Mikroautobusais vežame krovinius į Angliją su garantuotu saugumu

Žinai, prieš maždaug dvidešimt metų, kai tik pradėjau dirbti su kroviniais į Angliją, viskas buvo kitaip. Dabar, kai klientas klausia, kaip pervežti daiktus mikroautobusu, pirmiausia noriu pasakyti – tai nėra tik taškas A į tašką B. Yra muitai, yra kelias, yra žmonės, kuriems tu patiki savo daiktus. Sakau atvirai – mikroautobusas turi pranašumų, bet svarbiausia rasti tuos, kurie nežaidžia ruletės su tavo kroviniu. Šiame pokalby... oi, ne. Tiesiog pakalbėkim apie tai, kas laukia, jei nusprendei vežti krovinius į Angliją mažesne mašina, ir kodėl saugumas čia – ne tuščias žodis.

Kaina ir laikas (realiai)

Kiek maždaug kainuoja krovinys į Londoną mikroautobusu?

Tai čia kaip su dantistu – jei klausi telefonu kiek kainuos, gali gauti tik apytikslę sumą. Pilnas mikroautobusas daiktų iš Vilniaus į Londoną dažniausiai kainuoja nuo 900 iki 1400 eurų. Tai priklauso nuo sezono, kuro kainų ir kiek daiktų turi. Žiemą pigiau, vasarą – brangiau, nes visi kraustosi. Kartais klientas paskambina ir sako, kad turi „truputį daiktų“, o pasirodo – pilnas garažas. Tada tenka perskaičiuoti, nes svoris ir apimtis keičia viską.

Ar kaina priklauso nuo to, ar siunčiu iš Vilniaus, ar iš kokio Šiaulių rajono?

Taip, žinoma. Kuo toliau vairuotojui važiuoti iki tavęs, tuo brangiau. Jei esi prie pat magistralės Vilnius–Kaunas, tą patį mikroautobusą pasistatyti galiu be jokių didelių papildomų sąnaudų. Bet jei gyveni kažkur Platelių apylinkėse ar kitur Žemaitijoj, kur keliai – ne idealūs, tenka mokėti už extra kilometrus. Nebent turi labai mažai daiktų ir mes jau turim maršrutą tavo kryptimi. Būna, kad sutvarkom per tarpininkus – tada gali ir sutaupyti, bet rizikuoji, kad daiktai bus perkrauti kitur. Tai vėl gi, saugumas priklauso nuo to, ar tiksliai žinai, kas vyksta.

Ar reikia mokėti viską iš anksto, ar galima dalimis?

Dažniausiai praktika tokia – pusė iš anksto, pusė atsiėmus Londone ar kitur. Tai standartas, ypač jei mes nepažįstami ir kalbam pirmą kartą. Yra buvę klientų, kurie pyksta ir nori mokėti tik gavę daiktus; tada aš sakau – važiuokite pas kitus, aš čia ne bankas ir ne parduotuvė su išsimokėjimu. Ne, bet rimtai, avansas reikalingas, kad abi pusės jaustų atsakomybę. Tikrai neimame visos sumos prieš paėmimą, tai per drąsu netgi mums ir klientui neramu. Nors... buvo vienas senas klientas iš Kauno, tai ten jau kiti terminai. Bet standartas – 50/50.

Realiai kiek dienų? Savaitė? Dvi? Ar gal greičiau?

Iš Vilniaus iki Londono – maždaug 2000 kilometrų. Su mikroautobusu, jei vairuoja vienas rimtas žmogus, realiai reikia 3–4 dienų. Jei keičiasi du – galima ir per dvi, bet aš asmeniškai nesiūlyčiau to daryti tiesiog dėl saugumo. Kodėl? Nes skubėjimas kelia riziką. Geriau saugiai per keturias dienas, nei greitai per dvi ir pametęs dalį krovinio kur nors prie Lilio ar Doverio kalnuose. O ir vairuotojo poilsio laikas turi būti. Europos Sąjungoj dar galima spausti, bet Anglijoj – kiti keliai, kiti įpročiai, ten pavargo labiau nei per Prancūziją.

Ar yra kokia nors pigesnė opcija, jei neskubu?

Yra. Vadinamieji daliniai kroviniai. Tavo daiktai važiuoja su kitais – daliniesi mikroautobuso vietą. Pigiau, bet lėčiau, nes reikia surinkti iš kelių žmonių. Kartais tenka palaukti savaitę ar dvi, kol susidaro pilnas busas. Jei turi tik kelias dėžes – netgi pigiau, nes mokai už kubus, o ne visą mašiną. Nors aš vis pamenu vieną atvejį, kai klientas sutaupė trisdešimt eurų, o paskui tris savaites nervinosi, kur jo daiktai. Tai kaina yra ne tik pinigai laike.

Pats važiavimas ir kas vairuoja

Mikroautobusas tikrai saugesnis už didelį vilkiką, ar čia tik rinkodara?

Ne, čia ne tik rinkodara, bet... sakyčiau, kad žodis „saugesnis“ skamba per drąsiai. Mikroautobusas yra manevringesnis, gali privažiuoti arčiau namų, keliuose ne taip išsibarsto tavo daiktai kaip didžiuliame vilkike, kur viskas kraustosi kaip lemputės dėžėje. Bet saugumas priklauso ne nuo mašinos dydžio, o nuo to, kas krauna ir kas vairuoja. Mažesnė mašina – mažesnė tikimybė, kad bus perkrauta dešimt skirtingų krovinių, nors ir taip pasitaiko. Būna įmonių, kurios prigrūda mikroautobusą iki lubų, tada jis tampa pavojingesnis už vilkiką.

Kas vairuoja? Ar vienas žmogus važiuoja iki Londono, ar keičiasi?

Paprastai keičiasi. Ilgai trunkančiuose maršrutuose į Angliją mikroautobusai dažnai važiuoja su dviem vairuotojais. Vienas vairuoja, kitas snaudžia arba žemėlapyje bando suprasti, kur sukti. Jeigu vienas žmogus važiuotų visas 2000 kilometrų be keitimo – tai nelegalu ir, tiesą sakant, beprotiška. Aš esu matęs firmų, kur taupo ant popieriaus ir siunčia vieną vyrą. Tada greitis per Europą didėja, o saugumas krinta žemyn. Kartais tas antras vairuotojas – tiesiog pagalbininkas, kuris padeda krauti, bet turi teises. Svarbu, kad abu žinotų maršrutą, nes pamesti krovinį psichologiškai lengviau, kai pavargęs kaip šluota.

Ar mano krovinys važiuoja vienas, ar su kitų žmonių daiktais sumestas?

Jei užsakyta pilna mašina – tik tavo. Jei dalinis – bus sumestas. Bet net pilnoje mašinoje būna, kad kartu vežame kokį motorsiklą ar nedidelį priekabos daiktą klientui, kurio maršrutas panašus. Tada atsargiai sustatome, kad niekas nesigremžtų ir dėl viso pikto apsukame minkšta medžiaga. Dėl to ir sakomas, kad mikroautobusais vežame krovinius į Angliją su garantuotu saugumu – nes mes žinom, kad daiktas turi stovėti savo vietoj. Daliniai kroviniai – visai kas kita. Ten daiktai eilėje, bet kiekvienas paženklintas. Kartais klientas pamato, kad šalia jo šaldytuvo važiuoja kažkieno dviračiai ir pyksta. Nors techniškai viskas saugu, bet jausmas jam kitas. Aš tai suprantu.

Ar mikroautobusas keltuose tilps? Jis gi aukštas.

Tilps, jei standartinis mūsų parko mikroautobusas. Mes renkamės mašinas žinodami, kad keltai per kanalą turi griežtus limitus. Bet jei tavo pervežėjas atvažiavo su kažkuo perdarytu ar su laipiojimo bokšteliu viršuj – gali kilti keblumų keltuose, ypač per Lamanšą. Ten matavimo vartai žiauriai griežti. Kartais vairuotojai pamiršta, kad ant stogo laikosi dviračiai. Tada reikia staigiai nulipti ir nuimti, kol vartai neįsirėmė. Buvo toks atvejis kelyje pasienyje... nors ne, tai ne mūsų istorija, girdėjau iš kolegos.

Kuri kelio dalis, pavyzdžiui, yra kebliausia važiuojant?

Man asmeniškai – naktinis keltas per Lamanšą. Ne todėl, kad pavojinga, o todėl, kad ten visada kažkas stringa. Dokumentai, eilės, kartais oro sąlygos keičiasi staiga. O jei važiuoji žemyn per Prancūziją, ten naktimis pilna mažų miestelių, kur greičio ribojimai keičiasi kas penkis kilometrus ir mikroautobusas nuolat lėtėja. Anglijoj, kai tik išlipi iš keltą Doveryje, pajūrio keliai geri, bet rūkas. Būna, kad vairuotojas pavargęs po nakties kelionės, o rūkas iki kelių metrų. Tada važiuojam lėtai, atsargiai, ir niekur neskubam. Geriau paveluoti valandą nei apversti mašiną.

Pakavimas, draudimas ir tos baimės

Ar jūs supakuojate, ar turiu daryti pats?

Mes galim padėti pridėti minkštų pakuočių, bet pilnai supakuoti tavo asmeninius daiktus – ne, tai ne mūsų darbas. Turi pats arba samdytis specialistus. Aš visada sakau – jei supakuosi kaip žmogus, kuris pirmą kartą kraustosi ir paskubomis, tada kelyje pamatysi savo klaidas. Kartais atvažiuojam, o dėžės kartoninės, be užrašų, be apatinio sutvirtinimo. Tuomet mes darom tvarkingą lentyną mikroautobuse, bet jei dėžė pati silpna – mes ne stebukladariai. Imk dvigubas dėžes, lipnią juostą ir nekraustyk knygų didžiulėse didžiulėse dėžėse.

Ar pakanka kartoninių dėžių, ar būtinai medinės skrynios?

Kartoninės – tikrai pakanka buities daiktams. Drabužiai, indai, knygos, pagalvės. Bet jei veši kažką sunkaus, stiklinio, brangaus – medinė skrynia arba normali dėžė su kampų apsauga bus geriau. Aš pats esu matęs, kaip po kelionės į Angliją pro langą matyti... oi, ne, ne pro langą. Pro langą matyti kelią, o viduj matyti sužalojimai. Tiesiog – jei tai vertinga, nepigink ant pakavimo. Kartonas ima drėgmę, ypač keltuose, kur oras drėgnas. Medis atlaiko daugiau. Viskas paprasta kaip du kart du. Ai, ne, čia šeši.

Kas atsakingas, jei per kelionę kažkas sulūš?

Jei tai mūsų kaltė – mes atsakom. Jei blogai supakavai tu – tada atsakomybė tavo. Bet čia ne visada taip juoda-balta kaip lietuviškas pyragas. Būna, kad daiktas ir buvo truputį pažeistas prieš išvažiuojant, o kelyje tik pasirodo. Dėl to mes darom foto prieš pakrovimą – nuo visų pusių. Draudimas yra, bet jis nepadengia absoliučiai visko. Pavyzdžiui, jei vežei antikvarinį veidrodį be jokios skrynios – draudimas gali atšaukti išmoką. Skaudu, bet faktas. Ai, ir dar – visada pasirašykite aktą pakrovimo metu, ne poto.

Ar galima pervežti elektroniką – kompiuterius, monitorius – saugiai mikroautobusu?

Galima ir netgi rekomenduoju. Mikroautobuse temperatūros pokyčiai mažesni nei dideliame vilkike, kur per saulę gali būti tikrai karšta ar šalta priekaboj. Tačiau kompiuteriai nemėgsta dulkių ir vibracijos. Reikia suvynioti į antistatinį vynį ir pastatyti taip, kad niekas nesispaustų. Aš pats vežiau sau serverį prieš trejus metus – viskas praėjo sklandžiai. Nors, jei tai ypač brangus monitorius iš... na, nežinau kaip ta technika vadinasi, tos plonos. IPS? Tiek to, svarbu originalioj dėžėj bus saugiau nei niekur.

Labai bijau dėl dviračio – jis neišsiteps, nesubraižys?

Baimė suprantama. Dviratis – daiktas keistas: didelis, bet lengvas, ir subraižo viską aplinkui, jei palikai prie jo metalines rankenas. Mes dedame į specialų maišą arba apkepame minkštais raiščiais, kad metalas neliestų metalo. Kartais statome vertikaliai prie sienos, jei leidžia erdvė. Buvo atvejis, kai du dviračiai per kelionę į Angliją vos ne... oi, ne, nenusibraižė. Buvau pats pametęs atsuktuvą tarp jų, girdėjau dardėjimą. Šiaip viskas baigėsi gerai, bet dėl viso pikto dviratį geriau apvyniok storu audiniu.

Dokumentai, muitai ir visa Brexit painiava

Ar dar reikia CMR popieriaus, ar jau kažkas pasikeitė po Brexit?

Brexit viską apverst aukštyn kojom. CMR dabar yra kitaip – reikia ir CMR lapelio, ir papildomų muitinių deklaracijų. Anglija nebe Europos Sąjungos dalis, todėl muitinė tikrina daugiau, nei kad tikrino prieš dešimt metų. Mes tvarkome transporto dokumentus, bet jei vežate asmeninius daiktus, privalote turėti sąrašą – ką vežate, kokia vertė, kiek metų naudota. Tas sąrašas turi būti angliškai, ne lietuviškai. Klientai dažnai to nežino, tada stoi pasienyje Fleury ir nerviniesi kaip žąsys prie operos. Geriau pasiruošk iš anksto.

Vežant asmeninius daiktus – ar muitininkai tikrina kiekvieną dėžę?

Ne kiekvieną, bet gali bet kurią atidaryti ir prašyti parodyti. Yra rizika, kad atvers bei peržiūrės, ypač jei kas nors atrodo įtartinai – pvz., daug vienodų dėžių. Kartais mato, kad pilna elektronikos, ir tada klausia – o tai ar ne parduodami daiktai? Jei verslas, ne asmens, tada kiti tarifai. Mūsų klientai veža asmeninius, bet muitininkai atidaro, turi būti šalia sąrašo ir viską paaiškinti paprastai, nieko nedramatizuoti. Būna, kad atidaro vieną dėžę, pamato senas striukes ir paleidžia tolyn. O kartais nori tikrinti visas penkiasdešimt. Tada lauki ir gali net parūkyti tėvynainiui parodydamas cigaretes... nors Anglijoj rūkymas brangus.

Ar reikia mokėti muito mokesčius Anglijoje, jei daiktai naudoti?

Paprastai – ne. Jei tai tikrai asmeniniai daiktai, naudoti daugiau nei pusę metų, ir ne nauji pardavimui skirti daiktai. Bet jei atvežei visiškai naują šaldytuvą su etiketėmis – ups, tada gali užkliūti ir tekti mokėti. Muitininkai nėra kvaili, jie iš toli mato, kas yra prekė, o kas – buitis. Vertė neturi viršyti leistinos ribos. O jei viršija – priklauso nuo dienos, nes kartais mes pametam... oi, ne, ne mes pametam, o jie pameta taisykles ir pakeičia jas vidury mėnesio. Sudėtinga. Geriausiai – laikykis to, kas naudota, ir sąžiningai deklaruok.

Ar galiu vežti maistą – lietuvišką sūrį, rūkytą dešrą?

Čia jau slidingas reikalas. Mėsos gaminius, pieno produktus į Angliją gabenti – techniškai draudžiama be spec. leidimų. Nesvarbu, kad mikroautobusu ir savo daiktų viduje paslėpei po striukėm. Buvo toks atvejis su kumpiu... prisimenu tik tą laukinių rūkinių kvapą visą kelią. Ne, ne vilkike – mikroautobuse. Tai oficialiai mes nevežame maisto ir nepatariam. Rizika, kad muitinė konfiskuos, o tu dar baudą gausi. Neišsiversi su savo saliamio gabalu. Geriau suvalgyk prieš išvažiuodamas arba siųsk per oficialius kanalus.

Ar pasą reikia vežti fizinį, ar užtenka ID kortelės muitinėse?

Muitinėje pasienyje ir Anglijoj reikia paso. ID kortelė po Brexit nebevalidi kaip kelionės dokumentas. Vairuotojas privalo turėti vizą ar darbo leidimą, jei ne UK pilietis. Tai jau nebe kaip anksčiau, kai galėdavai bristi su tapatybės kortele per visą Europą. Klientai dažnai klausia, ar jiems siuntėjams reikia kažko – tau, kaip siuntėjui, dažniausiai nieko, bet gavėjui vertėtų būti budriam dėl dokumentų. Nors... aš ne visada tenka pats tiksliai žinoti migracinius niuansus, greičiau paklauskite konsulato. Aš vežu daiktus, o ne pasus.

Kas realiai būna blogai ir kaip to vengti

Ar buvot turėję klientų, kuriems daiktai atvažiavo visiškai sugadinti?

Taip, būna. Ne pas mus, bet aš zinau... žinau apie rinkoje pavienių atvejų. Buvo istorija, kai konkurentai stipriai permušė kainą, pakrautė viską į vieną prikimštą mašiną be jokio tvirtinimo ir pasikeitė neaiškus vairuotojas pakeliui. Atvažiavo į Londoną – baldai subraižyti, dėžės sutraiškytos, viena kėdė tiesiog dingo. Mes to nedarome ir didžiuojamės, kad per dvidešimt metų neturėjome tokių istorijų. Todėl ir sakome – mikroautobusais vežame krovinius į Angliją su garantuotu saugumu, bet turim omeny savo darbo metodiką, ne tik abstraktų pažadą svetainės antraštėje.

Ką reiškia tas jūsų „garantuotas saugumas“ – ar tikrai viskas apdrausta 100%?

Garantija – ne tas pats, kas draudimas. Garantuotas saugumas reiškia, kad mes darom viską, kas įmanoma žmogiškomis jėgomis – tvirtinimą kokybiškomis medžiagomis, patikrintus vairuotojus, kuriuos pažįstu asmeniškai. Draudimas yra atskiras dalykas, ir jis turi savo išimtis. 100% niekas rimtas neduoda, tik aferistai rinkoje taip šaukia. Gali nutikti force majeure – avarija, kurios neprognozuosi. Mes esame sąžiningi – pasakom, ką galim kontroliuoti, o ką – ne. Dėl to ir verta rinktis tuos, kurie nebijo pasakyti „nežinau, ar bus gerai, bet padarysiu viską“.

O jei mano baldai, na, brangūs, subraižomi – kas tada?

Tada žiūrime aktą, kurį pasirašėme pakrovimo metu. Jei fiksuota žala – ieškome sprendimo. Kooperatyvas, keitimas, remontas, kompensacija. Kartais nubraižymas mažas, bet emocinė vertė didelė. Tada reikia žmogiško pokalbio, o ne biurokratinio laiško. Ne visada pinigai gelbsti situaciją. Buvo, kad klientui prieškambariškai spintelės brozdinimas... ai, nubrozdinimas. Ir mes tvarkėme ne tik medžiagą, nes jautrmenys... jausmai čia kartais svarbiau už tuos šimtus eurų. Bet jei dėl mūsų kaltės – taisom be pasiteisinimų.

Kaip atskirti normalų pervežėją nuo kokių apgavų?

Jei kaina per maža – klausk savęs, kodėl. Jei nėra jokios sutarties – bėk kuo toliau. Jei telefonu atsako tik žinutėmis, barumbarum rašo ir vengia net paprasto pokalbio – dar didesnė raudona vėliava. Tikri žmonės turi realų adresą, mašinos nuotraukas, gali parodyti CMR blankus. Apgaviai dažnai žada auksinius kalnus, paima avansą tūkstantį eurų ir dingsta kaip į vandenį. Ypač feisbuke pilna tokių „štampų“, kurie tik permeta tavo krovinį kitam, o pasiima komisinius. Atsargiai su perpardavėjais.

Ką daryti, jei vairuotojas pavėlavo dvi dienas, nes sugedo mašina?

Tai reali situacija, su kuria susidūriau prieš kelerius metus klientui iš Birmingamo. Mašinos gesta – faktas, mechanika nepaslaugi. Tai nebūtinai reiškia, kad kas nors blogai, ypač jei mikroautobusas prižiūrėtas. Svarbu, kad vairuotojas arba mūsų dispatcheris informuotų realiu laiku. Jei tyli dvi dienas – problem kaip delne. Tada jau ne velavimas, o komunikacijos katastrofa ir prarandamas pasitikėjimas. Mes visada skambiname iškart, net jei žinia nemaloni ir klientas pradeda rėkti. Geriau rėkimas nei tyla. Daiktai vis tiek atvažiuos, tik reikia žinoti – kada.

Apibendrinus – mikroautobusais vežame krovinius į Angliją su garantuotu saugumu ne todėl, kad taip parašyta svetainėje, o todėl, kad taip dirbame jau du dešimtmečius. Saugumas prasideda nuo sąžiningo pokalbio, tinkamo pakavimo ir žmonių, kurie nepalieka tavęs tyloj kai kas nors stringa. Jei turi klausimų – rašyk, skambink, nebijok. Geriau kartą paklausti, nei du kartus pervežinėti tą patį šaldytuvą.