiktai voliojasi. Dėžės kainuoja centus, o ramybė – brangiai. Mikroautobusų transporte į Angliją nuo durų iki durų dažniausiai priimami ir krepšiai, bet aš asmeniškai sakau – stiklinius, brangius, elektroniką – tik į kartoną. Buvo toks atvejis, kai monitorius keliavo „apsuptas drabužių“. Atlaikė. Bet daugiau taip nesielgsiu.

Ar galiu vežtis rožę ir du didelius šaldytuvus?

Taip, jei be žemių, ko gero praleis, bet geriau papuošk puokštę. O šaldytuvus – taip, bet jie turi būti išdžiovinti ir išvalyti. Keliskart yra buvę klientai, kurie atiduodavo prijungtus. Vairuotojas atidarydavo – vanduo. Kvapas. Pinčeris? Ne, pachmielas. Ne, tiesiog puvėsis. Vieną kartą moteris vežėsi šaldytuvą, kuriame likę šaldytų kukurūzų ir varškės. Prisiminė tik pasienyje. Teko išmesti prie konteinerio Olandijoje. Gėda. Aišku, skirtingos tos situacijos. Bet šaldytuvai važiuoja, jei tušti. Ir rožė – jei nedidelė. Geriausia ją įpuošti vazonėlyje, bet nežinau, ar muitininkas nepalais floristu.

Kas atsakingas, jei aš paslepiau, kad vežu degiklius, ir paaiškėjo pasienyje?

Tu. Absoliučiai tu. Vairuotojas tikrina vizualiai, bet jis ne customo šuo ir ne rentgenas. Jei kas nors draudžiama – atsakomybė ant tavęs. Buvo toks reidas, kai rado butano balionėlius. Vairuotojas liko be krovinio pusdieniui, klientas – be balionėlių. Aš pats gal kartais per daug pasitikiu žmonių sąžine. (Gal to tik neturėčiau taip atvirai sakyti, bet tiesa). Realiai – mes klausiame, bet jei meluoji – problemos tavos. Ir dar baudos. Rimtos, nes krovinys patenka į sąrašą. Muitininkai turi blogą dieną – tu turi blogą savaitę. Todėl jei abejoji – geriau paklausk iš anksto, nei slėpk po čiužiniu.

Ar gali su savimi būti ir sofa, ir keturračio dviratis?

Jeigu tai standartinis mikroautobusas – ne šaldytuvas ant ratų, tai dažniausiai telpa. Sofa atsargiai apklota, dviratis nulenktas arba padėtas šalia. Reikia matuoti. Kartais žmonės paskambina ir sako: „ten tik keletas daiktų“. Atvykus – pusė namų. Tada furgonas per mažas. Tekdavo sukti galvą. Vieną kartą vežėme sofą, kurią teko perpjauti pusiau... ne, šiukšlė. Neperpjovėm. Bet vos įlindo. Matuok prieš tai. Kitaip bus nemalonu. Ir dviratis be rato greičiausiai tilps, bet nepjauk jo – ratai reikalingi.

Ar mikroautobuse laisvai važiuoja mano lagaminai, ar jie tvirtinami?

Jie turi būti tvirtinami. Patikėk, važiuoji per Belgiją, staigus stabdymas – ir tavo lentynėlė tampa strele. Normalus mikroautobusų transportas į Angliją nuo durų iki durų turi raiščių, antskydų, minkštų dangų. Bet kartais pamatai kažkokį atsainiai sukrautą krovinį. Tada žinai – firmos kultūra prasta. Mes po kiekvieno reiso tikrinam, ar nereikia prikalti lentynėlės. Kartais reikia. Va taip. Nekraunam taip, kad daiktai šokinėtų kaip kibiras pelių. Tai basic dalykas, bet ne visi supranta.

Dokumentai, muitai ir tie nemalonūs popieriai

Ar po Brexito vis dar taip lengva, kaip anksčiau?

Nebe taip lengva, bet ir ne tragedija. Anksčiau – kaip į sausainių parduotuvę. Dabar reikia muitinės deklaracijų, gyvenamosios vietos įrodymų. Fizinis transportas vyksta, bet popieriai padvigubėjo, ypač jei veši elektroniką ar baldus. Klientas turi užpildyti atsižymėjimo lapą, surašyti daiktus. Kartais pasieniečiai atidaro dėžes. Kartais – ne. Turbūt priklauso nuo nuotaikos ir eilių. Vieną kartą Doveryje klaustė, kodėl žmogus vežasi septynis cinkuotus vazonus. Atsakymas paprastas – nes aistrą turi. Praleido be problemų, tik pažiūrėjo kreivai.

Ar man reikia kažkokių popierių, jei vežu tik savo spintelę ir drabužius?

Taip. Tai vadinama T1 arba CN23 forma? Palauk, čia per paštą. Ne, muitinės atsižymėjimas. Pataisau – reikalingas inventorius sąrašas. Turėk surašęs daiktus su apytikrėmis vertėmis. Nereikia, kad būtų pirkimo čekiai, bet vertės turi būti realios, ne iš lubų. Asmeniniai daiktai – neapmokestinami, jei čia ne prekyba. Bet jei vešiesi dešimt nesuplėšytų džinsų ir dvidešimt porų batų – gali pagalvoti, kad pardavinėsi. Buvo taip. Muitininkas nekvailas, jis mato tendencijas. Geriau prisipažink, jei keli nauji drabužiai – tai dovana sesei, o ne verslas.

Ar vairuotojas tvarkys muitinės formalumus, ar aš turiu važiuoti kartu?

Vairuotojas pristato, bet tu turi būti. Nes tavo daiktai, tavo parašas. Jei nesi – gali grįžti atgal į Olandiją ar kur ten buvai. Kartais vairuotojai padeda pildyti, bet tai tavo atsakomybė, ne jo. Buvo toks keistas atvejis, kai klientas nuėjo į tualetą būtent muitinės akimirka. Prarado pusvalandį. Muitininkai nelaukia, jie turi eilę. Gyvenk pagal jų taisykles. Arba gausi pažadą kitai dienai, o nuoma brangsta. Patikėk, tualetą gali aplankyti ir prie degalinės, tik pasilaikyk minutę prie laiko.

Ar tikrai patikrins mano daiktus, ar tiesiog važiuojam pro kalnus?

Ne pro kalnus, pro tunnelį. Tastai – nu, Channel. Doveris–Kalė. Ten tikrina nuolat. Ne visus, bet daug. Kartais rentgenas, kartais šuo, kartais tiesiog stop-ženklas po kampu. Nenustebk, jei prašys atidaryti dėžę su patalyne. Buvo – atidarė dėžę su lovatiesėmis. Viskas gerai. O kitą kartą kažkas slėpė dūmų detektorius. Rimtai. Pradėjo klausinėti. Laimei, ne mūsų klientas. Bet patikrinimai realūs ir piktnaudžiavimas baigiasi blogai. Verčiau būk atviras, ką veši, nei slėpk po senais patalais. Muitininkai turi uoslę.

Kiek laiko užtrunka formalumai pasienyje?

Valandos dalykas. Kartais dvidešimt minučių, kartados – iki trijų valandų. Jei eilė, jei kompiuteris stringa, jei kažkas neaišku su popieriais. Niekas negali pažadėti penkiolikos minučių. Man regis, (ar „man rodos“? nebesvarbu) labiausiai vėlina poilsio pertraukos muitininkams. Nju, ne, juokauju. Bet pasiruošk laukti. Turėk vandens. Ir kantrybės. Kai kurie klientai spėlioja lažybas, kiek truks. Aš lažinęs prieš save – visada pralaimiu. Kartą lažinausi dėl pusantros valandos, pralošau dvigubai. O eilėje žmonės pykstasi lyg eilėje prie lenkiškos mėsos.

Maršrutai, Anglija ir kodėl ne viskas baigiasi tobulai

Ar vežate tik į Londoną, ar ir į mažesnius miestelius?

Vežame visur, kur nueina kelias, o jei ne nueina, tai ieškome. Londonas – populiariausias. Birmingamas, Mančesteris, Braitonas, Liverpulys. Kaimelis Šiaurės Velse? Čia jau priklauso. Nes jei tai užkampis su žvyrkeliu, mikroautobusas gali paklimpti. Buvo nuvežta į tokį fermerių rajoną, kad navigacija rodė pievas. Bet nuvežėm. Kaina didesnė, maršrutas ilgesnis. Jei reikia iki pat durų Anglijoje – sakyk tikslų adresą iš anksto. Kad netektų paskutinę mylią tempti vežimėliu ar pirkti vietinę taksi paslaugą. Durų iki durų reiškia durų iki durų, bet upės persikelt neprašysim.

Kodėl kai kurios įmonės sako „nuo durų iki durų“, o meta kažkur centre?

Oi, čia jau nemaloni tema. Kai kurios firmos taip sako, nes “nuo durų” reiškia kiemo vartus iškvietime. O kai matai, kad tavo Londono adresas – vienos krypties gatvė mažame kambariuke, vairuotojas staiga „pamiršta“ anglų kalbą ir palieka prie Tesco. Aš nesakau visų, bet mačiau. Tikras mikroautobusų transportas į Angliją nuo durų iki durų reiškia – iki tavo naujo būsto. Jei nori žinot – klausk iš anksto, raštu. O jei atsako miglotai – ieškok kitur. Nėra ko mokėti už pusę paslaugos. Pigiau bus minibusiukas iki centro, bet tada nesitikėk stebuklo.

Ar galiu sėdėti šalia vairuotojo kelionės metu?

Gali, jei yra vieta. Dažniausiai taip ir būna – klientas priekyje, daiktai gale. Vieną kartą senolis iš Klaipėdos norėjo sėdėt atgal su daiktais. Keista, bet leidom. Buvo ramu. O šiaip priekyje gali stebėt kelią, plepėt apie orą, klausinėt dar kartą apie kainą. Vairuotojai žmonės, ne robotai. Kai kurie mėgsta tylą. Kiti – pokalbį. Tik nepilk jam kavos ant panelės. Buvo taip. Prisiminiau. Negerai. Beje, jei vežiesi vaiką – geriau sėdėti gale su juo. Nors vaikai irgi nemėgsta ilgų kelių. Bet furgonas – ne autobusas, tad tarpuvartės per dažnai nerodomos.

Kas jei furgonas sulūžta kelyje – mano daiktai bus palikti prie Vokietijos autobano?

Mes turim rimtus partnerius Europoje. Bet tiesą pasakius, jei gedimas rimtas – diena ar dvi gali prasisukti. Ne daiktai bus palikti – jie saugūs, užrakinti, stebimi. Bet tu gali likti be sofos ilgiau, negu planavai. Buvo situacija prie Frankfurto – generatorius nulūžo. Sekmadienį. Nieko neatidaro. Teko palaukti iki ryto. Bet daiktai iškrauti į kitą furgoną, vežti toliau. Neidealus scenarijus, bet realus. Dėl to mes dabar tikrinam techniką kas tris tūkstančius, na gerai, kas penkis. Anksčiau – kas dešimt. Pamoka. Vairuotojai irgi žmonės, o mašinos – kaprizingos.

Kaip atskirti realią įmonę nuo gražaus tinklalapio?

Skambink ir klausinėk kvailų klausimų. Jei atsakinėja patyręs, nebijo pasakyt „nežinau, bet pažiūrėsiu“ – gerai. Jei viskas kaip iš brošiūros – pabėk. Reali įmonė turi registracijos numerį, draudimo polisą, furgonų nuotraukas savo, ne iš Google. Ir tikras žmogus nebijos pasakyt, kad mikoautobusas šį savaitgalį užimtas. Aš pripažįstu – kartais ir pats nespėju atsakyti į visus skambučius. Bet geriau jau tas, nei apsimetėlis su gražiu logotipu. Prašyk vaizdo skambučio arba nuotraukos furgono su numeriu. Jei bėga – žinok, kad ne ten pataikei.

Ar verta pirkti atskirai siuntų tarnybą, ar mikroautobusas viską veža kartu?

Jei daug – auto. Jei vienas lagaminas – siunta. Mikroautobusas brangus, bet viskas kartu, greičiau ir asmeniškiau. Siuntos dingsta sandėliuose arba atsiranda su mįslingais apipjaustymais. Pamenu, klientas siuntėsi dėžę per populiarią siuntinų tarnybą. Dėžė atkeliavo su skylėm lyg po tanko apšaudymo. Mikroautobuse taip nebūna – matai, kaip pakraunama, matai, kaip iškraunama tiesiog prie tavo naujų durų. Privatumas didesnis, rizika mažesnė. Bet kaina... na, jei pripildai pusę furgono – verta kiekvieno cento. Jei tik rankinė – ne. Tada geriau DHL ar koks Wizz Air bagažas. Paprasta kaip dieną.

Išvada

Mikroautobusų transportas į Angliją nuo durų iki durų nėra stebuklas, bet ir ne raketų mokslas. Du dešimtmečiai šioje srityje pamokė, kad svarbiausia – sąžiningumas ir pasiruošimas. Ne viskas eina kaip per sviestą, ypač kai kalba eina apie maršrutus, muitininkus ir klientų lūkesčius. Bet kai viskas sudėliojama iš anksto, kai žmogus žino, kad furgonas tikrai atvažiuos pas jį į namus ir iškraus ten, kur reikia – ramu. Svarbu nesitikėti tobulybės, bet reikalauti profesionalumo. Ir nepamiršti – tikri daiktai, realūs žmonės, tikri keliai.