Mikroautobusų ekspresas į Angliją: kai reikia, kad daiktai tiesiog atsirastų

Kai žmonės skambina ir klausia apie skubų pervežimą, dažniausiai jie jau panikuoja. Nežino, ar suspės, ar neperkraus lagamino, ar iš viso kas nors važiuoja šią savaitę. Aš šitoje tarptautinių perkraustymų srityje lendu jau dvidešimt ketvirtus metus – pradėjau dar tada, kai į Vakarų Europą važiuodavo tik didžiuliai vilkikai ir viskas trukdavo amžinybę. Dabar mikroautobusų ekspresas į Angliją yra visai kitas reikalas: mašina pakraunama tiesiai pas klientą, dažniausiai važiuoja per Prancūziją, jokių nereikalingų sustojimų Lenkijos sandėliuose. Jei tau reikia, kad sofa atsidurtų Birmingame per kelias dienas, o ne savaites – šis variantas skirtas tau. Nėra tobula, bet yra greita.

Pradžiai – kaip tas ekspresas vyksta

Kuo gi mikroautobusų ekspresas į Angliją skiriasi nuo paprasto krovininio transporto?

Praktiškai viskas. Didelis vilkikas dažnai krauna kelis užsakymus, važiuoja per skirtingus terminalus, o tavo daiktai gali savaitę pūti kokiame sandėlyje netoli Varšuvos. Ekspresas su mikroautobusu dažniausiai važiuoja tiesiogiai iš taško A į tašką B, arba su vienu-kitu papildomu kroviniu. Mano patarimas: jei tau rūpi greitis, rinkis mažesnę mašiną. Ji lankstesnė, greičiau pravažiuoja siaurose Londone gatvėse ir nereikalauja specialaus kranuko iškrovimui. Na, nebent veži tris kubinius metrus grindų plytelių. Tada jau reikia didesnio.

O jeigu man reikia pervežti tik tris dėžes ir čiužinį – ar tiks toks ekspresas?

Tikrai taip, netgi idealiai. Prieš porą mėnesių vežėm kaunietei keturias dėžes ir čiužinį į Mančesterį – tilptų dar ir dviratis, bet mergina jo atsisakė. Mikroautobusų ekspresas į Angliją nėra skirtas tik pilniems namų perkraustymams. Mes vežam ir penkis kubus, ir penkiolika. Tačiau jei turi tik vieną mažą paketą, sveriantį du kilogramus, tada tikrai ne. Tada eini į paštą. Čia paslauga tiems, kam per brangu ar per lėta siųsti vilkiku, o per daug daiktų, kad vežtumsi lėktuvu. Paprasta.

Koks realus pristatymo laikas iš Vilniaus į Londoną su tokiu ekspresu?

Sakysiu atvirai: jei viskas klostosi kaip per sviestą, keturios dienos. Kartais trys, jei važiuojame jau sekmadienio vakarą ir krovinys pirmadienį rytą kraunamas. Bet būna savaičių, kai Doverio uoste eilės kaip prie duonos sovietmečiu. Praėjusią savaitę praktiškai šešias valandas prasėdėjom. Kodėl? Nežinau, pasieniečiai nusprendė tikrinti kiekvieną antrą mašiną. Tai va, nežadu sakyti „trečiadienį lygiai dvyliktą“, nes kelias turi savo gyvenimą. Planuok keturias–penkias dienas ir busi nustebintas, jei greičiau.

Kainos, kurios rūpi kiekvienam

Kiek maždaug kainuoja toks ekspresinis pervežimas į Angliją?

Pilnai pakrautas mikroautobusas iki Birmingamo kainuos kokius tūkstantį tris šimtus – tūkstantį aštuonis šimtus eurų. Jei keturios dėžės ir lagaminas, tada gal keturi šimtai – šeši šimtai. Kuras dabar kosmaras, prieš penkiolika metų tas pats reisas kainavo gerokai mažiau, bet tokia ta rinkos realybė. Svarbiausia – niekada nemokėk visos sumos iš anksto. Normali kompanija ima užstatą, ten procentai dvidešimt, o likutį – kai pamatai savo daiktus. Tie, kurie prašo viskės iš karto, na, aš tokių nepažįstu ir nelabai noriu pažinti.

Ar apie kainą dar galima susiderėti, ar tai jau kaip turguje nebeįmanoma?

Kartais galima. Jei žinau, kad penktadienį mašina grįžta tuščia iš Londono, galiu numesti dešimt procentų, nes kokia prasmė vežti orą atgal. Bet rugsėjo pradžioj, kai studentai varo daiktus į Kembridžą – pamiršk. Tada kainos kietos kaip šaukšto galas. Dar vienas triukas: jei gali palaukti dvi savaites ir tavo daiktai nedega, galiu sukompleksuoti krovinį su kito kliento siunta. Tada abiejų sąskaitos mažesnės. Bet tai jau nebe ekspresas, tiesa? Tai veikiau ekonomiškas variantas.

Kodėl vieni siūlo kainą perpus mažesnę nei rinkos, o kiti – trigubai didesnę?

O štai kur šuo pakastas. Pigūs pasiūlymai – didžiausias pavojus. Buvo atvejis, kai klientas sumokėjo šimtą penkiasdešimt eurų už „ekspresą į Londoną“. Jo dėžės dvi savaites gulėjo kažkokiame garaže netoli Alytaus, nes tas „pervežėjas“ tiesiog surinko pinigus ir laukė, kol susidarys pilnas krovinys. Brangūs ne visada reiškia gerus, bet jei kaina juokinga – greičiausiai kas nors ne taip. Draudimas kainuoja, degalai kainuoja, nakvynė kainuoja. Matematika paprasta, nors kai kurie daro kaip jiems patogiau.

Ar skiriasi kaina, jei vežu į Londoną ar į kokią Šiaurės Anglijos skylę?

Žinoma. Londonas – tai autostrada ir baigta. Bet jei reikia į Aberdyną ar Fort Vilijų, reikia dar dienos vairavimo, vairuotojo nakvynės kur nors Edinburge ar Glazge, ir tiesiog daugiau laiko. Kartą važiavom iki Fort Vilijaus, vaizdai nuostabūs, bet klientas mokėjo dvigubai daugiau nei būtų mokėjęs iki Londono. Geografija yra geografija. Ir dar – toli nuo M25 žiedo keliai siauresni, mašina negali lėkti taip greitai. Aišku, jei gyveni periferijoje, turi mokėti už atstumą. Taip visur.

Daiktai, pakuotė ir keistenybių naršymas

Galiu pats supakuoti daiktus, ar būtinai reikia jūsų žmonių?

Gali pats, tik prašau – daryk tai protiningai. Etiketes lipdink aiškias. „Kambario reikmenys“ – tai nieko nereiškia. Buvo toks atvejis, kai klientas supakavo stiklą į „Lietuvos rytą“ iš 2019-ųjų. Atvažiavus į Bristolį, ten buvo tik dušo stiklo šukės. Jei nori sutaupyti – pakuok pats, bet prie daiktų pridėk sąrašą anglų kalba. Jei yra ypač trapūs daiktai, geriau jau tegu profesionalas apsivynioja – kitaip ginčas, jei kas nutiks, bus bevaisnis. Drausmė svarbi.

Kas dažniausiai būna ta klaida, kurią žmonės padaro ruošdami siuntą ekspresui?

Silpnos dėžės arba blogas aprašymas. Buvau matęs televizorių supakuotą į dėžę nuo bananų. Rimtai. Dėžė atlaikė maždaug iki Ešfordo, tada tiesiog iširo kaip popierius. Dar viena dažna klaida – skysčiai. Žmonės įmeta dezodorantą, šampūną, galvoja: „o kas čia tokio“. O pasienyje gali patikrinti, o gali ir ne, bet jei išbėgs ant kito kliento odinių baldų – bus labai nejuokinga. Beje, ir dviračius vežam, bet reikia gerai nuvalyti padangas nuo purvo. Žemės likučiai kelia klausimų Britanijos pasieniečiams.

O jei tarp daiktų yra tiesiog kažkas keisto – dviratis, augalas, senas šaldytuvas?

Dviratis – OK, tik nuplauk. Šaldytuvas – OK, bet turi būti išdžiovintas ir be freono, dėl kurio mes dažniausiai netgi (na, gerai, čia turėčiau pasakyti „visada“) reikalaujam pažymos, nors prisipažinsiu, šaldytuvų tiek dažnai nevėžiojam. O augalai... hm. Nesiuntu, kad žinotųs absoliučiai viską, bet mažus vazonėlius, man atrodo, galima – kaip asmeninius daiktus. Nors tuomet gali prireikti fitosanitarinio. Geriau nuvežk kaimynei. Turiu omeny – augalą, ne fitosanitarinį. Čia toks neaiškus reikalas. Aš tiesiog vengiu vežti augalus.

Kiek realiai ten talpos – kiek kubų telpa į tokį mikroautobusą?

Standartinis ilgas Sprinteris ar panašus – penkiolika, šešiolika kubinių metrų. Bet ne visos mašinos vienodos. Vienos žemo stogo, kitos aukštos. Vienos turi papildomas lentynas viduje. Nematavk tiksliai iki kubinio centimetro. Buvo klientas, kuris išsimatavo sofą, spintą, komodą – viskas puikiai, tik jis pamiršo, kad sofos nesulenksi kaip Tetris blokelį. Praktikoje visada lieka mažiau vietos, nei atrodo popieriuje. Užtektinai talpos vidutiniam butui, bet ne kokiems rūsiams.

Dokumentai, muitai ir kas pasikeitė po Brexit

Ar po Brexit viskas dar labiau apsunkino muitinius formalumus?

Ach, taip. Anksčiau tiesiog užkraudavai ir važiuoji. Dabar – T1 dokumentai, prekių aprašymai, sąskaitos netgi asmeninių daiktų siuntimui kartais. Jei formose klaida – tavo dėžės pūliuoja Kale uoste. Pernai vienas klientas parašė, kad veža „asmeninius reikmenis“. Muitininkas paklausė: kokie tai reikmenys? Reikia detalumo. „Drabužiai, knygos, virtuvinis virdulys“. Kitaip sakant, dabar reikia kantrybės ir gero vykdytojo, kuris supranta, ką rašo. Sijonus greičiau perprasi.

Kai mašina išvažiuoja iš Lietuvos, ar muitinė labai tikrina krovinį?

Išvykstant iš Lietuvos paprastai lyg ir greičiau. Jeigu mašinoje ne penki kompiuteriai be dėžių arba dvidešimt identiškų veido kremų, tai dažnai tiesiog praleidžia. Sunkumai prasideda įvažiuojant į Jungtinę Karalystę, ypač jei dokumentuose neatitikimų. Kartą tikrino dėl vieno neparašyto palapinės stiebo. Stiebas. Pamenat – palapinė? Jie pamatė stiebą rentgeno aparatu ir pagalvojo, kad tai šautuvas. Pora valandų įkalbinėjimų. Dėl stiebo. Tokių istorijos netrūksta.

Ar bent jau draudimas egzistuoja tokiems ekspresiniams pervežimams?

Taip, ir privalai jo paklausti. Nepakankamai kompanijų apie jį kalba iš karto. Jeigu tau sako „nieko neatsitiks, mes jau 20 metų vežam“ – tai raudona vėliava. Buvęs atvejis, kai audra prie Doverio, vanduo užliejo mašiną, trys perkraustymai apgadinti. CMR draudimas padengė žalą. Be jo būtų buvę kaip Amerika be indėnų – nelabai kas pravirkęs, bet bejėgiškumas didžiulis. Visada prašyk draudimo dokumento kopijos. Ne tik pažado, kurį vėliau ne tau nuneš.

Kiek realiai trunka ta pasienio kontrolė?

Gali būti dvidešimt minučių. Gali būti aštuonios valandos. Praėjusį vasarą Doveris buvo praktiškai paralyžiuotas. Prancūzai streikavo, sistema strigo, mes sėdėjom ilgiausiai, ko tik esi matęs. Gal devynias valandas? O gal dešimt. Laikas tęsiasi keistai tokiose vietose. Vairuotojai pavargsta, klientai nervinasi, o aš nieko negaliu padaryti. Tai ne mūsų kaltė. Tiesiog kantrybės. Kita kartą praslysti per 15 minučių. Ruletė. Nieko nežinai iš anksto.

Kas dedasi kelyje ir ką gali tikėtis

Ar galiu sekti, kur mano daiktai važiuoja?

Dabar daugelis normalesnių firmų duoda GPS nuorodą arba rašo WhatsApp žinutes. Bet nesitikėk to lygio kaip Amazonas. „Jūsų inventoriaus vnt. 42 yra dvylika metrų nuo durų.“ Ne. Gausi: „Išvykom iš Paryžiaus, rytoj apie pietus Londone.“ Kartais vairuotojas pamiršta išsiųsti žinutę, nes yra vairuotojas, o ne sekretorė. Aš pats pageidauju, kad klientas paskambina, jei nerimauja. Žmogus žmogui, taip ir sužinai daugiau. Technologijos padeda, bet ne visada.

Kur nakvoja vairuotojai ir ar daiktai per naktį saugūs?

Normaliai – saugomose aikštelėse prie autostrados arba viešbučių parkinguose. Geros kompanijos turi signalizacijas, papildomas spynas. Bet yra istorijų apie mašinas paliktas abejotinose rajonuose. Klausk, kur jie stoja. Jeigu atsako „nesijaudinkite“ – paklausk dar kartą konkrečiau. Tavo daiktai verti daugiau nei vairuotojo patogumas nuvežti mašiną arčiau jo pusbrolio. Aš per savo praktiką vengiu palikti krovinius be priežiūros, bet kiekviena firma tvarkosi savaip.

Ar vairuotojas padės nešti daiktus, ar tik atrakins duris?

Paprastai pagrindinis krovimas – tai nuo durų iki durų ant žemės aukšto. Jeigu tu gyveni ketvirtame aukšte be lifto – tai jau papildomai. Vairuotojai nėra Halkai. Buvęs toks Jonas, jis nešdavo viską ir šypsodavosi. Bet Jonas jau seniai pensijoje. Dauguma padės, jei mesti eurą kitą arba jei daiktas nesunkus ir greitai. Bet nestatyk į situaciją, kur tikiesi, kad vyras vienas persines tavo fortepijoną be deramo biudžeto. Visada konkretizuok lūkesčius iš anksto.

Galima tikėtis tikslios pristatymo valandos?

Teoriškai taip. Praktiškai – M25 žiedas nusprendžia už tave. Galiu pasakyti „trečiadienio popietę“. Tikslią valandą? Tik su pilnai dedikuotu reisu, kai mašina važiuoja tik tau, ir net tada avarija autostradoje gali viską pakeisti. Mano patarimas: jei tu busi Londone, planuok lankstų dieną. Paskambinsim prieš valandą. Tokia jau realybė eksprese – greitas, bet ne šveicariško laikrodžio tikslumo. Visgi geriau negu laukti savaitę vilkiko.

Kai viskas eina ne pagal planą

Ką daryti, jei pervežėjas paprasčiausiai neatvažiuoja sutartu laiku?

Deja, pasitaiko. Yra tokių brokerių, kurie užsako penkis skirtingus pervežėjus ir tikisi, kad pasirodys vienas. Tu lauki kieme, o jo nėra. Prieš du mėnesius Vilniaus centre klientas taip ir liko laukti su savo daiktų krūva. Mašina tiesiog „pavėjo“ jį. Atsarginis planas: turėk du kontaktus, nemokėk visko iš anksto. Jei po dviejų valandų nieko – skambink kitam. Blogiausios įmonės šioje srityje elgiasi būtent taip, nes jų tikslas – apgauti, o ne pervežti.

Ar buvę, kad daiktai atvyko aplamdyti ar, neduokdie, kažkas dingo?

Taip, būna. Dėžės netinkamai sustatytos, diržai atsipalaiduoja kelionės metu. O dėl dingimo – retai, bet jei mašinoje keli klientai vienu metu, mix-up possible. Viena etiketė nukrenta, ir tavo dėžė atsidūrė pas kažką Liverpulyje. Todėl fotografuok daiktus prieš pakrovimą. Ir dar: kai kurios firmos samdo bet ką į pagalbą krauti – žmonės, kuriems tavo šeimos albumai reiškia nulį. Tai skaudu girdėti, bet taip yra. Vertink savo daiktus rimtai.

Kaip atskirti normalią kompaniją nuo piktavalių ar sukčių?

Turi būti realus adresas, ne tik gražus internetinis puslapis. Paprašyk mašinos nuotraukos, paklausk, ar turi kontaktą Anglijoje. Jei kaina juokinga ir prašo visos sumos į kažkokį neaiškų elektroninės bankininkystės kaupinėlį – bėk. Tikrų atsiliepimų ieškok Google, o ne tik jų svetainėje. Aš žinau kompanijų, kurios savo svetainėje turi šimtą dešimties balų įvertinimų, realybėje – niekas apie juos negirdėjęs. Pasitikėk savo nuojauta. Jei kvepia žuvimi, tai žuvis.

O jeigu vėluoja dėl jūroje kilusios audros – ar tai jūsų atsakomybė?

Ne, tai force majeure. Laivai neplaukia, tunelis užsidaro, vėjas kaip pašėlęs. Nieko čia nepadarysi, net jei ir labai stengsiesi. Sutartyje paprastai būna punktas apie nenugalimas jėgas. Vairuotojai irgi nori namo, jie nevargsta specialiai. Kartais klientai pyksta ant mūsų lyg mes valdytume orus. Suprantu nusivylimą, bet reikia realybės jausmo. Užsigeri kavos ir lauki. Arba arbatos – juk į Angliją vežam, ten be arbatos niekaip. Toks jau darbas.

Mokėjimai ir paskutiniai patarimai

Koks mokėjimo grafas – prieš ar po?

Standartas: užstatas prieš tai, likutis pristatymo metu. Gal kokiu septyniasdešimt ir trisdešimt, ar aštuoniasdešimt ir dvidešimt – pagal kompaniją. Jeigu reikalauja visos sumos prieš tai, net nepamačius mašinos, tiesiog atsisakyk. Per dvidešimt ketverius metus mačiau, kaip žmonės mokėjo pilnai, o paskui telefonai nebeatsiliepė. Kai matai savo daiktus iškraunamus – tada moki likutį. Grynasis ar pavedimu, nesvarbu. Šitoje srityje pasitikėjimas turi būti abipusis, kitaip gaunasi kaip su tais „pervežėjais“ iš skelbimų.

Ar verta mokėti už ekspresą, jei galima pakrauti savo automobilį ir nuvežti pačiam?

Jei turi didelę mašiną, laiko ir noro vairuoti kairiąja puse po kelių dienų vairavimo dešine – kodėl gi ne. Bet paskaičiuok: degalai į abi puses, keltas arba tunelis, naktys viešbutyje, tavo laikas. Kartais išeina brangiau nei ekspresas. Be to, mašinos amortizatoriai verks, jei prikrausi pilnai. Aš pats važiavau tą maršrutą gal tris šimtus kartų. Gražu, bet pavargti gali. Atsiliepk klientui ir nuvaryk sofa – arba tiesiog pasamdai mus. Rimtai, skaičiuok viską.

Koks tavo paskutinis patarimas pirmą kartą tokią paslaugą naudojančiam žmogui?

Paskambink. Kalbėk su žmogumi, o ne rašyk tik el. paštu. Jeigu bendrauji tik per žinutes ir atsakymai ateina po trijų dienų – kažkas ne taip. Užduok kvailus klausimus. Kaip bendrauja – taip ir dirba. Ir pradėk pakuoti anksčiau. Vakar turėjau klientą, kuris viską atnešė šiukšlių maišuose. Ne. Tiesiog ne. Tvarkingos dėžės, aiškios etiketės, sąrašas. Tada ir mikroautobusų ekspresas į Angliją bus sklandus, ir nervai mažiau pakrikštomis. O ar pamenu pasakyti? – draudimas. Nepamiršk paklausti apie jį.

Išvada

Nežinau, ar čia viską išaiškinau, bet galbūt per dvidešimt ketverius metus susidariusios mintys padės priimti sprendimą lengviau. Mikroautobusų ekspresas į Angliją – tai ne raketų mokslas, bet ir ne pirkinys turguje. Reikia pasiruošti, paklausti ir šiek tiek pasitikėti tais, kurie vairuoja per naktis. Jei ką – paskambink. Geriau iš karto sutarti nei aiškintis vėliau, kodėl kažkieno supakuotas televizorius į dėžę nuo bananų neatlaikė kelio. Sėkmės persikraustant.