Mikroautobusais vežame siuntinius artimiesiems į Angliją dažnai

Žinai, kai skambina klientas ir sako – reikia dviejų dėžių rūbų, šaldytos duonos ir dar mamos blynų nunešti į Londoną dukrai, nes ten ne taip skanu. Mes tuo užsiimame jau kokia dvidešimt treji metai, jei gerai suskaičiavau. Ne visada viskas idealu, būna visko – nuo sulūžusių ratų iki pametų adresų, bet mikroautobusais vežame siuntinius artimiesiems į Angliją dažnai, tai tiesiog žinom, kur sukti, kur pasienyje palaukti ir kaip prisistatyti prie durų, kad žmogus nesupuktų. Šiandien pasakysiu taip, kaip yra, be tos mandagios saldainių popierėlio kalbos, kurią matai vienose įmonių svetainėse. Oi, ir dar – ne viską žinau šimtu procentų, kartais reikia pasitikslinti pas vairuotoją.

Pirmas kontaktas – ką verta suprasti iš karto

Kiek dienų iš tikrųjų važiuoja siuntinys į Londoną mikroautobusu?

Paprastai trys–keturios dienos, bet tai labiau kryptis nei tikslus mokslas. Vairuotojas išvažiuoja iš Vilniaus arba Kauno, renka siuntas po visą Lietuvą – nuo Panevėžio iki Marijampolės – ir tik tada lekia pro Lenkiją, Vokietiją, Olandiją link Kalė. Kartais pasienyje būna eilė, kartais Olandijoje vėjas toks, kad vairuotojas pameta pusę valandos pakeliui. Jeigu aš sakau klientui, kad trečiadienį bus Londone, tai reiškia trečiadienį vakarą ar ketvirtadienio rytą, jei niekas nepasiklydo. Toks jau tas gyvenimas su mikroautobusais, visada su šiokia tokia įtampa.

Ar tikrai paimsite iš namų ir pristatysite iki buto durų Anglijoje?

Taip, jei butas ne dvyliktame aukšte be lifto. Šiaip vairuotojas pristato iki durų, bet jei tai Londono centras ir mašinos negalima statyti, kartais tenka susitikti gatvėje. Buvo atvejis – mano kolega vežė siuntą artimiesiems į Angliją ir pristatė iki laiptinės Barking, o ten laiptai, kuriuos įsimeni iš filmų siaubo. Prisinešė lagaminą iki buto, nes moteris viena, o lagaminas aštuoniasdešimt kilų. Taip, mes nešam, bet jei vairuotojas vienas ir krūva laiptų – kartais teks ir pagalbinių rankų paieškoti apylinkėse.

Ar galiu pasiųsti tik lagaminą rūbų sesei, be jokių dokumentų?

Lagaminas rūbų – viskas gerai, bet su mažu bet. Daiktų siuntimui į trečiąsias šalis dokumentai daiktams paprastai nereikalingi, bet mes turim žinot, kas viduje. Jeigu muitininkas nusprendžia pasidomėti, o tu sakei „o ten tai tik rūbai“, o ten slepiasi dešros – turim problemų. Mano patarimas: bent jau sąrašiuką ar nuotrauką atsiųsk prieš pakraudami. Beje, dėl dokumentų – siuntėjo asmens dokumentas reikalingas mūsų vidinei sutarčiai, bet ne pačiam lagaminui kaip siuntai. Tai čia toks dalykas, sori jei sujaučiau.

Kaip jus surasti – mokate skelbtis internete ar tik telefonu?

Telefonas veikia greičiausiai, nors svetainė irgi stovi kaip stovėjusi. Problema, kad aš pats tos svetainės nedažnai tikrinu – ten rašo jaunesni kolegos, kuriems kompiuteriai kaip antra oda. Geriausiai skambink vidurdienį arba vakare po septynių, kai aš jau nei vairuoju, nei renku siuntas iš skelbimu. Radęs Google pagal „siuntiniai į Angliją mikroautobusais“ turbūt pamatysi daugybę skelbimų. O jei ten dešimt skirtingų numerių ir neaišku, kuris tikras... na, rinkis tą, kuris atsiliepia realiu balsu, o ne robotas, ir pasako kainą per kelias minutes. Būna ten visokių.

Ar reikia siuntiniui iš anksto rezervuoti vietą, ar imatės ir paskutinę minutę?

Rezervuok. Žinau, kad skamba biurokratiškai, bet mikroautobusas nėra begalinis sandėlis Antilitvino gatvėje. Mes vežame siuntinius artimiesiems į Angliją dažnai, bet vietos baigiasi greitai, ypač prieš didžiąsias šventes ar mokslo metų pradžią. Paskutinę minutę kartais prigriebiam, jei kažkas atšaukė, bet tada kaina gali būti kitokia, nes teks manevruot tarp kitų adresų. Buvo taip – pirmadienį skambino dėl penktadienio, aš juokdamasis sakiau: „taip, draugeli, tikrai turėsiu vietą“. O pirmadienio vakarą paskambino dar trys žmonės ir aš jau nebeturėjau kur dėt. Tai rezervuok bent porą savaičių į priekį.

Kas telpa vidun – ir ko geriau nekišti

Ar galima siųsti šaldytą varškę ir kiaušinius artimiesiems į Birmingemą?

Šaldytą varškę – taip, jei gerai supakuota termodėžėje su ledukais. O štai kiaušiniai... atsiprašau, bet čia aš jau nežinau vieną šimtą procentų, ar verta. Mes vežame maisto produktus mikroautobusais, bet kiaušiniai – tai toks dalykas, kad jei dėžė apsiverčia pakeliui, pusė pakelių garantuotai gausi pavirtusį omletą. Vairuotojai turi šaldymo dėžių, bet ne pramoninių šaldytuvų. Varškė atlaiko geriau, nes tankesnė. Tik būk atsargus su dešromis ir svogūnais – kartą Olandijoje muitininkas atidarė dėžę dėl keisto kvapo, o ten buvo rūkytas lašinys. Nutilom visi.

Ar pavėžėsite dviratį mano broliui į Notingamą? Kiek kainuotų?

Dviratį? Taip, bet jis turi būti bent jau išardytas arba gerokai apvyniotas, kad nestabdytų vairuotojui matomumo pro galinį langą. Kaina... hm, gal kokius šimtą dvidešimt, gal šimtas penkiasdešimt eurų – čia jau priklauso nuo to, ar turim laisvos vietos. Kartais vežame siuntinius artimiesiems kartu su baldais, tai dviratis gali laisvai tilpt šalia sofos. Bet jeigu tai paskutinė minutė ir mikroautobusas pilnas – nebent ant stogo, o ant stogo nėra gera mintis, nes lietus Anglijoje... žinai kaip yra, vėjas nuo kanalo.

Ar mikroautobusais į Angliją leidžiama vežti vaistus be recepto?

Čia reikia aiškiai – receptiniai vaistai be recepto yra rizikingi. Mes ne vaistinė ir ne pasieniečiai. Jei siunti Ibuprofeną ar vitaminus – matyt niekas neperrašinės. Bet jei tai stiprūs vaistai, kuriuos reikia vartoti prižiūrint gydytojui, geriau ne. Muitinė gali paklausti, o mes negalim atsakyti už turinį, kurio tiksliai nežinom. Atsakomybė lieka siuntėjui. Buvęs atvejis, kai moteris siuntė tris dėžes tablečių – atidarėm, pažiūrėjom, pasiuntėm atgal. Nejuokinga.

Ar tilps dvivietė sofa, jei ją supakuosiu? Buvo atvejis?

Buvo. Dvivietė sofa tilpo į mūsų didžiausią mikroautobusą, bet ten daugiau nieko nebeliko. Vairuotojas pripūtė oro pagalvių aplink ir vežė kaip kūdikį. Tik kaina tokiai siuntai į Angliją nebe kaip siuntos, o kaip mini perkraustymo. Skaičiavom erdvę, o ne svorį. Būna, kad vežame siuntinius į Angliją kartu su baldais, bet tada reikia visai kitokio planavimo, nebe į vidų prie kompaktiškų dėžučių. Jei turi sofą, geriau rašyk „perkraustymo“ klausimą, ne „siuntos“.

Kodėl vienas klientas bandė siųsti gyvą triušį – ir kodėl mes atsisakėme?

Ne, aš čia nejuokauju. Prieš kelis mėnesius paskambino rimtas balsas ir klausė, ar tilps gyvas triušis į narvelį... Mes vežame siuntinius artimiesiems, bet gyvuliai – ne siuntiniai. Yra tam tikrų veterinarinių taisyklių, patikrinimai, o mikroautobuse oro sąlygos tokios, kad triušis gal ir išgyventų, bet aš nemoku to padaryti teisiškai tvarkingai. Be to, triušiui reikia šieno, vandens, o vairuotojas yra vairuotojas, o ne zoosodas. Atsisakėm. Žmonės kartais prigrįbia keisčiausių idėjų.

Pinigai, datos, viskas apie sumas – nepatogūs klausimai

Kokia kaina vežti 30 kg siuntą į Angliją mikroautobusu – ar yra kokia nors fiksuota norma?

Norma yra, bet ji kaip oras Londone – keičiasi. Šiuo metu, sakykim, apie tris su puse euro už kilogramą, bet jei siunta kompaktiška, galima ir pigiau. Jei 30 kg tai lagaminas su knygomis – jis sunkus, bet mažas. Jei 30 kg tai kažkoks stiklinis stalas – erdvinis, didelis, brangiau. Aš asmeniškai mėgstu pasižiūrėt nuotrauką prieš pasakydamas. Kartais kolegos sako kainą telefonu, o pamačius realybę tenka koreguoti. Čia nepažadėsiu tikslios sumos, nes tai ne pašto ženklas.

Ar galima mokėti grynaisiais vairuotojui, ar tik pavedimu?

Grynaisiais vairuotojui Anglijoje – taip, jei jis sutinka. Mes Lietuvoje dažniau pavedimą, bet kai vairuotojas atvažiuoja prie buto Londone ir žmogus iškelia svarų sterlingų... nu, reikia sutart iš anksto, nes ne visi vežėjai pasiima bankomatą savo kišenėje. Beje, dabar jau ir Revolut, ir Wise, visokios programėlės. Aš pats kartais pamirštu, kurią kortelę palikau namie, tai klientams sakau – pavedimas saugiausia, o grynieji tik jei sutarėm. Ne visi vairuotojai supranta angliškus pinigus, beje.

Ar siuntėjas gauna kokį nors popierų, ar tik žodinį pažadą?

Popierių gauni – bent jau pas mus. Yra sąskaita-faktūra, priėmimo aktas. Bet yra tokių... kaip čia mandagiai pasakius... „keliauninkų“, kurie duoda tik žodinį „taip, draugeli, bus pas tave“. Ir po to dingsta. Mes rašom sutartis, nors mažas ir ant vieno lapo. Kartais klientas sako, oi, kam man to reikia, aš jumis pasitikiu. Aš atsakau – aš irgi tavimi pasitikiu, bet gatvėje nutinka visko, ir popierius gelbsti. Neteko, kad dingo, bet yra buvę kitko.

Ką daryti, jei siuntinys dingo – ar turite draudimą, ar lieku prie suskilusios girnos?

Draudimas yra. Bet. Visada yra tas bet. Jei pačios pakuotės lygio neadekvatus ir daiktas suskilęs dėl tavo kaltės – draudimas nerems. Jei dingo visas lagaminas – mes atsakom. Visas procesas trunka, žinok, ne savaitę. Reikia rašyti pareiškimą, palaukti, kol draudimo bendrovė patikrins. Aš asmeniškai bandau pirma susitarti taikiai – jei galim kompensuot be draudimo, kompensuojam. Greičiau, paprasčiau. Bet taip, draudimas yra. Tik mažai kas skaito tas sąlygas, visi tik „taip, taip, pasirašau be akinių“.

Kodėl vieni pervežėjai prašo pusę sumos iš anksto, o kiti – tik atsiskaityt pristatymo metu?

Nes vieni buvo apgauti, o kiti dar ne. Aš prašau avanso, jei siunta didelė, nes buvęs atvejis – atvežėm baldus į Pitsbridą, klientas pradingo, daiktas stovi pas vairuotoją kambaryje kaip paminklas. Mikroautobusas ne begalinis. Avansas apsaugo nuo tokių šokių. O mažoms siuntoms dažnai neprašom, nes nenoriu varginti kliento dėl dvidešimt eurų. Kiekvienas vežėjas sprendžia pats. Atsargiai su tais, kurie prašo visos sumos iš anksto – ten kitos istorijos.

Kai kelyje nutinka visko – gyvenimas toks

Ar buvote užlūkę pasienyje – kiek laiko galima stovėti Doverio uoste?

Užlūkę? Keletą kartų per metus, būna. Kartais Doverio uosto eilėje stovi dvylika valandų, kartais dvi. Maisto atsargas vairuotojai turi, mobilūs telefonai įkrauti, bet kantrybė baigiasi greičiau nei dyzelis. Kai mikroautobusas stovi eilėje link keltų, mes ten nieko negalim padaryt. Tai oro sąlygos, tai pasieniečiai patikrino kažką priešakyje, tai paprasčiausiai per daug mineralinio vandens vežėjų su įtartinais numeriais. Todėl kai sakau, kad vežame siuntinius į Angliją per keturias dienas – aš tą Doverio uosto eilę jau irgi įskaičiuoju vidutiniškai.

Kas nutinka, jei vairuotojas susirga – kaip tada pristatote siuntą artimiesiems?

Buvo. Prieš dvejus metus mūsų vairuotojas Genadijus (vardas pakeistas, bet ne per daug) susirgo Vokietijoje, aukšta temperatūra. Mes skubiai ieškojom kito vairuotojo, kuris buvo Olandijoje. Susitiko kelyje, perskraustė siuntas per vidurnaktį kur nors prie degalinės. Klientai net nesuprato, kad vėlavo, nes mes perskaičiavom laiką. Toks mūsų darbas – turi turėt planą B, nes jei vienas žmogus sloguoja, dar nereiškia, kad siuntinys į Angliją turi laukti savaitę ant šaligatvio. Tiesa, buvo streso.

Ar teko atsisakyti siuntos, nes klientas ne taip supako stiklą?

Teko. Atvežė dėžę su dešimt stiklinių vazų. Dėžėje buvo laikraščių... trys. Aš atidaręs pasižiūrėjau ir pasakiau – arba leidžiu važiuoti savo rizika, arba tu čia dabar ieškai kartono ir burbuliukų. Klientas pyko, sako, kiti vežėjai nieko neklausinėja. Na, aš ne tie „kiti“. Mes mikroautobusais važiuojam, ne orlaiviais, posūkių yra, duobių yra. Tas stiklas sudužtų garantuotai. Jis galiausiai supakavo geriau, bet aš tą kelias valandas praradau. Užstrigom. Realybė.

Ką veikiat, kai Anglijoje priimantis asmuo neišsako telefono?

Šventas galvos skausmas. Būna, kad motina siunčia sūnui, o sūnus pamiršo, kad siunta eina. Yra adresas, bet daugiabutis su keliais įėjimais. Vairuotojas stovi, skambina durfonu, niekas neatsidaro. Kartais kaimynas pasiima, kartais laiptinėje paliekam su rašteliu. Aš pats nekenčiu tokių situacijų, nes jaučiuosi kaip patarėjas, kuriam nepasakė, kad susitikimas atšauktas. Geriausiai – visada susisiekit su priimančiuoju prieš atvežant. Ir duokit du numerius, ne vieną. Nes jei neatsiliepia – tuomet tikrai bėda.

Ar mikroautobusais į Angliją dažnai vežate per Kalėdas, ar tuomet viskas stringa?

Stringa, žinoma. Gruodis – tai mūsų košmaras ir skaistykla viename. Žmonės siunčia dovanas, kalėdinius pyragus (nors nerekomenduoju), rūbus. Mes vežame siuntinius artimiesiems tada be perstojo, bet keliai būna kaip ledų lygintuvas, eilės Dover – pasaka. Kartais užtrunkam ir penkias dienas vietoj trijų. Vienais metais sniegas užblokavo keltą, kitą – uoste vairuotojai šventė Kalėdas kabinoje, surinkę visus vieni kitiems likusius sausainius iš namų. Bet važiuojam. Tik kainos šiek tiek aukštesnės dėl pareikalavimų.

Smulkmenos, kurios ne visai smulkmenos

Ar galiu pridėti rankraštinį laišką į siuntą – ar tai keista?

Ne, nekeista, tikrai. Mes vežame daiktus, o ne beždžiones į zoologijos sodą. Kartais į dėžę įdedu ir pats, kai klientas pamiršta. Buvo mamos laiškas sūnui – visas ašaras, žodžiai apie tai, kad valgyk normaliai, ne tik fish and chips. Aš neperskaičiau, bet pamačiau, kad vokas atidarytas. Gal vairuotojas, gal muitininkas. Nežinau. Bet tai normalu, žmonės siunčia ne tik batus, bet ir jausmus. Niekas dėl to nesijuokia. Tik nerašyk adreso ant to laiško – turi būt ant dėžės.

Ar tikrina daiktus mikroautobuse – ar mano mama pamatys, kad aš siunčiu alkoholį?

Alkoholis... hm. Techniškai muitinės taisykės riboja alkoholio kiekį. O dėl mamos – aš nežinau, ar ji pamatys (nors jei aš būčiau mama, vis tiek sužinočiau, taip veikia motinų instinktas), bet aš vis tiek turiu paklausti, kas viduje. Mes paklausiam visų, ne dėl smalsumo, o dėl tos keistos atsakomybės. Jei siunti butelį vyno seseriai – mažai tikėtina, kad kas krimstels. Bet jei dėžė pilna degtinės – tai jau prekyba, o ne siuntinys artimiesiems. Tiesą pasakius, aš ne visada tikrinu kiekvieną buteliuką. Pasitikiu... na, kartais.

Koks yra didžiausias siuntinys, kokį teko vežti į Angliją per pastaruosius metus?

Sulankstoma pirtis. Nejuokauju. Klientas Lenkijoje nusipirko, o mums teko gabent iki Brisolio. Supakuota buvo kaip F1 bolidas, erdvės mums nebeliko niekur. Mikroautobuse tilpo tik ji, vairuotojas ir dar vienas mažas lagaminas. Kitą savaitę teko vežtis papildomą reisą dėl kitų klientų. Didžiausia siunta? Kartais ne svoris svarbiausias, o kubatūra. Tas reikalas Bristolyje... ar Briskole? Ne, Bristolyje. Atiduota sėkmingai, bet aš pasižadėjau sau – daugiau tokių monsterių be priekabos nebeimsiu, nebent labai prašys.

Ar siuntinius į Angliją mikroautobusais galima sekti, kaip DHL siuntas?

Ne, negalima. Aš čia turiu būt sąžiningas – nėra tokio brūkšninio kodo, kurį nuskenuoji ir matai, kad dabar mūsų vairuotojas suvalgė sumuštinį Olandijoje. Mes skambiname ir rašome patys. Žinau, kad tai atrodo kaip žingsnis atgal nuo technologijų, bet mes maži, kad turėtume GPS seklių kiekvienam lagaminui. Tu gauni vairuotojo numerį ir manai – va, senoji mokykla. Bet dažniausiai tai veikia, nes vairuotojas pats skambina prieš atvažiuodamas. Tiesa, buvo keletą kartų, kai vairuotojas pamiršo iškrauti siuntą... bet susitvarkėm kitą dieną.

Kodėl kartais rašote žinutes klaidingai – ir kaip suprasti, ar jau išvažiavote?

Rašau greitai, tarp dviejų skambučių, ir pirštai mano jau nebe tokie jauni. Kartais „išeinam rytoj“ rašau be nosinių, nes telefonas senas, o aš dar senesnis. O dėl išvykimo – jei neparašiau, vadinasi, dar renku. Kai rašau „išriedėjom“, tada jau tikrai. Vairuotojai siunčia man nuotraukas iš kelio, aš persiunčiu klientams. Tai toks pusiau rankinis, pusiau skaitmeninis stebėjimas. Jei nori perfekcijos – yra didžiosios tarptautinės kompanijos. Mes – kaip kaimynas su dideliu mikroautobusu, kuriuo retkarčiais perveža ir kaimynės padėklą su agurkais.

Taip va, kaip ir viskas, ką norėjau pasakyt. Mikroautobusais vežame siuntinius artimiesiems į Angliją dažnai, bet ne todėl, kad tai lengvas darbas – todėl, kad žinom kiekvieną duobę pakeliui ir kiekvieną gudrų kelią aplink Londoną. Jei turi siųsti dėžę mamai ar sofą dukrai – skambink, bet pasiruošk, kad paklausiu daugiau, nei tikino tavo paštininkas. Ir nepamiršk – rezervuok iš anksto, nes vietos sprindžia greičiau nei aš spėju papasakot apie Doverio eilę. Sėkmės.