Mikroautobusais vežame smulkias siuntas į Angliją saugiai

Žinai, kai prisirenki daiktų į vieną dėžę – dokumentus, batų porą, mamytei siunčiamą šiltą megztinį – ir galvoji, kaip tai pigiai ir be streso nugabenti į Londoną? Aš tokius siuntinėlius vežu jau... gal kokią dvidešimt ketvirtą žiemą, tai galiu pasakyti – mikroautobusais vežame smulkias siuntas į Angliją saugiai ne dėl gražaus žodžio, o todėl, kad mašina lėčiau važiuoja, dažniau stabdo, ir siuntinis nepatenka į tą milžinišką padorausių konteinerių chaosą, kur daiktai maišomi su traktoriaus dalimis. Šiandien pasakysiu, kaip tai vyksta realybėje, be reklaminių šūkių.

Praktiniai dalykai – nuo pakavimo iki durų

Ar galiu tiesiog įmesti daiktus į maišelį ir atiduoti jums?

Tai va, taip neatsitiktų. Paskutinis kartas, kai klientas atnešė drabužius prekycentrio maišelyje – nutrūko pakeliui Lenkijoje, nes ten buvo stiklinis indelis. Jeigu nori, kad mikroautobusais vežame smulkias siuntas į Angliją saugiai, turi ir supakuoti saugiai. Geriausia – standi dėžė, burbulinė plėvelė. Nesakau, kad kaip seifą, bet kad nebyrėtų. Kartais turime atsarginių dėžių, bet nesikliauk tuo.

Kiek laiko siuntinys važiuoja iki Londono?

Paprastai iš Vilniaus ar Klaipėdos iki Londono – keturios penkios dienos. Kartais šešios, jei per Lenkiją spūstys arba keltas vėluoja dėl rūko. Žiemą buvome užtrukę aštuonias. Tai ne express pristatymas. Mikroautobusai važiuoja dviese, keičiasi, stabdo paimti kitų siuntinių. Jei reikia iki rytojaus – tada jau Oro paštas, bet ir ten ne visada suspėja. Kantrybės reikia. Toks jau autobusiškas tempas.

Ar tikrai pristatome iki durų, ar reikės vykti į sandėlį?

Iki durų. Jei gyveni už Londono kaime – sunkiau rasti, bet vairuotojai skambina. Buvo atvejis, kai adresas teisingas, o vartai su spyna. Teko palikti pas kaimyną. Standartiškai – taip, iki namų durų Essex'e, Birmingame, Oksforde. Nenorime, kad temptumeisi į pramoninę zoną. Pats nekęstu ta praktika, kai pats turi atvažiuoti kaip į teismą. Bet suprask – Anglijos keliai siauri, kai kur prisikrauti sunku.

Ar siuntinys važiuoja atskirai, ar maišomas su kitais?

Jis keliauja kartu su kitais, bet ne ant jų. Mikroautobusai turi suformuotas zonas gale. Tavo siuntinys stovi šalia kito, bet ne ant jo. Nenaudojame konteinerių, kur viskas subyrėję į vieną krūvą. Jei vežame spaudyną – dedame atskirai. Kartą vežėme katiną – narvas buvo pritvirtintas prie grindų. Ne siuntinys, palyginimas, bet supranti principą. Tvarkinga, saugu.

Kas bus, jei aš nebūsiu namie, kai atvažiuoja kurjeris?

Skambina. Jei nekeli – rašo. Jei tylu – palieka pas kaimyną, jei sutikai, arba į darbovietę. Buvo situacija, kai žmogus paliko raktus po kilimėliu. Mes taip darėme – ne visada saugu, bet kito varianto nebuvo. Kartais atvežame pas giminaitį gretimame name. Svarbu – susitarti prieš tai. Nežaidžiame slėpynių su dėžėmis, nes paskui jos atsiduria ne pas tuos.

Kainos, kurios kartais stebina

Kiek kainuoja maža dėžutė su dokumentais?

Maža dėžutė iki dviejų kilogramų – nuo keturiasdešimt iki šešiasdešimt eurų. Prikauso nuo miesto. Kartais pigiau, jei mašina jau važiuoja ir yra laisvos vietos. Kartais brangiau, jei skubu. Kainos nėra akmenyje. Kuras, tiltai. Bet už dokumentus neimame kaip už sofą. Jeigu labai svarbūs – geriau tiesiai į rankas, ne ant slenksčio. Kartą testamentą vežėme – geriau nesakosiu, kaip jaudinausi, bet viskas baigėsi gerai.

O jei siuntinys sunkesnis nei aš pasakiau – ką tada darote?

Nemalonu. Būna, žmogus sako – dešimt kilogramų. Atvažiuoji – knygos. Dvidesimt trys. Skambiname, susimokama skirtumas. Jei mažas – sutariame draugiškai. Jei užima pusę bagažinės – perskaičiuojame. Aš suprantu, kad namuose neturi svarstyklių, bet būna, kurie meluoja kaip vaikai. Nepatogu mums ir brangiau kitiems, nes vieta – finita. Labai nemėgstu tokių situacijų, atleisk, bet taip yra.

Kodėl viena įmonė prašo 80, o jūs 120 eurų?

Aha, šitas klausimas mane pykina, bet atsakykime sąžiningai. Kartais 80 eurų – ant popieriaus. Paskui prisideda kuras, muitas, pristatymo mokestis. Būna, pasiima siuntinį ir dingsta tris savaites. Jei kas nors veža žemiau savikainos – klausk, kur ginkas. Greičiausiai draudimo nėra, mašina be stabdžių. Mes ne tokie. Brangiau, bet matai savo siuntinį iki galo. Sutaupyti ant ko kito, ne ant siuntinio.

Ar yra draudimas, jei kas įvyktų pakeliui?

Turime CMR draudimą. Tai vežėjo atsakomybė, jei kas nutiktų. Bet ne viskas apmokama šimtu procentų. Jeigu auksą ir brangakmenius – nedaryk to. Paprasti daiktai – taip, galioja. Kartais klientai klausia, o kas jei sudegs. Nekenčiu to klausimo, bet būna. Per dvidešimt metų vieną kartą užsiliepsnojo stabdžiai. Viskas liko vietoje. Tiesa, dėl visų draudimo niuansų – kiekvienas atvejis skirtingas, aš ne šimtu procentų teisininkas.

Ar galiu sumokėti gavęs siuntinį Anglijoje, o ne čia?

Galima sutarti, bet retai. Paprastai avansas arba pilnas apmokėjimas prieš išvykstant. Buvo atvejų, kai Anglijoje pasiima siuntinį ir sako – pervesiu rytoj. Pametai kvitą, pametai viltį. Taip, yra sąžiningų žmonių, bet naujam klientui – atleisk, pinigai pirma. Verslas toks. O jei geras pažįstamas – vežame be eilės, ir šeštadienį, ir be išankstinio. Draugams – kita taisyklė.

Kas tinka vežti, o kas – geriau palikti namie

Ar galiu siųsti maistą – pavidalo, rūkytos dešros?

Techniškai – ne. Muitinė tikrina gyvūninės kilmės produktus. Kartą vežėme sūdytas lupinas – galvojome, ne gyvūninė, bet ilgai žiūrėjo. Pavidalą iš Lietuvos – rizikinga. Geriau oficialios parduotuvės su pažymėjimais. Mes kartą bandėme – dešros konfiskuotos, klientas supykęs. Nuo to laiko: mėsa, pienas, kiaušiniai – ne. Tik sausi preparatai. Taip saugiau visiems, ypač tavo nervams.

O vaistus? Antibiotikus, gal insulinas?

Griežtai ne. Tai jau ne mano zona, o įstatymai. Receptiniai vaistai be dokumentų – kaip nelegalus krovinys. Aš ne gydytojas, bet galiu pasakyti – vaistai keliauja su lagaminu, kai pats skrendi lėktuvu. Per mikroautobusų siuntas – ne. Kartą moteris pyko dėl insulino. Atsiprašau, bet čia ne kurjerio darbas. Saugiau ir teisingiau nusipirkti vietoje vaistinėje, nei ieškoti cepelinų po visą Europą.

Ar televizorių arba kompiuterį galima taip gabenti?

Galima, bet turėk omeny – kratosi kelyje. Kompiuterį vežk tik originalioje dėžėje su putplasčiu. Televizorius dar sunkiau, ekranai bijo spaudimo. Vieną kartą vežėme 55 colių – atrodo gerai, bet duobė Italijoje (nors į Angliją, bet per visas šalis važiuoji) dėžė pajudėjo. Neplyšo, bet dabar darome papildomą grossą. Jei gali – verčiau pirk ten. Mažiau galvos skausmo visiems.

Kas bus, jei padėsiu žaislą su baterija viduje?

Mažytės baterijos – niekas nepasigens. Didelės ličio akumuliatoriai – kita kalba. Yra taisyklės. Kartą vežėme dviratį su akumuliatoriumi – reikėjo atskiro patvirtinimo. Pasieniečiai Prancūzijoje žvilgterėjo. Jei nežinai – išimk bateriją ir vežk atskirai. Arba pasakyk iš anksto. Nepatogiai pasijaučiu, kai krovininėje pusėje kažkas ima svilti. Nieko nesvilo, bet įtampa buvo. Geriau atvirai iš pradžių.

Ar drabužiai ir batai keliauja be problemų?

Pati lengviausia dalis. Jokių muitų. Supakuoji, parašai vardą, ir į kelią. Kai kurie veža po dvidešimt porų batų – nežinau, ar parduotuvei, ar kolekcionuoja. Bateliai, striukės – saugu. Tik jei šlapi – problema. Buvo atvejis, kai skalbinius įgrūdo į maišą po kilimėliu. Prasisunkė vandeniu į kitą siuntinį. Nuo tos dienos – tik sausą. Drabužiai keliauja ramiai, ilgai ir saugiai.

Ko geriau nepasitikėti rinkoje

Ar tikrai visi Facebook skelbimai tikri?

Dauguma – taip. Bet yra perpardavinėtojų. Pamenu, vaikinas iš Marijampolės – atrodė neblogai, bet neturėjo mašinos. Surinko dvylika siuntinių, pardavė kitai firmai, pasiėmė komisinius ir dingo. Mikroautobusais vežame smulkias siuntas į Angliją saugiai ne tik dėl vairavimo, bet kad siuntinys nepasiklysta per tris tarpininkus. Rinkis tuos, kurie turi savo parką, o ne gražų profilio paveikslėlį.

Kodėl kai kurios įmonės nepriima be sąskaitos faktūros?

Muitinės reikalavimai nuo Brexit'o paaštrėjo. Jei naujas daiktas – reikia įrodyti vertę. Jei priima be popierių – sukasi per šoną arba nerūpinasi pasieniu. Tada rizikuoji tu. Buvo, kai siuntė telefoną be sąskaitos – Kolne (Vokietijoje? Ne, Belgija? Ne, Kelnas Vokietijoje) sustojo ilgam. Geriau penkios minutės popieriams namie nei šešios valandos pasienyje. Aš pats nekenčiu popierių, bet taip reikia.

Kas yra tas „grupinis siuntų vežimas“?

Surenki siuntas iš kelių žmonių ir veži kartu. Ne kaip konteineris – vietos skirtos atskirai. Moki už savo kubą ar svorį. Kartais pigiau nei individualiai, bet reikia laukti, kol prisirinks pilnas balansas. Jei skubi – ne tau. Jei gali palaukti dvi dienas, kol pririnksim dar tris dėžes – sutaupysi. Aš pats mėgstu grupinius reisus, nes mašina pilna, kelias neprailgsta.

Ar normalu mokėti grynaisiais be kvito?

Ne. Suprantu norą apeiti biurokratiją, bet jei rašomas sandoris – rašyk. Jei vairuotojas atsisako pasirašyti sutartį ar duoti kvitą – bėk. Pirmas ženklas, kad kažkas ne taip. Gali mokėti du kartus, arba jis parduos tavo daiktus internete. Šioje rinkoje pilna atsitiktinių be licencijų. Mes dirbame su sąskaitomis. Taip saugiau tau, ramiau mums.

Kaip žinoti, kad siuntinys tikrai išvyko?

Siunčiame nuotraukas – dažnai, bet ne visada. Kraunam vidurnaktį, tamsu, lyja. Bet jei nori – nuotrauka, kai jau mašinoje. Vairuotojai skambina prieš išvažiuodami. Jei savaitę tylu – skambink pats. Buvo – siuntinys dvi savaites pragulėjo Kauno sandėlyje, nes vyrukas, kuris turėjo paimti, išėjo atostogų. Mes nežinojom. Klientas paskambino – radome. Prisipažinome. Klaida, nedidelė, bet faktas.

Kai kažkas eina kitaip, nei žadėta

Kas atsitinka, jei muitinė atidaro dėžę be aprašymo?

Tada prasideda blogiausia. Pasienietis žiūri į žurnalus, turi įsitikinti, kad ne kontrabanda. Jei nėra sąrašo – atidarinėja viską. Valandos eikvojamos, mašina stovi, kiti vėluoja. Tvarkingai supakuok ir įdėk popierių. Nesiųsk sulipdytos dėžės be aprašymo. Kartą atidarė – ten buvo keturiolika (ne, penkiolika, atsiprašau) porų batų. Užėmė pusdienį susigražinti. Ne tokia jau katastrofa, bet nervina.

Siuntinys dingo. Kiek laukti?

Dėl to ir reikia sekimo. Bet jei veri prie sienos – jei per dešimt dienų nuo planuotos datos nieko ir vairuotojas nekelia – tada bėda. Mes neieškome mėnesį, kad tik nereikėtų kompensuoti. Jei pametėme – prisipažįstame. Nei DHL, nei mes nesame šventi – pasiklysta visiems. Svarbu, kaip tvarkoma paskui. Mes tvarkomės, nors kartais pykstu ant vairuotojų, kad krauna per greitai.

Ar galima keisti adresą, kai jau išvažiavote?

Iš principo – taip, jei netoli maršruto. Bet jei jau Škotijoje, o tu staiga nusprendi Londoną... Sudėtinga. Mikroautobusai turi grafiką ir sutartus sustojimus. Nukrypti dešimt mylių – ok. Šimtas – problema. Buvo, kad iš Birmingamo į Mančesterį persikėlė. Pavyko, bet derinomės, vairuotojas murmėjo. Tai ne taksi. Maršrutai lankstūs, bet ne guminiai. Turi suprasti logistikos taisykles.

Ką daryti, jei gavėjas Anglijoje atsisako?

Skambini man iš karto. Jei atsisakė mokėti – siuntinys grįžta, bet tu moki kelionę atgal. Jei apsigalvojo – sprendi pats. Kartais žmonių santykiai išyra, siuntinys lieka kaboti kaip klaikus buvęs laiškas. Mes nesaugome amžinai – trys mėnesiai sandėlyje, paskui labdarai ar utilizacija. Buvo vestuvinė suknelė... gaila, bet terminą nusprendžiau. Tokia reikalybė. Neišsisuksi niekaip.

Tai va. Mikroautobusais vežame smulkias siuntas į Angliją saugiai tada, kai visi sąžiningi – ir mes, ir tu, ir net pasienietis. Daugiausia bėdų kyla ne dėl kelio, o dėl prastos komunikacijos ir noro sutaupyti ant popieriaus. Pasirink patikimą vežėją, pakuok kaip žmogus, pasakyk tiesą apie svorį ir turinį. O tada – daryk tai, ką dariau aš pirmąją savo komandiruotę: atsisėsk ir palauk. Atvyks. Iš tikrųjų.