Mikroautobusais siuntiniai artimiesiems: kaip iš tiesų veikia greitas pristatymas?

Daugybė metų vežioju krovinius į visas puses, ir vis dar stebiuosi, kad žmonės tikisi siuntinio į Londoną kaip kokios raketos į kosmosą. Realybė paprastesnė. Mikroautobusais siuntiniai artimiesiems – greitas pristatymas, kurį naudoja jau ne vienas dešimtmetis, tik dabar viskas pradėjo aiškėti kiek plačiau. Kai reikia nugabenti dėžę mamai į Klaipėdą, seseriai į Panevėžį ar sūnui į Vokietiją, mikroautobusai dažnai būna tas niekam nematomas kelias tarp pašto ir brangių kurjerių. Tiesiog atsakysiu į klausimus, kuriuos man užduoda beveik kas savaitę – kaip tai veikia, kiek kainuoja ir kur galima apsikvailinti.

Pradžiai – kaip iš viso tai sukasi?

Ar galiu siųsti siuntinį mikroautobusu artimiesiems į kitą miestą, jei tai ne kurjerių tarnyba?

Žinoma. Daugelis maršrutinių mikroautobusų, ypač tarp Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, priima siuntinius reguliariai. Ne visi vairuotojai tai daro oficialiai, bet praktiškai – vieni vežia, nes tai papildomi pinigai tiesiai į kišenę. Aš pažįstu vairuotoją Tomą, kuris Kaunas–Palanga maršrutu gabena ne tik keleivius, bet ir siuntinius, ir prekes jau ketverius metus. Tiesiog reikia paskambinti arba parašyti į tą grupę, kur jie renkasi. Kartais užtenka atnešti siuntinį į stotį pusvalandį prieš išvažiavimą. Aišku, ne visi vairuotojai mėgsta šitą reikalą, nes gauna aušinti galvas dėl svorio, bet rasi tokį, kuris paims. Svarbu turėti tikslų adresą ir telefoną gavėjo.

Kokia čia apskritai logistika – kaip mano dėžė atsideda į mikroautobusą?

Įsivaizduok, kad mikroautobusas – tai toks dalinis ekspresas be bilietų kontrolierių. Vairuotojas turi savo maršrutą, bagažo skyrių gale ir kartais kelias laisvas vietas salone, jei keleivių neciana. Tu pasiunti koordinates ir aprašymą, o jis arba tarpininkas surašo tavo siuntinį ant popieriaus lapelio. Kai kurie vežėjai turi netgi mažas medines lentynas bagažinėje, skirtas specialiai siuntoms, kad nesusimėtytų su kuprinėmis. Kitaip nei paštas, čia nėra jokios automatizuotos rūšiavimo linijos – viskas vyksta tiesiog vyriškų rankomis. Vairuotojas paima, padeda, važiuoja, sustoja, išduoda. Kartais jis pats skambina gavėjui iškart, kartais – elgiasi pagal tavo nurodymus. Štai ir visa logistika. Paprasta, kaip senas dviratis.

Koks skirtumas tarp mikroautobuso siuntų ir, tarkim, tos pačios DPD?

DPD turi savo terminalus, sistemas, žmonių grandinę ir solidų kapitalą. Mikroautobusas turi vairuotoją, kuris žino kelią atmintinai ir mįslingai vengia kamščių. DPD gali sekti siuntinį internetu, o čia – dažniausiai tik vyriškas pokalbis telefonu. Bet kai reikia greito pristatymo artimiesiems į vidutinius Lietuvos miestus, mikroautobusas dažniausiai laimi keliomis valandomis ar net dienomis. Pašto sistema kartais stringa tarp milžiniškų sandėlių, o mikroautobusas važiuoja tiesiai nuo taško A iki taško B. Žinoma, jei reikia dokumentų apyvartos ar rašytinių garantijų – DPD saugiau. Šitas būdas labiau tinka asmeniniams, nekomerciniams siuntiniams. Tokiems, kai skubu, nereikia kaupyti popierių ir patinka žmogiškas kontaktas.

Apie pinigus, terminus ir kitas nemalonias temas

Kiek maždaug kainuoja pervežimas mikroautobusu siuntiniui, tarkim, iš Vilniaus į Kauną?

Maždaug nuo 8 iki 15 eurų už standartinę dėžę. Jei siuntinys didesnis – kaina gali šokti iki 25. Kartais vairuotojai ima pagal sutarimą, o kartais – fiksuotą įkainį už kilogramą. Pernai vežiau dėžę su knygomis iš sostinės į Kauną – mokėjau 12 eurų. Buvo greičiau negu LP Express. Žinoma, per šventes kainos šokteli beveik kaip oro uosto kavinėje. Ir dar – jei reikia pristatyti iki durų, o ne iki stoties, gali paprašyti papildomai. Nesąžiningi tarpininkai kartais užsideda savo antkainį, kurio net nepasako iki paskutinės minutės. Tai nepatogu, bet taip nutinka.

Ar tikrai tai greičiau nei paštu? Nes skamba per gerai, kad būtų tiesa.

Dažniausiai taip. Paštas turi priimti, rūšiuoti, krauti, perpakuoti, vėl rūšiuoti. Mikroautobusas tiesiog važiuoja. Vilnius–Klaipėda per paštą – 1–2 dienos. Mikroautobusu – dažnai tą pačią dieną ar kitos rytą. Bet aš matęs atvejų, kai vairuotojas stringa kamščiuose ties Kaunu arba sulaugo keleivio, kuriam reikia į 5 degalines. Tada terminai ištįsta kaip guma. Tačiau vidutiniškai – taip, mikroautobusai greitesni tiesiogiai į artimųjų rankas. Ypač tarp didžiųjų miestų, kur keleivinis transportas kursuoja tankiai ir be pertraukų. Aš pats renkuosi šį būdą, kai reikia skubaus pristatymo.

Kodėl viena įmonė prašo 15 eurų, o kita 40 už tą patį maršrutą?

Nes rinka netvarkinga. Šioje srityje yra oficialių vežėjų, pusiau oficialių ir tiesiog atsitiktinių vairuotojų. Kai kurie turi verslo liudijimus ir veža sistemingai, kiti – papildomai užsidirbti savaitgaliui. Brangiau nebūtinai reiškia geriau. Kartais tiesiog tarpininkė ant grandinės užmeta savo 20 eurų antkainį, nors ji tik paskambino vairuotojui. Aš jiems vadinu "oro pinigais". Pirk pigiau – rizikuoji, per brangiai – apsikvailini. Reikia jausti vidurį. (arba bent jau bandyti derėtis, kaip aš darau kaskart)

Ką daryti, jei vairuotojas pasižiūri į mano siuntinį ir sako, kad jis netilps?

Būna. Vairuotojai nenori gadinti sau erdvės, ypač jei salone pilna keleivių. Tuomet turi dviem keliais: sutraukti arba surasti kitą mikroautobusą. Aš kartą bandžiau siųsti didelę dėžę su vaikišku vežimėliu – atsisakė net trys. Paskambinau ketvirtam, kuris turėjo didesnį sprinterį, ir sutiko. Kartais verta paklausti iškarto, kokį automobilį jie turi. Jei mikrobusas – tiksliai tas mažylis Ford Transit trumpasis, tai gigantiška dėžė neįlips. Reikia būti lankstiam. Arba… tiesiog išardyti dėžę ir siųsti dalimis. Kartais taip net pigiau išeina.

Kai jau meti siuntą į mikroautobusą – ką žinoti?

Kokio dydžio siuntinį galiu paduoti vairuotojui arba tarpininkui?

Standartiškai – iki vidutinio lagamino. Kurjeriniai mikroautobusai priima daiktus iki 30–40 kg be didelių problemų. Buvo atvejis, kai vežiau šaldytuvą (na, ne šaldytuvą, bet minišką, tą mažą dėžutę) – sutiko, bet uždėjo ant jo kuprinę, kad neslidinėtų bagažinėje. Po 30 kilogramų jau reikia kalbėti atskirai. Kartais jie paprašo, kad pats padėtum į bagažinę, nes nenori temptis nugarų. Jei nešiesi didelę padėtį bananų – turbūt atsisakys. Maži, vidutiniai siuntiniai artimiesiems – čia jų duona ir masė. Kuo paprastesnė forma, tuo mažiau problemų.

Ar reikia kaip nors ypatingai supakuoti siuntinį, kad jis atlaikytų mikroautobusą?

Taip. Bagažinėje daiktai juda, net jei vairuotojas ir atsargus. Aš klientams vis sakau: įsivaizduok, kad dėžė bus net ne lagamine, o sviedžiama į kampą. Geriausia – gofruotas kartonas, lipni juosta, burbulinė plėvelė. Nesiųsk plastikinio maišo su lempučiomis – garantuotai sulūš. Kita vertus, žmonės kartais persistengia: apklijuoja dėžę 5 sluoksniais plėvele, lyg gabentų deimantus į Šveicariją. Užtenka sveiko proto. Jeigu viduje trapios prekės – pažymėk. Nors vairuotojai retai skaito etiketes. Jie skuba, ir bagažinėje tamsu. Aš pats siunčiu tik tvirtai supakuotus daiktus.

Ar turiu kaip nors registruoti siuntinį ar pasirašyti popierius?

Čia tiksliai nežinau, kaip yra su oficialiaisiais vežėjais, bet iš savo praktikos: dažnai nieko nereikia. Vairuotojas parašo telefono numerį ant lapelio, tu pasirašai (arba ne), ir viskas. Kai kurie turi važtaraščius, ypač jei juridiniai asmenys. Bet tarp privačių asmenų – viskas ant pasitikėjimo. Kartais tiesiog perduodi pinigus, gauni kvito numerį telefonu. Jei siuntinys vertingas, būtinai pasirašyk ką nors. Bent jau susimesk žinutes su vairuotoju – tai vėliau tampa įrodymu. Būna keista, kai žmonės perveda 300 eurų vertės siuntinį vienam dėdei iš facebook grupės be jokio dokumento. Nepatartina.

Ar mikroautobusu siunčiami siuntiniai kaip nors apdrausti?

Hmm… jei tai oficiali krovinio pervežimo paslauga, turėtų būti. Bet realybėje daugybė vairuotojų veža "kaip sau", ir draudimas ne visada galioja svetimiems daiktams. Aš nelabai įsitikinęs šituo klausimu, nes pas vieną vairuotoją buvo, kad draudimas galioja tik keleiviams, o kitas turėjo krovinio draudimą. Geriausias patarimas – paprašyti kopijos (nuotraukos) draudimo poliso. Jei jie atsisako arba vanginasi – signalas, kad geriau nepradėti. Nors, tiesą pasakius, mažai kas taip daro su asmeniniais siuntiniais. Rizika lieka ant tavęs. Tai toks nemalonus faktas, kurį reikia žinoti prieš įdedant brangenybes.

Bėdos, keistenybės ir kas nutinka blogai

Kas atsakingas, jei siuntinys dingsta kelyje?

Štai čia prasideda teisinės pelkės. Jei neturi jokio dokumento – praktiškai niekas, išskyrus tave patį. Ne kartą girdėjau: "vairuotojas sako, kad padėjo, bet gavėjas nerado". Gal pavogė kitas keleivis? Gal iškrito? Gal vairuotojas pats prisimiršo? Jei siuntei per tarpininką – jis turėtų atsakyti, bet vėlgi, be popierių nepretenduok į teisinius stebuklus. Asmenniškai žinau atvejį, kai dingo nešiojamas kompiuteris (na, senas, bet veikiantis), ir galų gale paaiškėjo, kad jį pasiėmė ne tas asmuo adresu. Ieškok patikimų kontaktų. Arba, jeigu labai svarbu – nau paštą. Rimtesnėse įmonėse proceso negali taip nuslopinti.

Kaip elgtis, jei artimieji atsiimdami sako, kad dėžė atrodo tarsi buvo po mašinos ratais?

Fotografuok iškarto. Nefotografuok po to, kai atidarai – vežėjas pasakys, kad pats sugadinai prieš 5 minutes. Aš visada patariu: prieš perduodant siuntinį vairuotojui, padaryk nuotrauką, kad dėžė sveika. Prieš atiduodant gavėjui – taip pat. Jei matosi, kad pažeista – kurjeris turėtų tai fiksuoti. Tik kad mikroautobusuose retai kokie kurjeriai, dažnai tik pats vairuotojas, kuris nė nežino, kad kažkas suspausta. Kartais bagažinė uždaryta spaudžiant, kaip tetrisą. Būna. Tada gerai atrodanti dėžė virsta liūdesio geometrija. Maža taresi – didelė bėda viduje. Tai čia apie vizualą.

Ką veikti, jei vairuotojas vėluoja pusdienį ir žmogus nebegali atsiimti?

Vėlgi – kooperuotis. Paprašyti kaimyno, draugo, arba vairuotojo, kad paliktų kažkur sutartoje vietoje. Pats blogiausias variantas, kai siuntinys grįžta atgal arba vairuotojas pradeda spausti: "aš dabar čia, ateik, arba nebekenčiu tavęs". Teko matyti, kaip žmonės paskutinę minutę bėga iš darbo, nes kažkas pasakė: "esu prie Maximos 10 minučių". Tai netvarkinga, bet populiaru. Atsargiai su laiko planavimu. Jei žinai, kad gavėjas tik vakare laisvas – sutark iš karto, kad pristatymas bus vakare. Arba surask vietinį saugojimo punktą. Niekas nenori temptis dėžės atgal į Vilnių.

Ar mikroautobusu galima siųsti šaldytą maistą, gėlių puokštes ar vaistus?

Gėles – taip, bet tik jei ne tropinė orchidėja, kuri mirs nuo šalčio ar karščio. Šaldytą maistą – sudėtingiau. Būna specialūs reisai su šaldymo įranga, bet retas mikroautobusas turi veikiančią šaldymo dėžę. Kartais tėvai prašo atvežti šaltibarščių sūnui į Kopenhagą… žinokit, nevešiu, nebent termose. Vaistus – galima, bet be receptinių su tikrais dokumentais gali ir pasienyje pakliūti. Ypač važiuojant į ES išorę. O rankose turėti neaiškių tablečių maišelį – kvaila. Geriau naudoti normalų kurjerį vaistams. Čia aš pats sau dariau papeikimą praeitą rudenį. Su maistu – skubūs siuntiniai artimiesiems, bet ne viskas tinka ant bagažinės slenksčio.

Ar egzistuoja sąrašas dalykų, kurių geriau nekišti į mikroautobusą?

Žinoma. Nenusiųsi geriamojo alkoholio, jei nežinai mokesčių taisyklių – ypač į užsienį. Skaisčios medžiagos – visai ne. Ginklai, sprogmenys – nenoriu net sakyti. Bet net ir brangi elektronika rizikinga, nes neapdrausta. Aš savo klientui kartą pasakiau – nesiusk planšetės tuo būdu, nesiųsk. Jis nusprendė, kad aš per daug pučiuosi. Nusiuntė. Nu planšetę gavo, bet dėžė atrodė taip, lyg ją būtų gabenę ne mikroautobusu, o kariuomenė. Eik, veikė. Kartais pasiseka. Bet jeigu vertė didelė – geriau rimta firma. Ne tie autobusai, kuriuose sėdi tetos su krepšiais.

Tarptautiniai ir šventiniai atvejai

Kaip būna su siuntimu iš Lietuvos į užsienį mikroautobusais – pavyzdžiui, į Vokietiją pas gimines?

Čia jau kita lyga. Keleiviniai mikroautobusai į Londoną, Vokietiją, Airiją – labai populiarūs. Jie veža lagaminus, dėžes, kartais net baldus, kuriuos giminaičiai prašo nugabenti. Greitas pristatymas artimiesiems į užsienį per 2–4 dienas, kai paštas tempia savaitę ar dvi. Tačiau muitai. Jei siuntinys vertingesnis nei 45 eurai – gali užkliūti. Daugelis bando apgauti sistemą, rašo "dovana, 20 eurų vertės". Aš to nesiūlyčiau daryti, nes muitinėje dirba nekvaili žmonės. Be to, po Brexit'o į Angliją viskas dar sudėtingiau. Geriausia – siųsti naudotus asmeninius daiktus, tada lengviau paaiškinti kamuolį. Jau 24 metus vežu ir vis dar stebiuosi, ką žmonės bando prasmugdyti.

Ar tikslinga naudoti šitą būdą Kalėdų ir Velykų metu?

Kalėdos – tai pragaras logistikoje. Keliai užkišti, vairuotojai pervargę, visi skuba. Kainos šokteli dvigubai. Aš patarčiau siųsti bent savaitę prieš šventes. Jei siunti per patį gruodžio 20-ąją – tikėkis, kad siuntinys gali užstrigti, nes vairuotojas pasiims, bet nukraujuos kamščiuose tarp Kauno ir Marijampolės. Kita vertus, mikroautobusai ir per šventes važinėja, nes pinigai kvepia. Tik reikia užsisakyti iš anksto. Nieko nėra blogiau, kai sesuo paskambina gruodžio 23-ios vakare: "o gal gali iki rytojaus nugabenti?". Negaliu. Na, galiu, bet kainuos kaip lėktuvas. O gal net brangiau. Aš tokiais atvejais tiesiog išjungiu telefoną. Ne, ne visada, bet norėčiau.

Ar mikroautobusais galima gabenti gyvūnus artimiesiems? Sesuo prašė parvežti katiną?

Katinai… žinoma, jei vežėjas sutinka ir turi narvelį. Bet mikroautobusai nėra skirti gyvūnams. Temperatūra kintanti, triukšminga, kiti keleiviai gali turėti alergiją. Aš matęs, kaip vežė šunį Vilnius–Varšuva – gyvūnas pro keleivio kojas praėjo iki vairuotojo. Buvo tragikomiška. Jei jau labai reikia – ieškok specialių gyvūnų pervežėjų, kurie turi narvelius, vandens dubenis ir ramų temperamentą. Mikroautobusas greitas siuntiniams, o katinai reikalauja kiek daugiau priežiūros ir veterinarinių paso ženklų. Nors atsivežiau vieną hamsterį tai į Šiaulius – depozitinę stiklainį. Prasisukau. Bet katino nevežčiau, nebent žinau vairuotoją asmeniškai ir mašinoje švara kaip operacinėje.

Ar galima siųsti dokumentus skubiai – tarkim, sutartį, kuri reikalinga rytoj?

Čia mikroautobusai yra aukso verti. Aš esu matęs, kai notaro patvirtinta sutartis važiavo ne kurjeriu, o mikroautobusu, nes reikėjo tą pačią dieną. Keleivinis transportas tarp didžiųjų miestų kursuoja kas valandą. Tuomet siuntinys tikrai pasieks šiandien. Tik vienas niuansas – vairuotojas turi suprasti, kad tai skubu. Ne visi morališkai pasiruošę atiduoti konkrečiai rankomis. Kartais jie meta į bagažinę su kitais daiktais. Sakyk tiesiai: "dokumentai, reikia perduoti asmeniškai, be dėžės". Tada supranta. Atmesk tuos siuntinius, kuriuos reikia perduoti antradienį, o dabar pirmadienio vakaras. Puiku. Misija įmanoma. Ir pigiau nei taksi dokumentams.

Saugumas, patikimumas ir apgavystės

Radau skelbimą Facebook'e – vyras rašo "vežu siuntinius pigiai". Ar galiu juo pasitikėti?

Atsargiai. Yra daugybė sąžiningų žmonių, bet yra ir prašmatnių aferistų. Jei profilis naujas, nuotraukų nėra, draugų 15 – tai raudona vėliava. Aš patarčiau klausti rekomendacijų grupėje, paieškoti atsiliepimų. Jei vyras prašo viso mokėjimo iš anksto į privatų sąskaitą – dviguba raudona vėliava. Normalūs vežėjai ima arba pusę, arba viską gavus. Aš asmeniškai renkuosi tuos, kuriuos žino mano kolegos. Kartais brangiau, bet nereikia kankintis. Būna, kad pasiima tavo daiktus ir dingsta su 300 eurų. Policija dažnai čia nieko nepadaro – vadina civiliniu ginču. Štai turi žinoti. Realiai tai viena iš didesnių šios rinkos problemų, apie kurią niekas garsiai nešneka.

Kodėl kai kurie tarpininkai prašo visą sumą iš anksto, o kiti – tik dalį?

Taip jau yra. Tie, kurie prašo viską iš anksto, dažniausiai neturi stabilios srauto ir bijo, kad atšauksi. O tie, kur dirba nuolat, turi pasitikėjimo rezervą ir snobų nevežioja. Aš pats klientams sakau – mokėkime pusę dabar, pusę gavus. Tai sąžiningiau abiem pusėm. Nors buvo keistas atvejis, kai vairuotojas pareikalavo pilnos sumos, nes "aną savaitę vienas tipas neatėjo pasiimti siuntinio ir aš nuvežiau atgal į Rygą". Supratau jo logiką. Bet vis tiek – atsargiai su pilnais avansais į privačias sąskaitas. Ypač jei pirmas kartas. Skamba proziškai, bet taip yra. Kai nematai žmogaus, tik skelbimo foto, skepticizmas – tavo draugas.

Kaip sužinoti, kad siuntinys tikrai pasiekė artimuosius, jei nėra jokių brūkšninių kodų?

Senas geras telefoninis ryšys. Pats skambini vairuotojui, paskui skambini gavėjui. Kartais prašau, kad paskambintų gavėjui iš karto po perdavimo. Kai kurie vežėjai siunčia nuotrauką – daiktas salone, daiktas bagažinėje. Bet dažniausiai tik tiki žodžiu. Aš žinau – skamba kaip 1995-ieji. Kartais gavėjas pamiršta pranešti, kad gavo, ir tu 3 dienas gyveni nežinioj. Buvo toks atvejis su dėže į Alytų – galų gale paaiškėjo, kad ji stovi kaimynės garaže, nes močiutė negalėjo atsiimti. Ne mikroautobuso kaltė. Tiesiog komunikacija. Ji čia labai svarbi. Paskambink. Paskui dar kartą. Geriau nervintis nei krimstis nagus.

Ar verta pačiam važiuoti, jei turiu draugą, kuris važiuoja tuo pačiu maršrutu, tik be oficialaus vežėjo?

Draugiškas pervežimas – tai dar viena kategorija. Jei draugas tikrai važiuoja, žinoma, pigiau ir paprasčiau. Bet taip pat nėra jokių taisyklių. Jis gali pavėluoti, pamiršti tavo dėžę namie, arba sugesti mašina. Tuomet draugystė gali įtrūkti. Aš esu padėjęs daiktą pas draugą į bagažinę – dar nebuvo bėdos. Bet ne visi draugai tai mėgsta. Ypač jei reikia aiškiai kur nors pristatyti, o ne tiesiog atvežti į miestą. Čia ir vėl tas pats – komunikacija. Verčiau sumokėti 10 eurų ir neturėti moralinės skolos prieš bičiulį. Pinigai atsistoja, o draugystė… na, kartais ne. Aš už sveiką atsiskyrimą verslo ir asmeninio.

Kodėl kai kurie žmonės vis dar renkasi paštą vietoj mikroautobusų, jei tai greičiau?

Nes paštas – saugumo iliuzija. Tu gauni kodą, žinai, kad yra adresas, yra sąskaita, yra kažkokia įstatymo galia. Mikroautobusai – tarsi šešėlinės ekonomikos dalis. Gerai veikia, bet nėra garantijų. Vyresni žmonės bijo, kad apgauti. Kai kurie tiesiog nemoka naudotis facebook grupėmis, kur reikia peršdinti tarp skelbimų. Aš savo tetai pasiūliau – pasibaurėjo. Ji pasakė: "aš geriau į paštą nueisiu, ten tvarka". Ir iš dalies teisi. Tvarka yra. Tik lėta. O mikroautobusai – chaotiški, bet gyvi. Kiekvienas renkasi savo komforto lygį. Šitam reikale nėra universalaus sprendimo visiems. Kartais pagarbus žingsnis į paštą irgi geras sprendimas.

Išvada

Čia, matyt, svarbiausia suprasti, kad mikroautobusais siuntiniai artimiesiems ir greitas pristatymas – ne stebuklas, o kasdienybė ant ratų, kurią lietuviai naudoja jau nuo devyniasdešimtųjų. Daugybė vežėjų dirba jau metų metus, tik jie nespurga internete apie savo paslaugas ir nelanksto reklaminių šūkių. Jei moki pasirinkti, derėtis ir nesi naivus – gausi greitai, palyginti pigiai ir žmogiškai. O jeigu reikia šimtaprocentinės garantijos – yra kitų kelių. Pasitikėk instinktu ir, jei ką, visada gali man paskambinti. Sėkmės siunčiant, ir kad dėžės nesusprogtų.