Mikroautobusu į Angliją: gabename visų tipų krovinius

Prisipažinsiu, kai prieš kokia 24 metų pirmą kartą sėdau prie mikroautobuso vairo kryptimi Londonas, neįsivaizdavau, kad taip ilgai užsižiosiu šioj srityj. Bet štai – pervežame krovinius mikroautobusu į Angliją jau nuo tada, kai daugelis dabartinių klientų dar net nebuvo gimę. Gabename visų tipų krovinius: nuo pavienių dėžių iki viso buto baldų, nuo motociklų iki šaldytuvų, nuo šeimos archyvo iki studento lagamino. O kas svarbiausia – vežame taip, lyg tai būtų mūsų pačių daiktai. Nors realybėje, žinoma, visko pasitaiko. Kartais susispaudžiam, kartais kelyje nutinka netikėtų dalykų, o popieriai po Brexit apskritai padarė gyvenimą įdomesniu. Gerai, kad klientai dažniausiai supratingi, o aš jau 24 metų šitame maršrute išmokau nepanikuoti.

Kas ir kaip telpa – pirmieji rūpesčiai

Ar į mikroautobusą telpa visas butas?

Žinai, žmonės dažnai paklausia: o jei mano butas didesnis? Mikroautobusas nėra stebuklų dėžė, bet aš jau mačiau tokių sugebėjimų, kad net žiūrėdamas nesupratau, kaip viskas tilpo. Paprastai standartinis mikroautobusas paima maždaug 8–10 kubinių metrų krovinį ir iki 1,2 tonos svorio. Jei turi normalų vieno kambario butą – dažniausiai telpa. Jei dviejų kambarių ir su sofa, komoda, dviaukšte lova – tada jau žiūrime arba į dviejų reisų variantą, arba į didesnį furgoną. Kartais pats klientas sako: viskas sutalpinsi, juk maži daiktai. Atvažiuojam, o ten dvidešimt penki maišai drabužių, spinta be išardymo ir dar kažkoks monstera augalas vazone. Tada tenka improvizuoti ir dėžes dėlioti kaip tetrisą.

Kiek kilogramų galime pakrauti be baimės, kad nepalūš?

Teoriškai mikroautobuso leistinoji masė – iki 3,5 tonų. Atimam mašiną, degalus, vairuotoją – lieka gal kokia 1,2–1,4 tonos krovinio. Bet aš tau pasakysiu sąžiningai: jei sėdžiu prie vairo ir jaučiu, kad mašina vos šliaužia laužu per kalną Prancūzijoje, reiškia, persikroviau. Tai nėra gerai. Kartą paėmiau kliento daiktus, kuriuos jis aprašė kaip „trys dėžės“, o jos svėrė po šimtą kilogramų kiekviena. Praktiškai mes stengiamės neviršyti tonos svorio, nes saugumas kelyje – svarbiausia. O dar mūsų mašinų amortizatoriai tau padėkos, kai nebus vairasitempyje visas kelias.

Ar galima pervežti tik vieną dviratį ar pavienę sofą?

Taip, be jokios problemos. Nors kai kurie vežėjai atsisako mažų krovinių, nes jiems neapsimoka, mes dažniausiai surenkame grupuotę. Tarkim, tavo dviratis važiuoja į Londoną kartu su kažkieno kėde ir lagaminu. Arba sofutė – jei daiktas ne šiukšlė ir vertas mūsų laiko, mes jį paimame. Žinoma, kaina pavieniam daiktui nebus tokia kaip siuntiniui per kurjerį, nes mes nepaliekam daikto sandėlyje keturioms savaitėms. Vežame tiesiai nuo durų iki durų. Bet jei tau rūpi, kad sofutė atvažiuotų be įbrėžimų ir per kelias dienas – mikroautobusas tam puikiai tinka. Tik dviratis dažnai būna didesnis, negu žmonės mano.

Ar prieš vežant motociklą reikia kažko ypatingo?

Motociklai – mūsų kasdienybė. Užkrauname juos ant specialių ratukų, pritvirtiname su diržais, apklampojame, kad nė viena plastiko detalė nesibraižytų. Kartą vežiau enduro motociklą, kuris buvo klibantis ir tepė alyva visą grindinį. Klientas pamiršo pasakyti, kad variklis prakiuręs. Na, mūsų salone dabar visada yra paklotai. Bet šiaip motociklai – vieni lengviausių krovinių. Tik paruošk dokumentus, nes Anglijos pusėj mėgsta paklausti, iš kur tas Honda atsirado. Geriau turėti pirkimo sutartį ar COC sertifikatą po ranka. Aš asmeniškai tokį patįCV vežiau tiek kartų, kad jau galėčiau atidaryti motociklų muziejų Braitone.

Kaip supakuoti daiktus, kad nebūtų gėda iškraunant?

Nesu pakavimo guru, bet per dvidešimt metų pasimokiau: drabužius rūšiuoji į maišus, o į dėžes sudedi tik kietus daiktus. Nereikia į vieną dėžę kimšti puodelių su enciklopedijomis – dugnas iškris pirmam posūkyje. Ir dar: lipnia juosta apauk dėžę lyg vaiką žiemą. Kartą vienuoliktoje valandą nakties (o gal dešimtoje? nesvarbu, vistiek tamsu) Londono pakraštyje prisimyniau šlapią dėžę, kuri buvo aprišta virve. Sugriuvo. Lėkštės. Baisiausias garsas, kokį gali išgirsti perkraustytojas. Nuo tada kartais net įkyriai primenu klientams: nepagailėk juostos. Kainuoja tris eurus, sutaupo tris šimtus nervų ir laiko.

Kainos, laikas ir realybė kelyje

Kiek dabar kainuoja daiktų gabenimas mikroautobusu į Londoną?

Noriu pasakyti tikslų skaičių, bet čia tas atvejis, kai kaina priklauso nuo pervežimo į Angliją specifikų. Šiuo metu, jei kalbam apie daiktų siuntimą iš Lietuvos į JK, maždaug nuo keturių šimtų eurų aukštyn. Jei turi pusę mikroautobuso – maždaug šeši šimtai, jei pilną apkrovą – aštuoni šimtai ar daugiau. Kuro kainos šokinėja kaip eketėje, o dar post-Brexit popieriai padidino kaštus. Vieni vežėjai meta kainą žemiau psichologinės ribos, kad prisiviliotų, bet aš į tai žiūriu skeptiškai. Sąžininga kaina už atvažiavimą, pakrovimą, dvi tris dienas kelyje ir iškrovimą – negali būti du šimtai eurų. Fiziškai nepavyks.

Kodėl vieni vežėjai siūlo kainą dvigubai mažesnę?

Oi, čia jau nemaloni tema. Yra tokių, kurie veža be licencijos, be draudimo, o kartais – be normalaus miego. Pamenu prieš kelerius metus buvau Anglijoj ir sutikau vaikiną, kuris į priekabą prikrovė septynis skirtingus užsakymus, viršijo svorį tris kartus ir dar vairavo parą be sustojimo. Jo kaina? Perpus mažesnė. Bet ką gauni tu? Riziką, kad daiktai dings, subyrės ar vairuotojas užmigs prie vairo. Aš nesakau, kad visi pigūs blogi. Bet jei kaina skamba per gražiai – tau parduodama iliuzija. Daiktų pervežimas į Angliją mikroautobusu – tai ne pigus pašto vokelis. Aš nenoriu gąsdinti, bet tiesiog esu matęs per daug nusiaubtų svajonių ant šalikelės.

Ar metų laikas tikrai keičia kainą?

Taip, ir dar kaip. Rugsėjis – spalio pradžia yra beprotybė, nes visi studentai keliasi į Londoną, Birmingamą, Mančesterį. Tada mikroautobusai važiuoja kaip karavanai. Gegužė – birželis irgi karštas sezonas perkraustymams. Žiemą, ypač sausį, kainos šiek tiek krenta, bet ne taip drastiškai, kaip žmonės galvoja. Nes kuras brangus visada, o vairuotojams reikia valgyti nepriklausomai nuo sezono. Kartą žiemą per sniegą Prancūzijoje praleidau papildomas šešias valandas – klientas turbūt pagalvojo, kad aš tiesiog tingiu važiuoti. Ne, tiesiog slidinėjimas ne mano sportas, o mašinai reikia saugaus greičio. Užtat vasarą keltai brangesni, tad ten irgi balansas.

Ar galima atsiskaityti grynaisiais, ar tik pavedimu?

Gali ir grynaisiais, ir bankiniu pavedimu. Aš asmeniškai nėriu vengiu pervedimo, nes tada viskas užfiksuota. Bet yra klientų, kurie sumoka dalį avanso pavedimu, o likusius du šimtus atiduoda rūsyje tarp dėžių. Nematau problemos. Tik ne siūlyk atsiskaityti kebabais ar alumi – kažkuriuo metu sumažėjo alkoholio keitimasis į paslaugas. Nors vienas londonietis bandė. Ne, nenešiu. Svarbu, kad viskas būtų aišku iki reiso, nes pokario (oi, po reiso) filosofavimas dėl kainos – pats nemaloniausias pokalbis, kokį gali turėti svetimos virtuvės viduryje.

Dokumentai ir muitai po Brexit

Ar dar reikia muitinės tarp Lietuvos ir Anglijos?

Brexit viską apversdė aukštyn kojom. Dabar Anglija – trečioji šalis, taigi bet koks perkraustymas į Jungtinę Karalystę mikroautobusui reikalauja muitinės formalumų. Jei vežame asmeninius daiktus, reikia sąrašo anglų kalba, vertės deklaracijos, kartais mokesčių sumokėjimo. Ne visada – jei daiktai seni ir naudoti, dažnai gaunamas lengvatinis režimas. Bet štai kur aš nesu šimtu procentų tikras: ar dabar dar galioja ta taisyklė, kad jei sofa yra senesnė nei šeši mėnesiai, muitai netaikomi visai... Gal tegul muitininkas tai patvirtina, nes aš tik žinau praktiką, o ne visus įstatymų niuansus kas savaitę. Dėl to mes visada paruošiame popierus kaip įmanydami kruopščiau.

Kas būna, jei popieriai užpildyti netvarkingai?

Laukiasi. Ir dar – baudos arba sulaikymas pasienyje. Mes dažniausiai padedame klientams sudėlioti deklaracijas, nes per tiek metų žinom, ką muitininkai mėgsta matyti. Kartą Pasalio punkte sustabdė kolegą, nes sąraše buvo parašyta „dėžės su daiktais“. Muitinkas atsidarė – ten keturiasdešimt skirtingų smulkių daiktų. Reikėjo perrinkti viską ant šalikelės po lietumi. Valanda laiko, šlapios dėžės, piktas vairuotojas, neviltys klientas. Nuo to karto visada rašom detaliai: „trys dėžės buitinės technikos, du maišai drabužių“. Nežioplinam. Nes nenoriu kad taip būtų niekada daugiau. Tai mokykla, kurios nereikia kartoti.

Ar reikia atskiro draudimo kroviniui?

Taip. CMR – tai viena, bet ji dengia ne viską. Mes turime vežėjo civilinį atsakomybės draudimą, bet jei vežame vertingesnius daiktus – televizorių, kompiuterį, antikvarinį stiklą – siūlome pasidairyti papildomo draudimo. Kartą vežiau seną veidrodį, vertą tūkstančio svarų. Klientas atsisakė drausti. Aš žinojau, kad sugedus amortizatoriui veidrodis tilės ant minkštos dėžės, bet vis tiek baimė buvo. Ačiū Dievui, viskas pasiek sveiką. Draudimas kainuoja kelis procentus vertės, o ramybė – neįkainojama. Nors aš ir jaučiu, kad kartais žmonės dėl to žiūri į mane kaip į apsukrų pardavėją. Nesu. Tiesiog mačiau problemų.

Ar pakanka vairuotojui paso, ar reikia dar ko nors?

Po Brexit pasas – minimumas. Reikia dar krovinio dokumentų, tech. apžiūros galiojimo, žalios kortelės (o gal geltonos? Ne, žalios, atsimenu – būna žalia lipdukas) draudimui. O dar kartais reikia ir leidimo įvažiuoti į tam tikras Londono zonas, jei mašina didesnė. Aš savo dokumentų krepšį turiu storesnį už seną telefono knygą. Bet žinai, yra tokių vairuotojų, kurie važinėja su pasibaigusiais draudimais – aš tikrai ne vienas jų. Mūsų mikroautobusai, pervežantys krovinius į Angliją, važiuoja legaliai. Nes jei sustabdys ne muitininkas, o vietinis policininkas ir pradės tikrinti viską iš eilės, gali kuriam laikui užmiršti apie savo ketvirtadienio vakaro planus.

Kas vyksta kelyje ir kodėl kartais vėluojam

Kiek laiko iš tikrųjų trunka kelionė iš Vilniaus į Londoną?

Teoriškai – apie trisdešimt valandų vairavimo. Praktiškai – nuo dviejų iki keturių dienų, priklausomai nuo to, kur pakraunam ir kur iškraunam. Jei paimame Vilniuje ir vežame tiesiai į Londono centrą – dvi su trupučiu dienos realios. Jei dar reikės sukti į Braitoną pakrauti kito kliento daiktų, tada laikas ilgėja. Asmeniškai mėgstu naktinius keltus, nes mažiau eilių ir mažiau kamščių. Nors Prancūzijoje per Lilio miestą kartais esi priverstas nusukti, nes greitkelis užmestas dėl avarijos. Tada žiūri žemėlapyje ir viliuosi, kad GPS neves per kokį bulvių lauką, nes tai jau buvo. Bulvės neblogos, bet laiko gaila.

Ar galiu važiuoti kartu su vairuotoju kaip keleivis?

Gali, jei yra vietos. Mikroautobuse dažnai yra dvi–trys sėdimos vietos priekyje. Bet turi būt šviečianti mintis: kelionė ilga, nepatogi, su sustojimais kavinėse, kurios Prancūzijoje kartais atrodo kaip iš filmo apie postapokalipsę. Kartą klientas važiavo su manimi iki Patersboro. Tryliką valandų jis snorė. Aš vairavau. Gražus vaizdas nuo lango – tai jo, man tik priekiniai žibintai ir lietus. Bet taip, galima. Tik mokėk normaliai už krovinį, plius maistas tavo sąskaita. Ir nepulk pasakoti gyvenimo istorijos pirmąjį pusvalandį – vairuotojas turi koncentruotis į kelią, o ne į tavo tetos draugės problemas.

Kaip elgiatės, jei kelyje sugeda mikroautobusas?

Juoktis nenoriu, bet statistika įdomi: mašinos dažniausiai genda ten, kur nėra ryšio. Mes turime partnerių tinklą Europoje – jei gedimas rimtas, kviečiame techninę pagalbą, o jei reikia, daiktus perkeliame į atsarginį furgoną. Kartą Belgijoje, netoli Liubeko (oi, ne, ten jau Vokietija) – belgų pasienyje sugedo sankaba. Dvi valandas laukiau pagalbos, o klientui skambinau tiesiogiai: sėdi ramiai, tavo daiktai saugūs. Jis pagalvojo, kad aš meluoju. Neduok Dieve, bet jei taip nutinka, pirmiausia saugumas – daiktai negali likti ant šalikelės be priežiūros. Tada jau ieškome sprendimų. O mašinos – tik mašinos, net ir japoniškos ar vokiškos.

Ar vairuotojai padeda pakrauti ir iškrauti daiktus?

Žinoma. Aš pats nevengiu įkišti rankas ir panešti dėžę. Bet yra sąžiningos ribos: jei daiktai yra antrame aukšte be lifto, o svoris – šimtas kilogramų, tada arba turėk draugą, arba sumokėk papildomai. Mes ne esame trys metrai ūgio samurai. Vienas vairuotojas gali padėti su maišais, nedidelėmis dėžėmis, bet ne vežti šaldytuvą laiptais vienas. Buvo atvejis Londone, kai klientas atidaro duris ir klausia: „o jūs vienas?“ Taip, vienas. Ir aš ne Švenčionių Halkas. Jeigu iš anksto žinau, kad reikės kelti sunkius daiktus, sukombinuojam pagalbą arba perspėjame, kad reikia žmogaus vietoje.

Sudėtingesni atvejai ir pora nemalonių tiesų

Ką daryti, jei planuotam reisui neišsiruošiu laiku?

Atsiprašau, bet čia gyvenimas. Mes visada bandome derinti keturis penkis užsakymus, kad nereikėtų kiekvienam važiuoti tuščiomis mašinomis. Jei tu vėluoji valanda – stengiamės pasukti tvarkaraštį. Jei vėluoji dieną – gali tekti laukti kito reiso. Tai ne piktdžiugiavimas, tiesiog kiti klientai taip pat turi savo darbus ir sutartas datas. Kartą viena ponia Bristolyje lauktų dvidešimt keturias valandas, nes netikėtai nebuvo paruošusi dokumentų muitinei. Laikas kelyje – pinigai. Aš jau 24 metų dirbu šitame maršrute ir žinau: jei gali sutvarkyti trečiadieniui – sutvarkyk antradienį. Paprasčiau visiems, ypač tau pačiam.

Ar teko gabenti ką nors labai keisto?

Keisto? Na, nesakyčiau keisto, bet įdomaus – taip. Krematoriumo urna (tuščia, ačiū Dievui), beisbolo lazdų kolekcija, dvidešimt kilogramų sūrio gabaliukų emigrantui iš Kauno. Vieną kartą vežiau tik vieną daiktą – milžinišką akvariumą. Jokių dėžių, tik jis, suvyniotas į antklodes. Buvo baisu. Vienu žodžiu, mikroautobusu į Angliją gabename visų tipų krovinius, ir „visų tipų“ tikrai nėra tuščias reklaminis šūkis. Kartais tenka kur nors prausti dūzgiančią sieninę laikrodį per vidurį, nes daiktas netelpa kitaip. Bet jis atvažiuoja saugiai – štai kas svarbu. Aš dėl keistenybių jau nebesistebiu, tik kartais pasižiūriu į daiktą ir pagalvoju: „na, žmogau, tu turi vaizduotę“.

Kodėl kartais geriau furgonas nei mikroautobusas?

Jei turi dviejų trijų kambarių butą ir dar garažą – tada mikroautobusas bus per mažas. Furgonas dvidešimties kubų – jau rimtesnis žaidimas. Mikroautobusai gerai atsiveria, lengvai prisistato prie daugiabučio, bet turi savo lubas. Kartą klientas tikino, kad viskas tilps, nes jis matąs internete. Pasirodo, turėjo trismetrę lentyną iš ąžuolo. Atvažiavęs pasižiūrėjau ir supratau: ne, nesisuks taip. Nebent išardytume ją pusiau, bet tai jau baldu meistro darbas. Teko kviesti didesnę mašiną kitai dienai. Pinigai klientui, laikas mums abiem. Jei abejoji – siunčiam nuotraukas iš anksto. Aš nemėgstu antrą kartą varyti vien dėl metro perdėto daikto.

Kas jei klientas apsikeičia nuomone ir priduria daiktų ne sąraše?

Aš nenoriu čia šaukti, bet yra senas posakis: žodžiai į vandenį. Jei mes nepasirašėm sąrašo, o tu prisimeni, kad dar turėjai dviratį, kai aš jau pakeliui per Prancūziją – situacija kebli. Mes visada fiksuojame: kas, kiek, kokia apimtis. Ne todėl, kad nepasitikime žmonėmis, bet dėl to, kad patys žmonės kartais nepamena ką sukišę. Buvo taip: pakuojam, man sako „viena spinta“, o aš surašau. Atvažiuoju ryte – spintų dvi. Antroji – mamos. Mama dar nemiegojusi ir pikta. Reikėjo improvizuoti dėl vietos. Mes vis tiek sutalpinome, bet geriau to nedarykit. Rašykite sąrašus tiksliai, net jei atrodo kvaila.

Ar galima vežti gyvūnus kartu su daiktais?

Negalima. Šunys ir katės keliauja visai kitaip – reikia veterinarinio paso, skiepų, o dažniausiai jie vežami specialiuose narvuose, ne tarp dėžių. Mūsų mikroautobusai skirti kroviniams, ne gyvūnams, nors aš labai myliu šunis. Jei kas nors jums siūlo prikišti terjerą tarp kartoninių dėžių – bėkit nuo tokio vežėjo. Gyvūnas turi turėti sąlygas orui, šviesai, judėjimui. Tarp keturiasdešimt kilogramų mūsų sunkaus krovinio jam bus blogai. Mes nevežame gyvūnų. Ne mūsų specializacija. Yra specializuotos tarnybos, kurios pasirūpins, kad tavo katinas nenukentėtų kelionės metu. O mes pasirūpinsim, kad katinui priklausantis krėslas atvyktų saugiai.

Ką patartumėte žmogui, kuris pirmą kartą kraustosi į JK?

Pirmiausia – nepalik everything paskutinei dienai. Didžiausia klaida, kurią matau, kai žmonės kraustosi mikroautobusu į Angliją, yra ta, kad jie galvoja, kad viską suspės per naktį. Ne. Pradėk rinktis daiktus savaitę prieš, surašyk sąrašą, nuspręsk, ko tikrai nereikia. Antra – pasidomėk muitų taisyklėmis, nes po Brexit viskas pasikeitė. Trečia – rinkis vežėją pagal atsiliepimus, o ne pagal tai, kas pirmas atsiliepė telefonu. Ir atmink: pigiausias pasiūlymas dažnai kainuoja daugiausiai nervų. Mes gabename visų tipų krovinius, bet svarbiausia – gabename juos sąžiningai. Jei turi abejonių, geriau paklausk penkis kartus, nei gailėkis kartą.

Nežinau, ar čia viską pasakiau, ką norėjai sužinoti apie daiktų gabenimą mikroautobusu į Angliją. Per tiek metų situacijų buvo tiek daug, kad neišeitų visko sutalpinti į vieną pokalbį. Bet esmė paprasta: jei rinkiesi vežėją, rinkis ne pagal kainą, o pagal sąžiningumą ir patirtį. Mes gabename visų tipų krovinius, bet svarbiausia – gabename juos taip, kad tu galėtum ramiai miegoti, kol tavo daiktai yra kelyje. Jeigu dar turi klausimų – rašyk arba skambink. Atsakysiu, ką žinau. Ko nežinau – pasakysiu tiesiai. Sėkmės kraustantis.